Kaip Aly­tų bom­bar­da­vo trys Lie­tu­vos ka­ro lėk­tu­vai

Mi­nė­ta­sis avia­ci­jos ma­jo­ras Jo­nas Py­ra­gius ne tik pui­kiai la­kio­jo pa­dan­gė­se, ta­čiau bu­vo mė­gė­jas da­ly­vau­ti vals­ty­bi­niuo­se per­ver­smuo­se. Be jo ne­ap­si­ė­jo 1926 me­tų gruo­džio 17 die­nos per­ver­smas. Už da­ly­va­vi­mą 1934 me­tų bir­že­lio 6–7 die­nų pu­če su­im­tas, pa­že­min­tas į ei­li­nius, de­mo­bi­li­zuo­tas ir iš­trem­tas į Ni­dą. 1938 me­tų bir­že­lio 25 die­ną ma­jo­ro laips­nis grą­žin­tas.

Įkvėp­tas avia­ci­jos po­pu­lia­ru­mo pa­ky­lė­tos dva­sios, 1934 me­tų ge­gu­žės 14 die­ną XIX šau­lių rink­ti­nės va­das ka­pi­to­nas Juo­zas Na­vi­ke­vi­čius ini­ci­ja­vo prieš­lėk­tu­vi­nės ir pri­eš­che­mi­nės ap­sau­gos pra­ty­bas Aly­tu­je. Prieš tai bu­vo ren­gia­ma prieš­gais­ri­nės pro­pa­gan­dos sa­vai­tė. Jos me­tu pa­gal iš anks­to pa­reng­tą pro­gra­ma Aly­taus ir apy­lin­kių gy­ven­to­jai bu­vo kvie­čia­mi į mo­ky­mus ir pa­skai­tas. Į juos pi­lie­čiai rin­ko­si van­giai, be di­de­lio en­tu­ziaz­mo ir no­ro. Ta­čiau kai ne­mo­ka­mai bu­vo ro­do­mas fil­mas apie prieš­lėk­tu­vi­nę ir pri­eš­che­mi­nę ap­sau­gą, su­gu­žė­jo pil­na sa­lė. Ne vie­nas iš įdo­mu­mo net iš­si­žio­jęs žiū­rė­jo, kaip kas vyks­ta to­kių ant­skry­džių me­tu. Pa­skel­bus, jog to­kios pra­ty­bos vyks Aly­tu­je, prie til­to, su­lė­kė vi­sa mi­nia žiū­ro­vų, žiop­li­nė­to­jų, įstai­gų tar­nau­to­jų, gim­na­zis­tų ir at­si­tik­ti­nių pi­lie­čių tie­siog ėju­sių pro ša­lį. Vis­kas pra­si­dė­jo tą ge­gu­žės 14 die­ną, pir­ma­die­nį, kai apie 8 val. 20 min. iš Prie­nų pu­sės pa­si­ro­dė 3 lėk­tu­vai (kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se šie lėk­tu­vai va­di­na­mi „es­kad­ri­le iš 3 ae­ro­pla­nų“), skri­dę 2 tūkst. met­rų aukš­ty­je. Vė­liau vis­kas vy­ko taip: „Jie už­skri­dę ant mies­to jį bom­bar­da­vo, o vė­liau ata­ka­vo Aly­tų du­jo­mis iš oro. Mies­te pa­si­ro­džius lėk­tu­vams, pa­si­gir­do pa­vo­jaus žen­klas: „Dzū­ki­jos“ lent­pjūvės ir ug­nia­ge­sių si­re­nos. Pa­si­gir­do spro­gi­mai – tai lėk­tu­vai bom­bar­da­vo mies­tą, o ar­ti­le­ri­ja šau­dė „prie­šą“ ore. Mies­to vi­du­ry­je bu­vo gir­di­mi kul­kos­vai­džių šū­viai, ku­rie ap­šau­dė „prie­šą“.

Dar prieš pa­si­ro­dant lėk­tu­vams me­di­nis Ne­mu­no til­tas bu­vo pa­slėp­tas dū­mų už­dan­goj. La­kū­nai pa­ste­bė­ję, kad til­tas stro­piai sau­go­mas du syk jį ata­ka­vę, be vil­ties leng­vai jį su­nai­kin­ti grį­žo iš kur at­vy­kę. Aly­tuj I (Vil­niaus pu­sėj) bu­vo vaiz­duo­ja­mas gais­ras, pa­de­gus mil­ži­niš­ką lau­žą, ku­rį Aly­taus ug­nia­ge­siai su du­jo­kau­kė­mis nu­vy­kę gais­ro vie­to­je tuo­jaus lik­vi­da­vo.

Mies­te tvar­ką, du­jų ata­kos me­tu, su du­jo­kau­kė­mis pa­lai­kė šau­liai ir po­li­ci­ja. Dvie­juo­se punk­tuo­se (Vil­niaus ir Su­val­kų pu­sė­je) bu­vo ap­nuo­dy­ta aša­ruo­jan­čio­mis du­jo­mis ir pra­va­žiuo­jan­tie­ji ke­lei­viai bei pra­ei­viai ga­vo pa­jaus­ti aša­ruo­jan­čių du­jų. De­ga­za­to­rių-dez­in­fek­ci­jos ko­man­dos tuo­jau ap­nuo­dy­tus punk­tus nu­va­lė, o šau­lės sa­ni­ta­rės tei­kė pa­gal­bą „su­žeis­tie­siems.“

To­kio po­bū­džio pra­ty­bos Aly­tu­je bu­vo pir­mo­sios vi­so­je Lie­tu­vo­je. Joms pa­vy­kus res­pub­li­ki­nė spau­da skel­bė: „Aly­tu­je at­lik­tas pra­ti­mas yra pir­mu­ti­nis vi­so­je Lie­tu­vo­je. Kad gy­ven­to­jus su­pa­žin­di­nus su pri­eš­che­mi­ne ir prieš­lėk­tu­vi­ne ap­sau­ga, to­kius pra­ti­mus rei­kė­tų da­ry­ti vi­so­je Lie­tu­vo­je, bent di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. Gy­ven­to­jai to­kiais pra­ti­mais tu­ri dau­giau su­si­do­mė­ti, nes tai yra jų pa­čių pa­si­ruo­ši­mas ap­sau­gai. Ir tu­rė­tų vi­si iš­klau­sy­ti su­ruoš­tų tam tiks­lui pa­skai­tų, kad to­kiam pa­vo­jui iš­ki­lus ga­lė­tų dau­giau pa­tys orien­tuo­tis ir mo­kė­tų ap­si­sau­go­ti. Šis da­ly­kas tu­rė­tų bū­ti pra­ves­tas net įsa­ky­mo ke­liu, tuo­met bū­tų ga­li­ma tin­ka­miau pa­si­ruoš­ti ir pats pra­ti­mas sėk­min­giau ir įspū­din­giau įvyk­dy­ti.“

Be­je, tai ne­bu­vo pir­mas kar­tas, kai Aly­tus pa­ty­rė lėk­tu­vų ant­skry­džių. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu mies­tas bu­vo bom­bar­duo­ja­mas iš oro. 1915 me­tais „Ame­ri­kos Lie­tu­va“ ra­šė: „Aly­tus – pa­bė­gė­lių di­dy­sis trak­tas ir ar­ti­mo­ji nuo ka­rės vie­ta, kur jų dau­giau­sia ap­si­sto­ja, be­lauk­da­mi, ka­da ga­lės grįž­ti į sa­vo ap­leis­tus na­mus.

Ko­vo 17 ir 18 d. čia ke­lis kar­tus at­skri­dę bu­vo vo­kie­čių laks­ty­to­jai. Žmo­nės prie jų jau tiek pri­pra­to, kad ma­žai bu­ja jų mė­to­mų bom­bų.“

Dar il­gai mies­tas da­li­no­si įspū­džiais iš tuo­me­ti­nio 1934 me­tų lėk­tu­vų ant­skry­džio. Tad ulo­nai nu­ta­rė ne­nu­si­leis­ti ir taip pat įneš­ti šur­mu­lio į mies­to gy­ve­ni­mą. Ge­gu­žės 20 die­ną pri­si­kal­bi­no mo­ki­nius su­da­ly­vau­ti ma­nev­ruo­se prie Ka­niū­kų til­to: „Mo­ki­niai (mė­ly­nie­ji) tu­rė­jo at­muš­ti rau­do­nuo­sius (1 ulo­nų sky­rius) nuo plen­to til­to ties Ka­niu­kų kai­mu ir tuo bū­du ap­sau­go­ti sau per­si­kė­li­mą per Ne­mu­ną. Nors jė­gos bu­vo ne­ly­gios – mė­ly­nų­jų bu­vo dau­giau ne­gu rau­do­nų­jų, bet rau­do­nie­ji, bū­da­mi rai­ti (taip nu­ma­ty­ta ma­nev­rų ei­go­je), ga­lė­jo leng­viau keist po­zi­ci­jas. Mo­ki­niai tu­rė­jo smar­kiai pul­ti, kad su­muš­tų rau­do­nuo­sius ir pri­vers­tų juos trauk­tis. Po kau­ty­nių pa­aiš­kė­jo, kad abi pu­sės sa­vo už­da­vi­nį at­li­ko ge­rai, už ką ulo­nų pul­ko va­das vi­sus pa­gy­rė. Vė­liau bu­vo pa­ra­das ir ka­riš­ki pie­tūs.“

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė, mu­zie­ji­nin­kė