An­trą kar­tą gar­siuo­ju pi­lig­ri­mi­niu Jo­kū­bo ke­liu: tie­sa ta, kad ei­na­ma ne ko­jo­mis, o gal­va

Iš­mok­ti pa­dė­ko­ti net už pri­trin­tas pūs­les

Jei skai­to­te apie Jo­kū­bo ke­lio pa­tir­tis, ga­li­ma spė­ti, kad jums pa­tin­ka vaikš­čio­ti pės­čio­mis. Ži­no­ma, vis po­pu­lia­rė­jan­tis lais­va­lai­kis – 20 ar 30 ki­lo­met­rų sa­vait­ga­lio žy­gis – nė­ra tas pats, kas tri­jų sa­vai­čių ke­lio­nė pės­čio­mis, kai pa­na­šų at­stu­mą ten­ka min­ti kas­dien, o ant pe­čių dar neš­tis kup­ri­nę su vi­sais daik­tais.

„Ko­dėl ei­nu? Vie­na­reikš­mio at­sa­ky­mo nė­ra. Gal to­dėl, kad pa­tin­ka iš­šū­kiai, no­ri­si pa­keis­ti ru­ti­ni­nę ap­lin­ką, ki­tas ša­lis pa­žin­ti, ben­drau­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, o kar­tais pa­bū­ti tik su sa­vi­mi. Vi­sa tai ir dar dau­giau jun­gia vie­nas žo­dis – emo­ci­ja. Mes vi­si gy­ve­na­me emo­ci­jų pa­sau­ly­je ir vi­sai ne­svar­bu, ką tuo me­tu vei­kia­me. Mus nuo­lat vei­kia ap­lin­ka ir tik nuo mū­sų pri­klau­so, kaip ją pri­ima­me. Ca­mi­no mo­ko pri­im­ti ke­lio do­va­nas at­ver­ta šir­di­mi, tie­siog ge­ra bū­ti čia ir da­bar“, – sa­ko V.Ven­cius.

Pir­mą kar­tą į Jo­kū­bo ke­lią aly­tiš­kis iš­si­ruo­šė 2017 me­tais, 50-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Šį rug­sė­jį ėjo ki­ta marš­ru­to at­kar­pa, per dvi sa­vai­tes – 300 ki­lo­met­rų.

To­bu­la pi­lig­ri­mys­tė! Tur­būt taip pa­gal­vo­jo ne vie­nas Va­le­ri­jaus feis­bu­ko drau­gas, ma­ty­da­mas nuo­sta­bius gam­tos vaiz­dus, ga­ruo­jan­čią ka­vą ir eg­zo­tiš­kus pa­tie­ka­lus, vy­nus, lau­kian­čius pa­var­gu­sio ke­liau­to­jo. Juo­lab ke­lio­nės vaiz­dais so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se aly­tiš­kis da­li­jo­si ypač dos­niai. Kaip pats sa­ko, fik­sa­vo vis­ką, kas jam at­ro­dė gra­žu ir įdo­mu kas kiek­vie­nus 70 cen­ti­met­rų, taip yra kas žings­nį.

„Car­pe diem, džiau­kis aki­mir­ka ir gy­ve­ni­mu!“ – skam­ba ro­man­tiš­kai, bet re­a­ly­bė­je, ži­nia, pa­si­tai­ko vis­ko. 50 lit­rų tal­pos tu­ris­ti­nė kup­ri­nė ant pe­čių nuo ry­to iki va­ka­ro, o jo­je – vi­si bū­ti­niau­si daik­tai, ku­rių svo­ris bu­vo apie 10 ki­log­ra­mų. Vė­jas ir lie­tus, ku­rio taip pat ten­ka pa­ra­gau­ti ke­liau­to­jams. Knar­kian­tys ben­dra­ke­lei­viai 8 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to al­ber­go (to­kie spe­cia­lūs ne­bran­gūs pa­ke­lės nak­vy­nės na­mai pi­lig­ri­mams) kam­ba­rė­ly­je. Čia ir pa­aiš­kė­ja, kad ke­lio­nei bū­ti­nas nu­si­tei­ki­mas – ge­bė­ji­mas ne tik pri­im­ti pa­čias įvai­riau­sias pa­tir­tis, bet ir pa­dė­ko­ti už jas. Taip pat ir už... pūs­lė­tas ko­jas, nes taip iš­moks­ta­ma lai­ku pa­si­keis­ti su­drė­ku­sias ko­ji­nes. Šios ke­lio­nės me­tu Va­le­ri­jus, kaip ir ki­ti pi­lig­ri­mai, jas džio­vi­no pri­tvir­ti­nęs kan­ce­lia­ri­niais seg­tu­kais prie kup­ri­nės. Šios ko­ji­nės – spe­cia­lios, skir­tos tre­kin­gui. Ei­da­mas Jo­kū­bo ke­liu 2017 me­tais, aly­tiš­kis vie­ną pa­me­tė, o li­ku­sią be po­ros su­de­gi­no bai­gęs ke­lią. Tai – dar vie­na ypa­tin­ga pi­lig­ri­miš­ka tra­di­ci­ja, kad, per­ėjus Jo­kū­bo ke­liu, rei­kia at­si­svei­kin­ti su ne­be­rei­ka­lin­gais daik­tais – pa­lik­ti sa­ve pra­ei­ty­je to­kį, koks bu­vai iki ke­lio­nės.

Jo­kū­bo ke­ly­je ko­vi­das – ne­ma­to­mas, bet pa­ke­lei­vis

„Ca­mi­no ir mo­ko! Pa­ti­kė­ki­te, ne tik dėl Is­pa­ni­jos ar Por­tu­ga­li­jos pa­ži­ni­mo ver­ta ei­ti. Ca­mi­no kei­čia žmo­nes! Duo­da la­bai daug svar­bių pa­tir­čių. Su­tei­kia to­kias erd­ves ir lai­ką, ko įpras­ta­me gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­bū­na. Po­jū­čiai stip­riau­si, min­tys gi­liau­sios. Ke­ly­je per įvai­rias pa­tir­tis la­bai aiš­kiai pa­ro­do­ma ir gy­ve­ni­mo pras­mė. Štai ko­dėl tūks­tan­čiai ei­na ir vėl ei­na. Ne­įma­no­ma pa­pa­sa­ko­ti, rei­kia kiek­vie­nam pa­čiam pa­tir­ti ir iš­jaus­ti. Taip, tai nė­ra leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas. Bet čia taip vis­kas de­ra ir su­de­rin­ta, kad aš dar ir dar vie­ną Ca­mi­no keis­čiau su prie­mo­ka į bet ko­kią ki­tą ne­mo­ka­mą pra­ban­gią ke­lio­nę. Ne­įti­ki­nė­siu, ne­tu­riu jo­kio tiks­lo. Kas ban­dė – pa­tvir­tins, kas pa­ban­dys – ne­si­gai­lės“, – sa­ko V.Ven­cius.

Pas­ta­ruo­ju me­tu, bent iki pan­de­mi­jos, is­pa­niš­ka­sis Jo­kū­bo ke­lias su­lauk­da­vo kri­ti­kos, kad le­gen­di­nis marš­ru­tas yra ta­pęs po­psi­niu, blės­ta pi­lig­ri­miš­ka dva­sia, dau­gė­ja ko­mer­ci­jos, nes juo ei­na mi­nios žmo­nių. Aly­tiš­kis Jo­kū­bo ke­liu ėjo lai­ky­da­ma­sis tam tik­rų prin­ci­pų, pa­vyz­džiui, ne­si­nau­do­jo vie­ti­nių kur­je­rių, ku­rie siū­lo už pa­pil­do­mą mo­kes­tį per­vež­ti daik­tus į ki­tą al­ber­gą, pa­slau­go­mis. Iki ga­lo iš­jaus­ti pi­lig­ri­miš­kas pa­tir­tis su sun­kia kup­ri­ne ant nu­ga­ros Va­le­ri­jų pa­ska­ti­no fil­mas ir kny­ga apie Ca­mi­no – Kris­ti­nos Stal­nio­ny­tės „Ke­lias į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą“ ir fil­mas „The Way“. Šia­me fil­me, be­je, yra ro­do­ma ko­lo­na su Šv. Jo­kū­bo spau­du, ku­rią Sant­ja­go de Kom­pos­te­la ka­ted­ro­je pa­vy­ko ras­ti ir Va­le­ri­jui.

Li­ki­mas jam do­va­no­jo pa­pil­do­mą va­ka­rą šio­je pi­lig­ri­mų me­ko­je – ne­va dėl tech­ni­nių pro­ble­mų vė­la­vo CO­VID-19 tes­to re­zul­ta­tas ir Sant­ja­go oro uos­te aly­tiš­kis ne­bu­vo įleis­tas į lėk­tu­vą, skren­dan­tį į Lon­do­ną. (Ne­paisant ES skiepų sertifikato, reikėjo daryti testą prieš skrydį). Fi­nan­si­nis ir mo­ra­li­nis nuos­to­lis at­si­pir­ko su kau­pu, nes do­va­no­jo nau­ją pa­tir­tį – pa­pil­do­mą lai­ką Sant­ja­go de Kom­pos­te­lo­je.

„Tai ir bu­vo man di­dy­sis ke­lio­nės nuo­ty­kis bei ne­men­kas stre­sas, su­si­jęs su ko­vi­du“, – sa­ko V.Ven­cius, ku­ris ga­li pa­ly­gin­ti Jo­kū­bo ke­lią iki pan­de­mi­jos ir po. Jo ma­ny­mu, ke­lias ta­po ki­toks. Ir ne tik dėl to, kad juo ei­na ke­lis­kart ma­žiau pi­lig­ri­mų. Pro­ble­ma ki­ta – bent treč­da­lis al­ber­gų yra už­da­ry­ti, vei­kia tik pri­va­tūs. Du­ris už­vė­rė pi­lig­ri­mų pa­mėg­ti vals­ty­bi­niai bei įkur­ti prie baž­ny­čių, ku­riuo­se va­ka­rais pi­lig­ri­mai ben­drai ruoš­da­vo mais­tą, mu­zi­kuo­da­vo, ben­drau­da­vo. Da­bar tos emo­ci­jos vi­siš­kai ne­li­ko, o su­si­ti­kę ke­ly­je pi­lig­ri­mai da­li­ja­si ne ke­lio­nės įspū­džiais, o pa­tir­ti­mi, kur ir kaip ras­ti nak­vy­nę.

„Kas an­trą nak­vy­nę ten­ka rink­tis ne al­ber­guo­se, su­pran­ta­ma, ir mo­kė­ti ten­ka žy­miai bran­giau. Al­ber­guo­se nak­tis kai­nuo­ja nuo 5 iki 10 eu­rų, hos­te­liuo­se ga­li siek­ti ir 35 eu­rus. Bet net ne kai­na es­mė, o ap­lin­ka, te­ko pa­si­nau­do­ti ir Airbnb pa­slau­ga, gy­ven­ti pri­va­čia­me na­me su vaiz­du į van­de­ny­ną“, – pa­sa­ko­ja Va­le­ri­jus.

Skai­čiuo­ja­ma, kad ki­lo­met­ras lie­tu­viš­ko Jo­kū­bo ke­lio kai­nuo­ja 1,3 eu­ro, tai yra šiek tiek bran­giau nei tas pats ki­lo­met­ras pi­lig­ri­mų ke­liu Is­pa­ni­jo­je, ta­čiau pa­na­šu, kad ko­vi­das šią kai­ną jau iš­au­gi­no. „Nė­ra to blo­go, kas ne­iš­ei­tų į ge­rą – su­ma­žė­jus pi­lig­ri­mų, lais­viau ta­po al­ber­guo­se, dvi­aukš­tė­se lo­vo­se lei­džia­ma nak­vo­ti tik pir­ma­ja­me aukš­te, ta­po erd­viau, ką tik­rai įvar­dy­čiau kaip pri­va­lu­mą“, – pa­ste­bi Va­le­ri­jus.

Tro­fė­jai ir emo­ci­jos

Is­pa­niš­ka­sis Ca­mi­no ke­lias Va­le­ri­jui šį­kart bu­vo ku­pi­nas ir as­me­ni­nių emo­ci­jų – jį sky­rė sa­vo ma­mai, ku­riai rug­sė­jo 12 die­ną bū­tų su­ka­kę 90 me­tų. Pa­mi­nė­da­mas šią die­ną, aly­tiš­kis pa­li­ko laminuotą savo su mama nuo­trau­ką se­nos baž­ny­čios pa­ma­tuo­se su min­ti­mi, kad ka­da nors drau­ge su šei­ma bū­ti­nai čia dar at­va­žiuos. Ypa­tin­ga emo­ci­ja aly­tiš­kį už­plū­do ta­da, kai su­ži­no­jo, kad baž­ny­čia tu­ri Švč. Ma­ri­jos var­dą, kaip ir jo ma­ma.

Jo­kū­bo ke­ly­je V.Ven­cius taip pat pa­li­ko ir iš Lie­tu­vos at­si­vež­tą ak­me­nu­ką. Pa­gal vi­sas pi­lig­ri­mys­tės tra­di­ci­jas, ak­me­nys yra su­de­da­mi spe­cia­lio­se vie­to­se, tu­rin­čio­se sa­vi­tą au­rą. Dau­ge­lis ak­me­nu­kų pa­žen­klin­ti juos pa­li­ku­sių ke­liau­to­jų min­ti­mis, sva­jo­nė­mis, lin­kė­ji­mais.

Ne­kas­die­niš­kų pa­tir­čių do­va­no­jo ir San­tia­go de Com­pos­te­la mies­te esan­ti ka­ted­ra – po­pu­lia­riau­sia po Je­ru­za­lės ir Ro­mos šven­tyk­lų krikš­čio­nių pi­lig­ri­mų šven­to­vė. Ma­no­ma, kad po di­džiuo­ju al­to­riu­mi ka­ted­ro­je il­si­si Šv. Jo­kū­bo pa­lai­kai. Šven­čių pro­ga ir kai ku­rių mi­šių pi­lig­ri­mams me­tu siū­buo­ja­mas ant ke­lio­li­kos skrie­mu­lių pa­ka­bin­tas mil­ži­niš­kas si­dab­ri­nis smil­ky­tu­vas – Bo­ta­fu­mei­ro. Jį siū­buo­ja pen­ki vy­rai, kol smil­ky­tu­vas pra­de­da ju­dė­ti sker­sai ka­ted­ros ir be­veik sie­kia jos skliau­tus.

„Man jo siū­ba­vi­mas pa­li­ko ne­už­mirš­ta­mą jaus­mą! Tai rei­kia pa­ma­ty­ti!“ – sa­ko Va­le­ri­jus.

Po ke­tu­rių va­lan­dų, pra­leis­tų ei­lė­je, aly­tiš­kio lau­kė dar vie­na la­bai įsi­min­ti­na aki­mir­ka, nes jis ga­vo Kom­pos­te­lą, liu­di­jan­čią, kad tik­rai nu­ė­jo Jo­kū­bo ke­lią, o va­ka­rie­nei dar rei­kė­jo bū­ti­nai (nes ki­taip pi­lig­ri­mas grįž­ta na­mo su nuo­dė­me) pa­ra­gau­ti šu­ku­čių ka­ra­me­li­zuo­tuo­se svo­gū­nuo­se pa­tie­ka­lą, už­si­ge­riant bal­tuo­ju vy­nu. „Pa­tie­ka­lo sko­nis fan­tas­tiš­kas, kaip ir vis­kas šio­je ke­lio­nė­je“, – už­tik­ri­na Va­le­ri­jus. Ir tai nė­ra agi­ta­ci­ja ei­ti is­pa­niš­kuo­ju Jo­kū­bo ke­liu (nors skam­ba bū­tent taip), nes kiek­vie­nas ke­lias pra­si­de­da per­žen­gus sa­vo na­mų slenks­tį.

P.S. Va­kar V.Ven­cius iš­skri­do į Ne­pa­lą, kur da­ly­vaus tri­jų sa­vai­čių tre­kin­ge į ba­zi­nę Eve­res­to sto­vyk­lą.