Ra­di­jo sto­ties va­do­vas Liu­das Ra­ma­naus­kas: „Ma­no vai­kys­tė pa­žy­mė­ta vil­ties žen­klu”

– Liu­dai, esa­te ge­rai ži­no­mas žmo­gus me­lo­ma­nams ir mu­zi­kos kū­rė­jams, la­biau­siai at­pa­žįs­ta­mas bal­sas sa­va­me mies­te, dau­ge­lis aly­tiš­kių die­ną pra­de­da ir bai­gia su jū­sų va­do­vau­ja­ma ra­di­jo sto­ti­mi „FM99“. At­ro­do, vis­kas pui­ku: dar­ni šei­ma, my­li­mas dar­bas, ap­lin­ki­nių pa­gar­ba. Ar vi­sa­da jū­sų gy­ve­ni­mas bu­vo toks iš pa­žiū­ros to­bu­las, o gal jūs gi­mė­te su marš­ki­nė­liais?

– Nei gi­miau su marš­ki­nė­liais (jų tuo me­tu ne­bu­vo), nei ma­no gy­ve­ni­mas to­bu­las. Ma­no nuo­mo­ne, kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­mas yra uni­ka­lus, o to­bu­ly­bė tik po­nui Die­vui duo­ta. Iki to­bu­ly­bės ne­su nė pu­sės žings­nio žen­gęs. To­dėl apie ją nie­ka­da ne­kal­bu, nes ne­įsi­vaiz­duo­ju, kas tai yra. Gi­miau trem­ty­je Si­bi­re, Ir­kut­sko sri­ty­je, Če­ren­cho­vo mies­te, 1959-ai­siais, žie­mos vi­du­ry. Vei­kiau­siai, marš­ki­nė­liai bū­tų ne­pa­mai­šę, ta­čiau gi­miau be jų. Bu­vau ant­ras vai­kas pen­kių vai­kų šei­mo­je, au­go­me Si­bi­re su pus­an­trų me­tų vy­res­niu bro­liu, vė­liau gi­mė se­su­tė. At­si­me­nu te­nykš­tes snie­guo­tas žie­mas, kai oro tem­pe­ra­tū­ra nu­kris­da­vo iki Lie­tu­vo­je ne­įsi­vaiz­duo­ja­mo spei­go. Pir­mą kla­sę bai­giau trem­ty­je, at­si­me­nu, kad pra­di­nu­kams ne­iti į mo­kyk­lą leis­da­vo tik ter­mo­met­ro stul­pe­liui nu­kri­tus iki tris­de­šimt aš­tuo­nių laips­nių šal­čio.

– Ne­no­ro­mis vaiz­duo­tė­je iš­ky­la slo­gūs ste­re­o­ti­piš­ki vaiz­dai: tam­sa, skur­das ir ba­das. O ko­kiais žo­džiais jūs api­bū­din­tu­mė­te sa­vo vai­kys­tę trem­ty­je? Ko­kia ji bu­vo?

– Vai­kys­tė yra vai­kys­tė. Rū­pes­čiai, dar­bas, tė­vy­nės il­ge­sys slė­gė su­au­gu­siuo­sius, o mes su bro­liu ne­įsi­vaiz­da­vo­me, kad gy­ve­ni­mas ga­lė­tų bū­ti ki­toks. Pra­mo­ga­vo­me lau­ke, žai­di­mams pa­si­rink­da­vo­me pa­vo­jin­giau­sias vie­tas, to­kias kaip ge­le­žin­ke­lio bė­giai, ku­riais va­žiuo­da­vo tri­jų gar­ve­žių trau­kia­mi są­sta­tai po šim­tą va­go­nų, ar pri­ei­gos prie an­glies ka­syk­lų. Pri­si­gal­vo­da­vo­me įvai­riau­sių iš­dai­gų. Pri­si­mi­nus mū­sų pra­mo­gas ir žai­di­mus net bai­su pa­si­da­ro. Mes gy­ve­no­me to­kio­je vie­to­je, kur va­ži­nė­da­vo mil­ži­niš­ki sunk­ve­ži­miai, gir­dė­da­vo­si spro­gi­mai iš ne­to­lie­se esan­čių at­vi­rų an­glies ka­syk­lų. Aš at­si­me­nu, kad tuo lai­ko­tar­piu, kai kaž­ką sprog­din­da­vo ka­syk­lo­se, mums ir ki­tiems ne­to­lie­se gy­ve­nu­siems žmo­nėms liep­da­vo iš­vyk­ti iš na­mų, nes nuo spro­gi­mo ak­me­nys pa­kil­da­vo aukš­tai į orą, at­skris­da­vo iki gy­ven­vie­tės ir pa­vo­jin­gai kris­da­mi ga­lė­jo ką nors su­ža­lo­ti ar ap­griau­ti na­mus, tai bu­vo di­de­li, ko­kių dvie­jų met­rų sker­smens lui­tai.

Va­sa­ro­mis pra­mo­gau­da­vo­me ei­da­mi į miš­ką ieš­ko­ti lau­ki­nių svo­gū­nų, ku­rie tu­rė­jo sals­vą sko­nį ir at­sto­da­vo vai­sius, nes ten, kur mes gy­ve­no­me, ne­bu­vo jo­kių vai­sių, net obuo­lių.

Gy­ve­no­me vi­si vie­na­me kam­ba­ry­je ba­ra­ke, ta­čiau vi­sa­da švęs­da­vo­me Kū­čias, Ka­lė­das, vi­sa­da bū­da­vo puo­šia­ma eg­lu­tė. Tė­vas iš kaž­kur par­vež­da­vo ko­kį obuo­liu­ką eg­lu­tei pa­puoš­ti, mums tai at­ro­dė ste­buk­las.

– San­ty­kis su šei­ma, tė­vais, bro­liais be­ne svar­biau­sias veiks­nys for­muo­jan­tis vai­kui. Koks bu­vo jū­sų san­ty­kis su mo­ti­na ir tė­vu, su bro­liais? Ko­kius žai­di­mus žai­dė­te, o gal žai­di­mų ir pa­ska­ti­ni­mų ne­bu­vo, tik pa­rei­gos? Ko­kias tra­di­ci­jas puo­se­lė­jo­te?

– San­ty­kiai mū­sų šei­mo­je, kaip ir dau­ge­ly­je šei­mų: sa­vi­tas kon­flik­tas su vy­res­niu bro­liu ir pa­rei­gos jau­nes­nie­siems. Jau gy­ve­nant Lie­tu­vo­je mū­sų su vy­res­niuo­ju bro­liu pa­rei­ga bu­vo pa­si­rū­pin­ti jau­nes­niai­siais, pa­ly­dė­ti ir par­si­ves­ti juos iš lop­še­lio ar dar­že­lio, pa­pa­sa­ko­ti jiems įdo­mių is­to­ri­jų, kar­tu pa­žais­ti. Tuo me­tu mū­sų žai­di­mų aikš­te­le bu­vo gat­vė. Žais­da­vo­me ka­muo­liu, ei­da­vo­me prie Ne­mu­no, kas gi­ta­rą tu­rė­jo – pa­gro­da­vo, žie­mai at­ėjus džiaug­da­vo­mės le­du, snie­gu, ką veik­ti su­gal­vo­da­vo­me pa­tys, ta­čiau ra­miai vie­to­je ne­sė­dė­jo­me.

Mū­sų šei­ma tu­rė­jo sa­vo tra­di­ci­jas, vie­na jų – sek­ma­die­nio pie­tūs. Il­gai­niui mes su­au­go­me, su­kū­rė­me sa­vo šei­mas, ta­čiau sek­ma­die­nio pie­tūs pas tė­vus bu­vo šven­tas da­ly­kas, vi­si pri­va­lė­jo­me su­si­rink­ti ir su­sės­ti ben­drų pie­tų. Šią tra­di­ci­ją iš­si­ne­šė­me ir į sa­vo šei­mas.

– Ko­kias ver­ty­bes, gau­tas iš tė­vų, at­si­ne­šė­te į sa­vo gy­ve­ni­mą ir sten­gia­tės pa­si­da­ly­ti su sa­vo vai­kais?

– Ver­ty­bių ne­ga­li iš­ra­šy­ti, su­dė­lio­ti į len­ty­nė­les ir pa­sa­ky­ti: „Štai čia yra pa­grin­di­nė ver­ty­bė.“ Ta­čiau man la­bai svar­bu yra at­sa­ko­my­bė, pa­si­ti­kė­ji­mas, ži­no­ma, vil­tis. Ma­no vai­kys­tė bu­vo pa­žy­mė­ta vil­ties žen­klu, nes bū­da­mas vai­kas tu­rė­jau vil­tį su­grįž­ti kaž­kur, kur ma­no tė­vy­nė, nors jo­je ne­bu­vau bu­vęs. Ta vil­tis lie­ka kaž­kur pa­są­mo­nė­je vi­sam gy­ve­ni­mui.

– Grįž­ti at­gal į Lie­tu­vą jū­sų šei­mai pa­vy­ko ne iš pir­mo kar­to. Koks jaus­mas bū­ti ne­lau­kia­mam, ne­pa­gei­dau­ja­mam sa­vo tė­vy­nė­je, ar tai ne­žei­dė jū­sų, ta­da dar pen­kia­me­čio vai­ko, jaus­mų?

– Taip, pir­mą kar­tą iš trem­ties į Lie­tu­vą mums grįž­ti ne­pa­vy­ko, mū­sų ne­pri­ėmė, ne­ra­do­me vie­tos, kur gy­ven­ti, ne­at­si­ra­do ir dar­bo tė­vams, te­ko ap­si­suk­ti ir grįž­ti į Si­bi­rą. Be abe­jo, ma­ne tai žei­dė. Pa­ban­džius tuos jaus­mus pa­pro­jek­tuo­ti į da­bar­ti­nį po­jū­tį, kaž­kur gi­liai vi­du­je at­ran­du iš­li­ku­sį tą skaus­mo ge­luo­nį ir pyk­tį. Vai­kiš­kas pyk­tis, ne­tei­sy­bės po­jū­tis ir klau­si­mas ko­dėl. Bū­da­mas ma­žas ne­ga­lė­jau su­vok­ti, kuo aš nu­si­kal­tau, kad ma­nęs ne­pri­ima tė­vy­nė. O bū­ti kal­tu be kal­tės yra vie­nas su­dė­tin­giau­sių iš­gy­ve­ni­mų, ypa­tin­gai vai­kui.

An­trą kar­tą grįž­ti pa­ban­dė­me po tre­jų me­tų, ta­čiau tas grį­ži­mas jau bu­vo ly­di­mas anks­tes­nės pa­tir­ties, jaus­mo, kad aš ne­su čia lau­kia­mas. Šis jaus­mas ly­dė­jo ma­ne vi­są vai­kys­tę, pa­aug­lys­tę ir net da­bar kar­tais jį pa­jun­tu.

– Ar grį­žus trem­tis bai­gė­si, o gal jos šlei­fas vis dar slin­ko pas­kui? Pir­mie­ji, ryš­kiau­si po­ty­riai Lie­tu­vo­je, ko­kie jie bu­vo?

– Trem­ties žen­klas nie­kur ne­dings­ta. Jis ne­dings­ta net­gi ir da­bar, kai jau tris­de­šimt me­tų gy­ve­na­me ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, o ką jau kal­bė­ti apie sep­tin­tą, aš­tun­tą de­šimt­me­čius, kai jis bu­vo ypa­tin­gai ryš­kus. Jau­čiau iš ap­lin­kos, iš mo­ky­to­jų at­me­ti­mo re­ak­ci­ją sa­vo at­žvil­giu, tai tę­sė­si iki pat mo­kyk­los bai­gi­mo.

Pir­mie­ji me­tai Lie­tu­vo­je bu­vo su­dė­tin­gi. Man rei­kė­jo grei­tai adap­tuo­tis lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je, nes pir­mą­ją kla­sę aš bai­giau Si­bi­re, o į ant­rą­ją pra­dė­jau ei­ti jau Lie­tu­vo­je. Na­tū­ra­lu, kad bu­vo sun­ku­mų per­sio­rien­tuo­ti iš vie­nos kal­bos į ki­tą, da­ry­da­vau klai­das ra­šy­da­mas, mo­ky­to­ją tai siu­ti­no. Vie­ną kar­tą įpy­ku­si, vi­sos kla­sės aki­vaiz­do­je, ji pa­ban­dė nu­va­ly­ti len­tą ma­no gal­va. Bu­vo skau­du, sun­ku net da­bar apie tai kal­bė­ti.

Iš ben­dra­moks­lių pra­džio­je taip pat su­lauk­da­vau pa­ty­čių, pra­var­džių. Ga­liu su­pras­ti juos: at­si­ran­da kla­sė­je nau­jo­kas, kaž­koks ki­toks, tri­gu­bai tam­ses­nės odos nei Lie­tu­vos vai­kai, nes įde­gęs Si­bi­ro sau­lė­je. To­dėl pra­var­džia­vi­mas to­to­riu­mi ir pa­na­šiais žo­džiais na­tū­ra­liai ki­lo iš to, kad aš at­ro­džiau ki­toks. Il­gai­niui ge­ri moks­lo re­zul­ta­tai, o gal ki­tos prie­žas­tys nu­lė­mė tai, kad pa­ty­čios bai­gė­si, o ir mo­ky­to­jos po­žiū­ris pa­ki­to. Nors pri­mi­ni­mas, kad esu ki­toks, ma­ne vi­sa­da ly­dė­jo ir tai man iš­li­ko di­de­lė mįs­lė iki šiol.

– Pa­kal­bė­ki­me apie pa­aug­lys­tės maiš­ta­vi­mą. Te­ko gir­dė­ti, kad bu­vo­te ne­abe­jin­gas hi­pių at­neš­toms idė­joms. Kaip per ge­le­ži­nę už­dan­gą jus pa­sie­kė Va­ka­ruo­se at­si­ran­dan­tys ju­dė­ji­mai? Ko­kios idė­jos la­biau­siai ža­vė­jo? Kaip tai at­si­spin­dė­jo ju­my­se?

– Sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio vai­kai lais­vės idė­jas at­ra­do per mu­zi­ką. Mu­zi­ka su­tei­kė ga­li­my­bę pa­jus­ti, su­pras­ti, kad yra ir ki­toks pa­sau­lis, yra ki­toks su­vo­ki­mas, yra ki­tos ver­ty­bės, ki­ta es­te­ti­ka. Il­gų plau­kų, su­plė­šy­tų džin­sų ir gi­ta­ros su­kur­tas įvaiz­dis ta­po lais­vės iš­raiš­ka. Mu­zi­ka bu­vo la­bai ga­lin­gas už­tai­sas, ku­rį gau­da­vo­me įvai­riau­siais bū­dais. Daž­niau­siai ro­ko gru­pių vi­ni­li­nės plokš­te­lės į Lie­tu­vą at­ke­liau­da­vo emig­ra­vu­sių į Ame­ri­ką gi­mi­nai­čių siun­ti­niuo­se, par­ti­niai vei­kė­jai par­vež­da­vo plokš­te­lių ir džin­sų sa­vo vai­kams iš už­sie­nio ko­man­di­ruo­čių. Ei­da­vo­me klau­sy­tis mu­zi­kos pas drau­gus, ku­rie tu­rė­jo pa­te­fo­nus ir gau­da­vo plokš­te­lių. Su­tin­ku su Vac­la­vo Ha­ve­lo (Če­ki­jos dra­ma­tur­gas, eseis­tas, po­etas, fi­lo­so­fas, di­si­den­tas ir po­li­ti­kas) fra­ze, tei­gian­čia, kad So­vie­tų Są­jun­gą su­grio­vė džin­sai ir ro­kas.

Hi­pių pa­žiū­ros bu­vo ne­sve­ti­mos, mes klie­dė­jo­me Vud­sto­ko fes­ti­va­liu ir lais­vės idė­ja, ku­ri yra ten, o ne čia. Iš­ori­nis vaiz­das mums leis­da­vo grei­tai at­ras­ti ben­dra­min­čius. Tran­zuo­da­vo­me au­to­mo­bi­liais iš vie­nos vie­tos į ki­tą, kad pa­klau­sy­tu­me mu­zi­kos, pa­vyz­džiui, per­gro­to „Je­sus Christ su­per­star“ ro­ko ope­ros frag­men­to ar, tie­siog, pa­ben­drau­ti.

Ta­čiau tuo­met su­si­dur­da­vau su dar vie­na smur­to for­ma mo­kyk­lo­je, kai nuo pe­da­go­gų gau­da­vau li­niuo­te per pirš­tus vien už tai, kad ma­no pa­žy­mių kny­ge­lė pa­puoš­ta Ro­lin­gų („The Rol­ling sto­nes“) ar Bit­lų nuo­trau­ko­mis („The Be­at­les“) ar­ba kla­sė­je vie­šai bū­da­vo iš­ker­pa­mas kuokš­tas au­gi­na­mų il­gų plau­kų. Tai ma­no vi­du­je dar la­biau stip­ri­no prieš­ta­rą ide­o­lo­gi­jai, pri­me­ta­mai sis­te­mai ir prie­var­tos me­cha­niz­mui.

– Kaip į il­gap­lau­kį, pa­ni­ru­sį į va­ka­rie­tiš­ką mu­zi­ką sū­nų re­a­ga­vo tė­vai? Ar ne­pra­šė nu­rim­ti, ne­kel­ti rū­pes­čių?

– Tė­vai nie­ka­da ne­re­gu­lia­vo ma­no gy­ve­ni­mo, jie ne­lie­pė nu­si­kirp­ti plau­kų ar pa­na­šiai. Juos ten­ki­no tai, kad aš ge­rai mo­kiau­si, kad ne­bu­vau įtrauk­tas į jo­kią įskai­tą, ne­bu­vau pa­dau­ža, ku­rį gau­dy­tų mi­li­ci­ja.

Nors kar­tų kon­flik­tas yra am­ži­nas. Pa­aug­lys­tė­je mes tvir­ti­na­me, kad ne­gy­ven­si­me taip, kaip gy­ve­na mū­sų tė­vai, kad tu­rė­si­me ki­to­kį gy­ve­ni­mą, ta­čiau vė­liau su­pran­ti, kad tas ge­ne­ti­nis ko­das, ku­ris į ta­ve įdė­tas, nie­kur ne­dings. Tė­vai to­le­ra­vo ir ne­slo­pi­no ma­no pa­aug­lys­tės maiš­to, taip pat el­giuo­si ir aš su sa­vo sū­nu­mis.

– Jū­sų įkur­ta ra­di­jo sto­tis „FM99“ šie­met jau at­šven­tė 28 gim­ta­die­nį, esa­te ži­no­mas žur­na­lis­tas, ak­ty­viai da­ly­vau­ja­te vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Kaip ma­no­te, kiek ir kaip prie jū­sų as­me­ny­bės for­ma­vi­mo­si pri­si­dė­jo vai­kys­tės iš­gy­ve­ni­mai? Gal­būt yra kon­kre­čios pa­tir­tys, su­for­ma­vu­sios jū­sų as­me­ny­bę, ku­rio­mis ga­lė­tu­mė­te pa­si­da­ly­ti su skai­ty­to­jais?

– Sun­ku kal­bė­ti apie sa­ve ir at­li­ki­nė­ti psi­cho­a­na­li­ti­nius ty­ri­mus sau pa­čiam.

Žmo­nėms, ieš­kan­tiems sa­vo ke­lio, vi­sa­da pa­ta­riu: jei­gu esi tin­gi­nys, o dau­ge­lis mū­sų to­kie esa­me, tai ne­dirbk kaž­kie­no pri­mes­to dar­bo, o už­si­imk ta veik­la, ku­ri tei­kia ma­lo­nu­mą ir ta­da dar­bas ne­bus prie­var­ta. Da­ryk tai, ką no­ri da­ry­ti, ir gy­ve­ni­mas duos duo­nos kąs­nį, gal jis ne­bus toks so­tus, bet nie­ka­da ne­ga­lė­si nie­ko keiks­no­ti, kad už ta­ve nu­spren­dė, kuo tau bū­ti, ką veik­ti. Ma­nau, to­kį ma­no po­žiū­rį ir su­for­ma­vo vai­kys­tės, pa­aug­lys­tės pa­tir­tys, juo aš ir va­do­vau­juo­si. La­bai ver­ti­nu lais­vę rink­tis.

Vi­ja Ku­dzie­nė