Va­ka­rė Jar­ma­la­vi­čiū­tė: „Mes tie­siog nie­ko ne­ban­dėm ap­gau­ti, nei žiū­ro­vo, nei sa­vęs. Ne­ban­dėm nie­kam įtik­ti, mums bu­vo ge­ra bū­ti sce­no­je”

– Ko­dėl nu­spren­dei da­ly­vau­ti lai­do­je „Dai­nuok su ma­nim“?

– Prieš tai sėk­min­gai da­ly­va­vau TV pro­jek­te „Lie­tu­vos bal­sas. Vai­kai“, ten už­ėmiau II vie­tą, vis­kam stai­ga pa­si­bai­gus, man la­bai trū­ko sce­nos ir žiū­ro­vų.

– Pa­pa­sa­kok, kaip tu ruoš­da­vai­si kiek­vie­nam pa­si­ro­dy­mui.

– Kiek­vie­nas pa­si­ro­dy­mas, kiek­vie­na idė­ja rei­ka­lau­ja skir­tin­go pa­si­ruo­ši­mo. Vie­niems pa­si­ro­dy­mams re­pe­tuo­ti į Vil­nių va­žiuo­da­vau kas­dien, ki­tiems už­tek­da­vo tik vie­no su­si­ti­ki­mo su Ed­ga­ru. Abu esa­me la­bai pa­na­šūs, tačiau dau­giau­sia lai­ko pra­leis­da­vo­me rink­da­mie­si dai­nas.

– Kas rū­pin­da­vo­si ta­vo sce­ni­niu įvaiz­džiu? Kaip vyk­da­vo šis pro­ce­sas?

– Sti­liu­mi vi­so pro­jek­to me­tu, iš­sky­rus pir­mą­ją at­ran­kų lai­dą, rū­pi­no­si pro­jek­to sti­lis­tai. Ne vi­sa­da mū­sų nuo­mo­nės su­tap­da­vo, tačiau ras­da­vo­me ben­drą spren­di­mą, ant sce­nos jaus­da­vau­si la­bai pa­to­giai.

– Kaip tau se­kė­si ben­drau­ti su ki­tais lai­dos da­ly­viais? Su ku­riais iš jų vis dar pa­lai­kai ry­šį?

– Pui­kiai. Su dau­gu­ma da­ly­vių bū­ti LRT stu­di­jo­je bū­da­vo la­bai sma­gu, vi­sa­da su­si­ras­da­vo­me veik­los, nie­ka­da ne­bū­da­vo nuo­bo­du. Ži­no­ma, su kai ku­riais bu­vo ne­ma­žai ne­su­ta­ri­mų, bet į kon­flik­tus nie­ka­da ne­si­vel­da­vo­me, grei­tai iš­spręs­da­vo­me vi­sas pro­ble­mas. Ry­šį pa­lai­kau su vi­sais, dau­giau­sia ben­drau­ja­me su Do­mi­ny­ku, jis ir jo šei­ma pro­jek­te bu­vo pa­tys nuo­šir­džiau­si, vi­suo­met pa­dė­da­vo, esu la­bai lai­min­ga, kad jie bu­vo ša­lia.

– Links­miau­sias nuo­ty­kis, įvy­kęs pro­jek­to me­tu.

– Bu­vo la­bai daug links­mų aki­mir­kų. Re­pe­ti­ci­jos su cho­reo­grafu Pau­liu­mi, ke­lio­nės au­to­mo­bi­ly­je su Ed­ga­ru, vi­si kvai­lio­ji­mai su pro­jek­to drau­gais.

– Kaip tu ban­dy­da­vai su­de­rin­ti da­ly­va­vi­mą lai­do­je su moks­lais, ki­to­mis veik­lo­mis?

– Su­si­dė­lio­jau pri­ori­te­tus. Moks­lai ne­nu­ken­tė­jo, nes į re­pe­ti­ci­jas va­žiuo­da­vau po pa­mo­kų, o už­kla­si­nes veik­las pa­li­kau trum­pai per­trau­kai.

– Kas pro­jek­to me­tu tau bū­da­vo sun­kiau­sia? Ko­dėl?

– Sun­kiau­sia bū­da­vo iš­lai­ky­ti šyp­se­ną sun­kiais mo­men­tais ir ne­pa­mes­ti svei­ko pro­to, kai ap­lin­kui tiek daug įtam­pos. La­bai sun­kiai iš­tve­riu kon­ku­ren­ci­ją, o te­le­vi­zi­ja kaip tik to ir ne­sto­ko­ja.

– Kaip re­a­guo­da­vai į tau ski­ria­mus ne­igia­mus ko­men­ta­rus, kri­ti­ką? Kaip vi­sa tai iš­gy­ven­da­vai?

– Sun­kiai. Ma­nau, kad vi­si sun­kiai iš­gy­ve­na­me kri­ti­ką. Man pa­tin­ka ge­ra kri­ti­ka, ji mo­ko, ve­da į prie­kį. Blo­gus ko­men­ta­rus il­gai pri­si­me­nu, grau­žiuo­si. Tačiau lai­kui bė­gant su­pra­tau, kad nau­din­gos kri­ti­kos ko­men­ta­ruo­se sun­kiai su­ra­si, to­dėl nu­sto­jau juos skai­ty­ti, da­bar mie­gu daug ra­miau.

– Ko­kios min­tys su­ko­si ta­vo gal­vo­je po to, kai su­ži­no­jai, jog tau teks dai­nuo­ti kar­tu su Ed­ga­ru Lu­biu?

– La­bai no­rė­jau pra­dė­ti su juo dirb­ti, la­bai džiau­giau­si, iš­kart pa­ju­tau ry­šį.

– Ko­kie jums su Ed­ga­ru skir­ti ko­mi­si­jos na­rių ko­men­ta­rai la­biau­siai įsi­mi­nė? Ko­dėl?

– Po mū­sų lem­tin­go, vi­sus nu­ste­bi­nu­sio pus­fi­na­lio pa­si­ro­dy­mo ko­mi­si­jos na­rė Do­vi­lė Fil­ma­na­vičiū­tė pa­sa­kė, kad ji jau bu­vo mus nu­ra­šiu­si, kad mes bu­vo­me dug­ne. Šis ko­men­ta­ras bu­vo la­bai skau­dus, bet po jo no­rė­jau vi­siems įro­dy­ti, kad nu­ra­šy­ti mū­sų tik­rai ne­ver­ta. Ir at­ro­do, kad pa­vy­ko.

– Kie­no in­cia­ty­va ir pa­gal ką pa­pras­tai bū­da­vo pa­ren­ka­mos dai­nos, ku­rias jūs kar­tu su Ed­ga­ru at­lik­da­vo­te ant sce­nos?

– Rink­da­vo­mės kar­tu, bet daž­nai ma­no pa­si­rin­ki­mas bū­da­vo pas­ku­ti­nis. Dėl dai­nų il­gai ginčyda­vo­mės, bet re­zul­ta­tas vi­sa­da pa­tik­da­vo abiem.

– Vi­so pro­jek­to me­tu ta­vo ir Ed­ga­ro pa­si­ro­dy­mai iš­si­skir­da­vo pa­pras­tu­mu, švel­nu­mu, jaus­min­gu­mu. Kaip jums pa­vyk­da­vo dai­nuo­jant vi­sa tai pa­ro­dy­ti?

– Mes tie­siog nie­ko ne­ban­dėm ap­gau­ti, nei žiū­ro­vo, nei sa­vęs. Ne­ban­dėm nie­kam įtik­ti, mums bu­vo ge­ra bū­ti sce­no­je. Džiau­giuo­si, jog tai pa­jau­tė ir žiū­ro­vai.

– Ar jau­din­da­vai­si prieš įženg­da­ma į sce­ną? Jei taip, kaip pa­vyk­da­vo su tuo su­si­tvar­ky­ti?

– Vi­sa­da jau­di­nuo­si, la­bai. Man pa­tin­ka jau­du­lys, ne­ban­dau jo at­si­kra­ty­ti, tai la­bai su­men­kin­tų pa­si­ro­dy­mą. Prieš li­pant į sce­ną ban­dau nu­vy­ti blo­gas emo­ci­jas, tam tu­riu sa­vų „ri­tu­a­lų“.

– Kaip tu jau­tei­si prieš pat fi­na­lą bei jo me­tu?

– Kaip ir prieš bet ko­kį ki­tą pa­si­ro­dy­mą. Tai bu­vo dar vie­na il­ga, sun­ki emo­ciš­kai die­na. Prieš li­pant į sce­ną jaučiau­si sau­gi, nes ži­no­jau, kad tai pas­ku­ti­nis pa­si­ro­dy­mas čia, kad ir kas be­nu­tik­tų, mes jau fi­na­le.

– Ko­kios emo­ci­jos ta­ve už­plū­do ta­da, kai pa­aiš­kė­jo, jog tu esi lai­dos ,,Dai­nuok su ma­nim“ nu­ga­lė­to­ja?

– Bu­vo sun­ku kvė­puo­ti. Bu­vau la­bai lai­min­ga.

– Kaip at­šven­tei per­ga­lę šia­me pro­jek­te? Kaip į ją re­a­ga­vo ta­vo ar­ti­mie­ji, bend­ra­klasiai, mo­ky­to­jai?

– At­švęs­ti dar ne­spė­jau. Pro­jek­tą lai­mė­jau ne aš, o mū­sų du­e­tas, to­dėl kar­tu tu­ri­me ir at­švęs­ti, tačiau kol kas to ne­ga­li­me pa­da­ry­ti, vis ne­spė­ju nu­vyk­ti į Vil­nių. Šei­ma ir drau­gai be ga­lo džiau­gė­si, vis kar­to­jo: „Pa­ga­liau tu įver­tin­ta.“ Man la­bai pa­si­se­kė, kad tu­riu to­kius žmo­nes ša­lia!

– Kas, ta­vo ma­ny­mu, la­biau­siai pri­si­dė­jo prie jū­sų su Ed­ga­ru sėk­mės šia­me pro­jek­te?

– Mes ir mū­sų ar­ti­mie­ji. Mū­sų už­si­spy­ri­mas ir ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas ve­dė mus pir­myn.

– Ko­kius įspū­džius tau pa­li­ko ben­dra­dar­bia­vi­mas su Ed­ga­ru?

– Ma­ne vis dar ste­bi­na mū­sų pa­na­šu­mai ir vie­nas ki­to su­pra­ti­mas. Li­ko la­bai daug gra­žių pri­si­mi­ni­mų.

– Ku­ris pa­si­ro­dy­mas šia­me pro­jek­te tau la­biau­siai įsi­mi­nė? Ko­dėl?

– Vi­si pa­si­ro­dy­mai bu­vo ypa­tin­gi. Bet pats įsi­min­ti­niau­sias, ži­no­ma, pats pas­ku­ti­nis. Vi­so pa­si­ro­dy­mo me­tu vi­siš­kai ne­gir­dė­jo­me vie­nas ki­to, bet, ne­pai­sant to, jaučiau­si lyg ant spar­nų, jaučiau, kad ga­liu vis­ką.

– Ko ti­kė­jai­si ei­da­ma į šį pro­jek­tą? Ar vi­si ta­vo lū­kesčiai pa­si­tvir­ti­no?

– Tu­riu keis­tą sa­vy­bę – be­veik vi­sur, kur ei­nu, ti­kiuo­si la­bai ma­žai. Gal­būt to­dėl, kad ir kaip vis­kas pa­si­baig­tų, jaučiuo­si lai­min­ga. Ti­kė­jau­si la­bai ne­daug – pa­dai­nuo­ti du­e­tu su kau­ke. Kiek­vie­na­me eta­pe ti­kė­jau­si vis dau­giau. Taip ir nu­ke­lia­vau iki nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lo.

– Ką tau da­vė šis pro­jek­tas?

– Daug pa­tir­ties, sce­nos part­ne­rį, nau­jų pa­žinčių bei drau­gų.

– Jei bū­tų ga­li­my­bė dar kar­tą su­da­ly­vau­ti šio­je lai­do­je, ar da­ly­vau­tum? Ko­dėl?

– Ne. Aš pa­sie­kiau tiek, kiek man už­ten­ka, ne­rei­kia sto­vė­ti vie­to­je, rei­kia ju­dė­ti pir­myn.

– Jei bū­tų to­kia pro­ga, ar no­rė­tum pa­bū­ti Ed­ga­ro vie­to­je ir dai­nuo­ti ant sce­nos kar­tu su už sa­ve jau­nes­niu at­li­kė­ju?

– La­bai. Man la­bai pa­tin­ka vai­kai, daž­nai su jais dai­nuo­ju. Ma­no ma­ma vo­ka­lo mo­ko vai­kus, mėgs­tu su jais pa­bū­ti ant sce­nos, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi.

– Ar šiuo me­tu tu­ri kū­ry­bi­nių pla­nų kar­tu su Ed­ga­ru Lu­biu? Jei taip, tai ko­kių?

– La­bai džiau­giuo­si, kad ne­nu­sto­jo­me ben­drau­ti, tu­ri­me šio­kių to­kių pla­nų at­eičiai, bet, ma­no ma­ny­mu, lai­mė mėgs­ta ty­lą, to­dėl nau­jie­nų reiks šiek tiek pa­lauk­ti.

– Ar šiuo me­tu ruo­šie­si ki­tiems mu­zi­ki­niams kon­kur­sams? Jei taip, tai ko­kiems?

– Ne, da­bar no­riu su­grįž­ti į pa­pras­tą tem­pą, pra­leis­ti dau­giau lai­ko su drau­gais ir šei­ma.

– Kas ta­ve Aly­tu­je mo­kė dai­na­vi­mo? Kas ta­ve ska­ti­no ei­ti mu­zi­ki­niu ke­liu?

– Nuo pat gi­mi­mo ma­ne la­vi­no ma­ma, daž­nai da­ly­va­vau jos mo­ki­nių kon­cer­tuo­se, bū­da­ma tre­jų me­tu­kų pir­mą­kart kon­kur­se už­dai­na­vau ir pa­ti, vė­liau aš­tuo­ne­rius me­tus dai­na­vau vo­ka­lo stu­di­jo­je „Bel Can­to“, ten dai­nuo­ti mo­kė mo­ky­to­ja Al­do­na Ra­ma­naus­kai­tė. Da­bar pa­si­ro­dy­mams vėl ruo­šiuo­si kar­tu su ma­ma.

– Ką pa­tar­tum tiems vai­kams, ku­rie no­rė­tų da­ly­vau­ti to­kiuo­se pro­jek­tuo­se kaip „Dai­nuok su ma­nim“?

– Iš­mok­ti ju­dė­ti po tru­pu­tį, ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis.

– Ko­dėl re­ko­men­duo­tum šio in­ter­viu skai­ty­to­jams su­da­ly­vau­ti TV pro­jek­tuo­se?

– Pro­jek­tai – la­bai ge­ras sa­vęs iš­ban­dy­mas, čia la­bai grei­tai su­pran­ti, ko no­ri, ką ga­li, kas ne­pa­vyks­ta.

Ta­ja Tam­ke­vi­čiū­tė

Aly­taus jau­ni­mo cen­tras

Jau­nų­jų žur­na­lis­tų kur­sai