Aly­taus TAU va­do­vė Ja­nė In­ge­le­vi­čie­nė: „Ke­lio­nės – tai tar­si rak­tas į tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mą, pla­tes­nį aki­ra­tį ir vi­sų mū­sų gra­žes­nę at­ei­tį”

– Bai­gia­si me­tai – ne­leng­vi, ku­pi­ni įvai­rių įvy­kių. O kuo jie Jums ypa­tin­gi, iš­skir­ti­niai?

– 2021-uo­sius me­tus pra­dė­jo­me iš­kil­min­gu Aly­taus TAU veik­los kny­gos, pa­va­din­tos la­bai pras­min­gu var­du „Ben­dra­vi­mu nau­jai įpras­min­tas gy­ve­ni­mas“, pri­sta­ty­mu.

Iš­kil­min­go­se kny­gos su­tik­tu­vė­se, lai­kan­tis vi­sų ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mų, sa­lė­je ne­bu­vo nė vie­nos leis­ti­nos lais­vos kė­dės, sen­jo­rų ir gar­bin­gų sve­čių iš tie­sų at­vy­ko la­bai daug.

Vi­sus – da­ly­va­vu­sius, ra­šiu­sius, var­čiu­sius dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­čią kny­gą, svei­ki­no Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis, vi­ce­me­rė Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė, Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas, vi­ce­me­rė Da­lia Ki­ta­vi­čie­nė, Aly­taus ko­le­gi­jos di­rek­to­rius Si­gi­tas Na­ru­še­vi­čius, laik­raš­čio „Aly­taus nau­jie­nos“ re­dak­to­rius Ro­mas Bur­ba, Ma­ri­jam­po­lės TAU, mū­sų fi­lia­lų Dau­guo­se, Sim­ne at­sto­vai ir dau­ge­lis ki­tų, be­si­džiau­gian­čių kny­ga.

Vė­les­ni ren­gi­niai – pro­jek­tas „Ži­nių eko­no­mi­nis fo­ru­mas“, „Žmo­gaus ta­pi­mas žmo­gu­mi per žai­di­mą“ su lek­to­riu­mi Va­len­ti­nu Bu­ta­na­vi­čiu­mi, eks­kur­si­ja „Mei­lės ta­kais Aly­tu­je“ su gi­de Bi­ru­te Ma­laš­ke­vi­čiū­te, kon­fe­ren­ci­ja Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je „Pi­lia­kal­nių mįs­lės“, ben­dras pro­jek­tas su Vil­niaus TAU te­ma „Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tai – ak­ty­vūs pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės na­riai“ – bu­vo taip pat pa­klau­sūs, pa­ly­dė­ti gra­žių pri­si­mi­ni­mų.

Da­ly­va­vo­me mė­gė­jų te­at­rų šven­tė­je „Kai­mo lik­tar­na“, dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus so­dy­bo­je, Bal­kū­nų kai­me.

Sa­vo veik­lai są­ly­gas tu­ri­me pui­kias, už­si­ė­mi­mai vyks­ta Aly­taus ko­le­gi­jos pa­tal­po­se. Di­de­lį pa­lai­ky­mą bei pa­ska­ti­ni­mą jau­čia­me iš ko­le­gi­jos di­rek­to­riaus Si­gi­to Na­ru­še­vi­čiaus, ku­ris mums at­ve­ria vi­sų au­di­to­ri­jų du­ris.

Ma­no pa­čios šei­mo­je ir mū­sų su Zig­man­tu vai­kų gy­ve­ni­me, ro­dos, vis­kas ge­rai, šį ru­de­nį at­šven­tė­me auk­si­nes ves­tu­ves. Jau­čiau­si lai­min­ga.

– Kaip pra­dė­jo­te nau­jus moks­lo me­tus? Ar ko­vi­das ryš­kiai su­ma­ži­no klau­sy­to­jų?

– Moks­lo me­tus pra­dė­jo­me rug­sė­jo 15 die­ną Pau­liaus Sau­dar­go ir Go­dos Kru­kaus­kie­nės kny­gos „Ko­vi­do fron­tas“ pri­sta­ty­mu.

Spa­lio pra­džio­je tu­rė­jo­me se­mi­na­rą „Svei­ka­tin­gu­mo ir gy­ve­ni­mo ener­gi­jos prin­ci­pai“, ku­rio lek­to­rius Je­ro­ni­mas Lau­cius, Lie­tu­vos po­zi­ty­vis­tų klu­bo pir­mi­nin­kas.

Aly­taus ra­šy­to­jų ir po­etų klu­bo „Tėk­mė“ va­do­vės Emi­li­jos Kru­ši­nie­nės kny­gos „Gy­vos bry­dės” pri­sta­ty­me links­mi­no vy­rų an­sam­blis „Jo­va­ras“. Ren­gi­ny­je, ku­ria­me gar­bin­gai pri­ėmė­me nau­jus na­rius ir jiems įtei­kė­me pa­žy­mė­ji­mus, kon­cer­ta­vo an­sam­blis „Ro­man­sas“, jo va­do­vė Da­nu­tė Ba­čins­kie­nė.

Nuo lap­kri­čio 5 die­nos dėl pa­di­dė­ju­sio ser­gan­čių­jų skai­čiaus su­ta­rė­me pa­im­ti atos­to­gas iki gruo­džio 3 die­nos.

Ko­vi­du už­si­krė­tu­sių­jų skai­čius žmo­nes gąs­di­na, da­lis na­rių ne­iš­si­ža­dė­jo uni­ver­si­te­to, bet tik lai­ki­nai pri­stab­dė su­si­ti­ki­mus. Tai ge­ras žen­klas, va­di­na­si, pa­dė­jo pa­skai­tos svei­ka­tos te­ma.

Svei­ka­tos fa­kul­te­tui va­do­va­vo ir va­do­vau­ja ži­no­mas gy­dy­to­jas Jo­nas Pet­rei­kis, jo no­ru pa­dė­ti žmo­nėms bu­vo su­reng­ta daug pa­skai­tų svei­ka­tos te­ma, ku­rias skai­tė Aly­taus gy­dy­to­jai, o juos at­si­ve­dė vi­sų my­li­mas gy­dy­to­jas Jo­nas.

– Ar fa­kul­te­tai iš­li­kę tie pa­tys, kas jų va­do­vai?

– Fa­kul­te­tai – tie pa­tys, bet nau­ji na­riai siū­lo pa­pil­dy­ti tu­ri­mus te­at­ri­nio me­no ži­nio­mis, nes nau­jus pa­sta­ty­mus ne vi­sa­da leng­va su­pras­ti. O ir pa­tys uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jai la­bai no­rė­tų vai­din­ti. Žmo­nėms taip pat no­ri­si gau­ti tei­si­nių ži­nių, da­ly­vau­ti mo­ky­muo­se, kaip pa­gra­žin­ti nuo­trau­kas kom­piu­te­ri­nė­mis pro­gra­mo­mis, ir ki­tų da­ly­kų.

– Kaip at­ran­da­te nau­jų TAU lek­to­rių-dės­ty­to­jų, sa­va­no­rių, kai vie­ni sa­ko, jog yra la­bai už­si­ė­mę, o ne­už­si­ė­mę bi­jo ko­ro­na­vi­ru­so?

– La­bai svar­būs kū­ry­bi­niai ben­dra­dar­biai – žmo­nės, or­ga­ni­zuo­jan­tys ke­lio­nes, fa­kul­te­tų de­ka­nai, tie ak­ty­vūs mū­sų na­riai, ku­rie da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi ir pa­tys tam­pa lek­to­riais, prak­ti­nių se­mi­na­rų, bū­re­lių va­do­vais. Tai ir an­sam­blių va­do­vai, at­li­kė­jai, mu­zi­kan­tai, sce­na­ri­jų au­to­riai, ne­gai­lin­tys lai­ko re­pe­ti­ci­joms ir pa­si­ro­dy­mams, ir žmo­nės, nu­švie­čian­tys veik­lą ži­niask­lai­do­je.

Dau­gu­ma nė ne­įta­ria, pa­vyz­džiui, ko­kį sun­kų dar­bą ke­lio­nė­se dir­ba ly­din­tys as­me­nys: kiek daug ne­ma­to­mo dar­bo jie at­li­ko iki iš­vy­kos. Ne­už­ten­ka tik mėg­ti ke­liau­ti, rei­kia my­lė­ti žmo­nes.

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad jei my­li dar­bą, ne­rei­kia dirb­ti. Ke­liau­to­jų gru­pės yra ne­ma­žos, nuo­tai­kos ke­liau­nin­kų – vi­so­kios: vie­ni pa­var­gę, ki­ti per daug links­mi, ir ne­ti­kė­tų si­tu­a­ci­jų pa­si­tai­ko, rei­kia mo­kė­ti bū­ti pa­slau­giam, kan­triam, iš­kal­biam.

Lek­to­rių su­si­ras­ti yra su­dė­tin­ga, bet įma­no­ma. Kai ku­rie jų pi­ni­gų ne­pra­šo, kai kam rei­kia pa­deng­ti ke­lio­nės iš­lai­das. Kar­tais pa­tys mū­sų na­riai tam­pa ne­mo­ka­mais lek­to­riais. Juk yra ne­ma­žai bai­gu­sių­jų aukš­tą­jį moks­lą, žin­gei­džių, tu­rin­čių­jų daug sa­vo pro­fe­si­jos ži­nių.

Ma­tau re­zer­vą pa­pil­dy­ti ne­for­ma­lų­jį moks­lą nau­jo­mis ži­nio­mis, o gal ir mo­kyk­las – tik tu­rė­tų su­si­vie­ny­ti vi­sa Lie­tu­va, vi­si uni­ver­si­te­tai.

Ma­ne, kaip Aly­taus TAU va­do­vę, pa­sie­kia dau­ge­lio uni­ver­si­te­tų stu­den­tų, ku­rie mo­ko­si ma­gist­ran­tū­ro­je, dok­to­ran­tū­ro­je, elek­tro­ni­niai laiš­kai, ku­riuo­se pra­šo­ma pa­skleis­ti na­riams, kad šie už­pil­dy­tų jų pa­ruoš­tas an­ke­tas.

Aš at­sa­kau: taip, la­bai ma­lo­nu bū­tų pa­ben­drau­ti su ju­mis vi­siems gy­vai. Kvie­čiu, at­va­žiuo­ki­te, pa­pa­sa­ko­si­te, kaip ir ko jūs mo­ko­tės, bus la­bai įdo­mu, nes anuo­met, mums mo­kan­tis, vis­kas bu­vo ki­taip. Mes už­pil­dy­si­me an­ke­tų ke­lis šim­tus, tiek, kiek jums rei­kės.

– Ke­lio­nės yra nuo­sta­bu ieš­kant ži­nių ir ben­drys­tės. Kur šiais ko­vi­di­niais me­tais ve­dė iš­vy­kų ke­liai?

– Šiais me­tais vyk­dė­mė pro­jek­tą „Pa­žin­ki­me šim­ta­me­tę Lie­tu­vą“, iš­vy­kų ke­liai daž­niau­siai ve­dė į Aukš­tai­ti­ją. Įsi­min­ti­nos ke­lio­nės ir po Dzū­ki­ją, Vei­sie­jus, Ja­siū­nus, Die­ve­niš­kių re­gio­ni­nį par­ką.

No­riai sen­jo­rai rin­ko­si iš­vy­kas marš­ru­tais: „Za­ra­sai–Daug­pi­lis–Agluo­na“, „Lin­ku­va–Pa­kruo­jis–Jo­niš­kė­lis–Pa­sva­lys“, „Ro­kiš­kis–Ado­my­nės dva­ras“.

Lan­kė­me Pa­ne­mu­nės pi­lis, ke­lia­vo­me po Že­mai­ti­ją.

Da­ly­va­vo­me ren­gi­ny­je „Ant Mer­kio kran­tų – 1941 me­tų trem­čių 80 me­tų ju­bi­lie­jaus ai­dai“, vy­ku­sia­me Va­rė­nos ra­jo­ne, Kas­čiū­nų kai­me. Jį or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos trem­ti­nių ben­dri­ja.

– Ak­ty­ves­ni ke­liau­to­jai pa­ste­bi, kad ke­lio­nės ta­po spal­vin­ges­nės – su edu­ka­ci­jo­mis, kon­cer­tais, de­gus­ta­ci­jo­mis. Ir il­ges­nės, su nak­vy­ne. Tur­būt to­kios la­biau trau­kia ke­liau­nin­kus?

– Šie­met nu­spren­dė­me tru­pu­tį pa­keis­ti se­nus stan­dar­tus, ku­rie bu­vo kuo grei­čiau ei­ti, kuo dau­giau ob­jek­tų pa­ma­ty­ti. Rin­ko­mės vie­nai die­nai ma­žiau ob­jek­tų, kad ga­lė­tu­me ne­sku­bė­ti, su­si­tik­ti su to kraš­to žmo­nė­mis, pa­ben­drau­ti, pa­si­klau­sy­ti to kraš­to dai­nų, pa­ra­gau­ti val­gių. Pa­tin­ka žmo­nėms ir pa­pie­tau­ti ka­vi­nė­je.

– Šį ru­de­nį Aukš­tai­ti­jo­je lan­kė­tės, re­gis, tris kar­tus. Ką ten at­ra­do­te, kad to­kia trau­ka?

– Aukš­tai­ti­jo­je lan­kė­mės ke­tu­ris kar­tus. Pir­ma ke­lio­nė – „Te­at­ri­nė Aukš­tai­ti­ja“. Tu­rė­jo­me ir už­duo­tį – kiek­vie­nam sa­vo įspū­džius rei­kė­jo su­tal­pin­ti į ke­lis žo­džius, ben­dras kū­ry­bi­nis dar­bas vir­to ei­lė­raš­čiu. Pa­teik­siu trum­pą jo frag­men­tą.

„Te­at­ri­nė Aukš­tai­ti­ja“

Su­stok aki­mir­ka ža­vin­ga: tai Aukš­tai­ti­ja, tai mies­tas Pa­ne­vė­žys.

Mil­ti­nis – Lie­tu­vos le­gen­da, gy­ve­ni­mas – kū­ry­ba.

Gel­to­nos ro­žės kva­pas, rau­do­no vy­no sko­nis.

Mil­ti­nis – te­at­ras, įspū­din­ga as­me­ny­bė, jo mo­no­lo­gai...

Ir už­pil­ti­nė ant gel­to­nų ro­žių žied­la­pių

Štai, pra­skleis­ta Ma­est­ro pa­slap­tis.

An­tra ke­lio­nė – „Lin­ku­va–Pa­kruo­jis–Jo­niš­kė­lis–Pa­sva­lys“.

Tre­čia ke­lio­nė ve­dė marš­ru­tu – „Za­ra­sai–Daug­pi­lis–Agluo­na“, – ket­vir­to­ji – po Ro­kiš­kio ir Ku­piš­kio is­to­ri­nius lo­by­nus.

– Tei­gia­ma, kad ke­lio­nė be gi­do tik­rai pra­ran­da pu­sę ža­ve­sio. Kaip pa­vyks­ta ras­ti pa­čius ge­riau­sius gi­dus?

– Ke­liau­ti su pro­fe­sio­na­liu gi­du tik­rai pa­to­gu, kuo­met ne­rei­kia suk­ti gal­vos kas, kaip ir kur. Gi­das su­tau­po dau­gy­bę lai­ko, ku­rį mums tek­tų su­gaiš­ti ieš­kant in­for­ma­ci­jos apie pa­sie­nio for­ma­lu­mus, vi­zas, svei­ka­tos rei­ka­lus, lan­ky­ti­nas vie­tas, ke­lius.

Ke­lia­vi­mas su gi­du lei­džia iš­veng­ti daug gal­vos skaus­mo dėl to, ką ir ka­da pa­ma­ty­ti, kur nu­ei­ti, kur gy­ven­ti, ką pa­si­im­ti į ke­lio­nę ir ko pa­klaus­ti, jei kaž­kas ne­aiš­ku. Vy­res­ni žmo­nės daž­nai la­biau ver­ti­na sa­vo lai­ką ir no­ri jį skir­ti da­ly­kams, ku­rie jiems iš­ties svar­būs.

Ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­rių ir agen­tū­rų veik­la yra li­cen­ci­juo­ja­ma, jie drau­džia­si pri­va­lo­muo­ju drau­di­mu. Ir tai da­ro­ma ne vel­tui. Tai yra at­sa­kin­gas dar­bas, su­si­jęs su ke­liau­to­jų sau­gu­mu ir svei­ka­ta.

Ke­lio­nių gi­das ypač rei­ka­lin­gas su­dė­tin­ges­nė­se si­tu­a­ci­jo­se, jis ži­no, kaip elg­tis įvai­riais ne­pla­nuo­tais at­ve­jais. Juk si­tu­a­ci­jų pa­si­tai­ko įvai­riau­sių. Ke­lio­­nės – tai tar­si rak­tas į tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mą, pla­tes­nį aki­ra­tį ir vi­sų mū­sų gra­žes­nę at­ei­tį.

O su mū­sų ke­lio­nes ly­din­čiais gi­dais su­si­pa­ži­no­me ke­lio­nė­se.

– Ar ga­li­te teig­ti, kad Lie­tu­vo­je Aly­taus TAU klau­sy­to­jams jau nė­ra ne­at­ras­tų že­mių, tai yra ne­ap­lan­ky­tų kam­pe­lių? Gal me­džia­gos ras­tų­si ant­rai kny­gai – vien tik apie TAU klau­sy­to­jų ke­lio­nes?

– Lie­tu­vo­je dar la­bai daug mū­sų ne­at­ras­tų kam­pe­lių, nors kie­vie­nais me­tais at­ran­da­me nau­jų ob­jek­tų.

Jei­gu su­lauk­si­me veik­los 15 me­tų su­kak­ties, lei­si­me an­trą kny­gą, nes ne vis­ką su­dė­jo­me į pir­mą­ją, o ir nau­jų da­ly­kų at­si­ran­da, į klau­sy­to­jų gre­tas įsto­jo nau­jų žmo­nių, at­si­ra­do nau­jų min­čių.

– O kaip vy­ko nuo­to­li­nis ben­dra­vi­mas su tais, ku­rie dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ne­tu­ri ga­li­my­bių pa­so ir ne­ga­li da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, ke­lio­nė­se?

– Ku­rie no­rė­jo, nuo­to­li­nis ben­dra­vi­mas vy­ko pui­kiai. Dėl ga­li­my­bių pa­so pro­ble­mų ne­ki­lo pa­si­skie­pi­ju­siems. Šį pa­są iš­duo­da vi­sos vais­ti­nės ir ne­mo­ka­mai. Tie, ku­rie no­ri ke­liau­ti – po­li­kli­ni­ko­je už 3 eu­rus iš­si­ė­mė eu­ro­pi­nį pa­są, ku­ris ga­lio­ja vi­sur ir jo ga­lio­ji­mas ne­ter­mi­nuo­tas.

No­rė­da­mi ap­sau­go­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms psi­chi­nę ir emo­ci­nę svei­ka­tą, pa­skel­bus ka­ran­ti­ną, ba­lan­džio 11, 18 ir 25 die­no­mis, edu­ka­ci­nį psi­cho­lo­gi­nį pro­jek­tą „Vil­no­niai po­kal­biai“ mū­sų uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jams or­ga­ni­za­vo Aly­taus te­at­ro ak­to­riai.

Nuo me­tų pra­džios iki ge­gu­žės kiek­vie­ną ket­vir­ta­die­nį kvie­tė­me į vir­tu­a­lias pa­skai­tas.

Te­mos įdo­mios. Dr. Da­lius Gu­dei­kis su­pa­žin­di­no „Kas per „liu­ci­fe­ri­nai“ pri­ver­čia veik­ti ta­vo te­le­fo­ną“, kal­bė­jo apie švie­są spin­du­liuo­jan­čias me­džia­gas ir ki­tus da­ly­kus.

Do­cen­tas dr. Vy­tau­tas Rin­ke­vi­čius ve­dė prū­sų kal­bos pėd­sa­kais. Su gry­bų ka­ra­lys­te su­pa­žin­di­no lek­to­rė mik­ro­bio­lo­gė dr. Re­da Ir­šė­nai­tė.

Lek­to­rius J.Lau­cius ve­dė pa­skai­tas-dis­ku­si­jas te­ma „Svei­ka­tin­gu­mo ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bės prin­ci­pai“.

–Tur­būt jau di­džio­ji dau­gu­ma TAU klau­sy­to­jų mo­ka nau­do­tis šiuo­lai­ki­nė­mis ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė­mis ir elek­tro­ni­nė­mis pa­slau­go­mis. Tai ir TAU pro­gra­mos nuo­pel­nas. Esa­te nu­ma­tę mo­ky­mą pra­tęs­ti?

– Taip, dau­gu­ma mo­ka, bet no­ri to­bu­lin­tis, da­lis ne­mo­ka, bet jie ir­gi no­ri iš­mok­ti. Pri­ža­dė­jo mo­ky­ti ko­le­gi­jo­je. La­bai ap­si­džiau­gė­me, nes į mies­to cen­trą at­va­žiuo­ti nė­ra pro­ble­ma, la­bai ge­ras su­si­sie­ki­mas, o ko­le­gi­jo­je la­bai jau­ki ge­ra ap­lin­ka.

Ma­tau ir ki­tą mo­ky­to­jų re­zer­vą – tai sen­jo­rų vai­kai ir anū­kai. Mums su vy­ru kiek­vie­ną sa­vai­tę anū­kės su pa­si­di­džia­vi­mu ir ma­lo­nu­mu ve­da pa­mo­kė­les, pa­tik­ri­na, ar ko ne­pa­mir­šo­me.

La­bai ne­ju­čia pra­bė­ga jų mū­sų mo­ky­mui skir­ta va­lan­da. Be to, la­biau su­ar­tė­jo­me su anū­kė­mis, dau­giau po­kal­bių, dis­ku­si­jų te­mų ran­da­me. Jos daug klau­si­nė­ja, ypač anū­kes do­mi­na, kaip mes vai­kys­tė­je gy­ve­no­me.

– Mi­tas ar tie­sa, kad Jū­sų sva­jo­nės ne­ga­li ne­iš­si­pil­dy­ti, kad ką su­ma­no­te, tą įvyk­do­te?

– Aš sa­vo sva­jo­nes šlie­ju prie ga­li­my­bių, jei­gu no­rai ne­vir­ši­ja ga­li­my­bių, tai iš­si­pil­do. TAU sėk­min­gas gy­va­vi­mas pra­no­ko lū­kes­čius – šis, kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, pro­duk­tas ne ma­no vie­nos, o vi­sų ben­dras nuo­pel­nas.

– Ar Dzū­ki­jos sos­ti­nės sen­jo­rai yra ak­ty­vūs, ar pa­siū­lo nau­jų veik­lų, te­mų, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti var­dan Aly­taus TAU? Ap­skri­tai, kaip gims­ta idė­jos?

– Yra la­bai ak­ty­vių žmo­nių, ku­rie siū­lo idė­jas, ku­rie no­rė­tų kaž­kuo pri­si­dė­ti prie mies­to ge­ro­vės, bet vis­ko ne­iš­dis­ku­ta­vo­me, nes, kaip jau mi­nė­jau, da­lis lai­ki­nai su­stab­dė lan­ky­mą­si dėl pa­di­dė­ju­sio su­sir­gi­mų skai­čiaus. Tai­gi, kol kas nie­ko ne­gar­sin­si­me, kol iki ga­lo ne­nu­spren­dė­me.

– Pa­lai­ko­te ry­šius su Sim­no, Sei­ri­jų, Dau­gų fi­lia­lais. O ar su ki­tais ša­lies TAU sky­riais ten­ka pa­ben­drau­ti?

– Su sa­vo fi­lia­lais ry­šius pa­lai­ko­me, bu­vo­me Dau­guo­se la­bai gra­žio­je moks­lo me­tų ati­da­ry­mo šven­tė­je „Ke­lios kar­tos kar­tu“.

Dau­guo­se sen­jo­rai yra la­bai ak­ty­vūs, jie nė­jo atos­to­gų, mo­ko­si kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo, lan­ko dai­lės stu­di­ją, tę­sia da­ly­va­vi­mą nuo­to­li­niuo­se mo­ky­muo­se.

Dir­ba ir sim­niš­kiai. Sei­ri­jų TAU iš­ėjo atos­to­gų, nes šia­me mies­te­ly­je nuo ko­vi­do mi­rė daug žmo­nių, tai jiems lai­ki­nai už­draus­ta rink­tis, be to, va­do­vė šiuo me­tu dir­ba ne Sei­ri­juo­se.

Su Lie­tu­vos TAU va­do­vais su­si­tin­ka­me se­mi­na­ruo­se, o ke­lio­nė­se po Lie­tu­vą pa­si­ma­to­me su TAU ko­lek­ty­vų mu­zi­ki­niais an­sam­bliais.

Vie­šint Ado­my­nės dva­re, mums kon­cer­ta­vo tų apy­lin­kių mo­te­rų an­sam­blis, čia bu­vo­me pa­vai­šin­ti šio kraš­to ku­li­na­ri­niu pa­vel­du – pa­gra­bi­nė­mis ban­de­lė­mis. Šiai ke­lio­nei au­to­bu­są už­sa­kė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo ir spor­to sky­rius. Ačiū jiems.

– Sa­ko­ma, kad da­bar gy­ve­na­me stre­so am­žiu­je. Stre­so ir sku­bė­ji­mo daug yra Jū­sų gy­ve­ni­me?

– Sten­giuo­si stre­so iš­veng­ti ir nė­ra sun­ku. Tie­siog ne­si­sten­giu pa­keis­ti to, ko aš ne­ga­liu pa­keis­ti, ne­si­ve­liu į gin­čus. Įpra­tau pa­ty­lė­ti, dau­giau klau­sy­ti, ma­žiau kal­bė­ti. Juk kai Die­vas žmo­gų kū­rė, ne vel­tui jam da­vė vie­ną lie­žu­vį ir dvi au­sis. Tam, kad jis dau­giau klau­sy­tų ir ma­žiau kal­bė­tų.

Tre­čia skie­pų do­ze pa­si­skie­pi­jo­me su vy­ru vie­ni iš pir­mų­jų. Da­bar jau pa­ža­dė­to šim­to eu­rų lau­kiu. Lauk­ti su vil­ti­mi la­bai sma­gu.

– O bū­si­mų me­tų veik­los no­rų są­ra­še, ką jau esa­te įra­šiu­si?

– Ki­tiems me­tams jau tu­ri­me iš tie­sų gra­žių su­ma­ny­mų, bet jų kol kas ne­at­sklei­siu. Dar tė­tis yra ma­ne iš­mo­kęs nie­ka­da pir­ma lai­ko ne­si­gir­ti.

– Tra­di­ciš­kai Jū­sų va­do­vau­ja­ma ben­druo­me­nė at­si­svei­ki­na su pra­ei­nan­čiais me­tais. Šie­met pla­nuo­ja­te su­reng­ti at­si­svei­ki­ni­mo va­ka­rą?

– Jei­gu tik ne­bus ka­ran­ti­no, žmo­nės no­rės, tuo­met tik­rai steng­si­mės gra­žiai pa­ly­dė­ti se­nus me­tus.