Šak­nų pa­ieš­ka – sun­kus, bet „ve­žan­tis” ran­ki­nis dar­bas net ir iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je

In­for­ma­ci­jos šal­ti­nis – baž­ny­ti­nės met­ri­kų kny­gos

Gi­mi­nės me­džių kū­ri­mas Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­ja, Lie­tu­vos ar­chy­vų skai­tyk­los sau­sa­kim­šos, to­dėl la­bai ak­tu­a­lios ga­li­my­bės ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos apie sa­vo šak­nis in­ter­ne­te. Pa­grin­di­niai do­ku­men­tai, ku­riuos teks at­si­vers­ti ieš­kant se­ne­lių, pro­se­ne­lių ir dar vė­les­nių kar­tų – baž­ny­ti­nės met­ri­kų kny­gos. Jo­se ga­li­ma per­skai­ty­ti, kur ir ka­da žmo­gus pa­krikš­ty­tas, kas jo tė­vai, krikš­ta­tė­viai.

Pa­sak ar­chy­va­rės N.Češ­ke­vi­čiū­tės, be­si­do­min­čių­jų sa­vo šak­ni­mis tik­rai ne­trūks­ta jau du de­šimt­me­čius. Tie­sa, at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, daž­niau­siai sa­vo pra­ei­ti­mi do­mė­jo­si iš­ei­viai iš Lie­tu­vos, vė­liau, įsi­kū­rus Ba­jo­rų są­jun­gai, dau­ge­lis ieš­ko­jo kil­min­gų šak­nų.

Dar vė­liau, pa­ge­rė­jus eko­no­mi­nei pa­dė­čiai, pa­si­ka­bin­ti gi­mi­nės me­dį ant sie­nos pa­no­ro ir tie, ku­rie ne­si­ti­ki tarp sa­vo pro­tė­vių ras­ti kil­min­gų­jų. N.Češ­ke­vi­čiū­tė taip pat pa­ste­bi, kad šian­dien vis daž­niau į ar­chy­vą už­su­ka ir jau­nes­ni žmo­nės.

„Da­bar iš­ky­la la­bai di­de­lė pro­ble­ma, nes jau­ni žmo­nės nie­ko ne­ži­no ir tu­ri la­bai ma­žai in­for­ma­ci­jos, juk as­mens do­ku­men­tuo­se mes vi­si tik as­mens ko­das – nei gi­mi­mo vie­tos, nei tė­vų var­dų. Žmo­nės įsi­vaiz­duo­ja, kad pro­tė­vius ras­ti pa­pras­ta, pa­ieš­ka pa­na­ši į „Go­og­le“ sis­te­mą. Ta­čiau iš tik­rų­jų tai la­bai sun­kus, ran­ki­nis dar­bas“, – pa­sa­ko­ja N. Češ­ke­vi­čiū­tė ir pri­du­ria, kad daž­niau­siai žmo­nės sa­vo šak­ni­mis su­si­do­mi ar­tė­jant gi­mi­nės su­si­ti­ki­mams ar po di­džių­jų šven­čių, kai su­si­ti­kę ar­ti­mi žmo­nės ne­be­at­se­ka ben­drų pro­tė­vių.

Ne vel­tui ir kas­die­ny­bės fol­klo­re ga­li­ma iš­girs­ti, kad lie­tu­viai yra „ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jai“, o lan­kant ka­pus ky­la daug klau­si­mų ir apie pro­tė­vius.

Šak­nų pa­ieš­ka – as­me­ny­bės bran­dos po­žy­mis

Dėl ko­kių prie­žas­čių įvai­raus am­žiaus žmo­nės šian­dien nu­spren­džia gi­lin­tis į sa­vo šei­mos is­to­ri­ją?

Pa­sak N.Češ­ke­vi­čiū­tės, prie­žas­čių yra ke­le­tas. Ži­no­ma, toks su­si­do­mė­ji­mas, vi­sų pir­ma, liu­di­ja as­me­ny­bės bran­dą, ta­čiau, ki­ta ver­tus, prie­žas­tys ga­li bū­ti ir vi­sai prag­ma­tiš­kos.

„Baž­ny­ti­nė­se met­ri­ka­ci­jos kny­go­se nu­ro­do­mos mir­ties prie­žas­tys, o tai svar­bu ver­ti­nant tam tik­rų li­gų pa­vel­di­mu­mą. XIX am­žiaus pa­bai­go­je ran­da­me įra­šų apie vė­žį, ta­čiau ir iki tol įvar­di­ja­mas gum­bas ar fu­run­ku­las“, – pa­sa­ko­ja ar­chy­va­rė.

Pa­grin­di­nis in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis su­da­rant gi­mi­nės me­dį yra Lie­tu­vos ar­chy­vų sau­gyk­lo­se lai­ko­mos met­ri­kų kny­gos. Jas ve­dė vi­sos Lie­tu­vo­je gy­va­vu­sios kon­fe­si­ja, kiek­vie­na po tris – krikš­to, san­tuo­kos ir mir­ties. Žy­dai dar re­gist­ra­vo sky­ry­bas. Kiek­vie­no­je kny­go­je ei­lės tvar­ka bu­vo su­ra­šo­ma, kas įvy­ko, pa­vyz­džiui, san­tuo­ka, bat­siu­vys, Aly­taus mies­te ir pan. Krikš­to kny­go­je taip bu­vo įra­šo­mi krikš­ta­tė­vių var­dai ir net­gi jų už­si­ė­mi­mas. To­kios de­ta­lės ga­li tap­ti ne­įkai­no­ja­mos ieš­kant sa­vo gi­mi­nės pėd­sa­kų.

Ži­no­ma, ne vis­kas taip pa­pras­ta – ne vi­sos baž­ny­ti­nės kny­gos iš­li­ko, jas nai­ki­no ir gais­rai, ir drėg­mė. Kal­bant apie Aly­tų, N.Češ­ke­vi­čiū­tė mi­ni la­bai ge­rai iš­li­ku­sias Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čios kny­gas, bet ap­gai­les­tau­ja, kad to ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie Šv. An­ge­lų Sar­gų. Ta­čiau net ir ne­ra­dus in­for­ma­ci­jos kon­kre­čio­je baž­ny­čio­je, dar ga­li­ma ieš­ko­ti de­ka­na­te, kur bu­vo sau­go­mi įvai­rių tos pa­ra­pi­jos mal­dų na­mų do­ku­men­tų nuo­ra­šai.

Ar­chy­va­rai ne­re­tai ste­bi­si: šian­dien žmo­nės ži­no sa­vo au­gin­ti­nių kil­mę, tu­ri ją įro­dan­čius do­ku­men­tus, bet nie­ko ne­ži­no apie sa­vo gi­mi­nės pra­ei­tį. Rei­kė­tų ne­dels­ti, nes kai ku­rio­se šei­mo­se dar gy­vi ir pro­se­ne­liai, ir, kiek įma­no­ma, iš­si­klau­si­nė­ti pa­tiems. Tai – ben­driau­sio po­bū­džio pa­ta­ri­mas, bet la­bai svar­bu lai­ku jį iš­girs­ti.

Nuo ko pra­dė­ti?

Kad gi­mi­nės šak­nų pa­ieš­kas rei­kia pra­dė­ti nuo po­kal­bio su ar­ti­mai­siais, pa­tvir­ti­na ir N.Češ­ke­vi­čiū­tė. Ji sa­ko, kad pir­miau­sia į ar­chy­vą sa­vo šak­nų ieš­ko­ti at­ei­nan­čius žmo­nes iš­siun­čia ruoš­ti na­mų dar­bų.

„Na­mų dar­bai la­bai pa­pras­ti: rei­kia pa­si­so­din­ti ma­mą ar tė­tį, se­ne­lį ar se­ne­lę, dar ko­kią se­ną te­tą ar dė­dę ir vis­ką iš­klaus­ti. Pra­džia – kur ir ka­da žmo­gus bu­vo krikš­ty­tas, nes iki 1939–1940 me­tų vi­si, ne­svar­bu, ko­kio ti­kė­ji­mo žmo­gus, bu­vo (ar žy­das, ar sta­čia­ti­kis, ar ka­ta­li­kas) re­gist­ruo­ja­mi tos baž­ny­čios, tos kon­fe­si­jos, ben­druo­me­nės met­ri­kų kny­go­se“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vė. Nuo so­vie­tų oku­pa­ci­jos įra­šai pra­dė­ti fik­suo­ti ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, ki­taip va­di­na­ma­me „zak­se“.

Pa­klaus­ta, per kiek lai­ko įma­no­ma su­da­ry­ti ge­ne­a­lo­gi­nį me­dį, N.Češ­ke­vi­čiū­tė sa­ko, kad, mo­kant se­ną­ją ru­sų, len­kų, lo­ty­nų kal­bas, ku­rio­mis bu­vo ra­šo­mi se­nie­ji do­ku­men­tai, taip, kaip ji pa­ti, dar­bą ga­li­ma at­lik­ti per po­rą sa­vai­čių. Ta­čiau pra­šy­mų la­bai daug ir taip grei­tai su­da­ry­ti me­dį fi­ziš­kai ne­įma­no­ma. Ar­chy­vo dar­buo­to­jai vien in­for­ma­ci­nių pra­ne­ši­mų (ga­li su­da­ry­ti me­dį ar ne) kas­dien pa­ra­šo ma­žiau­siai po de­šimt. Be to, ga­vus pra­šy­mą, pir­miau­sia rei­kia jį iš­stu­di­juo­ti.

Tie, ku­rie ne­no­ri lauk­ti, gi­mi­nės me­dį ban­do su­da­ry­ti pa­tys. „Žmo­nes tai „ve­ža“. Pa­čiam ieš­ko­ti – ki­toks po­jū­tis. At­si­ran­da at­ra­di­mo džiaugs­mas“, – sa­ko N.Češ­ke­vi­čiū­tė. Tie­sa, už­si­ė­mi­mas yra im­lus lai­ko. Pa­vyz­džiui, net ieš­kant tam tik­ro vie­to­var­džio, jei jis pa­ra­šy­tas se­ną­ja ru­sų ar gu­dų kal­ba, ga­li tek­ti su­gaiš­ti ne vie­ną va­lan­dą. Čia la­bai pa­de­da ir se­nie­ji že­mė­la­piai.

Pa­si­ryž­ti kur­ti sa­vo ge­ne­a­lo­gi­ją ga­li tik la­bai kruopš­tus žmo­gus. Dar­bą ap­sun­ki­na ir tai, kad da­lis į ar­chy­vus at­ke­lia­vu­sių kny­gų yra ap­de­gu­sios, ki­tos nu­ken­tė­jo nuo kan­džių, su­di­lo ar su­ply­šo var­to­mos. Sie­kiant iš­spręs­ti šią pro­ble­mą, dau­ge­lį kny­gų sten­gia­ma­si mik­ro­fil­muo­ti ar skait­me­nin­ti. Met­ri­kų kny­gų ori­gi­na­lai nė­ra iš­duo­da­mi.

Be to, vi­so­mis įma­no­mo­mis prie­mo­nė­mis ar­chy­vai ma­siš­kai mik­ro­fil­muo­ja­mi ir ske­nuo­ja­mi, tai­gi lan­ky­to­jai ga­li nau­do­tis ar­chy­vo skai­tyk­la. Žmo­nės la­bai pa­gei­dau­ja kny­gas ma­ty­ti in­ter­ne­te, ir ar­chy­vo dar­buo­to­jai sten­gia­si į in­ter­ne­tą in­for­ma­ci­ją įkel­ti kuo grei­čiau.

Ne­su­da­ro ar­chy­vo spe­cia­lis­tai ir gi­mi­nių ge­ne­a­lo­gi­nių me­džių – vi­zu­a­lios for­mos pras­me, bet ga­li pa­dė­ti su­si­da­ry­ti sche­mas, len­te­les, o for­ma, kaip tą in­for­ma­ci­ją pa­teik­si­te, – kiek­vie­nos fan­ta­zi­jos rei­ka­las.

Pa­var­ty­ki­te šei­mos Bib­li­ją ir fo­to­al­bu­mus

Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve sau­go­ma be­veik 17 ki­lo­met­rų XIV a. pab.–XX a. pir­mos pu­sės uni­ka­lių do­ku­men­tų. Šis do­ku­men­ti­nis pa­vel­das – ne­iš­se­mia­mi lo­biai ne tik mū­sų kraš­to ir tau­tos, bet ir kiek­vie­nos gi­mi­nės bei šei­mos is­to­ri­jai tir­ti.

Ta­čiau pra­dė­ti kur­ti šei­mos ge­ne­a­lo­gi­jos me­dį rei­kia ne vals­ty­bės, bet na­mų ar­chy­ve. Jau ne­kal­bant apie tai, kad bū­ti­na pa­si­kal­bė­ti su vy­res­niais šei­mos na­riais ir už­si­ra­šy­ti jų pa­teik­tą in­for­ma­ci­ją, taip pat rei­kia pa­var­ty­ti gi­mi­nės fo­to­al­bu­mus. Su gi­mi­nai­čiais de­ra ap­tar­ti, kas ką nuo­trau­ko­se at­pa­žįs­ta. Emig­ran­tai ne­re­tai svar­bius šei­mos do­ku­men­tus iš­si­vež­da­vo įdė­tus tarp mal­dak­ny­gių la­pų. Tai­gi ver­ta pa­var­ty­ti ir se­nuo­sius lei­di­nius. Ne­ma­žai nau­din­gos in­for­ma­ci­jos ga­li su­teik­ti ir ka­pų lan­ky­mas.

„Pa­ti­kė­ki­te, kiek­vie­no­je gi­mi­nė­je yra bent vie­nas vi­sa­ži­nis, ku­ris ga­li pa­pa­sa­ko­ti la­bai daug apie ke­lias kar­tas, tai­gi be­lie­ka to­kį žmo­gų pa­kal­bin­ti“, – ti­ki­na N.Češ­ke­vi­čiū­tė, ku­riai ne kar­tą te­ko ir į ar­chy­vą be­si­krei­pian­tiems in­te­re­san­tams pa­tar­ti pra­dė­ti nuo skam­bu­čio to­kiam gi­mi­nai­čiui.

Ži­no­ma, daug nau­din­gos in­for­ma­ci­jos ga­li­ma ras­ti ir in­ter­ne­te, nuo­lat pil­do­mos duo­me­nų ba­zės www.ar­chy­vai.lt, pra­vers ir vir­tu­a­li elek­tro­ni­nio pa­vel­do sis­te­ma epa­vel­das.lt.