Niū­ri ka­ro nuo­jau­ta Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se

Ira­nas ata­kos me­tu pa­lei­do virš tri­jų šim­tų be­pi­lo­čių or­lai­vių „Sha­hed“ (pa­na­šiai Ru­si­ja ata­kuo­ja Uk­rai­nos mies­tus), spar­nuo­tų­jų bei ba­lis­ti­nių ra­ke­tų. Iz­ra­e­lio ka­riuo­me­nės at­sto­vai pra­ne­šė, kad Iz­ra­e­lio, JAV, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Pran­cū­zi­jos ir Jor­da­ni­jos avia­ci­jos pa­jė­goms pa­vy­ko su­nai­kin­ti 99 proc. Iz­ra­e­lio link skrie­ju­sių dro­nų ir ra­ke­tų. Dau­ge­lis jų net ne­pa­sie­kė ša­lies, į ku­rią tai­ky­ta­si, te­ri­to­ri­jos. Juo la­biau, ata­ka ne­su­kė­lė jo­kios ap­čiuo­pia­mos ža­los, jei­gu jos bu­vo ti­kė­ta­si. Ne­ge­vo dy­ku­mos kai­me bu­vo su­žeis­ta mer­gi­na. Vi­sa ki­ta te­vir­to įspū­din­gu sa­liu­tu be­veik gied­rą ba­lan­džio mė­ne­sio nak­tį.

Vis dėl­to kai ku­rie ka­ry­bos eks­per­tai siū­lo ver­tin­ti ne tik 99 proc. su­nai­kin­tų oro tai­ki­nių ir ža­vė­tis Iz­ra­e­lio tu­ri­mos oro ir prieš­ra­ke­ti­nės gy­ny­bos sis­te­mos to­bu­lu­mu, bet ir ne­pa­mirš­ti tų ke­tu­rių-sep­ty­nių ira­nie­tiš­kų ra­ke­tų, ku­rioms ga­lų ga­le pa­vy­ko įveik­ti tri­jų ly­gių Iz­ra­e­lio oro gy­ny­bą. Nors ir jos ne­pa­da­rė reikš­min­gos ža­los, ke­li ana­li­ti­kai dėl jų ne­si­ryž­ta vie­na reikš­me at­sa­ky­ti į klau­si­mą: koks gi bu­vo Ira­no tiks­las pir­mą is­to­ri­jo­je su­reng­ti  to­kį ga­lin­gą ki­tos vals­ty­bės ap­šau­dy­mą iš sa­vos te­ri­to­ri­jos?

Kai ku­riems ana­li­ti­kams at­ro­do, kad ira­nie­čiai ke­ti­no įbau­gin­ti ra­ke­tų gau­sa ir sa­vo ge­bė­ji­mu jas pa­leis­ti. Ki­ti pa­tei­kia są­moks­lo te­ori­ja kve­pian­čius aiš­ki­ni­mus, esą Te­he­ra­nui tai bu­vo prin­ci­po rei­ka­las, ta­čiau dėl ata­kos jis pa­si­sten­gė įspė­ti sa­vo opo­nen­tus JAV ir Iz­ra­e­ly­je. Ta­čiau tre­tiems at­ro­do, kad ata­kos tiks­las bu­vo daug sub­ti­les­nis: iš­si­aiš­kin­ti Iz­ra­e­lio oro gy­ny­bos ga­li­my­bes, žy­dų vals­ty­bės są­jun­gi­nin­kų veiks­mus, o gal­būt ir tai, ar ira­nie­čių pa­čių pa­si­ga­min­tos ba­lis­ti­nės ra­ke­tos ga­li įveik­ti prieš­ra­ke­ti­nes Iz­ra­e­lio už­kar­das. Ir jei ata­kos pri­ori­te­tas bu­vo kaip tik toks, aja­to­lų re­ži­mas ga­li džiaug­tis, tvir­ti­na jie. Mat ki­tą kar­tą, pa­lei­dus to­kį spie­čių ra­ke­tų ir dro­nų, bū­tų ga­li­ma ti­kė­tis, kad bent vie­nas pro­cen­tas jų pa­sieks nu­ma­ty­tą tai­ki­nį. Nė vie­nas puo­la­ma­sis gin­klas, kaip ir nė vie­na oro gy­ny­bos sis­te­ma, nė­ra to­bu­li.

Esą, o jei­gu at­ei­ty­je tai bus ra­ke­tos su Ira­no ga­my­bos bran­duo­li­nio gin­klo ko­vi­nė­mis gal­vu­tė­mis?

Te­he­ra­nas tvir­ti­na, kad vi­są pa­sau­lį „ant au­sų“ pa­sta­čiu­si ata­ka bu­vo at­sa­kas į prieš ke­lias sa­vai­tes Si­ri­jos sos­ti­nė­je Da­mas­ke Iz­ra­e­lio avia­ci­jos su­duo­tą smū­gį pa­sta­tui ša­lia Ira­no di­plo­ma­ti­nės įstai­gos (ira­nie­čiai tvir­ti­na, kad ir tas pa­sta­tas tu­rė­jo di­plo­ma­ti­nį sta­tu­są, ta­čiau įro­dy­mų ne­pa­tei­kia), ku­ris bu­vo su­griau­tas. Po griu­vė­siai žu­vo sep­ty­ni aukš­ti Ira­no Is­la­mo re­vo­liu­ci­jos sar­gy­bi­nių kor­pu­so (IRSK) ka­ri­nin­kai. Tarp jų – du ge­ne­ro­lai. Ira­nie­čiai jau spė­jo pa­ti­kin­ti, kad su­reng­ta ata­ka bu­vo baig­ti­nė. Kaip sa­kant, sa­tis­fak­ci­ja yra pasiekta. 

Da­mas­ke taip pat žu­vo ir Mo­ham­ma­das Re­za Za­he­di – IRSK ope­ra­ci­jų Si­ri­jo­je ir Li­ba­ne va­do­vas. Ira­nie­tiš­ka in­ter­ne­to sve­tai­nė  Iran In­ter­na­tio­nal“ ta pro­ga nu­ro­dė, kad šis ka­ri­nin­kas pla­na­vo ir pri­si­dė­jo įgy­ven­di­nant ope­ra­ci­ją „Al Ak­sos aud­ra“ (angl. Al-Aq­sa Storm).

Tai – svar­bi de­ta­lė. „Al-Ak­sos aud­ra“ yra kaip tik tas te­ro­ro ak­tas, ku­rio me­tu šim­tai or­ga­ni­za­ci­jos „Ha­mas“ te­ro­ris­tų per­nai spa­lio 7 d. įsi­ver­žė į pie­ti­nę Iz­ra­e­lio da­lį ir nu­žu­dė dau­giau nei pus­an­tro tūks­tan­čio žmo­nių. Po kru­vi­no­jo te­ro­ris­tų iš­puo­lio Iz­ra­e­lio va­do­vy­bė pa­reiš­kė, kad steng­sis pa­siek­ti kiek­vie­ną, ku­ris pla­na­vo, or­ga­ni­za­vo ir da­ly­va­vo įsi­ver­žiant į ša­lies te­ri­to­ri­ją iš pa­les­ti­nie­čių au­to­no­mi­jos val­do­mo Ga­zos ruo­žo.

Tai­gi, jei­gu M.R.Za­he­di bu­vo prie tos ope­ra­ci­jos pri­si­dė­jęs, jam de­rė­jo pa­lik­ti sta­bi­lu­mo sto­ko­jan­čią Si­ri­ją ir ke­liau­ti na­mo. Ten bū­tų bu­vęs sau­ges­nis. Mat pri­si­me­nant 1972 m. olim­pi­nes žai­dy­nes Miun­che­ne ir ten prieš Iz­ra­e­lio spor­ti­nin­kus su­reng­tą iš­puo­lį, ga­li­ma bu­vo įsi­ti­kin­ti, kad pa­ža­dą pa­gau­ti reikš­min­gus te­ro­ris­tus ir juos lik­vi­duo­ti Iz­ra­e­lio val­džia pa­pras­tai įgy­ven­di­na.

Šian­dien Va­ka­rai ra­gi­na Iz­ra­e­lį ne­si­im­ti to­kių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, ku­rie ga­lė­tų su­kel­ti rim­tą re­gio­ni­nį kon­flik­tą, į ku­rį bū­tų įtrauk­tos ap­lin­ki­nės ša­lys ir, be abe­jo, JAV. At­ro­do, kad vie­nin­te­lis pa­sau­ly­je žmo­gus, ku­riam to­kia ka­ru­žė bū­tų nau­din­ga, yra Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, ku­riam ka­ras Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se pa­dė­tų bent kaž­kiek pa­slėp­ti tai, ką jo ka­riuo­me­nė da­ro Uk­rai­no­je.