Aly­tus at­si­vė­rė spal­voms: sie­nų pie­ši­niams pa­siū­ly­ta tiek, kad jų sa­vi­nin­kams teks ri­kiuo­tis į ei­lę

Ka­ra­me­lės prie­sko­nis ar­ba pai­nia­va dėl ter­mi­nų

Šią sa­vai­tę net ir la­bai sku­ban­tys pra­ei­viai bu­vo pri­vers­ti stab­te­lė­ti ir pa­kel­ti gal­vą: ant pa­sta­to Ug­nia­ge­sių gat­vė­je siu­vė­ją ir ka­tes pie­šė ži­no­mas sce­nog­ra­fas Ar­tū­ras Ši­mo­nis, Šau­lių na­mų sie­na ati­duo­ta Ar­tūr Ši­rin fan­ta­zi­jai, Da­rius Janonis triū­sia prie bu­vu­sio te­leg­ra­fo pa­sta­to, o Aly­taus sie­nų val­do­vu ti­tu­luo­ja­mas aly­tiš­kis Pi­jus Še­ma­tuls­kis spal­vo­mis „įvaiz­di­no“ prieš­ka­rio au­to­bu­sų sto­ties (da­bar – vieš­bu­tis „Šo­le­na“) is­to­ri­ją, Jau­ni­mo cen­tro sie­ną kal­bi­na ži­no­mas me­ni­nin­kas, gra­fi­čių pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je, Ta­das Vin­cai­tis.

Šie pie­ši­niai ant sie­nų at­si­ra­do dėl pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“, ku­rį įgy­ven­di­na Aly­taus mies­to te­at­ras. „Mums ten­ka ne kar­tą iš­girs­ti klau­si­mą, ko­dėl ėmė­mės to­kios ini­cia­ty­vos? Tur­būt vi­sų pir­ma to­dėl, kad te­at­ro for­mos taip pat yra la­bai įvai­rios, jis ga­li bū­ti ir gat­vės me­nas“, – sa­ko Aly­taus mies­to te­at­ro di­rek­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė.

Nors pa­tys pro­jek­to ren­gė­jai Aly­tu­je ant sie­nų at­si­ra­sian­čius pie­ši­nius įvar­di­jo kaip ne­of­res­kas, dėl ter­mi­nų yra tam tik­ros pai­nia­vos. „Gra­fi­čiai ir gat­vės me­nas (stre­et art) yra ne­le­ga­lus me­nas, jis daž­nai pai­nio­ja­mas su mu­ra­liz­mu. Ką mes da­bar da­ro­me Aly­tu­je, yra mu­ra­liz­mas, tai – už­sa­ko­ma­sis me­nas. Maiš­tas nie­kur ne­din­go, mes vi­si tu­ri­me as­me­ni­nių pro­jek­tų, ku­riuo­se ma­žiau gal­vo­ja­me apie var­to­to­ją, ir te­mos ašt­res­nės“, – sa­ko pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys au­to­riai.

Jie ne­nei­gia, kad už­sa­ko­mie­ji da­ly­kai tu­ri tam tik­ro ka­ra­me­lės prie­sko­nio, ta­čiau fak­tas tas, kad gat­vės me­no fes­ti­va­liai ga­lė­tų vyk­ti la­bai jau trum­pai. A.Ši­rin pri­du­ria, kad maiš­tas vei­kiau trans­for­ma­vo­si, o tai su­si­ję su ki­ta si­tu­a­ci­ja, kai kū­rė­jas šian­dien tu­ri daug lais­vių, jo, kaip as­me­ny­bės, ne­be­var­žo sis­te­ma.

Sau ne­įpras­tu kū­ry­bi­niu am­plua – sie­nų ta­py­bo­je – de­biu­tuo­jan­tis sce­nog­ra­fas A.Ši­mo­nis ne­sle­pia, kad jam as­me­niš­kai la­bai pa­tin­ka me­ni­nis chu­li­ga­niz­mas – tam tik­ra re­ak­ci­ja į so­cia­li­nius, po­li­ti­nius da­ly­kus, pro­vo­kuo­jan­ti gi­les­nius ap­mąs­ty­mus. „Ma­nau, kad bū­tent gat­vės me­nas pul­suo­ja ir kaip gy­va ver­smė mai­ti­na iš jo iš­ei­nan­tį mu­ra­liz­mą, ku­ris yra už­sa­ko­ma­sis“, – pa­ste­bi A.Ši­mo­nis.

Dai­ro­si į mie­ga­mų­jų ra­jo­nų sie­nas

Aly­tus ne­pa­si­žy­mi ypa­tin­ga is­to­ri­ne ar­chi­tek­tū­ra, daug so­vie­ti­nio pe­ri­odo pa­sta­tų, mies­to cen­tre kai ku­rie ta­pę vai­duok­liais. Ar ga­li si­tu­a­ci­ją bent iš da­lies pa­keis­ti, pa­gy­vin­ti sie­nų ta­py­ba? Pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“ da­ly­viai ne­abe­jo­ja, kad tik­rai taip.

A.Ši­mo­nis sa­ko pa­si­vaikš­ti­nė­jęs po Aly­tų ir pa­ste­bė­jęs, kad mū­sų mies­te vy­rau­ja ar­ba ti­piš­kai ta­ry­bi­nė ar­chi­tek­tū­ra, ar­ba tar­pu­ka­rio pa­sta­tai, ku­rie „la­bai sub­jau­ro­ti plast­ma­si­niais da­ly­kais“.

„Gal­būt mu­ra­liz­mas ga­lė­tų bū­ti kaž­ko­kia iš­ei­tis, ku­ri įneš­tų tam tik­ro kon­teks­tu­a­lu­mo? Ar­chi­tek­tū­ro­je vyks­ta toks reiš­ki­nys, kai au­ten­tiš­ką pa­vel­dą lei­džia­ma nio­ko­ti pro­por­ci­jo­mis, re­kla­mo­mis. Jo pa­vyz­dys Kau­ne – Vla­do Put­vins­kio gat­vė, ku­rio­je gau­su au­ten­tiš­kų tar­pu­ka­rio am­ba­sa­dų, bet jos yra už­krau­tos įstik­lin­tais bal­ko­nais, sto­ge­liais, de­ja, pa­na­ši si­tu­a­ci­ja ir Aly­tu­je“, – sa­ko A.Ši­mo­nis, ieš­ko­jęs mū­sų mies­te bent vie­no ne­su­bjau­ro­to is­to­ri­nio pa­sta­to, bet taip ir ne­ra­dęs.

Jo ma­ny­mu, mies­tą ypač pa­gy­vin­tų pie­ši­niai ant ti­pi­nių so­vie­ti­nių pa­sta­tų, gal­būt – te­mi­niai, su­ku­rian­tys tam tik­rą jung­tį. Jis pri­mi­nė Ry­tų Vo­kie­ti­ją, Ber­ly­ną ir Leip­ci­gą, ku­rie dėl ta­py­bos ant sie­nų įga­vo vi­sai ki­tą pa­vel­dą ir jo is­to­ri­ją.

A.Ši­rin pa­ste­bi, kad jam, kaip kū­rė­jui, ži­no­ma, no­rė­tų­si kuo dau­giau įvai­res­nių sie­nų, ap­leis­tų ir ne, nes ap­lin­ka tu­ri di­džiau­sią ža­ve­sį, ta­čiau nu­si­žiū­rė­ti tin­ka­mą sie­ną ne­už­ten­ka. Ke­lias iki re­zul­ta­to – pie­ši­nio – ne­re­tai už­trun­ka iki pu­sės me­tų, o pa­si­tai­ko, kad vi­sos au­to­riaus pa­stan­gos nu­ei­na vė­jais, nes sa­vi­nin­kas ne­su­tin­ka, ar­ba pa­aiš­kė­ja, kad pa­sta­tas pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei.

„Pa­sta­tų sa­vi­nin­kus Aly­tu­je bu­vo la­bai leng­va įkal­bė­ti, net­gi prie­šin­gai – pra­šy­da­vai vie­nos sie­nos, o jie pa­siū­ly­da­vo dvi. Ypač da­bar, kai pa­ma­tė, kad at­si­ran­da pie­ši­niai, jau skam­bi­na ir siū­lo. To­dėl ma­nau, kad šis pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti tęs­ti­nis, ti­kiuo­si, kad po me­tų vėl pa­kvie­si­me į Aly­tų. Ki­ta ver­tus, nu­ei­ti ke­lią iki pie­ši­nių ne­bu­vo taip jau pa­pras­ta, nes ga­lio­ja tik­rai daug drau­di­mų ir tai­syk­lių, la­bai džiau­giuo­si, kad mies­to sa­vi­val­dy­bė pa­gel­bė­jo, tai­syk­lės bu­vo su­pap­ras­tin­tos. As­me­niš­kai man at­ro­do, kad bi­jo­ti ne­rei­kė­tų, nes sie­nos yra tik pa­sta­to rū­bas, jį ga­li­ma keis­ti. Per­da­žy­ti nau­jai, re­no­vuo­ti. Be­je, da­bar kal­ba­me apie tai, kad bū­tų la­bai ge­rai iš anks­to pa­siū­ly­ti pie­ši­nį, dar prieš pa­sta­tą re­no­vuo­jant“, – sa­ko I.Pil­ve­ly­tė.

Pie­ši­nys sau­go sie­ną la­biau nei vaiz­do ka­me­ra

Pa­skel­bus pa­sta­tus, ant ku­rių sie­nų at­si­ras pie­ši­niai, nu­ro­dant jų is­to­ri­jos užuo­mi­nas ir pa­lie­kant tam tik­rą in­tri­gą, kas juo­se įsi­kū­rę šian­dien, pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“ su­ma­ny­to­jai su­si­dū­rė su ne­ti­kė­ta pro­ble­ma.

„Mū­sų pra­dė­jo klau­si­nė­ti, o kas yra tas te­leg­ra­fas ir kur Aly­tu­je jis bu­vo įsi­kū­ręs? O au­to­bu­sų sto­tis tar­pu­ka­riu? Ir ta­da mes su­pra­to­me, kad jau­ni­mui is­to­ri­ja jau yra ir so­viet­me­tis, tai­gi la­bai svar­bu tą at­min­tį įpras­min­ti vi­zu­a­liai – pie­ši­niuo­se ant mies­to pa­sta­tų sie­nų“, – sa­ko I.Pil­ve­ly­tė.

Is­to­ri­kas Vil­man­tas Dun­de­ris pri­me­na, kad apie mies­to is­to­ri­ją tik­rai ži­no­me ne vis­ką. Pa­si­ro­do, prieš­ka­ry­je Aly­tu­je bu­vo trys au­to­bu­sų sto­tys, ant vie­nos jų, da­bar­ti­nės „Šo­le­nos“, at­si­ra­do P.Še­ma­tuls­kio pie­ši­nys. Čia ir at­sa­ky­mas apie pro­jek­to nau­dą – is­to­ri­nės at­min­ties pra­tę­si­mą. O ka­dan­gi pa­sta­tų is­to­ri­ja taip pat su­rink­ta, sie­kiant pa­gel­bė­ti dai­li­nin­kams, tai at­ei­ty­je ti­ki­ma­si pa­leis­ti tu­riz­mo marš­ru­tą Aly­tu­je, ap­lan­kant sie­nų pie­ši­nius ir pa­sa­ko­jant pa­sta­tų is­to­ri­jas. (Pir­mo­ji to­kia eks­kur­si­ja, ku­rią ves V.Dun­de­ris, su dar­bų ver­ni­sa­žu, įvyks šian­dien 17 va­lan­dą.)

„Tai, kad ant pa­sta­tų sie­nų at­si­ran­da pie­ši­niai, yra pliu­sas pir­miau­sia pa­čiam mies­tui. Pie­ši­niais pa­žen­klin­tos vie­tos tam­pa at­pa­žįs­ta­mos, čia ski­ria­mi pa­si­ma­ty­mai. Pie­ši­nių pa­va­di­ni­mus čia pat su­gal­vo­ja pra­ei­viai, dar net ne­bai­gus jų pieš­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys kū­rė­jai.

Ug­nia­ge­sių gat­vė­je pie­šęs A.Ši­mo­nis aly­tiš­kius įver­ti­na kaip itin ak­ty­vius ir be­tar­piš­kus žmo­nės, ku­rie sa­vo pa­ta­ri­mais įsi­trau­kė į kū­ry­bi­nį pro­ce­są: „Per­ėji­mas nuo pie­ši­mo į gy­vas re­ak­ci­jas tam­pa so­cia­li­niu reiš­ki­niu. Ma­no at­ve­ju veiks­mas tu­rė­jo daug po­zi­ty­vo ir man la­bai pa­ti­ko, nes aly­tiš­kiai re­a­ga­vo ir džiau­gė­si pie­ši­niu.“

D.Janonis pa­sa­ko­ja, kad ne­igia­mų re­ak­ci­jų Aly­tu­je kol kas ne­su­lau­kė, bet ki­tuo­se mies­tuo­se pa­si­tai­ko iš­anks­ti­nių ste­re­o­ti­pų – esi van­da­las, jei tu­ri tam tik­rą prie­mo­nę ran­ko­se, ne­svar­bu, ką pieš­tum. Pieš­da­mas ant Šau­lių na­mų, A.Širin su­lau­kė klau­si­mo, ką reiš­kia jo pa­si­rink­tas sim­bo­lis. Te­ko pa­aiš­kin­ti, kad tai – tarp­tau­ti­nis tai­kos žen­klas.

Ar pro­jek­to da­ly­viai ne­bi­jo, kad jų pie­ši­niai bus su­ga­din­ti chu­li­ga­nų?

„Pa­sa­ky­čiau, kad pie­ši­nys sau­go sie­ną la­biau nei vaiz­do ka­me­ra, o prak­ti­ka ro­do, kad tik­riau­siai ger­bia. Bet ypač jud­res­nė­se vie­to­se, gat­vė­se, ži­no­ma, pa­si­tai­ko vis­ko“, – sa­ko P.Še­ma­tuls­kis.

Sa­vo au­to­rys­tę pie­ši­nių au­to­riai žen­kli­na pa­ra­šu, ta­čiau LAT­GA gat­vės me­no ar mu­ra­lis­tų kū­ri­nių au­to­ri­nių tei­sių ne­sau­go. Pi­jus pa­sa­ko­ja, kad su­kū­rę pie­ši­nius ant „Pa­ra­mos“ tvo­ros jau su­lau­kė klau­si­mų, ar ga­li­ma at­si­spaus­ti juos ant marš­ki­nė­lių. Ko­dėl ne? – svars­to dai­li­nin­kas, su džiaugs­mu lei­dęs sa­vo pie­ši­nį nau­do­ti Aly­tu­je įsi­kū­ru­siai gy­vū­nų prie­glau­dai – ge­ram rei­ka­lui.

Gat­vės me­no ak­ci­jų ku­ra­to­riaus, iš Aly­taus ki­lu­sio P.Še­ma­tuls­kio nuo­mo­ne, ga­li­ma sa­ky­ti, kad po­žiū­ris į sie­nų ta­py­bą Aly­tu­je pa­si­kei­tė iš es­mės. Prieš 12 me­tų jo ini­cia­ty­va ant „Pa­ra­mos“ tvo­ros at­si­ra­do pir­mie­ji le­ga­lūs gra­fi­čiai. Ruo­šian­tis nau­jam pro­jek­tui, prieš ke­lias sa­vai­tes Pi­jui te­ko pa­deng­ti juos grun­tu, pa­sle­piant se­nuo­sius pie­ši­nius. „Bu­vo la­bai keis­ta ma­ty­ti žmo­nių re­ak­ci­jas, jie pik­ti­no­si, ko­dėl aš „nio­ko­ju“ pie­ši­nius“, – juo­kia­si dai­li­nin­kas.

Bet dar įdo­mes­nė bu­vo ins­ti­tu­ci­jų re­ak­ci­ja, kai pro­jek­to ren­gė­jai (ti­kė­ti­na, dėl ne­su­si­kal­bė­ji­mo) su­lau­kė pre­ten­zi­jų, kad... nio­ko­ja kul­tū­ros pa­vel­dą – vis tą pa­čią „Pa­ra­mos“ sie­ną, gra­fi­čiai ant ku­rios ka­dai­se kė­lė tiek dis­ku­si­jų ir ne­ri­mo, kaip „ska­ti­nan­tys van­da­liz­mą“.