Mes gal­vo­ja­me, kaip po mū­sų gy­vens ki­ti

„Tai, kas da­bar ma­din­ga – gy­ven­ti dar­niai su gam­ta, man bu­vo na­tū­ra­liai įpras­ta nuo vai­kys­tės. Ma­ma vi­sa­da la­bai rū­pi­no­si, kad val­gy­tu­me na­tū­ra­lų mais­tą, tad val­gė­me sa­vo už­au­gin­tas dar­žo­ves, jo­mis mai­nė­mės su ki­tais ar­ba jo­mis da­li­jo­mės“, – pa­sa­ko­jo M.Ta­ra­saus­kie­nė. 

Vė­liau, aly­tiš­kei su­kū­rus šei­mą, jos tė­vai ap­rū­pin­da­vo svei­kais, ko­ky­biš­kais pro­duk­tais. Mo­te­ris džiau­gė­si, kad jiems nie­ko ne­trū­ko, o šei­ma nie­ka­da ir ne­si­vai­kė per­tek­liaus var­to­da­ma per­dirb­tus pro­duk­tus.

Gi­mus vai­kams, no­ras gy­ven­ti dar­niai su gam­ta ir ne­ap­sun­kin­ti sa­vo bui­ties Ta­ra­saus­kams dar la­biau su­stip­rė­jo.

„Mes na­tū­ra­liai su šei­ma pra­dė­jo­me rū­šiuo­ti, var­to­ti ap­gal­vo­tai ir gy­ven­ti taip, kad kuo ma­žiau bū­tų ken­kia­ma ap­lin­kai“, – sa­ko M.Ta­ra­saus­kie­nė.

Ne­rei­kia per­lenk­ti laz­dos

M.Ta­ra­saus­kie­nė va­do­vau­ja­si an­ti­var­to­to­jiš­ka fi­lo­so­fi­ja – su­ma­žin­ti, pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui, per­dirb­ti. Toks po­žiū­ris ap­ima ir mais­to pro­duk­tus, ir įvai­rius bui­ties daik­tus.

„Ne­tei­sin­gai su­pras­tas dar­nus var­to­ji­mas kei­čiant įvai­rius na­mų apy­vo­kos reik­me­nis į su­yran­čius, itin po­pu­lia­rė­jan­tis šiuo me­tu, ga­li bū­ti gam­tai dar ža­lin­ges­nis. Tar­ki­me, aš pirk­siu ko­ko­si­nius du­be­nė­lius, o iš­me­siu tu­ri­mus na­muo­se. To­kie kraš­tu­ti­nu­mai su­klai­di­na žmo­nes“, – įsi­ti­ki­nu­si M.Ta­ra­saus­kie­nė.

Gy­ven­da­mi Aly­tu­je Ta­ra­saus­kai įsi­gi­jo 18 hek­ta­rų so­dy­bą, ku­rio­je lei­džia va­sa­ras. Aly­tiš­kiai džiau­gia­si, kad di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je yra už­tik­rin­ti, jog nie­kas ap­link na­mus ne­vyk­dys in­ten­sy­vios ūki­nės veik­los – ne­tręš, ne­purkš.

„Ten ku­ria­me sa­vo gy­ve­ni­mo idi­lę ir vai­kams ro­do­me pa­vyz­dį. Da­lį skly­po už­ima na­tū­ra­liai au­gan­tis miš­kas. Aš au­gi­nu dar­žo­ves be jo­kių trą­šų ir che­mi­jos, vy­ras lai­ko bi­tes. Mums pa­tin­ka so­dy­ba to­kia, ko­kią nu­si­pir­ko­me, ne­iš­kir­to­me se­nų obe­lų, ne­puo­lė­me keis­ti me­di­nių se­nų lan­gų ir ki­to­kių „eu­ro­re­mon­ti­nių“ da­ly­kų da­ry­ti, iš­sau­go­jo­me ne­lies­tą pa­grin­di­nį ūki­nį pa­sta­tą ir dau­giau kaip 100 me­tų se­nu­mo svir­ną. O va­sa­ros na­me­lį vai­kams ir sve­čiams kar­tu su vai­kais pa­sta­tė­me iš nu­griau­to me­di­nių len­tų san­dė­liu­ko“, – pa­sa­ko­ja M.Ta­ra­saus­kie­nė ir pri­du­ria, kad jų gy­ve­ni­mo so­dy­bo­je kon­cep­ci­ja to­kia – gy­ve­ni­mas gam­to­je, ga­li­my­bė po mies­to at­si­pūs­ti, įkvė­pi­mas kū­ry­bai ir edu­ka­ci­ja vai­kams.

Aly­tiš­kė pa­brė­žia, jog gy­ven­ti dar­niai su gam­ta ne­reiš­kia at­si­sa­ky­ti pa­to­gaus gy­ve­ni­mo. Nuo­te­kų va­ly­mo įren­gi­niai bu­vo vie­ni pir­mų­jų, ką šei­ma įsi­ren­gė so­dy­bo­je.

Plas­ti­kas kenks­min­gas, Ta­ra­saus­kai, kaip ir dau­ge­lis mū­sų, sten­gia­si jo nau­do­ti kuo ma­žiau, ta­čiau dras­tiš­kai tu­ri­mų plas­ti­ki­nių daik­tų ne­me­ta.

„Plas­ti­ko var­to­ji­mą ga­li­ma su­ma­žin­ti per­kant ma­žiau van­dens ir gai­vių­jų gė­ri­mų, gal rei­kė­tų per­žiū­rė­ti sa­vo pa­si­rin­ki­mus, ge­riau ger­ti ar­ba­tą, van­de­nį iš čiaupo. Aly­tu­je nė­ra ga­li­my­bės spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se pirk­ti ne­pa­kuo­tų pro­duk­tų, bet pre­ky­bos cen­truo­se ir tur­gu­je ga­li­ma tą da­ry­ti at­si­ne­šus sa­vo ta­rą“, – dės­to pa­šne­ko­vė.

Sai­kin­gas var­to­ji­mas

Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą M.Ta­ra­saus­kie­nė yra rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tė, 15 me­tų pra­dir­bu­si ver­sle. Ji tei­gia ge­rai su­pran­tan­ti prin­ci­pus, ant ku­rių pa­sta­ty­tas mū­sų šiuo­lai­ki­nis ver­slas: „Ne­sa­kau, kad vis­kas blo­gai, bet di­de­lė da­lis pro­duk­tų su­kur­ta tam, kad kur­tų pa­klau­są, kad žmo­nės pirk­tų pro­duk­tus, ku­rių ma­žai rei­kia ar­ba vi­sai ne­rei­kia. Kai su­pran­ti tuos prin­ci­pus, ta­da na­tū­ra­liai at­ei­na ir dar­nes­nis var­to­ji­mas.“

Ta­ra­saus­kų vo­nio­je yra la­bai ma­žai pro­duk­tų, ta­čiau jie ne eks­tre­ma­lai, dan­tis va­lo pirk­ti­ne dan­tų pas­ta, plau­kų ne­plau­na ru­gių mil­tais, o štai mui­lą ver­da­si pa­tys ir džiau­gia­si, kad pra­dė­jus jį nau­do­ti ne­rei­kia ran­kų kre­mo, po sku­ti­mo­si tep­tis prie­mo­nė­mis su­dir­gu­siai odai nu­ra­min­ti.

Aly­tiš­kės nuo­mo­ne, for­muo­ja­si pseu­do kul­tū­ra – keis­ti var­to­ja­mus da­ly­kus ki­tais, užuot jų ap­skri­tai at­si­sa­kius. Mo­te­rys pa­čios ga­mi­na­si kre­mus, in­gre­dien­tus par­si­siųs­da­mos iš to­li­mų ša­lių. Rei­kia skir­ti tik­rus da­ly­kus nuo ma­dos.

M.Ta­ra­saus­kie­nės šei­ma nau­do­ja se­ri­ji­nės ga­my­bos šam­pū­ną, jis ne tik pa­ten­ki­na po­rei­kius, bet tam tik­ra pras­me ir­gi tau­so­ja ap­lin­ką, nes ga­mi­na­mas ir trans­por­tuo­ja­mas di­de­liais kie­kiais.

„Jei­gu aš pra­dė­siu siųs­tis vi­sus rei­ka­lin­gus in­gre­dien­tus su dau­gy­be pa­kuo­čių, tai ne­bus ge­res­nis pa­si­rin­ki­mas. Ne tik pa­klau­sa for­muo­ja pa­siū­lą, bet ir pa­siū­la po­rei­kius. Jei­gu su­pras­tu­me šiuos prin­ci­pus, tai tik­rai kri­tiš­kai ver­tin­tu­me pir­ki­nių pa­si­rin­ki­mus“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

M.Ta­ra­saus­kie­nė pa­ta­ria pir­miau­sia įver­tin­ti, ar tai, ką per­ki, rei­ka­lin­ga, ar tai yra ko­ky­biš­ka, ar ne­per­ki daik­to tik to­dėl, kad jis eko­lo­giš­kas ir ma­din­gas, o iš­mes­ti tu­ri­mą daik­tą tik ta­da, kai nie­kaip jo ne­ga­li­ma pa­nau­do­ti.

„Žiū­rė­da­ma į tą ap­lin­ką, ku­rio­je ma­din­ga eko­lo­gi­ja ir tva­rus var­to­ji­mas, ma­tau daug iš­kreip­tų bū­dų, net­gi ska­ti­nan­čių var­to­ji­mą. Tar­ki­me, jei vi­si pul­tu­me pirk­ti elek­tro­mo­bi­lių, ko­kie kie­kiai su­si­da­ry­tų iš­mes­tų au­to­mo­bi­lių, be to, tu­rė­tu­me už­si­dirb­ti jiems pi­ni­gų, kas ir­gi reiš­kia di­des­nį var­to­ji­mą. Ke­lis kar­tus nau­do­ja­me plas­ti­ki­nius mai­še­lius, kai juos baig­si­me, nau­do­si­me teks­ti­li­nius“, – sa­ko su var­to­to­jiš­ka kul­tū­ra ne­si­taiks­tan­ti mo­te­ris.

Mais­to at­lie­kas (jų la­bai ma­žai bū­na) jau dau­ge­lį me­tų Ta­ra­saus­kai kom­pos­tuo­ja lau­ke. Šei­mos drau­gai jau se­niai įpra­tę, kad vi­sos do­va­nos, ku­rias įtei­kia, yra su­var­to­ja­mos.

Svar­bus po­li­ti­kų in­dė­lis

Anot M.Ta­ra­saus­kie­nės, la­bai sma­gu, kad eko­lo­gi­ja ir kli­ma­to kai­ta tam­pa ma­din­gi, vi­suo­me­nei įdo­mūs da­ly­kai, nes tik tuo at­ve­ju po­li­ti­kai pri­ims tei­sin­gus spren­di­mus.

„Nė vie­nas po­li­ti­kas ne­aiš­kins žmo­gui, kad jis im­tų ma­žiau rū­šiuo­ti, nes tai ne­po­pu­lia­ru ir pa­kenks rei­tin­gams. Jie ga­li pa­ska­tin­ti rū­šiuo­ti at­lie­kas tuos žmo­nes, ku­rie to ne­no­rė­jo da­ry­ti, ta­čiau abe­jo­ju, ar Lie­tu­vos po­li­ti­kai ska­tins ma­žin­ti var­to­ji­mą, kas iš tie­sų yra per­tek­li­nio at­lie­kų kie­kio prie­žas­tis“, – apie po­li­ti­kų įta­ką for­muo­jant nau­ją ir at­sa­kin­gą po­žiū­rį į var­to­ji­mą ir at­lie­kų rū­šia­vi­mą kal­ba aly­tiš­kė.

Jei žmo­gus no­ri su­ma­žin­ti sa­vo at­lie­kų kie­kį ir dar­niai var­to­ti, pir­miau­sia tu­rė­tų gal­vo­ti, ką val­go, nes bū­tent mais­tas su­da­ro di­džiau­sius kie­kius. „Mes au­gi­na­me daug dar­žo­vių, tu­ri­me ben­dra­min­čių drau­gų tin­klą, su ku­riais kei­čia­mės dar­žo­vė­mis. To­dėl dar­žo­vių ir vai­sių be­veik ne­per­ka­me. To­kie mai­nai – vie­nas iš bū­dų, kaip tei­sin­gai var­to­ti“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi M.Ta­ra­saus­kie­nė, Aly­tu­je pa­si­gen­dan­ti to­kių mai­nų or­ga­ni­za­vi­mo ini­cia­ty­vos.

Ta­ra­saus­kų na­muo­se ga­lio­ja sai­kin­go var­to­ji­mo tai­syk­lės. Ta­čiau kaip pa­veik­ti vai­kus, ypač pa­aug­lius, ku­rie yra la­bai di­de­lis tam tik­rų pro­duk­tų var­to­to­jas, į šį klau­si­mą mo­te­ris at­sa­ky­mo dar ne­ra­do. 

Di­džiau­sios dar­naus gy­ve­ni­mo su gam­ta ir ma­žes­nio bei ko­ky­biš­ko var­to­ji­mo idė­jos va­ro­mo­ji jė­ga yra jau­nos šei­mos, gal­vo­jan­čios, kaip gy­vens jų vai­kai.

„Ga­li­ma ku­rį lai­ką ne­kreip­ti dė­me­sio žiū­rint į ne­gy­vų ban­gi­nių pil­vus, pil­nus plas­ti­ko, ar ne­va­žiuo­ti į są­var­ty­ną, kad pa­ma­ty­tum, ko­kie kie­kiai ten su­si­kau­pia at­lie­kų. Ta­čiau tai aki­vaiz­dūs fak­tai, ro­dan­tys, kad to­liau taip gy­ven­ti ne­ga­li­ma“, – sa­ko M.Ta­ra­saus­kie­nė, jau se­niai įsi­ti­ki­nu­si, kad ma­žiau ne­reiš­kia pras­čiau. 

Lais­vė ir var­to­ji­mo prie­ta­rai

 „Mes rū­šiuo­ja­me, ta­čiau ma­nau, kad to ne­ga­na – žmo­nės pri­va­lo su­ma­žin­ti var­to­ji­mą. At­si­sa­ky­ti var­to­ji­mo prie­ta­rų (ne­va bū­ti­nų pre­kių) ir vie­to­je to rink­tis dau­giau lais­vės, erd­vės. Bus ma­žiau iš­lai­dų ir  ma­žiau šiukš­lių“, – pa­ta­ria aly­tiš­kė.

 M.Ta­ra­saus­kie­nės nuo­mo­ne, daug ką ga­li­ma pa­si­ga­min­ti po pa­si­vaikš­čio­ji­mo gam­to­je ar­ba įsi­gy­ti iš smul­kių­jų ga­min­to­jų. Ir pa­tei­kia ke­le­tą pa­vyz­džių iš sa­vo šei­mos prak­ti­kos.