„Jūs gra­ži, mū­sų Lie­tu­vos Gra­ži­na!“

Ger­bia­mos ak­to­rės Gra­ži­nos Ba­lan­dy­tės vai­dy­ba yra iš­skir­ti­nė ir spe­ci­fi­nė: žvilgs­nis, pau­zės, iš­skir­ti­nis bal­sas ir ki­ti smul­kūs vai­dy­bos niu­an­sai pa­verg­da­vo žiū­rė­ti ir gy­ven­ti pa­mirš­tant vi­sus rei­ka­lus na­mie, dar­be.

Ji su­kū­rė per šim­tą vaid­me­nų te­at­re ir ki­ne, ji yra ge­ras pa­vyz­dys bū­si­miems ak­to­riams mo­ky­tis ieš­ko­ti „per­liu­kų“ per­so­na­žuo­se, rei­ka­lau­ti daug dau­giau iš sa­vęs, kad vaid­me­ny­je bū­tų iš­gry­nin­ta tie­sa.

Tai yra aukš­to ly­gio ger­bia­mos ak­to­rės Gra­ži­nos Ba­lan­dy­tės mo­kyk­la, pa­sie­kia­ma ste­bint spek­tak­lius ar žiū­rint TV fil­mus.

Jau vai­kys­tė­je dar per ne­spal­vo­tą ek­ra­ną te­ko ma­ty­ti Jū­sų su­kur­tus vaid­me­nis ki­ne. Tuo­met ne­la­bai su­pra­tau, kas yra te­at­ras, bet jis bu­vo kaž­koks ki­toks, ne­apib­rėž­tas, pa­slap­tin­gas, bet tuo pat me­tu jis man at­ro­dė, kad yra tik­ras. O taip. Tai Jūs ma­ne, vai­ką, įti­ki­no­te sa­vo tie­sa. Fan­tas­ti­ka.

So­viet­me­čio te­le­vi­zo­rius il­ga­me ko­ri­do­riaus ga­le vis suk­da­vo TV spek­tak­lius per vie­nin­te­lį lie­tu­viš­ką LTV ka­na­lą, ro­dė aukš­to ly­gio spek­tak­lius, ku­riuo­se vai­di­no ta­len­tin­gų ak­to­rių ple­ja­da: Mo­ni­ka Mi­ro­nai­tė, Aud­ris Me­čis­lo­vas Cha­da­ra­vi­čius, Ge­di­mi­nas Voš­či­kas, Ire­na Ge­ra­sa­ma­vi­čiū­tė, Hen­ri­kas Ku­raus­kas, Le­o­nar­das Zel­čius, Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė ir dau­ge­lis ki­tų, kar­tu su Ju­mis, ger­bia­ma Gra­ži­na, vai­di­nu­sių as­me­ny­bių. Tai le­gen­di­nė Jū­sų kar­ta, ku­ri pa­li­ko di­de­lį pėd­sa­ką Lie­tu­vos pa­sau­lio te­at­rui.

O da­bar sce­nos švie­sos silps­ta iki blan­kios, šil­tos žva­kių švie­sos. Ji mus su­kvie­čia pa­bū­ti ra­my­bė­je, pa­bū­ti be pyk­čių, go­du­mų ar net džiaugs­mų. Tie­siog pa­bū­ti, pri­si­min­ti ir kaž­ką bran­gaus įpras­min­ti. „Taip rei­kia“, – taip, ko ge­ro, pa­sa­ky­tų mū­sų Die­vas. Pa­bū­ki­me, pail­sė­ki­me ir, vėl iš pra­ei­ties pa­si­sė­mę ge­ros Jū­sų gy­ve­ni­mo ak­to­rys­tės, žmo­gaus mo­kyk­los, ei­si­me kur­ti Ry­to­jaus.

Kaip sa­ko dzū­kai, „eis­ma pa­ka­voc“ sa­vo žmo­gų. Ži­no­da­mas Jū­sų hu­mo­rą, net su­dė­tin­giau­siuo­se gy­ve­ni­mo ver­pe­tuo­se drįs­tu sa­ky­ti, kad at­ei­si­me ir mes Jū­sų „pa­ka­voc“, ži­no­da­mi Jū­sų są­ly­gą – „jo­kių aša­rų, ki­taip jums nė­ra ko čia sė­dė­ti“.

Ge­rai, mes taip ir pa­da­ry­si­me, kad bū­tų vi­siems leng­viau, gal net ir pra­smin­giau. Dė­ko­ja­me Jums už pra­smin­gas pa­mo­kas mums, žiū­ro­vams, su pa­aiš­ki­ni­mais, kaip gy­ven­ti ir bū­ti nors šiek tiek po­zi­ty­viems!

 Sei­mo na­rys, ak­to­rius Ro­ber­tas Šar­knic­kas

Užs. Nr. 0065

Bus apmokėta iš R. Šarknicko parlamentinės veiklos viešinimo sąskaitos