Ku­ni­gas Ry­tis: „Nie­ko nė­ra ge­riau už po­pie­ri­nį teks­tą, kny­gos kva­pą, ga­lė­ji­mą pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti svar­bias min­tis, įdė­ti tarp pus­la­pių ko­kią ma­žą gė­ly­tę ar gels­vą ber­žo la­pą”

– Kaip ki­lo min­tis do­va­no­ti as­me­ni­nės bib­lio­te­kos kny­gas ir koks šios ak­ci­jos (ar kaip čia pa­va­din­ti) tiks­las?

– Na, tai nė­ra ak­ci­ja. Do­va­no­ji­mas, tie­siog. Sun­ku bū­tų iš­skir­ti vie­ną prie­žas­tį ar po­stū­mį, ku­rie pa­ska­ti­no im­tis do­va­no­ji­mo. Ša­lia ke­le­to ki­tų, iš­skir­čiau šį. Prieš me­tus nu­mi­rė vie­na ma­no bi­čiu­lė, gar­bin­go am­žiaus mo­te­ris, pa­ti itin gar­bin­ga. Li­ko jos kny­gos. Gi­mi­nai­čiai, jos bu­tą ruoš­da­mi par­da­vi­mui, esan­čius daik­tus tu­rė­jo kaž­kur pa­dė­ti. Man pa­siū­lė apie pen­kias­de­šimt kny­gų. Ka­dan­gi pats be­veik vi­sas man ati­duo­tas kny­gas tu­riu, su­ma­niau pa­siū­ly­ti vie­nam ki­tam žmo­gui ir po pas­ku­ti­nio „kny­gų pa­da­li­ji­mo“ su­ma­niau do­va­no­ti ir sa­vo kny­gas, pa­si­lik­da­mas sau tik la­bai ne­di­de­lę jų da­lį.

Taip pat su­pra­tau, kad vi­sų tu­ri­mų kny­gų ne­per­skai­ty­siu, ne­be­už­teks gy­ve­ni­mo lai­ko. Ar pras­min­ga gy­ven­ti kny­gų rū­muo­se, taip, tarp itin ge­rų kny­gų, va­ly­ti nuo jų dul­kes, joms sa­vo­tiš­kai tar­nau­ti, bet ne­tu­rė­ti lai­ko skai­ty­mui. De­šimt­me­čius sau­go­ti, bet ne­si­nau­do­ti dėl jų gau­su­mo. Pa­na­šu į šer­ną, ku­ris tu­rė­jo šal­ti­nį, vie­nas ja­me mau­dė­si ir nie­kam van­dens ne­duo­da­vo, nors ap­lin­kui vi­si troš­ko ir mi­rė iš troš­ku­lio. Ne­no­riu bū­ti tuo ani­ma­ci­nio fil­mu­ko šer­nu, no­riu, kad ma­no kny­gų šal­ti­nio van­duo trykš­tų pla­čiai.

Drau­ge ma­nau, kad ma­no kny­gų ne­la­bai kam rei­kės at­ei­ty­je, tad daug iš­min­tin­giau jas da­bar ati­duo­ti, pa­do­va­no­ti.

Ži­no­ma, kin­ta ir tu­rė­ji­mo bei bu­vi­mo sam­pra­ta. Kad tik­rai bū­tum, ne­rei­kia kaž­ką la­bai tu­rė­ti. Vi­du­je taip, iš­orė­je? Tik tai, be ko ne­ga­li iš­gy­ven­ti, kad tu­rė­ji­mo gau­sa ne­su­riš­tų spar­nų, kad ga­lė­tum kas­die­no­je kil­ti virš kas­die­ny­bės.

– Ar lai­ko­te sa­ve bib­lio­fi­lu?

– Mei­lės kny­goms pras­me, taip. Kny­gų kau­pi­mas ir ko­lek­cio­na­vi­mas bai­gė­si. Ti­kiuo­si.

– Kiek ir ko­kių lei­di­nių, ko­kias at­ran­kos prin­ci­pais su­kaup­ta Jū­sų as­me­ni­nė­je bib­lio­te­ko­je?

– Sun­ku nu­sa­ky­ti tiks­lų skai­čių, ka­dan­gi kny­gos nė­ra ka­ta­lo­guo­tos. Tik­riau­siai dau­giau nei du tūks­tan­čiai. Ge­ro­kai dau­giau.

Pa­grin­di­nės kny­gų „kryp­tys“: te­olo­gi­nė (bib­li­nė, li­tur­gi­nė, Baž­ny­čios do­ku­men­tai, sak­ra­men­to­lo­gi­ja, Baž­ny­čios is­to­ri­ja, dva­si­nė li­te­ra­tū­ra, šven­tie­ji, krikš­čio­niš­ko­ji pe­da­go­gi­ka ir pan.), fi­lo­so­fi­nė, psi­cho­lo­gi­nė, gro­ži­nė (po­ezi­ja, ro­ma­nai, dra­mos, at­si­mi­ni­mai, li­te­ra­tū­ro­lo­gi­ja, te­at­ro­lo­gi­ja, au­to­biog­ra­fi­jos).

99,9 pro­cen­tai ma­no pa­ties įsi­gy­tos, 0,1 pro­cen­tas gau­tos do­va­nų.

– Ko­kios aly­tiš­kių re­ak­ci­jos su­lau­kė­te, ar daug su­si­do­mė­ju­sių pa­siū­ly­to­mis kny­go­mis?

– Su­si­do­mė­ji­mas tik­rai la­bai di­de­lis, ta­čiau ne tik aly­tiš­kių. Jau virš pen­kias­de­šimt siun­tų iš­siųs­ta per pa­što­ma­tą, į Lie­tu­vą ir ki­tas ša­lis.

– Gal ir pats no­rė­tu­mė­te gau­ti do­va­nų kny­gą ir ko­kią?

– Ne. Nie­ka­da ne­no­rė­jau gau­ti do­va­nų kny­gą, ne­bent do­va­nų ku­po­ną kny­goms. Ne­no­rė­čiau gau­ti ir at­ei­ty­je. Esu la­bai iš­ran­kus kny­goms ir man gai­la, kad daž­nai pa­do­va­no­tos kny­gos tie­siog per ma­ne pa­puo­la į bib­lio­te­ką. Džiaug­čiau­si ir bū­čiau dė­kin­gas, jei do­va­nų ne­gau­čiau dvie­jų da­ly­kų: kny­gų ir bi­lie­tų į te­at­rą. Čia kaip su­tuok­ti­niams su an­tra pu­se, ne­ga­li ma­ma pa­rink­ti, o kai pa­ren­ka, ži­nom, kaip daž­niau­siai bū­na.

– Ar pats šiuo pe­ri­odu daug skai­to­te ir ko­kią kny­gą šiuo me­tu?

– Skai­tau pa­kan­ka­mai. Kad ne­nu­mir­tų ita­lų kal­ba, tru­pu­tį skai­tau ita­liš­kai. La­bai no­rė­čiau lais­vai skai­ty­ti ir kal­bė­ti lo­ty­niš­kai, heb­ra­jiš­kai ir pran­cū­ziš­kai... Bet, o, ta­čiau...

Vie­nu me­tu pa­pras­tai skai­tau tris kny­gas, pa­gal tam tik­rą die­no­tvarkę ir dis­cip­li­ną.

Ry­te bib­li­nius ko­men­ta­rus, po­pie­tė­je (kai yra tam ga­li­my­bės) te­olo­gi­nę (dar­bi­nę), va­ka­re – gro­ži­nę ar man tie­siog pa­tin­kan­čią. Nuo 21 va­lan­dos – tik dva­si­nę. Ge­res­nis mie­gas.

Šiuo me­tu skai­tau: Ju­lius Sas­naus­kas „Kaip bu­vo pra­džio­je“ (Al­ma lit­te­ra, 2016), Car­lo Ma­ria Mar­ti­ni „Tė­ve mū­sų“ (Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai, 2017), Gia­co­mo Da­qui­no „Bai­mė my­lė­ti“ (Ka­ta­li­kų pa­sau­lis, 2003), Jur­gio Bal­tru­šai­čio po­ezi­ją ir „La Sac­ra Bib­bia“ (čia kas­die­nė duo­na).

– Ką Jums reiš­kia skai­ty­mas, ar esa­te iš tų žmo­nių, ku­rie, kaip sa­ko­ma, „jei ne­tu­ri po ran­ka kny­gos, tai ga­li skai­ty­ti ir au­to­bu­so gra­fi­kus“?

– Skai­ty­mas, vi­di­nių lau­kų pla­ti­ni­mas, pa­ži­ni­mas, pro­to la­vi­ni­mas, gim­to­sios (pa­brėž­ti­nai) kal­bos la­vi­ni­mas, puo­se­lė­ji­mas; iš­kal­bos dai­li­ni­mas, ge­bė­ji­mas la­biau įžo­din­ti vi­di­nes pa­tir­tis. Au­to­bu­so gra­fi­kų ne­skai­tau, nes au­to­bu­su itin re­tai ke­liau­ju. Ne­gaiš­tu lai­ko ne­įdo­miai li­te­ra­tū­rai, var­gi­na vi­sos kny­gos, ku­rio­se nė­ra sme­ge­nims dar­bo, toks pa­vir­šius, ne­ky­la jo­kie klau­si­mai ir ne­tu­ri ką pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti. Ta­čiau kai ku­rias kny­gas vis tik at­kak­liai per­skai­tau, nors ir jau­čiu, kad „mais­to“ nė­ra. Taip vi­sai ne­se­niai nu­ti­ko su Val­do Pa­pie­vio ro­ma­nu „Vie­nos va­sa­ros emig­ran­tai“.

– Jei pa­pra­šy­čiau įvar­dy­ti tris kny­gas, ku­rios gy­ve­ni­me pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį, ką įvar­dy­tu­mė­te?

– Jei bū­čiau da­vat­kiš­ko sti­liaus, tuoj le­men­čiau, kad Šv. Raš­tas ir ko­kie „Šven­to Pran­ciš­kaus žie­de­liai“ (pir­mo­ji man ir šian­dien yra es­mi­nė Kny­ga, kas­die­nė, pa­ma­tas, tar­na­vi­mo nuo­ro­da, dar­bi­nė gai­rė).

Tai­gi: Zen­ta Mau­ri­na „Kny­ga apie žmo­nes ir daik­tus“, An­ta­nas Pa­škus „Ku­ni­go mei­lė“, Fran­cas Kaf­ka „Laiš­kas tė­vui“.

– Kaip Jums at­ro­do, ar šiuo­lai­ki­niai žmo­nės daug skai­to?

– Skai­to pa­kan­ka­mai. Da­lis. Da­lis ne. Ma­no ap­lin­kos žmo­nės skai­to pa­kan­ka­mai.

– Be­je, ar pats nau­do­ja­te skai­ty­mui tech­no­lo­gi­jas, pa­vyz­džiui, elek­tro­ni­nę skai­tyk­lę ar gal­būt skai­to­te kom­piu­te­rio ek­ra­ne elek­tro­ni­nes kny­gas?

– Nie­ko nė­ra ge­riau už po­pie­ri­nį teks­tą, kny­gos kva­pą, ga­lė­ji­mą pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti svar­bias min­tis, už­si­ra­šy­ti pa­sta­bas, įdė­ti tarp pus­la­pių ko­kią ma­žą gė­ly­tę ar gels­vą ber­žo la­pą.