Šešios de­šim­tys nuo­šir­daus dar­bo me­tų – dėl di­džio­jo ek­ra­no (165)

Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė, mu­zie­ji­nin­kė
Si­mo­na But­ri­mie­nė
Nuo 2019 me­tų sau­sio „Dainavai“ va­do­vau­jan­ti Si­mo­na But­ri­mie­nė sa­ko, kad pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo ir fil­mų re­per­tu­a­rą. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Šian­die­ną pri­si­min­si­me vie­nin­te­lio Aly­taus ap­skri­ty­je pa­gal pa­skir­tį te­be­vei­kian­čio so­viet­me­čiu pa­sta­ty­to ki­no te­at­ro is­to­ri­ją. Tai Ro­tu­šės aikš­tės pa­kraš­ty­je 60 me­tų sto­vin­tis pa­sta­tas su aukš­tai virš fa­sa­do iš­kel­tu ir tiek pat me­tų iš­sau­go­tu už­ra­šu „Dai­na­va“. Apie vi­sus ki­tus Aly­taus ki­no te­at­rus – tar­pu­ka­riu vei­ku­sius „Pa­las“ ir „Ka­pi­tol“, Pir­mo­jo Aly­taus „Dzū­ki­ją“, so­viet­me­čiu kles­tė­ju­sią „Jau­nys­tę“ – li­kę tik įra­šai mies­to is­to­ri­jo­je, o jų pa­sta­tai se­niai pra­ra­dę bu­vu­sią pa­skir­tį ir gro­žį.

Ki­no te­at­rų au­gi­mas Lie­tu­vo­je

Ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ Aly­tu­je at­si­ra­do XX a. sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, kai vi­so­je Lie­tu­vo­je bu­vo spar­čiai ple­čia­mas ki­no te­at­rų tin­klas. Ki­nas so­viet­me­čiu lai­ky­tas stip­riau­siu pro­pa­gan­dos įran­kiu. Įvar­di­ja­mas kaip me­nų me­nas, ku­ris bu­vo sie­ja­mas su dva­si­niu žmo­nių ug­dy­mu, švie­ti­mo sis­te­ma. Nuo 1946 me­tų dar­bui pa­ge­rin­ti bei su­stip­rin­ti va­do­va­vi­mą ki­nui įsteig­ta LTSR ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos mi­nis­te­ri­ja. Taip at­si­ra­do vi­siš­ka vals­ty­bės kon­tro­lė ki­no te­at­rų tin­klui ir ki­no rin­kai.

Pro­pa­gan­di­nio ki­no me­no svar­ba ins­pi­ra­vo spar­tų ki­no te­at­ro pa­sta­tų au­gi­mą Lie­tu­vo­je, at­si­ra­do ti­pi­nių pro­jek­tų tai­ky­mas. Šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Lie­tu­vo­je bu­vo sta­to­mi so­cia­lis­ti­nio re­a­liz­mo sti­liaus ki­no te­at­rai. Šio sti­liaus ar­chi­tek­tū­ra mū­sų mies­tuo­se, skir­tin­gai nuo ki­tų Ta­ry­bų Są­jun­gos res­pub­li­kų, ne­įga­vo ypač puoš­nių ir ne­sai­kin­gų for­mų, bet iš­lai­kė mo­nu­men­ta­lu­mą, ma­sy­vu­mą, tiks­lią si­met­ri­ją, kla­si­ki­nį or­de­rį.

Ti­pi­niais šio pe­ri­odo sti­lis­ti­kos pa­vyz­džiais ta­po ki­no te­at­rai Vil­niu­je – „Tė­vy­nė“ (1954 m.) ir „Drau­gys­tė“ (1956 m.), Kau­ne – „Tai­ka“ (1953 m., su­griau­ta), Klai­pė­do­je – „Au­ro­ra“ (1953 m.), Uk­mer­gė­je – „Drau­gys­tė“ (1957 m.).

Sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je pra­si­dė­jo es­mi­nis ki­no te­at­rų ar­chi­tek­tū­ros at­nau­ji­ni­mas, at­si­sa­ky­ta pom­pas­tiš­kų soc­re­a­liz­mo for­mų. Sa­vus po­ky­čius dik­ta­vo ir 1959 me­tais Ta­ry­bų Są­jun­go­je pra­dė­tas dieg­ti pla­čia­for­ma­tis ki­nas. Pla­čiam ek­ra­nui pri­tai­ky­ti ki­no te­at­rai ta­po iš­skir­ti­niais mo­der­nio­sios ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­džiais. Pir­mie­ji kar­to­ti­niai 300 ir 400 vie­tų ki­no te­at­rų pro­jek­tai bu­vo pa­reng­ti Mies­tų ir kai­mų sta­ty­bos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to Kau­no fi­lia­le. Di­des­ni ki­no te­at­rai tu­rė­jo bū­ti sta­to­mi pa­gal Mask­vo­je pa­reng­tą pla­čia­ek­ra­nio ste­re­o­fo­ni­nio 800 vie­tų ki­no te­at­ro pro­jek­tą.

Pro­jek­tuo­jant są­mo­nin­gai siek­ta uni­ver­sa­lu­mo, kad pa­sta­tus bū­tų ga­li­ma sta­ty­ti prie gat­vių, aikš­čių ar­ba ža­liuo­se ma­sy­vuo­se. Ki­no te­at­rai tu­rė­jo ne tik at­liep­ti ki­no me­no po­rei­kius, bet ir tap­ti so­vie­ti­nio mies­to es­te­ti­nė­mis do­mi­nan­tė­mis. In­ter­je­ro pro­jek­ta­vi­mą lė­mė pa­sta­tų pa­skir­ties spe­ci­fi­ka – lan­ky­to­jų ju­dė­ji­mas vyk­da­vo vie­na kryp­ti­mi. Žiū­ro­vai į pa­sta­tą įei­da­vo per pa­grin­di­nį fa­sa­di­nį įė­ji­mą, pra­ėję ves­ti­biu­lį pa­tek­da­vo į žiū­ro­vų sa­lę, o iš­ei­da­vo pro šo­ni­nes ar­ba ga­li­nes, daž­nai dve­jas, du­ris. To­dėl ki­no te­at­ro vi­daus ar­chi­tek­tū­ra tu­rė­jo kom­po­zi­ci­nį aiš­ku­mą, la­ko­niš­ku­mą ir pa­pras­tu­mą.

„Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro pa­sta­tas

Aly­taus ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ bu­vo pa­sta­ty­tas 1960 me­tais pa­gal ti­pi­nį pro­jek­tą – to­kį pa­tį kaip ir „Ne­rin­ga“ Kau­ne (Til­žės g. 20). Pas­ta­ra­sis bu­vo ati­da­ry­tas tais pa­čiais me­tais šiek tiek anks­čiau (pro­jek­tas pa­reng­tas 1958 m., arch. R.Di­čius, pro­jek­to va­do­vas arch. J.Put­na). Bu­vu­sio ki­no te­at­ro „Ne­rin­ga“ pa­sta­tas šiuo me­tu ne­be­nau­do­ja­mas, ap­leis­tas, pra­ra­dęs pir­mi­nę iš­vaiz­dą.

Tai bu­vo pir­mie­ji mo­der­nios dva­sios, pla­čiam ek­ra­nui pri­tai­ky­ti ki­no te­at­rai, pri­ski­ria­mi anks­ty­vo­jo so­vie­ti­nio mo­der­niz­mo sti­liui. Pa­sta­to pla­nas ti­pi­nis, 400 vie­tų, tū­ris kvad­ra­ti­nis. Dėl sto­ge­lio, ku­ris įsi­ter­pęs cen­tri­nė­je pa­sta­to da­ly­je, iš­ryš­kin­tas pa­grin­di­nis fa­sa­das ir laip­tai, įkom­po­nuo­ti ties pa­sta­to cen­tru. Pa­sta­to si­met­riš­ka kom­po­zi­ci­ja, tin­kuo­tas fa­sa­das bei si­met­riš­kas sto­ge­lio pa­nau­do­ji­mas bū­din­gas per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio ar­chi­tek­tū­rai. Pa­grin­di­nia­me fa­sa­de iš­ryš­kė­ja kon­tras­tas tarp vien­ti­sų lan­gų ei­lių ir ak­li­nos sie­nos. Šo­ni­niuo­se fa­sa­duo­se esan­tys lan­ge­liai pri­me­na, kad tai tik užuo­mi­na į mo­der­niz­mą. Da­bar­ti­nė ki­no te­at­ro iš­vaiz­da ne­ati­tin­ka pa­sta­to ar­chi­tek­tū­ri­nės kon­cep­ci­jos – su­ma­žin­ti lan­gai nu­try­nė es­mi­nį mo­der­niz­mo žen­klą. Pa­sta­tas la­biau pri­me­na dė­žu­tę.

Vie­ta nau­jam ki­no te­at­rui bu­vo pa­rink­ta cen­tri­nės mies­to aikš­tės pa­kraš­ty­je, ša­lia Ku­ror­to par­ko pu­šy­no. Kaip pa­me­na se­nie­ji aly­tiš­kiai, sta­tyb­vie­tė bu­vo ak­li­nai ap­tver­ta me­di­nių len­tų tvo­ra. Sta­ty­bos dar­bus vyk­dė kas ry­tą iš įka­li­ni­mo vie­tos au­to­mo­bi­liais at­ve­ža­mi nu­teis­tie­ji.

Ir štai – 1960 me­tų spa­lio 22 die­nos laik­raš­ty­je „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ pa­si­ro­dė trum­pa, ma­žai in­for­ma­ci­jos apie pa­tį ob­jek­tą pa­tei­kian­ti, bet džiu­gi ži­nu­tė: „Šio­mis die­no­mis pui­kią do­va­ną ga­vo Aly­taus dar­bo žmo­nės. Čia ati­da­ry­tas nau­jas pla­čia­ek­ra­ni­nis ki­no te­at­ras. Į nau­ją ki­no te­at­ro sa­lę su­si­rin­ko mies­to įmo­nių ir or­ga­ni­za­ci­jų, ra­jo­no ta­ry­bi­nių ūkių ir ko­lū­kių at­sto­vai.“

Iš­var­dy­ti vi­si svei­ki­ni­mo kal­bas sa­kę ofi­cia­lūs as­me­nys. „Ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas drg. J.Gi­bas per­ker­pa juos­te­lę. At­si­sklei­džia ek­ra­no už­dan­ga. Nau­jas kul­tū­ros ži­di­nys sto­ja į ri­kiuo­tę.“

Aly­taus ki­nų di­rek­ci­ja pra­de­da veik­lą

Aly­tu­je vei­kę du se­ni ki­no te­at­rai „Tai­ka“ ir „Dzū­ki­ja“ jau ne­be­ten­ki­no ki­no pa­slau­gų pa­klau­sos. Nau­jas mo­der­nus ki­no te­at­ras at­vė­rė ga­li­my­bes reng­ti įvai­rius ki­no me­nui skir­tus ren­gi­nius, pa­gy­vi­no aly­tiš­kių do­mė­ji­mą­si ki­nu. Pra­džio­je Aly­taus ki­no tin­klų įmo­nė vei­kė Kul­tū­ros sky­riaus ži­nio­je, o 1963 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį bu­vo įsteig­ta Aly­taus ki­nų di­rek­ci­ja. Jai va­do­vau­ti pa­skir­tas bu­vęs Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius.

De­ja, ne vi­sa­da dar­bas vy­ko sklan­džiai. Štai 1969 me­tais laik­raš­ty­je „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ skel­bia­mas Šal­dy­tu­vų ga­myk­los dar­buo­to­jos S. Ma­čio­ny­tės skun­das: „Pas­ku­ti­niuo­ju lai­ku „Dai­na­vos“ ki­no te­at­re la­bai blo­gai de­monst­ruo­ja­mi fil­mai. Taip ir ži­nok, kad ei­ni ne pail­sė­ti, bet ner­vų ga­dint, nes jei­gu yra gar­sas, tai nė­ra vaiz­do, jei yra vaiz­das, tai nė­ra gar­so, o jei yra ir gar­sas, ir vaiz­das, tai ro­do per pu­sę ek­ra­no ir dar su per­trau­kom.“ Pra­ne­ši­mo au­to­rė klau­sia: „Ko­dėl taip skriau­džia­mi žiū­ro­vai?“

Ta­ry­bų Są­jun­gos vy­riau­sy­bė ir ko­mu­nis­tų par­ti­ja ki­no me­nui dėl jo ma­siš­ku­mo su­tei­kė ypa­tin­gą reikš­mę ir jį nau­do­jo „žmo­nių auk­lė­ji­mui ko­mu­nis­ti­nių ide­a­lų dva­sia, nau­jos vi­suo­me­nės kū­rė­jų ug­dy­mui, ta­ry­bų val­džios pa­sie­ki­mų ir tau­tų drau­gys­tės pro­pa­ga­vi­mui.“ Ne­pai­sant pri­mes­tos vals­ty­bi­nės pro­pa­gan­di­nės pro­gra­mos, ki­no me­nas ta­po vie­na svar­biau­sių kul­tū­ros sri­čių.

Aly­tu­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rių tau­tų fil­mų sa­vai­tės: lat­vių, es­tų, ru­sų, bal­ta­ru­sių, tur­kmė­nų ir ki­tų. Į Aly­tų at­vyks­tan­čius sve­čius prie ra­jo­no ri­bos su duo­na ir drus­ka su­tik­da­vo LKP Aly­taus ra­jo­no ko­mi­te­to sek­re­to­rė Ha­li­na Stan­ke­vi­čiū­tė, ra­jo­no Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to va­do­vai, ki­nų di­rek­ci­jos va­do­vas V.Ra­da­vi­čius. Vi­są sa­vai­tę mies­te ir ra­jo­ne vyk­da­vo ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kų su­si­ti­ki­mai su vi­suo­me­ne, ro­do­mi tų ša­lių me­ni­niai, do­ku­men­ti­niai ir mul­tip­li­ka­ci­niai fil­mai.

1972 me­tais ki­nų di­rek­ci­ja mies­te ir ra­jo­ne su­ren­gė lie­tu­viš­kų ki­no fil­mų fes­ti­va­lį, skir­tą TSRS 50-me­čiui. „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro žiū­ro­vai su­si­pa­ži­no su lie­tu­viš­kais ki­no fil­mais „Tas pra­keik­tas nuo­lan­ku­mas“, „Jaus­mai“, „Ak­muo ant ak­mens“. Ki­no te­at­ruo­se bu­vo ren­gia­mi ki­no lek­to­riu­mai, ki­no pa­no­ra­mos, kū­ry­bi­niai su­si­ti­ki­mai, pa­šne­ke­siai apie ki­no ak­to­rius, pa­ro­dos, ki­no vik­to­ri­nos moks­lei­viams. Dau­ge­ly­je mies­to įmo­nių, ku­rios tu­rė­jo sa­les, sa­vus ki­no įren­gi­mus, taip pat daž­nai bu­vo de­monst­ruo­ja­mi do­ku­men­ti­niai fil­mai, vy­ko te­mi­nių fil­mų sa­vai­tės.

Ki­no fes­ti­va­liai Aly­tu­je

Su­si­tik­ti su vi­suo­me­ne ir pri­sta­ty­ti nau­jau­sių fil­mų į Aly­tų at­vyk­da­vo Lie­tu­vos ki­no kū­rė­jai. Kaip pa­me­na bu­vu­si ki­nų di­rek­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­rė Al­do­na Ja­ciuns­kie­nė, Aly­tu­je vie­šė­jo be­maž vi­si gar­siau­si Lie­tu­vos ak­to­riai. Su­si­ti­ki­mai su žiū­ro­vais, ne­for­ma­lus ben­dra­vi­mas pa­lik­da­vo ne­iš­dil­do­mus įspū­džius. 1979 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį Aly­taus ki­no mė­gė­jus pra­džiu­gi­no pir­mas to­kios di­de­lės ap­im­ties ki­no fes­ti­va­lis „Ek­ra­nas. Lai­kas. Žmo­gus.“ Fes­ti­va­lio da­ly­vius ir sve­čius pa­si­ti­ko Aly­taus ra­jo­no ir mies­to val­džios at­sto­vai su dzū­kiš­ku py­ra­gu ir sū­riu. Gau­sio­je sve­čių de­le­ga­ci­jo­je bu­vo Vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to at­sto­vai, re­ži­sie­riai, ki­no ak­to­riai. Su­si­ti­ki­muo­se su žiū­ro­vais da­ly­va­vo ki­no ak­to­riai: Vai­va Mai­ne­ly­tė, El­vy­ra Že­ber­ta­vi­čiū­tė, Re­gi­na Var­nai­tė, Vla­das Bag­do­nas, Al­gi­man­tas Ma­siu­lis, In­gri­da Kil­šaus­kai­tė. Aly­tiš­kiai bu­vo pa­ma­lo­nin­ti nau­jais Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos fil­mais: „Ne­sė­tų ru­gių žy­dė­ji­mas“, su­kur­tu pa­gal Vy­tau­to Bub­nio ro­ma­ną, ir me­lod­ra­ma „Mar­ki­zas ir pie­me­nai­tė“, su­kur­ta re­mian­tis tik­ra is­to­ri­ja, įvy­ku­sia Aly­tu­je 1944 me­tais. Ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kai pa­bu­vo­jo mies­to pra­mo­nės įmo­nė­se, ra­jo­no ta­ry­bi­niuo­se ūkiuo­se, su­si­ti­ko su jau­ni­mu, moks­lei­vi­ja. Per tris fe­si­va­lio die­nas ren­gi­niuo­se ap­si­lan­kė 30 tūkst. aly­tiš­kių, pa­ro­dy­ta dau­gy­bė me­ni­nių ir do­ku­men­ti­nių fil­mų, ki­no žur­na­las „Ta­ry­bų Lie­tu­va“ apie Aly­tų. Iš­kil­min­gas fes­ti­va­lio už­da­ry­mas įvy­ko Spor­to rū­muo­se.

Vie­nu ryš­kiau­sių tra­di­ci­niu ren­gi­niu ta­po 1981 me­tais su­reng­tas ki­no fes­ti­va­lis „Žy­dėk, jau­nys­te“. Dvi die­nas Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne vy­ku­sio fes­ti­va­lio me­tu su žiū­ro­vais su­si­ti­ko po­pu­lia­rūs ki­no kū­rė­jai. Tarp jų ir re­ži­sie­rius Gy­tis Luk­šas, Va­len­ti­nas Ma­sals­kis, Eg­lė Gab­rė­nai­tė. Pa­ro­dy­tas nau­jas Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos fil­mas „Ke­lio­nė į ro­jų“.

Dar­buo­to­jai ir jų pa­sie­ki­mai

Aly­taus ki­no ūkio ro­dik­liai bu­vo vie­ni ge­riau­sių ša­ly­je. Sep­tin­ta­ja­me ir aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­čiuo­se laik­raš­tis „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ nuo­lat skelb­da­vo apie vir­šy­tus pla­ni­nius su­ren­ka­mų pa­ja­mų ir ki­no te­at­rų lan­ko­mu­mo ro­dik­lius. Daž­nai per mė­ne­sį Aly­taus ki­no te­at­rus ap­lan­ky­da­vo 40–50 tūks­tan­čių žmo­nių. Vie­nas Aly­taus mies­to gy­ven­to­jas per 1980 me­tus vi­du­ti­niš­kai ki­ne ap­si­lan­kė 13,2 kar­to. Ne kar­tą mies­to ki­nų di­rek­ci­jos ko­lek­ty­vas ta­po res­pub­li­ki­nio so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo nu­ga­lė­to­ju ir bu­vo ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos TSR vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to bei kul­tū­ros dar­buo­to­jų prof­są­jun­gos Lie­tu­vos res­pub­li­ki­nio ko­mi­te­to per­ei­na­mą­ja Rau­do­ną­ja vė­lia­va. To­kio­mis pro­go­mis Aly­taus ki­no dar­buo­to­jus svei­kin­da­vo Vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to, LKP Aly­taus sky­riaus bei Aly­taus mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to va­do­vai. Ge­riau­sio res­pub­li­kos ki­no me­cha­ni­ko pa­žy­mė­ji­mai bu­vo įteik­ti J.Jur­ge­lio­niui ir J.Ba­ra­vy­kui. Di­rek­to­riaus V.Ra­da­vi­čiaus pub­li­kuo­tuo­se straips­niuo­se pa­žy­mi­ma, kad ge­rai dir­bo Ona An­driuš­ke­vi­čie­nė, Ka­zys An­driuš­ke­vi­čius, Ma­ri­jo­na Bra­žins­kie­nė, Re­gi­na Nor­ku­vie­nė, An­ta­nas Mar­cin­ke­vi­čius, J.Pil­ve­lis, Jo­nas Ulo­za, ve­te­ra­nai Ka­zi­mie­ras Man­ke­vi­čius, Ka­zi­mie­ra Tu­mi­naus­kie­nė, Ka­zi­mie­ra Džiau­gie­nė, Pet­ro­nė Sau­le­vi­čie­nė. Nuo­šrdžiai sa­vo dar­bą at­li­ko ir ki­ti dar­buo­to­jai: Ma­ry­tė Ali­šaus­kie­nė, Ona Glu­šaus­kie­nė, Ja­ni­na Gra­žu­ly­tė, Jo­nas ir Mo­ni­ka Greč­nai, El­vy­ra Jau­nei­kie­nė, Fe­lik­sas Je­ge­le­vi­čius, Ona Ka­len­daus­kie­nė, An­ta­ni­na Ka­te­ly­nie­nė, Le­o­ka­di­ja Ly­čie­nė, Ge­ma Ma­loš­kie­nė, An­ge­lė Mi­lie­nė, An­ta­nas Pan­go­nis, Ma­ri­ja Pet­ke­vi­čie­nė, So­fi­ja Pet­ke­vi­čie­nė, Ona Rai­nie­nė, Kęs­tu­tis Re­peč­ka, Bi­ru­tė Rin­ke­vi­čie­nė, Ste­fa Ši­vo­kie­nė, Le­o­no­ra Ulo­zie­nė, Vy­tau­tas Že­mai­tis, Aud­ro­nė Ži­lins­kie­nė.

Iki 1986 me­tų kon­tro­lie­re dir­bu­sios A.Ka­te­ly­nie­nės duk­ra Ro­ma Sa­ka­laus­kie­nė pri­si­me­na tuos me­tus, kai ki­no te­at­ras Aly­tu­je bu­vo ne­pa­pras­tai po­pu­lia­ri ir vi­siems pri­ei­na­ma lais­va­lai­kio lei­di­mo vie­ta. Be­veik kas sa­vai­tę su šei­ma ei­da­vo žiū­rė­ti nau­jų fil­mų. Vai­kams taip pat pa­tik­da­vo ei­ti į ki­ną, nors ma­ža­sis se­an­so me­tu daž­nai už­mig­da­vo. Il­ga­me­tės „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro kon­tro­lie­rės Pet­ro­nės Sau­le­vi­čie­nės anū­kė Vi­ta Baub­lie­nė sa­ko, kad ji, ga­li­ma sa­ky­ti, už­au­go „Dai­na­vos“ ki­ne. Mo­čiu­tės dar­bo lai­kas pa­pras­tai pra­si­dė­da­vo po pie­tų ir tęs­da­vo­si iki nak­ties kol baig­da­vo­si va­ka­ri­niai se­an­sai, to­dėl ir šei­mos na­riai daug lai­ko pra­leis­da­vo ki­no te­at­re. P.Sau­le­vi­čie­nė daž­nai pa­gai­lė­da­vo vai­kų na­mų auk­lė­ti­nių ir ki­tų žiū­ro­vų, ku­riems pri­trūk­da­vo bi­lie­tų ar pi­ni­gų bi­lie­tams nu­si­pirk­ti. Ge­ro­ji kon­tro­lie­rė Pet­ro­nė­lė, pra­si­dė­jus ki­no se­an­sui ir sa­lė­je už­ge­sus švie­soms, jiems at­ka­bin­da­vo šo­ni­nes iš­ėji­mo du­ris ir leis­da­vo su­sė­dus ant laip­tų pa­žiū­rė­ti fil­mą.

Aly­taus ki­nas po 1990-ųjų

At­kū­rus vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bę, ki­nui Aly­tu­je kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo iš­ban­dy­mų me­tas. 1992 me­tais už ne­di­de­lę kai­ną bu­vo pri­va­ti­zuo­tas di­džiau­sias Aly­taus ki­no te­at­ras „Jau­nys­tė“. Iš pa­rei­gų pa­si­trau­kė Aly­taus ki­nų di­rek­ci­jos va­do­vas V.Ra­da­vi­čius.

De­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je du kar­tus bu­vo skelb­tas ir „Dai­na­vos“ pa­sta­to par­da­vi­mas, bet, ne­at­si­ra­dus pir­kė­jų, čia įkur­din­ta Vals­ty­bi­nė te­le­vi­zi­jos ir ki­no įmo­nė, ku­rios di­rek­to­riu­mi dir­bo Sau­lius Bart­kus, in­ži­nie­riu­mi K.Re­peč­ka. Šią įmo­nę re­or­ga­ni­za­vus, 1993 me­tais mies­to ta­ry­ba įstei­gė sa­vi­val­dy­bės įmo­nę „Aly­taus te­le­ki­nas“. 1995 me­tais įmo­nės di­rek­to­riu­mi ta­po di­de­lę pa­tir­tį ki­no įmo­nė­se su­kau­pęs K.Re­peč­ka.

Pa­sta­tas bu­vo ne­šil­do­mas, sto­gas kiau­ras, fil­mai bu­vo de­monst­ruo­ja­mi ta­ry­bi­ne ki­no tech­ni­ka. Iš bu­vu­sio „Jau­nys­tės“ ki­no te­at­ro įsi­gi­jus be­veik nau­ją ki­no pro­jek­ci­nę apa­ra­tū­rą, pra­dė­jus nuo­mo­tis fil­mus iš UAB „Ci­ne­mark“ ir įmo­nės „Lie­tu­vos ki­nas“, at­si­ra­do ga­li­my­bė ro­dy­ti gar­sių JAV ki­no kom­pa­ni­jų pro­duk­ci­ją. Pa­ge­rė­jo de­monst­ruo­ja­mų fil­mų ko­ky­bė, pa­dau­gė­jo lan­ky­to­jų. Vie­nin­te­lis Aly­taus ki­no te­at­ras vėl pra­dė­tas šil­dy­ti, su­lo­py­tas sto­gas.

Įmo­nės di­rek­to­rius K.Re­peč­ka tuo­met sa­kė: „Mes, ki­no dar­buo­to­jai, sten­gia­mės pa­da­ry­ti vis­ką, kad Dzū­ki­jos gy­ven­to­jai ne­lik­tų be ki­no di­džia­ja­me ek­ra­ne.“

„Dai­na­vo­je“ nuo 1988 me­tų vei­kė vie­na pir­mų­jų mies­to vi­de­o­te­kų – įreng­ti fil­mų de­monst­ra­vi­mo kam­ba­riai, su­kaup­ta ne­ma­ža vaiz­do juos­tų ko­lek­ci­ja. 1996 me­tais ki­no te­at­re vei­ku­si vi­de­o­te­ka pir­mo­ji mies­te pra­dė­jo nuo­mo­ti li­cen­ci­juo­tas vaiz­do juos­tas. Žmo­nės vi­de­o­te­ką ėmė lan­ky­ti ak­ty­viau ne­gu ki­no sa­lę.

Nors 1997 me­tais įmo­nė „Aly­taus te­le­ki­nas“ dar dir­bo nuos­to­lin­gai, „Dai­na­vo­je“ bu­vo įreng­ta ste­reo gar­so sis­te­ma, o 1998-ie­ji ta­po per­mai­nų me­tais. Įmo­nė už ban­ko pa­sko­lą ir sa­vi­val­dy­bės lė­šas ins­ta­lia­vo mo­der­nią ana­lo­gi­nę pen­kių ka­na­lų gar­so at­ga­mi­ni­mo sis­te­mą „Dol­by sur­round“. Bu­vo su­re­mon­tuo­ta ki­no sa­lė, at­lik­tas pa­sta­to iš­orės, sto­go ir fo­jė re­mon­tas, vė­liau –at­nau­jin­tos kė­dės. Žiū­ro­vų pa­dau­gė­jo 2,6 kar­to. Tam pa­si­tar­na­vo pa­sau­ly­je po­pu­lia­ru­mą pel­nę ki­no fil­mai. Ge­riau­siai lan­ko­mu fil­mu Aly­tu­je pri­pa­žin­tas „Ti­ta­ni­kas“, de­monst­ruo­tas 1998 me­tų ge­gu­žę, per 3 sa­vai­tes už par­duo­tus bi­lie­tus su­rin­kęs 83 tūkst. li­tų. Prie ka­sų bu­vo nu­si­drie­kę ne­ma­ty­tos ei­lės, į pir­muo­sius fil­mo se­an­sus ne vi­siems pa­ka­ko bi­lie­tų.

„Dai­na­vos“ ki­nas šian­dien

Ki­no te­at­ras dir­ba pel­nin­gai nuo 2012 me­tų, kuo­met bu­vo in­ves­tuo­ta į dar vie­ną svar­bų ko­ky­bi­nį at­si­nau­ji­ni­mą – įreng­ta nau­ja skait­me­ni­nio ki­no ro­dy­mo sis­te­ma, su ga­li­my­be ro­dy­ti fil­mus ir 3D for­ma­tu. Ro­do­mi po­pu­lia­rūs fil­mai pri­trau­kė dau­gy­bę ki­no mė­gė­jų. 2012 me­tų lie­pos mė­ne­sį bu­vo pa­siek­tas re­kor­di­nis – 5 tūkst. 700 žiū­ro­vų skai­čius.

Šian­dien yra ga­li­my­bė „Dai­na­vos“ ki­ne ro­dy­ti vi­sas pa­sau­li­nių fil­mų prem­je­ras, kai jos tik pa­sie­kia Lie­tu­vą. Bet fil­mų įvai­ro­vė to­kia di­de­lė, kad per sa­vai­tę ne­įma­no­ma jų pa­ro­dy­ti vie­no­je ki­no sa­lė­je. Kar­tais ir vie­tų ne­be­už­ten­ka sa­lė­je, ku­ri tal­pi­na 170 žiū­ro­vų. Ki­no te­at­rą lan­ko ne tik mies­tie­čiai, at­vyks­ta Aly­taus ra­jo­no, ap­lin­ki­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jai.

Šie­met dėl CO­VID-19 pan­de­mi­jos ki­no te­at­ras, kaip ir ki­tos kul­tū­ros įstai­gos, su­si­dū­rė su iš­šū­kiais: pa­va­sa­rį bu­vo už­da­ry­tas dėl ka­ran­ti­no, ne­įvy­ko dau­ge­lis fil­mų prem­je­rų, šiuo me­tu sa­lė­je ap­ri­bo­tas žiū­ro­vų skai­čius iki 100.

Nuo 2019 me­tų sau­sio įstai­gai va­do­vau­jan­ti Si­mo­na But­ri­mie­nė sa­ko, kad pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo ir fil­mų re­per­tu­a­rą. Su­ma­žė­jus nau­jų fil­mų pa­siū­lai, įstai­gos dar­buo­to­jai iš­ren­ka tik pa­čius ge­riau­sius, pra­tę­sia jų ro­dy­mo lai­ką ir lau­kia su­grįž­tan­čių sa­vo žiū­ro­vų.

Sie­kiant pa­ten­kin­ti šiuo­lai­ki­nio žiū­ro­vo po­rei­kius, 60-ties me­tų ki­no te­at­rui šian­dien rei­ka­lin­gos di­de­lės in­ves­ti­ci­jos: se­no­jo pa­sta­to at­nau­ji­ni­mui bei iš­ka­bos res­tau­ra­vi­mui, nau­jos apa­ra­tū­tos, bal­dų įsi­gi­ji­mui, se­nos sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mui – ma­žo­sios sa­lės įren­gi­mui.

Ana­li­zuo­jant so­viet­me­čiu sta­ty­tų ki­no te­at­rų li­ki­mą di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se (2010 m.), pa­aiš­kė­jo, kad dau­giau nei pu­sė šių pa­sta­tų pri­tai­ky­ti ko­mer­ci­nei veik­lai (par­duo­tu­vės, ka­vi­nės ir pan.), virš treč­da­lio pa­sta­tų ne­nau­do­ja­mi ar­ba nu­griau­ti ir tik apie 12 proc. ki­no te­at­rų vis dar at­lie­ka sa­vo funk­ci­ją – tei­kia ki­no pa­slau­gas. „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ras – vie­nas iš jų. Per še­šias­de­šimt gy­va­vi­mo me­tų „Dai­na­va“ įsi­lie­jo į Aly­taus ur­ba­nis­ti­nį vei­dą, ta­po svar­biu kul­tū­ri­niu mies­to sim­bo­liu.

Ju­bi­lie­jaus pro­ga įstai­gos ko­lek­ty­vui no­ri­si pa­lin­kė­ti įveik­ti vi­sus laik­me­čio siun­čia­mus iš­ban­dy­mus ir to­liau džiu­gin­ti ki­no me­no mė­gė­jus.

Spa­lio 22 die­ną 17 va­lan­dą „Dai­na­vos“ ki­no fo­je bus ati­da­ry­ta pa­ro­da, skir­ta įstai­gos 60-me­čiui pa­mi­nė­ti.

 

Šal­ti­niai:

1. Vai­das Pet­ru­lis. Ki­no te­at­ro pa­sta­tas So­vie­ti­nė­jė Lie­tu­vo­je: ar­chi­tek­tū­ra, skir­ta su­vok­ti grei­tai. http://www.ndg.lt/me­dia/83618/teks­tu_ka­ta­lo­gas-web.pdf

2. Vai­das Pet­ru­lis. „Pla­ne­tos“ ki­no te­at­ras Kau­ne (Iš­li­kęs)

http://www.autc.lt/lt/ar­chi­tek­tu­ros-ob­jek­tai/1046

3. Li­na Baub­lie­nė. So­viet­me­čiu Lie­tu­vo­je sta­ty­tų ki­no te­at­ro pa­sta­tų ana­li­zė. Ma­gist­ro bai­gia­ma­si­si dar­bas. VDU. Kau­nas. 2010

https://vb.vdu.lt/ob­ject/ela­ba:1882680/

4. Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius. „Iš vi­sų me­nų mums svar­biau­sias...“//Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus. 1981-08-27

5. Al­ma Mos­tei­kai­tė. Dau­giau kaip 30 me­tų eg­zis­tuo­jan­tis ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ vis dar kvie­čia fil­mų mė­gė­jus// Aly­taus nau­jie­nos. 1995-03-09

6. Hen­ri­kas Rim­kus. Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius – mū­sų kul­tū­ros uo­la.// Aly­taus nau­jie­nos. 2003-11-14

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Turiu patikslinti, kad kinoteatre “Dainava” isteigta videoteka , buvo ne tik pirmoji miesto videoteka, bet trecioji videoteka respublikoje. Pirmoji isteigta Vilniuje, antroji Klaipedoje , trecioji Alytuje. Be to tik Klaipedos ir Alytaus videotekos turejo filmu perziuru mini sales.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.