Dvy­li­kos vai­kų MA­MOS šei­ma, ku­rio­je vi­si mo­ka ir mėgs­ta ga­min­ti ar­ba Ko­kiai rei­kia bū­ti MA­MAI, kad vai­kai šį var­dą ra­šy­tų di­dži­ą­ja rai­de?

– Jur­gi­ta, Iru­te, Jū­sų gi­mi­nė – pla­ti, darbš­ti, at­jau­ti, ko­mu­ni­ka­bi­li... Dar daug gra­žių žo­džių ga­lė­čiau var­dy­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kiek Jū­sų au­go to­je dar­nio­je šei­mo­je ir kaip šian­dien jau­čia­si ma­my­tė, ku­ri ir gar­bia­me am­žiu­je yra pa­ta­rė­ja ne vie­nu klau­si­mu.

Jur­gi­ta:

Vos at­ėju­si į šį pa­sau­lį, pa­ju­tau Ma­mos ran­kas, mei­lę... Ir aš, ir mes vi­si. Nes ji vi­sa­da vie­no­dai be­są­ly­giš­kai mus my­lė­jo, kaip ir my­li iki da­bar. Vi­sus dvy­li­ka: ke­tu­rias duk­ras ir aš­tuo­nis sū­nus. Nuo pa­čių pir­mų­jų žings­nių sa­vo pa­vyz­džiu Ma­ma mus ve­dė gė­rio ke­liu, sau­go­da­ma nuo ty­kan­čių pa­vo­jų.

Tas skvar­bus žvilgs­nis, pil­nas ge­rų no­rų, mei­lės, at­si­da­vi­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo, su­pra­tin­gu­mo, stip­ry­bės ir mo­ti­niš­kos ši­lu­mos ly­di kas­die­ną. Nuo dar­bų pa­var­gu­sios ran­kos ap­ka­bi­na ir pa­guo­džia, taip daž­nai net be žo­džių su­teik­da­mos jė­gų ir vil­ties. Ir ne­lau­kia grą­žos.

Dė­kin­gu­mui iš­sa­ky­ti mums pri­reik­tų be­ga­ly­bės žo­džių. Tai gal ge­riau daž­niau ap­lan­ky­ti, ap­ka­bin­ti, pa­gel­bė­ti ar bent pa­bū­ti ša­lia.

Iru­tė:

Džiau­gia­mės ir di­džiuo­ja­mės, kad mū­sų ma­my­tė ir šian­dien mums da­li­ja gy­ve­ni­miš­ką pa­tir­tį. Ji kas­dien lau­kia vai­kų, anū­kų, pro­anū­kių. O be­lauk­da­ma vis mez­ga ir mez­ga. Tai šle­pe­tes, tai lie­me­nę ar megz­ti­nį. Kiek jų iš­da­ly­ta ir kiek vėl nau­jų pri­ri­kiuo­ta.

Va­sa­rą džio­vi­na obuo­liu­kus, nie­kas taip plo­nai ne­su­pjaus­to. Ski­na lie­pų žie­dus, šalt­mė­tės la­pe­lius, džio­vi­na juos ir ruo­šia ar­ba­tė­les.

Dar ir ku­ge­lį daž­nai iš­ke­pa, varš­kė­tu­kų pri­ruo­šia ar­ba vir­tų bul­vių ce­pe­li­nų iš­ver­da, gal gi kas už­suks iš­al­kęs po dar­bų?

– Aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pro­ga kal­bin­da­ma Jū­sų ma­my­tę bu­vau nu­ste­bin­ta jos darbš­tu­mo: į mo­kyk­lą jus iš­leis­da­vo pa­mai­ti­nu­si... ce­pe­li­nais, kad il­giau so­tūs bū­tu­mė­te. Ko­kius ma­mos pa­ga­min­tus pa­tie­ka­lus la­biau­siai ver­tin­da­vo­te Jūs?

Jur­gi­ta:

Ne­ži­nau, ka­da Ji mie­go­da­vo – pri­ža­din­da­vo į mo­kyk­lą – ant sta­lo ga­ruo­da­vo vir­tų bul­vių ce­pe­li­nai su varš­ke. Se­sėms prieš ke­le­tą me­tų su­grį­žo šis pri­si­mi­ni­mas, tad grį­žu­sios į kai­mą, vis pra­šo jų pa­ga­min­ti.

Pui­kiai pri­si­me­nam la­zan­kes – pri­vir­da­vo di­džiu­lį puo­dą, pa­ruoš­da­vo bliū­dą spir­gu­čių. Kep­da­vo ji vis­ką – duo­ną, bul­ką, šiuš­kes, za­cir­ki­nį py­ra­gą.

Ir gry­bu­kus, vo­ve­ruš­kas, kaš­to­nus, ku­ku­rū­zus, braš­kes, o mums, vai­kams, tek­da­vo ap­tep­ti gla­ju­mi. Gi­mi­nai­tės, at­ėju­sios ap­lan­ky­ti, vi­sa­da pri­si­me­na mū­sų Ma­mos kep­tą me­duo­lį – kaž­kuo ypa­tin­gą.

Pa­tik­da­vo „ra­mi­nan­tis“, kaip bro­lis Gin­tas sa­ky­da­vo, gė­ri­mas – obuo­lių sul­tys su kmy­nų ar­ba­ta.

Vis­ką ji ska­niai ir su mei­le ga­min­da­vo. Ce­pe­li­nų vi­sa­da du puo­dai: vie­na­me su mė­sa, o ki­ta­me – su varš­kės įda­ru. Prie jų dar ypa­tin­gą to­kią bal­tą bal­tą ko­šę pa­ruoš­da­vo, tik ji tai mo­kė­jo.

Iru­tė:

Pri­si­mi­niau! Mes rink­da­vom šep­šyn­ges – erš­kėt­uo­ges, pas­kui jas da­ri­nė­da­vom, o tie pū­ke­liai tarp sėk­lų taip grauž­da­vo, o mes gi dar ir už kal­nie­riaus vie­nas ki­tam už­mes­da­vom. Ma­mu­kė iš jų uo­gie­nę vir­da­vo – da­bar taip no­rė­čiau pa­ra­gaut, o ta­da ne­mė­gau bai­siai.

– Ar vis dar kai ką ga­mi­na­te pa­gal ma­mos re­cep­tą?

Jur­gi­ta:

Daug me­tų kai­me gy­ven­da­ma, kar­vu­tes mel­žiau ir sū­rius spau­džiau. Nie­kas to lyg ir ne­mo­kė, bet juk ma­čiau tai da­rant ma­mą, ma­tyt, ir iš­mo­kau. Tik jau pas­kui vi­so­kių gud­ry­bių pri­si­gal­vo­jau. Įtrin­da­vau prie­sko­niais ir vie­nus kep­da­vau, ki­tus džio­vin­da­vau, o a. a. tė­vu­kas iš­rū­ky­da­vo. Ir lauk­tu­vėms, ir do­va­noms vi­sa­da tu­rė­da­vau.

Za­cir­ki­nį py­ra­gą ke­pam, tik ma­mos uo­gie­nės bu­vo ki­to­kios, tad ir sko­niai ski­ria­si. Bisk­vi­to ke­pi­mo gud­ry­bes iš Ma­mu­kės vi­si iš­mo­kom: plak­ti ir mai­šy­ti pro­duk­tus leng­vai, me­di­niu šaukš­tu ir tik į vie­ną pu­sę. Cuk­rų su kiau­ši­niais da­bar juo­kas iš­plak­ti – mik­se­rį įjun­gei ir ga­ta­va. O Ji vis­ką ran­ki­niu bū­du da­ry­da­vo ir ko­kiais kie­kiais!

Sal­dų sū­rį nuo­sta­baus sko­nio ga­min­da­vo – šias gud­ry­bes pe­rė­mė mar­čios An­ge­lė ir Dai­va, ma­no ko­le­gė Ilo­na. Nie­kaip ne­pa­vyks­ta at­si­val­gy­ti šiuš­kių, vis sa­vo šei­my­nai ir drau­gėms ke­pu. Kas­kart su ki­to­kiu pa­da­žu pa­tie­kiu, sa­ko, kad la­bai ska­nu.

Žen­tas pri­me­na, kad jų pa­si­il­go, ir vėl ke­pu. Onu­tė dzū­kiš­kas ban­das ant ko­pūst­la­pių ke­pa. Ne tik gi­mi­nėms ir kai­my­nams, bet ir „Dai­na­vos kau­ko“, San­tai­kos kai­mo ben­druo­me­nės ren­gi­nių da­ly­viams.

Ma­nau, kad kiek­vie­nas iš gim­tų­jų na­mų į sa­vo gy­ve­ni­mus iš­si­ne­šė­me ne vie­ną vir­tu­vės pa­slap­tį.

Pri­si­mi­niau apie dar vie­ną nuo pat vai­kys­tės me­na­mą ma­mos pa­tie­ka­lą, net ne­ži­nau, kaip jį pa­va­din­ti. Ji sa­ky­da­vo, kad tai ku­ge­lis, o vi­siems at­ro­dy­da­vo kaip py­ra­gas.

Ji vie­nin­te­lė to­kį mo­ka. Ir mėgs­ta­me jį vi­si: vai­kai, anū­kai, ant­ro­sios pu­sės, gi­mi­nai­čiai. Bet va kep­ti, man at­ro­do, kad nė vie­nas tra­di­ci­jos ne­pe­rė­mė­me. O ji lig šiol ke­pa, kai tik to „pa­slap­tin­go“ in­gre­dien­to gau­na...

Tai ku­ge­lis, bet pa­pras­tą pie­ną ji pa­kei­čia to­kiu rie­biu rie­biu pie­nu­ku, ku­rį kar­vu­tė duo­da 2–3 pir­mą­sias die­nas po ap­si­ver­šia­vi­mo, tai – kre­ke­nos. Su­pi­la į bu­te­liu­kus ir lai­ko šal­dy­mo ka­me­ro­je, kad tik il­ges­niam lai­kui tu­rė­tų.

– Te­ko gir­dė­ti, kad Buc­kū­nuo­se gy­ve­nan­tis Jū­sų bro­lis Vi­di­man­tas yra pui­kus kon­di­te­ris. Kaip Jūs ver­ti­na­te jo ke­pa­mus py­ra­gus?

Iru­tė:

O! Mūs Vi­di­man­tė­lis pui­kus ke­pė­jas! Jau net mes, se­sės, pra­dė­jom ma­žiau kep­ti. Jis su to­kiu ma­lo­nu­mu tai da­ro, vai­ši­na vi­sus. Jau koks su­ėji­mas – ži­nom, kad val­gy­sim jo ska­nės­tus. Aš dar vis ne­drįs­tu pa­ban­dyt pa­si­ga­min­ti Kur­šė­nų vy­nio­ti­nio, o jis tik „vy­nio­ja ir vy­nio­ja“.

Ir mė­sy­tę su dar­žo­vė­mis la­bai ska­niai or­kai­tė­je ke­pa. Ir ku­ge­lį, ir ban­das pa­ruoš­ti mo­ka.

O jis pas mus dar ir ar­tis­tas bei vi­suo­me­nin­kas: mė­gė­jų te­at­ro „Kau­kas“ spek­tak­liuo­se vai­din­da­vo, val­są gra­žiai šo­ka – per su­ėji­mus vi­sas mo­te­ris pa­šok­di­na. At­sa­kin­gai rū­pi­na­si Ku­me­čių se­niū­nai­ti­jos rei­ka­lais.

– Ki­ti bro­liai tur­būt taip pat mėgs­ta dar­buo­tis vir­tu­vė­je? Se­se­rys, be abe­jo, – pui­kios šei­mi­nin­kės, o anū­kai, jau­no­ji kar­ta, ar lin­ku­si į pa­tie­ka­lų ga­my­bą?

Iru­tė:

Žyd­ru­tis ir Gin­tu­kas žu­vis ska­niai ke­pa. Gin­tu­kas ir pa­ruo­šęs pats ska­niai iš­rū­ki­na, gal­būt iš a. a. tė­vu­ko šio ama­to iš­mo­ko. Šiaip tai vi­si bro­liai mo­ka ga­min­ti – esant rei­ka­lui „iš ba­do ne­mirs“. Bro­lie­nė In­gu­tė vi­sa­da sa­vų ska­niau­sių ke­pi­nių pri­si­ve­ža.

Kiek gir­dė­ju­si – tai anū­kai ir­gi ga­mi­na. Min­dau­gas, grį­žęs pas tė­vus, be­veik vi­sa­da sto­ja prie vi­ryk­lės, ruo­šia pie­tus. Gab­rie­lė ti­ra­mi­su ga­mi­na, Ag­nu­tės py­ra­gai la­bai ska­nūs. Da­ly­tė nuo ma­žu­mės gim­ta­die­nių šven­tes ruoš­da­vo. Gy­te­lis net ir su­šius mo­ka su­suk­ti. Ie­vu­tė, Ka­ro­ly­tė tor­tų, py­ra­gų, de­ser­tu­kų – vi­so­kiau­sių ska­nės­tų pri­ruo­šia. Ka­lė­dų, Ve­ly­kų šven­tėms do­va­nė­lių-ke­pi­nu­kų ant pa­ga­liu­kų už­ver­tų pri­da­ro. Vi­sų net ne­ži­nau, kas ką ruo­šia, bet jau­ni­mas šau­nus!

O mes, se­se­rys, vi­sos šei­mi­nin­ka­vi­mą tik­rai iš ma­mos pa­vel­dė­jo­me. Ma­ma su sa­vo a. a. se­se Ju­li­ja ir drau­ge Ka­zy­te ši­tiek ba­lių, ves­tu­vių, krikš­ty­nų pri­ruo­šė. Tai ir mes, kol jau­nos bu­vom, gas­pa­di­nia­vom. No­ro di­de­lio kaip ir ne­bu­vo, bet vi­si pra­šė, o kaip at­sa­ky­ti, jei­gu žmo­nės pa­si­ti­ki ir ver­ti­na.

– Vi­di­man­to obuo­lių py­ra­go ne­te­ko ska­nau­ti, bet iki da­bar me­nu Jū­sų, Jur­gi­ta, iš­kep­to­jo sko­nį. Ko­kių ri­tu­a­lų, nuo­sta­tų ar tvar­kos rei­kia lai­ky­tis, kad ke­pi­nys bū­tų ir ska­nus, ir iš­vaiz­dus?

Jur­gi­ta:

Ma­no, kiek pa­me­nu, la­bai pa­pras­tas tas obuo­lių py­ra­gas bu­vo (ke­pu ne vie­nos rū­šies). Svar­biau­sia tei­sin­gai bisk­vi­to teš­lą pa­ruoš­ti: iki bal­tu­mo kiau­ši­nius su cuk­ru­mi iš­plak­ti ir la­bai at­sar­giai mil­tus įmai­šy­ti – tik į vie­ną pu­sę su­kant. Rūgš­tes­nių obuo­lių ir ci­na­mo­no ne­pa­gai­lė­ti. Ir mei­lės bei ge­rų min­čių ne­pa­mirš­ti į pa­tį dug­ną su­pil­ti. Ir dar pa­si­kar­to­siu – iš­lais­vin­ti sa­vo fan­ta­zi­ją.

O šiaip pa­čiam la­bai sun­ku ver­tin­ti sa­vo dar­bą, ge­riau­si ver­tin­to­jai yra ki­ti: gi­mi­nės, drau­gai, ko­le­gos. Kaip aš il­giuo­si to lai­ko, kai Ku­me­čių mo­kyk­lo­je vi­sus 25 jos gy­va­vi­mo me­tus, il­gų­jų per­trau­kų me­tu, ger­da­vo­me ar­ba­tą ir vai­šin­da­vo­mės vie­ni ki­tų ga­min­tais ska­nės­tais. Va ta­da aš jau­čiau­si tik­ra „vir­tu­vės še­fė“, ne tik duo­ne­lę ir py­ra­gus, bet įvai­riau­sias už­te­pė­les, už­kan­dė­les su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu ga­min­da­vau, daž­nai ry­te pa­ruoš­da­vau ir karš­tus pri­sta­ty­da­vau. Kiek vie­ni iš ki­tų iš­mo­ko­me – fan­tas­tiš­kai ge­ras lai­kas bu­vo, ska­niai gy­ve­no­me.

– Jū­sų ku­li­na­ri­niai ge­bė­ji­mai, jei­gu ne­klys­tu, at­si­sklei­dė jau vai­kys­tė­je. Me­na­te pir­muo­sius pa­čios pa­ga­min­tus pa­tie­ka­lus?

Jur­gi­ta:

Kol au­go­me tė­vų na­muo­se, tai tik­rai dau­giau­sia ga­mi­no ma­ma, mes tik pa­gal­bi­nin­kai bu­vo­me. Bet bly­nus ir kiau­ši­nie­nę iš­kep­ti, ma­nau, vi­si anks­ty­voj vai­kys­tėj iš­mo­kom.

– Tur­būt ne­ras­tu­me žmo­gaus, ku­ris ne­ži­no­tų bly­nų sko­nio. Bly­nai ke­pa­mi iki šiol ir ne­ma­žos da­lies žmo­nių mėgs­ta­mi. Pa­vyz­džiui, Wil­lia­mas Sha­kes­pe­a­re’as (Vil­ja­mas Šeks­py­ras) la­bai mė­go bly­nus ir juos vis mi­nė­jo sa­vo pje­sė­se. Jū­sų gi­mi­nės vir­tu­vė­se daž­nai čirš­ki­na­mi bly­nai?

Jur­gi­ta:

Ką jau ką, o bly­nus ke­pa­me tik­rai vi­si. Dau­gy­bė iš­ban­dy­ta: čir­vi­niai, mie­li­niai, bul­vi­niai, lie­ti­niai su įvai­riau­siais įda­rais, bul­vi­niai su mė­sa, cu­ki­ni­jo­mis ar mo­liū­gu. Pas­ta­ruo­ju me­tu aš pa­mė­gau gri­kių-dar­žo­vių bly­nus. Mil­ti­nius val­gau tik pas ma­mą, o bul­vi­nius pas Onu­tę.

Kai au­go duk­ros, o bro­lių vai­kai pas mus va­sa­ro­da­vo, tai kas ko­kių ir ka­da tik no­rė­jo, tai ir ke­pė. Nors vi­siems vai­kams Mo­čiu­tės bly­nai pa­tys ska­niau­si. Gy­te­lis su Da­ly­te ir da­bar pa­brė­žia, kad mo­čiu­tės uo­gie­nės pa­čios ska­niau­sios pa­sau­ly­je, kaip ir bly­nai.

La­bai gra­žiais pri­si­mi­ni­mais vis da­li­ja­si Iru­tė. Ji tru­pu­tį vy­res­nė, tai jos pri­si­mi­ni­mai iš ki­to laik­me­čio, kaip aš sa­kau – pir­mo­sios pu­sės. Mū­sų yra dvy­li­ka, Iru­tė – šeš­tas vai­kas šei­mo­je, o aš – vie­nuo­lik­ta.

Iru­tė:

Čir­vi­niai bly­nai se­no­viš­koj skar­va­doj, ku­ri ant pe­čiaus, nu­ė­mus pa­jer­kas dė­da­vo­si ir, pri­py­lus teš­los, už­den­gus, pa­ga­liu­ku rei­kė­da­vo ap­vers­ti. O spur­goms mie­li­nėms už­mai­šy­da­vo vi­są ki­bi­rą teš­los, api­bars­ty­mui cuk­rų trin­da­vom bu­te­liu, nes cuk­raus pud­ros gal ne­la­bai pirkt bū­da­vo.

Ai, dar pri­si­me­nu, kai Vi­di­man­tas, pa­si­ri­šęs pri­juos­tę, ruoš­da­vo lie­ti­nius – skrai­din­da­vo ore ap­vers­da­mas bly­nus. Kaž­kaip tuo lai­ku ne­bu­vo įpras­ta, kad vy­rai ga­min­tų, tad bro­lis, jei tik pa­sa­ky­da­vom, kad at­ei­na kai­my­nai ar drau­gai, mes­da­vo pri­juos­tę, dar­bą ir pra­šy­da­vo, kad ne­sa­ky­tu­mėm, jog jis ke­pa, kad ne­si­šai­py­tų iš jo. Kvai­la, a ne?

– Per­sų fi­lo­so­fas ir po­etas Oma­ras Cha­ja­mas yra ra­šęs: „Bu­te­lis rau­do­no vy­no, ei­lė­raš­čių rin­ki­nys ir duo­nos rie­ke­lė – aš nie­ko dau­giau ne­trokš­tu. Vi­sa ki­ta ga­li bū­ti su­nai­kin­ta.“ Jums tur­būt toks šio per­sų iš­min­čiaus pa­si­rin­ki­mas yra dau­giau ne­gu keis­tas? Kas Jums ap­skri­tai yra mais­tas?

Jur­gi­ta:

Nors au­go­me di­de­lė­je šei­mo­je, gau­sus bū­rys vai­kų ir nuo­lat dau­gy­bė sve­čių, bet mais­to tik­rai nie­ka­da ne­trū­ko. Ir ne bet ko­kio. Ma­ma ga­mi­no daug ir la­bai ska­niai. Iš­ra­din­gu­mas jos be­ri­bis, mo­kė­jo iš ma­žo kie­kio mė­sos di­džiu­lį kal­ną gar­džiau­sių kot­le­tų pa­ruoš­ti.

Kur pa­slap­tis? Ogi tai, kad dar­žo­vių pri­siau­gin­da­vo­me sa­vo dar­že ir jos tam la­bai pra­vers­da­vo. Bu­vo­me so­tūs ir lai­min­gi. Bet čia ne apie tai, juk gy­ve­na­me ne tam, kad tik val­gy­tu­me ir so­tūs bū­tu­me. At­virkš­čiai – val­go­me tam, kad gy­ven­tu­me.

Gra­žiau­sias lai­kas, kai, su­sė­dus prie vie­no sta­lo, ne­rei­kia nie­kur sku­bė­ti, ga­li­ma ben­drau­ti, kal­bė­tis, klau­sy­tis... Gai­la, kad da­bar re­tai tai bū­na...

– Te­ko skai­ty­ti, kad se­niau­sia pa­sau­lio ku­li­na­ri­jos kny­ga yra „Vus­la ils ha­bi­du“ – 703-ių­jų me­tų ran­kraš­tis, ku­rio pa­va­di­ni­mo ver­ti­mo taip ir ne­ra­dau. Jau ja­me ak­cen­tuo­ja­ma pa­tie­ka­lo kva­pai, ku­riuos sklei­džia prie­sko­niai. Ko­kiais prie­sko­niais kve­pia Jū­sų ga­mi­na­mi kon­di­te­ri­jos ir ku­li­na­ri­jos pa­tie­ka­lai? Ko­kius prie­sko­nius sa­vo vir­tu­vė­je nau­do­jo ma­ma?

Jur­gi­ta

Oi, iš­ban­dy­ta dau­gy­bė, ypač mė­gau iš ki­tų ša­lių par­si­vež­ti įvai­riau­sių prie­sko­nių, kol bu­vo ga­li­mos nors trum­pos, bet sma­gios eks­kur­si­jos. Ma­no na­muo­se se­niau nuo­lat, da­bar, pri­si­pa­žin­siu, re­čiau, bet kve­pia py­ra­gai va­ni­le ir ci­na­mo­nu.

Ku­li­na­ri­jo­je pas­ta­ruo­ju me­tu mė­gau­juo­si ma­mos ruoš­tų prie­sko­nių aro­ma­tu. Jie ir mė­sai, ir sū­riui kep­tam tin­ka. Va, se­sė Iru­tė jau iš­ra­din­ges­nė, jos rie­šu­ti­nės juos­te­lės kve­pia ro­mu, me­duo­liu­kai, sau­sai­niai, py­ra­gai – va­ni­le, mig­do­lais.

O jau dar­žo­vių ir mė­sos ke­pi­niai – įvai­riau­sio­mis žo­le­lė­mis. Na, o Ma­mu­tės vir­tu­vėj, kiek pa­me­nam, na­tū­ra­lūs prie­sko­niai ka­ra­liau­ja: drus­ka, pi­pi­rai, mus­ka­to rie­šu­tas, la­pe­liai, čes­na­kai, svo­gū­nai, tar­kuo­tos džio­vin­tos mor­kos, kra­pai, pet­ra­žo­lės.

Da­bar ji sa­vo pa­var­gu­sio­mis ran­ke­lė­mis „nu­ren­gia“ ma­žiau­sius čes­na­kų dan­tu­kus, Arū­nu­kas su­spau­džia ir pri­ga­mi­na kvap­niau­sių eko­lo­giš­kų prie­sko­nių mums vi­siems.

– Ar se­ka­te ku­li­na­ri­nes nau­jie­nas? Apie gi­mi­nės re­cep­tų kny­gą ne­gal­vo­ja­te?

Jur­gi­ta:

La­bai įvai­riai, gal nuo nuo­tai­kos ar nuo me­tų lai­ko pri­klau­so. Kar­tais taip „už­si­ka­bi­nu“ ir ku­rį lai­ką žiū­riu ku­li­na­ri­nes lai­das, var­tau kny­gas, žur­na­lus, bet re­cep­tų ne­si­ra­šau, tie­siog im­pro­vi­zuo­ju iš at­min­ties.

Nie­ka­da ne­mė­gau ir ne­mėgs­tu ga­min­ti pa­gal re­cep­tus, vi­siš­ka lais­vė kū­ry­biš­ku­mui. Net re­cep­tų kny­gos ne­tu­riu. Bet šis bruo­žas ir­gi iš ma­mos, nie­ka­da ne­su ma­čiu­si pas ją jo­kių re­cep­tų už­ra­šų.

O Jū­sų idė­ja gi­mi­nės re­cep­tų kny­gai pui­ki, tik aš vis pa­gal­vo­ju, kad ne mes, o ne­bent mū­sų vai­kai tuo už­si­ims. Daž­no­kai min­tis ap­lan­ko, kad ma­no duk­ra Ka­ro­li­na ga­lė­tų, ji mėgs­ta iš­ban­dy­ti, im­pro­vi­zuo­ti ir sa­vo re­cep­tais ins­tag­ra­mo pa­sky­ro­je da­ly­tis. Ir jai pui­kiai se­ka­si. Aš tuo la­bai di­džiuo­juo­si.

Be­je, ir jos se­sė Ie­va su sū­ne­liu Ado­mė­liu ne­at­si­lie­ka. De­ser­tu­kų ne­men­ką sky­re­lį vi­sos trys ga­lė­tu­mėm jau ir da­bar pa­reng­ti. Iš­ban­dy­tų, de­gus­tuo­tų, pa­mėg­tų ir pui­kiai įver­tin­tų.

– Gal ga­li­te pa­gar­sin­ti ko­kį se­ną ma­mos re­cep­tą?

Elek­tro­ni­nia­me pa­šte šiuo me­tu vie­nin­te­lį duk­te­rė­čios Ag­nu­tės esu iš­sau­go­ju­si, nes jo daž­nai pri­rei­kia drau­gėms per­siųs­ti. Tai „Varš­kės py­ra­gas“, ku­rį ke­pa­me vi­si dau­gy­bę me­tų ir vi­siems pa­vyks­ta. Net ir man, nors ne­si­lai­kau tiks­lių nor­mų ir vis prie­dų ko­kių pri­gal­vo­ju­si įmai­šau.

Tešlai rei­kia: 200 g svies­to, 1 kiaušinio, 1 stik­li­nės cuk­raus, 2 šaukštų ka­ka­vos, 1 šaukšte­lio ke­pi­mo mil­te­lių, 2 stik­li­nių mil­tų (kad min­ky­tųsi). Įda­rui: 700 g–1 kg varškės (pa­gal no­rą), 4 kiaušinių, stik­li­nės cuk­raus, va­ni­li­nio cuk­raus, 200 g grie­ti­nės, 2 šaukštų krak­mo­lo.

Svies­tą tru­pu­tį pa­šil­dy­ti, ber­ti cuk­rų, įmuš­ti kiau­ši­nį, iš­suk­ti. Ber­ti ka­ka­vą, iš­suk­ti, tuo­met mil­tus su ke­pi­mo mil­te­liais ir min­ky­ti. Teš­lą dė­ti į šal­dy­tu­vą ar­ba šal­dy­mo ka­me­rą, kad ge­rai tar­kuo­tų­si.

Pa­ruoš­ti įda­rą: kiau­ši­nius iš­plak­ti su cuk­ru­mi ir va­ni­li­niu cuk­ru­mi, dė­ti li­ku­sius pro­duk­tus ir plak­ti vis­ką kar­tu. Di­des­nę da­lį teš­los su­tar­kuo­ti bu­ro­ki­ne trin­tu­ve, už­pil­ti pa­ruoš­tą varš­kės kre­mą, už­tar­kuo­ti li­ku­sią teš­lą ir kep­ti 1 apie va­lan­dą 170 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je.

O sa­vo vi­siems per­siųs­da­vau duo­ne­lės su vai­siais re­cep­tą, tai ir jis iš­li­ko.

Jur­gi­tos duo­ne­lė su vai­siais

Rei­kia:

1 di­de­lės stik­li­nės 3 grū­dų dribs­nių, po tiek sau­lė­grąžų, sė­le­nų, sė­me­nų ir ki­log­ra­mo mil­tų.

3 šaukš­te­lių drus­kos,

4 šaukš­tų cuk­raus,

1 l–1,3 l van­dens,

se­za­mo sėk­lų pa­bars­ty­mui, džio­vin­tų vai­sių (ab­ri­ko­sų, sly­vų, kriau­šių, per­si­kų, da­tu­lių ir t. t.), jei no­ri­si sal­džios duo­ne­lės,

in­de­lio rau­go.

Vi­sas kruo­pas, sėk­las su­ber­ti į du­be­nį ir iš­mai­šy­ti. Ki­ta­me in­de drus­ką iš­tirp­dy­ti van­de­ny­je ir su­pil­ti į tą mi­ši­nį, vėl ge­rai iš­mai­šy­ti. Dė­ti cuk­rų, iš­mai­šy­ti. Dė­ti rau­gą, ge­rai iš­mai­šy­ti. Pil­ti mil­tus, ge­rai iš­mai­šy­ti. Nuim­ti 3 šaukš­tus rau­go sau (ir ga­li­ma dar 3 šaukš­tus drau­gui), jį lai­ky­ti 5–10 die­nų šal­dy­tu­ve – iki ki­to ke­pi­mo.

Su­dė­ti tru­pu­tį pa­smul­kin­tus vai­sius, iš­mai­šy­ti. Skar­dą iš­tep­ti alie­ju­mi, pa­bars­ty­ti se­za­mo sėk­lo­mis, pil­ti teš­lą, vėl api­bars­ty­ti se­za­mu, „ap­vilk­ti“ plė­ve­le ir pa­lik­ti kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je kil­ti iki ke­pi­mo. Ge­riau­sia va­ka­rop už­mai­šius kep­ti ry­te, va­ka­re už­mai­šius kep­ti apie pie­tus, anks­ti ry­te už­mai­šius kep­ti va­ka­re (kad ne­per­rūg­tų). Kep­ti 45 mi­nu­tes 200°C tem­pe­ra­tū­ro­je, 15 mi­nu­čių – 170°C.

– Ir klau­si­mas te­ma, ku­rios ne­ap­ta­rė­me, o no­ri­si pa­kal­bė­ti.

Jur­gi­ta:

Na, gal apie ver­ty­bes, be­są­ly­giš­ką ma­mos mei­lę, gal ki­to­kią – be daž­no kar­to­ja­mo „my­liu“, ku­ris tik­rai ne vi­sa­da iš­pil­do sa­vo pras­mę.

Jei­gu as­me­niš­kai, tai ro­dos, ma­nęs ma­ma ne­mo­kė švel­nu­mo, nuo­šir­du­mo, iš­ti­ki­my­bės, ji pa­ti tuo gy­ve­no ir gy­ve­na tuo iki šiol. Man tai pa­čios gra­žiau­sios ir pra­smin­giau­sios kas­die­nės gy­ve­ni­mo pa­mo­kos. At­ro­do, sten­giau­si bū­ti ge­ra mo­ki­nė, se­kiau tuo pa­vyz­džiu. Daž­nai pa­gal­vo­ju, ką reiš­kia bū­ti lai­min­gam?

Gal džiaug­tis. Džiaug­tis vis­kuo: ma­žu va­ba­lė­liu, glež­nu žo­lės dai­ge­liu ir ryš­kias­pal­viu gė­lės žie­du. Kas­die­nės duo­nos rie­ke ar py­ra­go ga­ba­lė­liu. Džiaug­tis ma­žu žmo­giu­ku, at­ėju­siu į pa­sau­lį ir už­au­gu­siu, jau gim­tuo­sius na­mus pa­lie­kan­čiu sū­num ar duk­ra.

Tai ne­ap­čiuo­pia­ma, tai jau­čia­ma. O di­džiau­sia lai­mė, ma­nau, sly­pi už ne­rū­pes­tin­gos vai­kys­tės du­rų. To­dėl vi­sa­da no­ri­si su­grįž­ti į gim­tuo­sius na­mus, kur iš­si­il­gu­sios lau­kia ma­mos akys, karš­tai pla­kan­ti šir­dis, mei­le ir jau­ku­mu al­suo­jan­tis nuo dar­bų su­gru­bu­sių/pa­var­gu­sių ran­kų ap­ka­bi­ni­mas.

Iru­tė:

Kai kam pa­sa­ko­ju, pa­si­ro­do, ma­žai kas tu­rė­jo to­kią tra­di­ci­ją. Pas mus šv. Ve­ly­kų nak­tį at­ei­da­vo Ve­ly­kų bo­bu­tė – ry­tą at­si­kė­lę ras­da­vo­me po pa­gal­ve po mar­gu­tį. O kaip gra­žiai Ma­mu­kė pa­sa­ko­da­vo, kaip kiau­ši­nu­kus kiš­ku­čiai miš­ke da­žė, bo­bu­tei į krep­še­lį dė­jo, o ji ge­riems vai­kams ne­šė.

Gra­žių ei­lė­raš­čių mo­kė­jo – juk San­tai­kos mo­kyk­loj po­etas An­zel­mas Ma­tu­tis mo­ky­to­ja­vo. Ma­ma ir kvad­ra­tą su mu­mis žais­da­vo, ir slė­py­nes – su­si­rink­da­vo pil­nas kie­mas vai­kų.

Ir kla­sio­kus ru­sų kal­bos mo­kė. Mums – duk­roms ir pus­se­se­rėms ka­sas vi­so­kiais vai­ni­kė­liais py­nė.

Jau to­kie me­tai, kad pra­de­dam il­gė­tis vai­kys­tės die­nų, nors ir dar­bų daug bu­vo, run­ke­lių lau­kuo­se nu­ga­ras len­kėm (čia bai­siau­sias da­ly­kas, ku­rio ne­no­riu net pri­si­mint) ir vie­ni ki­tus au­gi­nom, ale kaip sma­gu bu­vo!

Jur­gi­ta:

Ke­tu­rios kar­tos su­si­tin­ka čia ir da­bar. „Esu lai­min­ga, kad Jus tu­riu, Mo­čiu­te, Ma­ma“, – tai ma­no duk­ros Ka­ro­li­nos min­tys, or­ga­ni­zuo­jant pa­va­sa­ri­nę fo­to­se­si­ją pas mo­čiu­tę Mo­ti­nos die­nos pro­ga.

To­kią šven­tę šiuo ka­ran­ti­no lai­ku mums su­ren­gė Ka­ro­li­na, Ie­va ir Da­lia, kad net sap­ne to ne­re­gė­jom.

Tą­dien ma­ne jos į kai­mą pas ma­mą nu­si­ve­žė, mat man po trau­mos su­gip­suo­ta ko­ja bu­vo. O ten jau, kaip įpras­ta, sa­vait­ga­li­nių dar­bų sū­ku­ry su­ko­si ma­no se­sės Onu­tė ir Iru­tė. Ir ma­ma joms tal­ki­no.

Tra­di­ciš­kai, du puo­dus ce­pe­li­nų vi­rė – su mė­sa ir su varš­ke. Taip bū­na tik pas ma­mą. Ma­no duk­ros, kaip ir vi­suo­met, gar­džiais py­ra­gais le­pi­no.

Ir ne tik vai­šių sta­las džiu­gi­no. Kiek jau­kių pa­šne­ke­sių, kle­ge­sio ai­dė­jo ruo­šian­tis fo­to­se­si­jai. Čia vie­nam kam­ba­ry gro­žio pro­ce­dū­ros, ki­tam vai­kų žai­di­mai, vir­tu­vė­je ska­niau­si kva­pai. Ir su­stab­dy­tos gra­žiau­sios aki­mir­kos...

Kaip sa­kė mer­gai­tės: „Nė­ra tam tin­ka­mes­nio lai­ko už da­bar, juk taip daž­nai mes po­kal­bius, skam­bu­čius, su­si­ma­ty­mus pa­lie­ka­me vė­les­niam lai­kui, pa­mir­šę, kad tas „vė­liau“ mums ne­pri­klau­so.“

Ka­ro­li­na:

Žiū­rė­da­ma į nuo­trau­kas, pri­si­mi­niau dai­ną „Ge­ra pas mo­čiu­tę va­sa­rą pa­bū­ti“ ir at­min­ty iš­ki­lo gra­žiau­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai – ant pe­čiaus kil­di­na­ma ban­de­lių teš­la, na­muo­se ga­min­ti le­dai ir mū­sų pa­čių or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tai bet ko­kia pro­ga.

Jau ne kar­tą gy­riau­si, kad ma­no mo­čiu­tė tu­ri 12 vai­kų, 27 anū­kus ir 23 pro­anū­kius! Ir vi­siems už­ten­ka jos ši­lu­mos ir mei­lės.