Rei­kia Die­vo pa­gal­bos dar­bą pra­dė­ti, o baig­ti ir pats pa­jėg­si

Turguose skamba ir linksmas juokas

Ry­tai šal­ti, tur­guo­se pir­kė­jų re­ta, tad par­da­vė­jai su­si­bė­ga pa­si­kal­bė­ti, pa­po­li­ti­kuo­ti. Vil­no­nė­mis ko­ji­nė­mis pre­kiau­jan­ti Ja­ni­na sa­ko, kad ne­se­niai dar dvi po­ras par­da­vė, dar žmo­nėms šal­ta, o jau ke­ti­no to­liau jas nu­kiš­ti.

Skai­ty­to­jai bu­vo pra­šę in­for­ma­ci­jos apie braš­kes ir pa­va­sa­ri­nę jų prie­žiū­rą. Dau­giau­sia pa­tir­ties tu­ri tas, kas jas au­gi­na. Mi­ros­la­viš­kis Ei­man­tas Bak­šys di­de­lį jų plo­tą pri­žiū­ri, do­mi­si įvai­rio­mis veis­lė­mis ir sa­vo ži­nio­mis vi­suo­met no­riai da­li­ja­si. Jis pa­ta­rė prie braš­kių dar ne­tu­pi­nė­ti, nes oras šal­tas, dar snie­go ža­da. Be to, la­bai sau­sa, rei­kia lie­taus, ku­ris tin­ka­mai že­mę at­mir­ky­tų. Na, ne­bent per­nykš­čiai jų la­pai la­bai akį rė­žia, juos tuo­met nu­rėž­ki­te.

Ir ki­ti braš­kių au­gin­to­jai pa­ta­ria nors ba­lan­džio vi­du­rio pa­lauk­ti.

Šio tur­gaus švie­žie­na – ožiu­kų mė­sa, jos ki­log­ra­mo kai­na – 6 eu­rai. Ži­no­vai sa­ko, kad ožie­na yra daug ska­nes­nė už avie­ną, ypač gar­dūs šaš­ly­kai. „Tik, su­si­mil­da­mos, sa­vo vy­rams ožie­nos ne­duo­ki­te“, – net lož­te­lė­ju­si per­spė­ja pus­am­žė mo­te­ris. Į ją dė­me­sin­gai su­žiu­ro net ke­le­tas po­rų akių. Nu­si­kva­to­ju­si mo­te­ris iš­pyš­ki­na prie­žas­tį: „Ogi nuo ožie­nos jiems ra­gai iš­dygs­ta.“ Nu­ai­di sma­gus juo­kas, tik sen­jo­riš­ko am­žiaus vy­riš­kis rie­biai nu­si­spjau­na ir nu­ei­na sa­vo ke­liu. Jis, ko ge­ro, ti­kė­jo­si rim­to pra­ne­ši­mo.

Par­da­vė­jo Ro­mo siū­lo­mi svo­gū­nų lukš­tai pri­me­na, kad ar­ti­na­si Ve­ly­kos. „Vie­no­dai, 50 eu­ro cen­tų, pra­šau už bul­ves ir už šiukš­les“, – pa­juo­kau­ja Ro­mas. Bet jo su­pa­kuo­ti lukš­tai šva­rūs, be prie­mai­šų, tik če­ža.

Svo­gū­nų so­di­nu­kų kai­nos šie­met šok­te­lė­ju­sios, už ki­log­ra­mą pra­šo­ma iki 3 eu­rų, tiek pat kai­nuo­ja ir dau­gia­gal­vių ki­log­ra­mas. Laiš­kams au­gin­ti skir­tų­jų – 1 eu­ras. Šių gun­džiau­si nu­si­pirk­ti, bet su­si­lai­kiau iš­gir­du­si, kad vie­na pre­ky­bi­nin­kė vi­są di­džiu­lį šilt­na­mį jais už­so­di­nu­si, per pus­šim­tį ki­log­ra­mų. Tvar­kin­ga mo­te­ris, eko­lo­giš­kai au­gi­na, nu­si­pirk­siu kiek reiks, pa­gal­vo­jau.

Mo­liū­gų ki­log­ra­mo kai­na – nuo 50 eu­ro cen­tų, ma­žy­čių viš­tų kiau­ši­nių de­šim­tu­kas – 1,20 eu­ro, bet di­de­lių dė­žu­tė – 2 eu­rai. Ož­kų sū­rių kai­nos kaip ir kar­vių pie­no – sū­riu­kas 2–3 eu­rai, tik dy­dis ož­ki­nių ma­žes­nis.

Iš žo­li­nin­kės Ja­ni­nos Ro­maš­kie­nės iš­gir­dau nau­ją or­ga­niz­mo svei­ka­ti­ni­mo re­cep­tą, ypač tin­kan­tį tiems, ku­rie jau­čia ūže­sį au­sy­se. Rei­kia ke­tu­rių vais­ta­žo­lių ly­gio­mis da­li­mis, ge­riau­sia po 100 gra­mų: ber­žo pum­pu­rų, šla­mu­čio, ra­mu­nė­lių ir jo­na­žo­lių. Tai Tbi­li­sio vie­nuo­lių pa­li­ki­mas, ku­ris yra kaip pa­vel­das ir sau­go­mas UNES­CO.

„Su vy­ru ir šian­dien į Aly­tų abu at­va­žia­vo­me. Sa­vait­ga­lį mu­gė­je bu­vo­me, vis­ko pri­si­pir­ko­me ir so­dui, bet tik su­grį­žę ap­si­žiū­rė­jo­me, kad ir vėl li­ko­me be gel­ton­vai­sių avie­čių“, – bė­do­jo pa­žįs­ta­ma sen­jo­ra Ma­ry­tė. Ma­nė, kad šio­kia­die­nio tur­gu­je so­di­nu­ką su­ras, bet ne­si­ma­to to­kių pre­kių. Va, ir vėl pra­eis so­di­ni­mui tin­ka­mas me­tas, vėl lik­si­me be sa­vų avie­čių, ry­pa­vo ji. „Jau man ta­vo pa­vė­luo­tos už­gai­dos nu­si­bo­do. Vis ap­si­žiū­ri, kaip mar­ti į de­vin­tus me­tus, kad šu­va be uo­de­gos“, – kan­džiai, bet ne­pik­tai ban­do juo­kau­ti jos su­tuok­ti­nis.

Ir aš imu ra­min­ti, kad tų mu­gių dar bus, gal pa­vyks su­ras­ti tin­ka­mą veis­lę. Nors pui­kiai ži­nau, kad avie­tes ge­riau so­din­ti ru­de­nį, o pa­va­sa­rį šį dar­bą rei­kia at­lik­ti anks­ti, nes avie­čių so­di­nu­kai la­bai anks­ti pa­bun­da, su­vė­lin­si, var­gu ar pri­gis. Ap­skri­tai, pa­sak so­di­nin­kų, gel­to­no­sios avie­tės sun­kiai šak­ni­ja­si, ne­leng­va jų už­si­veis­ti.

„Rei­kia Die­vo pa­gal­bos dar­bą pra­dė­ti, o baig­ti ir pats pa­jėg­si“, – taip apie pa­va­sa­rio dar­bų pra­džią tars­te­lė­jo ži­la­gal­vė mo­čiu­tė ir pa­aiš­ki­no, kad kol Aukš­čiau­sia­sis ne­at­siųs tin­ka­mo lai­ko, žmo­gaus vi­sa pro­čia nie­ko bus ver­ta.

Že­mė ir mies­to žmo­gų ra­mi­na bei mai­ti­na

Il­ga­me­tė švie­ti­mo at­sto­vė Bro­nis­la­va Ta­mu­ly­nie­nė yra ir pa­ty­ru­si dar­ži­nin­kė. Jos pa­klau­siau, ar ran­kos jau tie­sia­si į pa­va­sa­riš­kus dar­bus. „Tie­sia­si, ir dar kaip tie­sia­si, – links­mai ati­ta­ria sen­jo­ra. – Net svei­kes­nė pa­si­ju­tau, kai į sa­vo dar­žus iš­ėjau. Jau avie­tes ap­kar­piau, braš­kes. Kiek anks­čiau me­de­lius nu­ba­li­nau. Jau lau­ke ir sa­lo­tų pa­sė­jau, tie­sa, šil­tai ap­den­giau, jau dygs­ta, bet sun­kiai, už­skur­du­sios, ne­veš­lios, ma­tyt, snie­gą ar­tė­jant jau­čia“.

Jos lys­vės – mies­to te­ri­to­ri­jo­je, švie­ti­mo prof­są­jun­gų sa­vo na­riams prieš 40 me­tų duo­ta­me skly­pe. Ir ki­tos mo­te­rys pen­si­nin­kės tuos že­mės plo­te­lius va­di­na iš­si­gel­bė­ji­mu nuo vie­nat­vės ir sa­ko: „Jei ne šios ežiu­kės, nu­si­ga­luo­tu­me nuo se­dė­ji­mo na­muo­se.“ Bet ne­se­niai že­mę dir­ban­tys žmo­nės ga­vo raš­tą, kad sa­vi­val­dy­bė šią že­mę pa­ima sa­vo reik­mėms ir rei­kia at­lais­vin­ti, ki­tur per­si­kel­ti.

Ta­me skly­pe­ly­je Bro­nis­la­va tu­rė­jo vyš­nių – lie­tu­viš­kų, se­no­vi­nių, dar iš tė­ve­lių že­mės kaž­ka­da at­si­veš­tų ir čia pa­so­din­tų. Tė­vai šio­mis se­no­vi­nė­mis, la­bai der­lin­go­mis, di­džia­vai­sė­mis vyš­nio­mis bu­vo ap­so­di­nę vi­są so­dą, ma­ma ki­bi­rus uo­gų vež­da­vo į Birš­to­ną par­duo­ti. Vi­si jos uo­gas gy­rė ir pir­ko.

„Tos vyš­nios daug at­ža­lų yra pri­au­gi­nu­sios. Gai­la bū­tų jas pa­lik­ti su­nai­kin­ti. Gal kas no­ri jų sa­vo so­de už­si­veis­ti. Uo­gos tik­rai pa­tiks – di­de­lės, tam­siai rau­do­nos ir la­bai ska­nios. Tik pa­tys me­džiai už­au­ga la­bai aukš­ti, kad lai­pio­ti jais ga­li, so­dų ben­dri­jo­se gy­ve­nan­tie­siems to­kių dėl že­mės sto­kos ne­re­ko­men­duo­čiau, jie la­biau tik­tų so­dy­bo­se gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Mie­lai do­va­no­čiau kiek­vie­nam. Tie­sa, veis­lės ne­ži­nau, anks­čiau vyš­nias va­di­no tie­siog vyš­nio­mis, ir tiek“, – kal­ba B.Ta­mu­ly­nie­nė.

Že­mė mies­to žmo­gui ir­gi yra bran­gi kaip ir kai­mie­čiui. Šak­ni­nė aly­tiš­kė Onu­tė Jan­kaus­kie­nė, su­kau­pu­si ne­ma­žai is­to­ri­nių ži­nių, me­na, kad prie kiek­vie­no žy­do na­mo anuo­met iš kie­mo pu­sės bu­vo dar­žai. Kiek­vie­nas gy­ven­to­jas tu­rė­jo po dvi ežias že­mės, ku­ri vi­suo­met kaž­kuo bu­vo už­so­din­ta. Maž­daug nuo 1957 me­tų, Onu­tės pa­ste­bė­ji­mu, dir­ba­mos že­mės skly­pai no­rin­tie­siems ją dirb­ti bu­vo pra­plės­ti. Tuš­ti plo­tai ten, kur da­bar Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­nas, Nau­jo­ji, Kau­no gat­vės, Vidz­gi­ris, bu­vo iš­da­ly­ti mies­tie­čiams per jų or­ga­ni­za­ci­jų prof­są­jun­gas. Jie so­di­no bul­ves ir ki­tas dar­žo­ves. Net­gi gė­lių pa­si­so­din­da­vo. Žmo­nės la­bai rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jo sa­vo skly­pe­lius. Pas­kui dau­gia­bu­čių na­mų dau­gė­jo, pra­dė­jo kur­tis ko­lek­ty­vi­niai so­dai.

Pa­sak Onu­tės, bū­ta prieš tai ir ypač sun­kių me­tų: dar­bų mies­to žmo­nėms ne­bu­vo, dau­ge­lis al­ko, ypač gau­sios šei­mos. Vi­suo­met bad­me­čiu ap­lin­ki­niai kai­mai šė­rė mies­tie­čius. Šie nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio į ūkių dar­bus bu­vo kvie­čia­mi – šie­na­vo, kū­lė, bul­ves ka­sė. Už­mo­kes­tis – pro­duk­tais. Pra­dė­jus tver­tis ko­lū­kiams, šis aruo­das už­trū­ko, trū­ko ir duo­nos, kad gau­tum ke­pa­lė­lį šei­mai, il­gai ei­lė­je te­ko sto­vė­ti. „Duo­nos par­duo­tu­vė bu­vo prieš pa­štą, ten, kur da­bar mies­to te­at­ro pa­sta­to kam­pas. Ei­lę sa­va­no­riš­kai kon­tro­lia­vo Te­ofi­lis, jau­nas, stip­rus, ka­re ko­vo­jęs aly­tiš­kis. Par­si­neš­da­vo­me tą ke­pa­liu­ką, tė­tis pei­liu su­rai­ky­da­vo į tiek da­lių, kiek mū­sų tuo­met bu­vo, ir pa­da­ly­da­vo kiek­vie­nam po rie­kę. Dar pri­min­da­vo, kad ga­li­me iš kar­to su­val­gy­ti, ga­li­me ir vė­les­niam lai­kui pa­si­lik­ti, kaip ku­riam ge­riau. Apie 1947–1948 me­tus ba­da­vo dau­gu­ma Aly­taus žmo­nių. Bet žmo­nės bu­vo gai­les­tin­gi, kas tu­rė­jo, sve­ti­mam vai­kui obuo­lį ar kriau­šę pa­duo­da­vo, ku­ris par­si­ne­šęs pa­si­da­ly­da­vo su sa­vo šei­ma. Mi­rus žmo­gui, su juo at­si­svei­kin­ti nu­eis su žva­ke“, – me­na O.Jan­kaus­kie­nė.

Kad po­mi­do­rų der­lius ste­bin­tų

Jau tur­būt vi­si, kas sė­ja, pa­sė­jo po­mi­do­rų sėk­las. Pui­kiai ži­no­ma ir tai, kad dai­gai tu­ri su­for­muo­ti stip­rią šak­nų sis­te­mą, kad ne­bū­tų iš­tį­sę. Bet su­lau­kė­me jū­sų klau­si­mų, kad po­mi­do­rų dai­gai jau aukš­to­ki, o tik­ro­jo la­pe­lio vis dar nė­ra. To­kiems po­mi­do­rų dai­gams trūks­ta švie­sos, tam­si pa­tal­pa pri­stab­do jų au­gi­mą, dai­gai iš­tįs­ta. Pa­si­sten­ki­te jiems skir­ti švie­ses­nę pa­lan­gę ar­ba įtai­sy­ki­te lem­pą, ku­ri su­teik­tų pa­kan­ka­mai švie­sos.

Apie dai­gų au­gi­ni­mą pa­kal­bė­si­me pla­čiau. Dai­gams už­aug­ti rei­kia 45–55 die­nų. In­de­liai tu­ri bū­ti tin­ka­mo dy­džio, jų tū­ris ne ma­žes­nis ne­gu pu­sė lit­ro, juk jiems teks aug­ti dar ne­ma­žai die­nų. Pi­kiuo­jant pa­tar­ti­na in­de­lius pri­pil­dy­ti to­kio pat že­mės mi­ši­nio, ko­kia­me bu­vo so­din­tos sėk­los. Pi­kiuo­ja­mų dai­ge­lių šak­nys tu­ri bū­ti stip­rios, sil­pno­mis ge­riau iš­mes­ti. So­din­ti rei­kia gi­liau ne­gu jie au­go. Tik ste­bė­ki­te, ar ne­už­len­kė­te šak­ne­lės. Il­gą šak­ne­lę ge­riau nu­gnyb­ti, ta­da ji ša­ko­ja­si į šo­nus. So­din­da­mi sub­stra­tą ap­spaus­ki­te ap­link šak­nų zo­ną, jo­kiu bū­du ne stie­be­lį.

Dai­gus rei­kia lie­ti gau­siai, bet re­tai, ge­riau­sia ry­tais ir šil­tu van­de­niu. Že­mė tu­ri bū­ti drėg­na, bet ne šla­pia, ant­raip au­ga­lė­lis grei­čiau su­sirgs, tu­rės sil­pnas šak­nis, vė­liau de­rės. Pa­tar­ti­na iš­lie­ti au­ga­lė­liui du kar­tus per sa­vai­tę apie vie­ną stik­li­nę van­dens. Kai iš­au­ga penk­tas tik­ra­sis la­pe­lis, lais­ty­ki­te daž­niau.

Tri­jų tik­rų­jų la­pe­lių fa­zės dai­gams švie­sa ypač svar­bi, nes jie pra­de­da for­muo­ti pir­mą­ją ke­kę. Be to, jei ap­švie­ti­mas ge­ras, šak­nų sis­te­ma for­muo­ja­si stip­ri, ge­rai iš­si­vys­to, o trūks­tant švie­sos – sil­pna, nes ta­da la­puo­se sil­pnė­ja or­ga­ni­nių me­džia­gų ir tam tik­rų au­gi­mo ak­ty­vik­lių.

Kaip tei­gia po­mi­do­rų dai­gų ty­ri­nė­to­jai, tem­pe­ra­tū­ra per pir­mas dvi dai­gų au­gi­mo sa­vai­tes tu­ri įta­kos la­pų skai­čiui tarp pir­mos ir ant­ros ke­kių: jei ji per aukš­ta, su­si­for­muo­ja dau­giau nei trys la­pai. Pir­mo­je ke­kė­je užuo­maz­gos su­si­for­muo­ja po 10 die­nų nuo su­dy­gi­mo, ant­ro­je – dar po 8 die­nų. Kuo di­des­nis ap­švie­ti­mas, tuo že­miau for­muo­ja­si pir­mo­ji ke­kė. Jei dvi sa­vai­tes po su­dy­gi­mo tem­pe­ra­tū­ra že­ma, pir­mo­ji ke­kė for­muo­ja­si že­miau de­vin­to la­po. Jei tem­pe­ra­tū­ra aukš­tes­nė nei 22 laips­niai – pir­mo­ji ke­kė for­muo­ja­si virš 11 la­po.

Esant per aukš­tai tem­pe­ra­tū­rai, ne­tin­ka­mai krau­na­mi žie­dy­nai, jie su­nyks­ta, de­for­muo­ja­si, au­ga­lai iš­tįs­ta. Dai­gams ge­riau­sia tem­pe­ra­tū­ra die­ną apie 20 laips­nių, nak­tį apie 16 laips­nių.

Sil­pnes­nius dai­gus at­gai­vin­si­te pa­trę­šę paukš­čių iš­ma­tų tir­pa­lu, pen­kiems lit­rams van­dens už­teks 0,2 lit­ro tir­pa­lo. Po­mi­do­rų dai­gams la­bai tin­ka pe­le­nai, 6 lit­rams van­dens rei­kia 30–35 gra­mų me­džio pe­le­nų.

Klau­sė­te, ko­dėl me­dė­ja po­mi­do­rų, o ypač pa­pri­kų stie­be­liai. Šie au­ga­lai ne­mėgs­ta per­džiū­ti, lais­to­mi per ma­žai jie pra­de­da me­dė­ti. Ke­lis pa­ta­ri­mus tu­ri­me ir pa­pri­kų au­gin­to­jams. Pa­pri­kas, prie­šin­gai ne­gu po­mi­do­rus, rei­kia pi­kiuo­ti to­kia­me pa­čia­me gy­ly­je, ko­kia­me jie au­go, ir bū­ki­te ati­dūs, kad ne­už­lenk­tu­mė­te šak­ne­lės. Sal­džio­sios pa­pri­kos – trum­pos die­nos au­ga­las, tad joms pa­kan­ka 10–12 va­lan­dų die­nos il­gu­mo, kad dai­gai ne­iš­tįs­tų.

Jau ga­li­ma pa­sė­ti anks­ty­vų­jų veis­lių mor­kų. Jų sėk­los smul­kios, to­dėl svar­bu pa­sė­ti ne per tan­kiai. Ga­li­ma sėk­las su­mai­šy­ti su sau­su bi­riu smė­liu, pa­to­giau bus sė­ti. Rei­kia at­min­ti, kad pa­pras­tai mor­kų su­dygs­tant rei­kia pa­lauk­ti kar­tais ir ke­tu­rias sa­vai­tes. Jei kar­tu pa­sė­si­te pa­gal se­no­vi­nį pa­pro­tį ri­di­kė­lių ar sa­lo­tų, tu­rė­si­te du der­lius, nes šias dar­žo­ves anks­čiau nu­rau­si­te.

Ne vie­nas dar­ži­nin­kas so­di­na čiob­re­lių. Kar­tais skun­džia­ma­si, kad sėk­los ne­bu­vo dai­gios. Čiob­re­lius pa­tar­ti­na dau­gin­ti pa­da­li­jus ke­rą. Pa­da­li­jus tre­jų me­tų ke­rą, gau­na­ma daug au­ga­lų, to­dėl iš sėk­lų au­gin­ti ne­ver­ta. Se­ni čiob­re­lių ke­rai leng­vai da­li­ja­si, prie pat že­mės esan­tys jau­ni stie­be­liai yra iš­si­au­gi­nę tvir­tas šak­nis, tad grei­tai pri­gy­ja. Ant­že­mi­nę pa­da­ly­to ke­ro da­lį rei­kia pa­trum­pin­ti iki 5 cen­ti­met­rų. So­di­na­ma šiek tiek gi­liau ne­gu au­ga­las au­go.

Apie kan­di­da­to į me­rus pa­siun­ti­nio vi­zi­tą ir pa­ža­dą

„Pas­ta­ruo­ju me­tu ma­din­ga ta­po pa­ta­ri­nė­ti ki­tiems re­mian­tis sa­vo pa­tir­ti­mi. Pa­ta­ria­ma, kaip iš­bris­ti iš pri­klau­so­my­bių, kaip at­si­kra­ty­ti blo­gų įpro­čių. Keis­ta, bet to­kie sa­va­moks­liai lek­to­riai ta­po po­pu­lia­rūs, juos kvie­čia jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, įvai­rūs klu­bai. Ar iš tie­sų ga­li bū­ti nau­din­ga ki­tiems pa­tir­tis žmo­gaus, ku­rio men­ta­li­te­tas daž­niau­siai la­bai že­mo ly­gio? Ar tai ne šar­la­ta­niz­mas? Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, kiek­vie­nas esa­me ki­toks. Ir ypač pri­klau­so­my­bių sri­ty­je tu­ri pa­dė­ti spe­cia­lis­tai, ku­rie yra su­si­pa­ži­nę su įvai­rio­mis me­to­di­ko­mis, bū­dais, ži­no spe­ci­fi­ką, tu­ri prak­ti­nių ži­nių“, – svars­to Po­vi­las, ku­ris pri­klau­so­my­bę nuo azar­ti­nių žai­di­mų įvei­kė tik spe­cia­lis­tams pa­de­dant.

Ki­to laiš­ko au­to­rius pik­ti­na­si kai­mo ak­ty­vis­tais, ku­rie jį no­ri įtrauk­ti į ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mą. „Šiuo me­tu esu to­kia­me sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­ny­je, kad no­riu pa­bū­ti vie­nas, nes tu­riu pla­nų, ku­riuos glu­di­nu. Ka­dan­gi anks­čiau bu­vau ak­ty­vus, vi­sur da­ly­va­vau, ben­druo­me­nės na­riai ne­su­pran­ta ma­no su­rim­tė­ji­mo, kvie­čia į ben­druo­me­nės pa­si­bu­vi­mus, ku­rie ma­ne trik­do. Jiems įta­ru­mą ke­lia, ko­dėl aš pa­si­kei­čiau. O ko­dėl ne­ga­liu keis­tis, juk toks gy­ve­ni­mas“, – pyks­ta Vir­giu­mi pa­si­va­di­nęs žmo­gus. Kaip gy­ven­ti, kiek­vie­nas tu­ri nu­spręs­ti pats. Lin­ki­me Vir­giui su­si­kaup­ti ir įgy­ven­din­ti sa­vo idė­ją.

Teig­da­ma, kad mes, mo­te­rys, be­ne kas­dien su­ka­mės vir­tu­vė­je, nau­din­gų pa­ta­ri­mų at­siun­tė skai­ty­to­ja Bi­ru­tė. Jei kil­di­na­me py­ra­go teš­lą ar jau pa­da­rė­me iš jos ke­pa­lus, sten­ki­mės juos sau­go­ti nuo skers­vė­jo. Py­ra­go teš­lą min­ky­ki­me il­gai, kaip ke­pė­jai sa­ko, kol pe­lės pra­dės cyp­ti. Ge­rai iš­min­ky­tos teš­los oras su­spau­džia­mas skver­bia­si pro ma­žus ply­še­lius ir cyp­si. Iš­im­tus iš kros­nies py­ra­gus rei­kia pa­dė­ti ant rė­čio, kad oras iš vi­sų pu­sių leng­vai pri­ei­tų. No­rint at­švie­žin­ti ries­tai­nius, rei­kia juos trum­pam pa­merk­ti į van­de­nį ir su­dė­jus ant skar­dos pa­lai­ky­ti šil­to­je kros­ny­je. Ries­tai­niai bus tar­si švie­ži.

Mė­są plau­nant iš­si­ska­lau­ja mė­sos sul­tys, tu­rin­čios daug nau­din­gų me­džia­gų. Kad vir­ta mė­sa bū­tų mais­tin­ges­nė, ją rei­kia dė­ti į ver­dan­tį van­de­nį.

Nu­peš­tus paukš­čius prieš svi­li­ni­mą nu­try­nus mil­tais, ge­riau pa­si­šiau­šia plau­ke­liai ir ge­riau nu­si­svi­li­na, ne­ap­juos­ta.

Kad į pa­da­žą ar sriu­bą be­ria­mi mil­tai ne­su­pul­tų į ku­ku­lius, juos pir­miau­sia su­mai­šy­ki­te su svies­tu.

Kad au­ši­na­mo ki­sie­liaus ne­pa­deng­tų plu­ta, jį api­bars­ty­ki­te cuk­ru­mi.

Kad rau­do­nie­ji bu­ro­kė­liai sriu­bo­je ne­pra­ras­tų spal­vos, juos dė­ki­te į pa­rūgš­tin­tą sriu­bą. Per­li­nes ir mie­ži­nes kruo­pas dė­ki­te į ver­dan­tį van­de­nį, nes su­me­tus į šal­tą, sriu­ba lie­ka raus­va. Kad ke­pa­ma žu­vis ar sil­kė ne­su­si­ries­tų, tru­pu­tį įpjau­ki­te nu­ga­rą.

O pa­bai­gai – sen­jo­ros laiš­kas iš po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jų. „Su­ma­niau į so­dą nu­va­žiuo­ti. Už­si­kū­riau kros­ne­lę, kol ji pa­šil­dys iš­vė­su­sį na­me­lį, grėb­liu­ku nu­ta­riau kie­me pa­si­dar­buo­ti. Tuoj ir sve­čio su­lau­kiau. Iš di­džiu­liu kan­di­da­to į me­rus pla­ka­tu pa­puoš­to rau­do­no ma­ši­niu­ko iš­li­pęs ne­di­du­kas vai­ki­nu­kas, sal­džiu bal­su pa­si­svei­ki­nęs, su­ko kal­bą ir apie rūks­tan­tį iš ka­mi­no dū­mą, ir apie ne­leng­vą pen­si­nin­ko gy­ve­ni­mą. Įsi­ter­piau, kad nie­kuo ne­si­skun­džiu. „Bet mal­ku­čių ma­žai, oi ma­žai tu­ri­te. Pa­si­žy­mė­siu, kad rei­kia at­vež­ti“, – po­ri­no ir net ma­no su­ti­ki­mo ne­su­lau­kęs klau­sė, ko­kių – alks­nio, ber­žo – pa­gei­dau­čiau. Ne va­kar gi­mu­si esu, su­pra­tau, kad do­va­nai nie­ko ne­gau­siu, bet, kaip sa­ko­ma, iš spor­ti­nio in­te­re­so po­kal­bį pa­lai­kiau. „Ge­rai, at­ve­ši­me jau su­ka­po­tą, kad ne­rei­kė­tų jums varg­ti, tik... tik ir pra­šy­mą tu­ri­me, kad bal­suo­tu­mė­te už...“ Ne­ga­lė­siu sa­kau, mies­te re­gist­ruo­ta esu. Pa­si­gir­do ne­aiš­kus „me..še..ve..“ ir sve­čias jau prie var­tų. O ka­da at­ve­ši­te mal­kų? – šau­kiu. „Ka­da nors...“ – iš­gir­dau. Ir nu­dar­dė­jo. Tur­būt vėl ma­ne ap­lan­kys tik 2023 me­tais“, – pa­tir­tą nuo­ty­kį, ku­ris il­gai šyp­se­na puo­šė mo­ters vei­dą, at­siun­tė sen­jo­ra Jad­vy­ga.

Ji dar pa­juo­ka­vo, kad iki tol ži­no­jo tris keis­tas žmo­nių gru­pes: siu­vė­jus, ku­rie su­kar­po ir su­siu­va au­di­nį, fut­bo­li­nin­kus, ku­rie spi­ria ka­muo­lį ir jį ve­ja­si, mo­ky­to­jus, ku­rie vai­di­na, kad vis­ką ži­no, bet nuo­lat klau­si­nė­ja. Da­bar šį są­ra­šą pa­pil­dė po­li­ti­kai, ku­rie aki­mirks­niu su­ge­ba pa­virs­ti juok­da­riais.