Misija – ne tik auginti mažąsias asmenybes, bet ir mokytis, augti drauge

Edita Patinskienė, Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja.

– Kažkada nusprendžiau – būsiu mokytoja, tad, įgijusi pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją, pradėjau pedagoginio darbo kelią. Šiuo metu dirbu ikimokyklinio ugdymo mokytoja. Klausimo, kur sunkiau dirbti – mokykloje ar darželyje, niekada sau nekėliau. Paklausite, kodėl? Greičiausiai todėl, kad šis mano pasirinkimas – tai išsipildžiusi svajonė nuo vaikystės, kai taip patiko žaisti mokyklą. Mokytojo darbas, be to, kad yra labai atsakingas ir svarbus, drauge yra ir labai įdomus, jame telpa tiek daug. Kiekviena diena kupina įvairiausių minčių, noro patirti, sužinoti, rasti atsakymus į rūpimus klausimus, suprasti kitą, džiaugtis pasiekimais. Visgi kur sunkiau – mokykloje ar darželyje? Manau, kad dirbant tiek mokykloje, tiek darželyje reikia daug pastangų ir atsakomybės. Skirtumas tas, kad ikimokyklinio ugdymo mokytoja turi daugiau laisvės idėjų paieškai ir jų įgyvendinimui, čia daugiau vietos asmeniniam augimui. Tiek vaiko, tiek mokytojo. Čia nėra apibrėžtų programų, kurias būtina įgyvendinti. Čia vaikai ir jų tėvai siūlo temas ugdomojo proceso organizavimui. Taip atliepiami patys aktualiausi poreikiai. Daug erdvės patyriminiam ugdymui, kai vaikai patys gali atrasti, pajausti, paliesti, pamatyti, t. y. pažinti jį supantį pasaulį mokantis iš savo asmeninės patirties. Čia klasės gali būti ir be sienų – veiklos vedamos lauke. Ikimokyklinio ugdymo mokytojas ne tik moko ir augina mažąsias asmenybes, bet auga ir mokosi kartu su jais.

– Mažiausieji Jūsų auklėtiniai – kokie jie, dabartiniai vaikai, po kelerių metų praversiantys mokyklų duris?

– Vaikas – iš prigimties smalsus, tad pagrindinė mokytojo pareiga – sukurti tinkamą ugdymui(si) aplinką ir užtikrinti efektyvų ugdymo(si) procesą. Kaip tai padaryti? Reikia būti lanksčiam. Kiekvienas mokytojas turi mokėti greitai derintis prie įvairių situacijų. Reikia būti ne tik mokytoju, bet ir patarėju, konsultantu, ugdymosi skatintoju ir pan. Vaidmenų būna įvairių. Ir, žinoma, labai svarbu, mylėti savo darbą. Dirbti taip, kaip tik gali ir moki geriausiai. Mokytojas turi būti pasiruošęs atiduoti visą savo širdį ir žinias.

– Ar galėtumėte įvardinti po vieną dalyką, kuris Jus šiandien labiausiai džiugina/ liūdina Jūsų profesijoje?

– Mano darbe yra daug džiuginančių dalykų. Vienas tokių dalykų – mokytojas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, galima sakyti, vaikus auginasi nuo lopšelio grupės iki juos išleidžia į priešmokyklinę grupę. Tad, pradėjus dirbti su dvimečiais ar dar mažesniais, per tuos kelerius metus patiri daug džiugių akimirkų, kai gali stebėti vaiko fizinę, emocinę ir socialinę raidą. Tiek daug naujų dalykų nutinka augančiai asmenybei darželyje, tiek daug naujo reikia išmokti ir patirti. Ir tai vyksta mokytojo akyse. Tai išgyveni vėl ir vėl. Tą ypatingą džiaugsmą, kai matai besiskleidžiančias vaiko galias ir gebėjimus. Pabandykite įsivaizduoti, kokius jausmus patiria mokytojas, kai į jį žvelgia tyros ir drauge tokios iškalbingos akys. Arba tiesiamos rankos apkabinimui.

O dabar apie tai, kas liūdina. Vis dar į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ikimokyklinio ugdymo mokytojo darbą žiūrima kaip į paslaugos teikimą/gavimą. Tačiau vaiko ugdymas(is) – ne paslauga, o misija, ir mokytojo darbas – ne užduotis, o pašaukimas. Ir tuomet, kai į švietimo sistemą bus žvelgiama kaip į skirtingų pareigų ir atsakomybės vienybę, o pretenzijos dėl kažko nemalonaus ar nepasiekus norimo vaiko rezultato bus reiškiamos ne tik mokytojui, bet ir sau, liūdinančių dalykų neliks. Liks tik vienas siekis – padėti vieni kitiems užaugti. Ir ne šiaip žmonėmis, o žmonėmis tarp žmonių.

Reda Žemaitaitienė, Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja:

„Jūsų pasiūlyta tema apie skirtumus darbo pradinėje mokykloje ir darželyje esu mąsčiusi ne vieną kartą. Pradinukų mokytoja dirbau 26-erius metus, o su ikimokyklinukais – dvejus metus. Abiejose srityse reikia tokių pačių savybių – meilės vaikams, kūrybiškumo, įvairiapusių žinių, kantrybės, gebėjimo bendrauti su tėvais. Manau, kad lengviau yra dirbti su ikimokyklinukais jau vien dėl to, kad nereikia skirti daug savo laiko sąsiuvinių ir pratybų tikrinimui.

Dabartiniai vaikai nori praleisti daug laiko žaisdami, bet dažnu atveju pritrūksta kantrybės ir noro atlikti darbą iki galo, išklausyti. Vaikai labai myli savo tėvus, o tėvai – vaikus. Tačiau dažnai prašome tėvų nedaryti už vaiką to, ką geba atlikti vaikas pats. Iššūkis darbe – susikalbėjimas su tėvais ir abipusio supratimo ieškojimas, bet kartais jie negeba ar nenori nustatyti savo vaikui ribų.

Džiugina užsieniečių vaikų („Volungėlę“ lanko vaikai iš ukrainiečių, marokiečių šeimų) lengvas ir sklandus integravimasis į grupės gyvenimą, jie greitai mokosi lietuvių kalbos.

Mokytojų dienos proga sau ir kolegoms linkiu džiaugtis pasirinktu profesiniu keliu dirbant tiek su pradinukais, tiek su ikimokyklinukais, juk mokytojas – tėvų įdėto darbo į savo vaiką puoselėtojas ir tęsėjas...

Daiva Nebilevičiūtė, Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja.

– Kur sunkiau dirbti – mokykloje ar darželyje?

– Nepalyginami dalykai. Nemažai metų dirbau su daug vyresnio amžiaus mokiniais (gimnazinėmis klasėmis ir suaugusiais), šis rugsėjis lošelyje-darželyje – man vos trečias. Iššūkis buvo vienas ir labai rimtas: kaip greitai persiorientuoti nuo suaugusių mokinių į pačių mažiausių poreikius, kaip bendrauti, elgtis, pritaikyti jiems įvairias veiklas, komunikuoti su tėveliais ir daug kitų niuansų. Bet, žinoma, daug žinių ir praktikos davė ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijos Vilniaus universitete, kurias turėjome baigti persikvalifikuojant, su jau dirbančių kolegių draugiška pagalba. Bet jei paklaustumėte, kur įdomiau dirbti, tai mano tvirtas atsakymas būtų – darželyje! Nors ir pradėjusi dirbti dar kokius 3–4 mėnesius vis savęs klausdavau, „ką aš čia veikiu?“, sakiau sau „man nepavyksta ir, ko gero, nepavyks įsidirbti“, „aš ne savo „rogėse“‘ ir daug visokio negatyvo ir ne pozityvo sukosi mano galvoje. Bet atsitiko kažkas, ko negaliu paaiškinti. Pastebėjau, kai kiekviena diena darželyje mane pradėjo „vežti“, kad galvoju apie rytdienos veiklas dar nepasibaigus šiai dienai, pradėjau dalyvauti įvairiausiuose projektuose tiek su auklėjamąją grupe, tiek su šokiais (nes esu dar ir meninio ugdymo – šokio mokytoja). Viskas taip tiko ir patiko, kad kartais pagalvoju, ar norėčiau dirbti kitoje srityje, bet vis suvokiu, kad ir galėdama, nieko nekeisčiau.

– Kas Jus šiandien labiausiai džiugina/liūdina Jūsų profesijoje.

– Didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad kasdien matai, kaip mažieji auga, laisviau jaučiasi, tobulėja, įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, kaip ateidami ar išeidami pribėga apsikabinti. Džiugina dar ir tai, kad darželio vadovai vertina, pasitiki, paskatina, tai labai įkvėpia tolesniems darbams.

Na o liūdina, kad atsiranda tokių tėvelių ar „supermamyčių“, kurie socialiniuose tinklapiuose aptarinėja, kritikuoja, net žemina darželių mokytojas ir jų darbą, manydami, kad jie tai atliktų geriau už jas.

Jurgita Čibisovienė, lopšelio-darželio „Volungėlė“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja:

„Kiekvienas darbas turi savų niuansų. Mokykloje didelę dalį krūvio sudaro sąsiuvinių, testų tikrinimas, taisymas. Darželyje žinias reikia įvilkti į žaidimo rūbą, kas kartais tikrai nėra lengva.

Dabartiniai šešiamečiai – žingeidūs, aktyvūs, drąsūs, noriai reiškiantys savo nuomonę bei norus, na ir didelė dalis jų yra labai užsispyrę vaikai. Jų mokytojo laukia rimtas iššūkis – sudominti ir įtraukti į grupės veiklas, užnorinti mokytis. Man labai norisi, kad iš darželio į mokyklą išėję vaikai būtų empatiški, atsakingi, aktyvūs, neprarastų smalsumo ir gyvenimo džiaugsmo, kokį turi tik vaikai.

Ikimokyklinio ugdymo mokytojo specialybė yra išsipildžiusi mano svajonė, tad aš labai džiaugiuosi čia būdama. Vaikų žibančios akelės, šypsenos ir apkabinimai kiekvienai darbo dienai suteikia ypatingumo. Liūdesį kelia vis dar gajūs mitai, kad darželyje teikiama tik vaikų priežiūra, o ne ugdymas. Laikai pasikeitę, situacija kita, norėtųsi ir požiūrio į mus kito.