Kū­ry­bin­go že­mai­čio me­tai pa­žen­klin­ti pa­rei­gos kū­ry­bai, že­mei ir ki­tiems sma­giems už­si­ė­mi­mams Dzū­ki­jo­je

– Arū­nai, esa­te „že­mai­teš­kos“ kil­mės, nuo Vei­vir­žė­nų, ar dar bu­ria­si į Dzū­ki­jos sos­ti­nę nu­blokš­ti že­mai­čiai?

– Pri­si­me­nu, prieš ge­rus 30 me­tų, pa­ra­gin­ti li­tu­a­nis­to Vy­tau­to Bi­gai­los, bu­vo­me smar­kią veik­lą už­kū­rę. Tur­būt 75 pro­cen­tai iš Že­mai­ti­jos ki­lu­sių aly­tiš­kių tuo me­tu bu­vo mo­ky­to­jų. Su­kū­rė­me Lie­tu­vos že­mai­čių drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus vė­lia­vą, ke­lia­vo­me po vi­są Že­mai­ti­ją, ren­gė­me kon­fe­ren­ci­jas. Bu­vo Są­jū­džio pra­džia, ėjo­me drau­ge su­si­ki­bę ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­liu. Nuo­trau­ko­se vi­si li­ko­me jau­ni ir gra­žūs, spal­vo­ti, o da­bar, kaip kla­si­kas ra­šė, „ke­lios pu­še­lės“…

Kaip V.Bi­gai­la juo­kau­da­vo pa­klaus­tas, ko čia mes, že­mai­čiai, į Dzū­ki­ją at­vy­kom? Tai­gi veis­lės pa­ge­rin­ti! Ir kai ma­no vai­kai pa­au­go, par­ei­da­vo iš kie­mo, man at­ro­dė, kad jie kal­ba vi­siš­ku slen­gu, o po atos­to­gų Že­mai­ti­jo­je vėl pra­dė­da­vo kal­bė­ti nor­ma­liai lie­tu­viš­kai. Nes kur nors Že­mai­ti­jos par­duo­tu­vė­je su ta­vim li­te­ra­tū­riš­kai neš­ne­kės nie­kas, o dzū­kas ga­li ir vi­sai nesu­si­šne­kė­ti.

– Ko­kios gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės iš dou­nin­kų kraš­to į Dzū­ki­ją par­vi­lio­jo?

– Ma­no žmo­gus – žmo­na In­gri­da – yra aly­tiš­kė, bai­gu­si 5-ąją vi­du­ri­nę, o aš at­va­žia­vau į Dzū­ki­ją gry­bų ir sa­ma­nų iš­gir­tų pa­si­žiū­rė­ti. Kaip to­kio „pa­sky­ri­mo“ tais lai­kais po stu­di­jų jau ne­bu­vo, nors prak­ti­ką at­li­kau Aly­taus šal­dy­tu­vų ga­myk­lo­je. Esu bai­gęs pra­mo­nės di­zai­ną, kon­stra­vi­mą iš plas­ti­ko ir me­ta­lo Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me (da­bar Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tai­ko­mo­sios dai­lės fa­kul­te­tas). Tel­šiuo­se ir su­si­pa­ži­no­me su In­gri­da, ku­ri bai­gė me­ta­lo plas­ti­ką, pas­kui drau­ge įsto­jo­me stu­di­juo­ti dai­lės pe­da­go­gi­kos. Pra­dė­jau dirb­ti Dau­gų me­no mo­kyk­lo­je, pas­kui Simno, „Vo­lun­gės“ ir Dai­na­vos vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se. Vai­kų šiuo me­tu su­ma­žė­jo, bet dar dės­tau ir Aly­taus ko­le­gi­jo­je, ir So­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tre, ir Aly­taus ra­jo­no Dau­gų me­no ir spor­to mo­kyk­los But­ri­mo­nių dai­lės sky­riu­je. Tą lai­ką, ku­ris lie­ka, jei iš­vis jo lie­ka, ski­riu kū­ry­bai ir na­mams. Pats ve­ją nu­si­pjau­nu, agur­kus ir po­mi­do­rus pa­lais­tau, bet, kai da­bar jau su­au­gu­si duk­ra na­mo grįž­ta, tai kar­tais pri­me­na: „Ža­dė­jai nu­ta­py­ti dar­bą...“

– Ar duk­ra Mo­ni­ka pa­se­kė tė­vų pė­do­mis?

– Ji bai­gė me­di­jų, me­nų ir pro­gra­ma­vi­mo stu­di­jas, dir­ba Vil­niu­je. Duk­ra pa­ten­kin­ta, aš ir­gi džiau­giuo­si. Ne tai, kad ji­nai pa­vel­dė­jo ge­nus, bet tur­būt tie­siog už­ko­duo­ta bu­vo, ko ne­įma­no­ma ne­pri­im­ti, kai to­kio­je ap­lin­ko­je au­gi. Nes abu tė­vai mo­ky­to­jai to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je, sa­vo vai­kus, Mo­ni­ką ir Mar­ty­ną, pa­tys mo­kė­me, ir dar auk­lė­to­jais bu­vo­me! Bet da­bar vai­kai ne­pyks­ta (juo­kia­si).

– Ko­dėl prieš 16 me­tų Aly­tu­je pra­dė­jo­te reng­ti dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­das?

– Bu­vo to­kia idė­ja, gal nu­girs­tas po­kal­bis. Vie­nas vai­kas klau­sia: „O jūs pieš­ti mo­kat?“ Ki­tas sa­ko: „Klau­syk, ko tu klau­si­nė­ji, tai­gi čia dai­lės mo­ky­to­jas, jis tu­ri mo­kė­ti!“ Iš pra­džių pa­ra­gi­nau ko­le­gas aly­tiš­kius, o ka­dan­gi dar nuo stu­di­jų pra­džios bu­vau Lie­tu­vos dai­lės ug­dy­to­jų drau­gi­jos na­rys, – tai ir ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­čius. Pa­ro­di­nis gy­ve­ni­mas Aly­tu­je nė­ra la­bai ak­ty­vus, au­to­ri­nių pa­ro­dų ir­gi ne tiek daug, tai­gi kar­tais pa­gal­vo­ju, kad no­rė­čiau gal dau­giau ko­lek­ty­vi­nių su­reng­ti. Bet tam ne­už­ten­ka vien su­rink­ti dar­bus. Rei­kia idė­jos, ku­ri tu­ri pri­bręs­ti. Dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­dos – tai jau ne­ma­žas įdir­bis, jau še­šio­lik­tą rai­dę iš abė­cė­lės pa­va­di­ni­mui sko­li­no­mės. Ir Aly­taus mies­to te­at­ro erd­vę pri­si­jau­ki­no­me, nes pa­ro­da mar­ga – stik­las, skulp­tū­ra, ke­ra­mi­ka, fo­to­gra­fi­ja, ta­py­ba asam­blia­žai ir per­for­man­sai, to­kią eksponuoti nė­ra leng­va, kad de­rė­tų ir kiek­vie­nas dar­bas at­si­skleis­tų. Bet pa­ro­da dar ke­liau­ja per ki­tus mies­tus, bū­na, gau­ni kam­ba­riu­ką eks­po­zi­ci­jai ir gal­vo­ji: ir kur mes vi­sa tai dė­sim? O bū­na, kad pus­die­niui iki ati­da­ry­mo li­kus pa­veiks­lo stik­las ka­bi­nant sky­la… Ver­tie­si per gal­vą, kad iki ati­da­ry­mo nau­jas at­si­ras­tų. Aiš­ku, kai no­ri, gy­ve­ni­me vis­ką spė­ji, bet anks­čiau bū­da­vo, kad ir šei­ma nu­ken­tė­da­vo. Dir­bi tai, ką ga­li pa­da­ry­ti, o kai ne­ga­lė­siu ir ne­da­ry­siu.

– Ku­rio­je sri­ty­je vis dėl­to sa­vi­re­a­li­za­ci­ja yra sėk­min­giau­sia, tei­kian­ti pa­čiam dau­giau­sia džiaugs­mo?

–Sa­vi­re­a­li­za­ci­ja tur­būt ap­ima vi­su­mą ši­tų ma­no veik­lų ir dar­bų. Kal­bant apie dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­das, jei jau ši­tą naš­tą pri­si­ė­miau, tai gal kaip nors „pritemp­siu“ iki abė­cė­lės pa­bai­gos… Tie­sa, dar yra no­si­nės, gal dar um­liau­tus pra­dė­si­me pieš­ti… Šian­dien jau pra­dė­siu ug­nies skulp­tū­ras da­ry­ti mies­to šven­tei. Bus fe­je­ri­ja, kaip prieš dve­jus me­tus prie Dai­li­dės eže­rė­lio, bet su ug­nies skulp­tū­ro­mis, ku­rias dar rei­kės van­de­nyje įtvirtinti. Viskas sumąstyta, lieka įgyvendinti.

Anks­čiau di­džiau­sia ma­no kū­ry­bi­nė sa­vi­re­a­li­za­ci­ja bu­vo moks­lei­vių žie­mos atos­to­gų me­tu. Dvi sa­vai­tės, o da­bar ir tas su­trum­pi­no. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­sa­kau kai ku­rių dar­bų, nes no­ri­si dau­giau lai­ko skir­ti kū­ry­bai, o prie­bė­go­mis tai nė­ra tas ge­ra­sis va­rian­tas. Juo­lab ren­gi­niams, ku­riuos pats or­ga­ni­zuo­ju, ku­riu pla­ka­tus, skra­ju­tes, rū­pi­nuo­si re­kla­ma. Džiau­giuo­si, kad pa­vyks­ta lai­ko at­ras­ti, tur­būt per­nai pir­ma to­kia va­sa­ra pa­si­tai­kė, kai da­ly­va­vau net še­šiuo­se ple­ne­ruo­se, du iš jų – skulp­tū­rų. Mud­vie­jų su In­gri­da skulp­tū­ra sto­vi ša­lia Žal­gi­rio mū­šio lau­ko Griun­val­de. Vos spė­jo­me na­mo grįž­ti ir agur­kus už­raug­ti žie­mai, ir vėl iš­va­žia­vo­me (juo­kia­si) – pa­rei­gą že­mei svar­bu at­lik­ti. Vai­kai už­au­go, šuns, ka­tės nė­ra, ve­ja žo­le ap­že­lia, bet kai­my­nai ne­pyks­ta, nes pie­nės iš­rink­tos iš anks­to.

Man at­ro­do, kad pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas, šven­tės vai­kams, to­kios kaip „Skam­ban­tis spal­vų mies­tas“, taip pat yra kū­ry­ba. Tu­ri su­bur­ti žmo­nes, skleis­ti nuo­tai­ką – tam tik­ra mi­si­ja! 

– O abi­tu­rien­tai šiais lai­kais dar ren­ka­si vals­ty­bi­nį dai­lės bran­dos eg­za­mi­ną?

– Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­bu, ne­bė­ra dvy­lik­to­kų. Iš anks­tes­nių lai­dų ne vie­nas jau ir ko­le­ga ta­po, dai­lės pe­da­go­gi­ką pa­si­rin­ko, tie­sa, Aly­tu­je dar­bą ras­ti jiems ne­leng­va, nes vai­kų su­ma­žė­jo. Yra mo­ki­nių, pa­si­rin­ku­sių ar­chi­tek­tū­rą, ki­tas su me­nais su­si­ju­sias spe­cia­ly­bes, pa­bi­ru­sių po pla­tų pa­sau­lį. O di­plo­mi­nius dar­bus ma­no kla­sė­se da­bar sėk­min­gai gi­na­si aš­tun­to­kai. Yra to­kia tra­di­ci­ja mū­sų mo­kyk­lo­je. Parenkame sie­ną, da­žų, pa­si­da­ro es­ki­zą, ren­ka­si tech­ni­ką. Kaip tik šio­mis die­no­mis dar­bą pradėjo pen­kios aš­tun­to­kės, jos nu­ta­pys jū­rų aš­tuon­ko­jį, lai­kan­tį plas­ti­ki­nį bu­te­lį. Eko­lo­gi­nė idė­ja, net­gi bu­vo min­tis plas­ti­ką pa­nau­do­ti tik­rą. Ge­ras pa­vyz­dys už­kre­čia – jau no­ri ir sep­tin­to­kai tokius darbus da­ry­ti. 

Džiau­giuo­si, kad dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­dą te­at­re šie­met ap­žiū­rė­jo ypač daug žmo­nių, nes... vy­ko dve­ji rin­ki­mai, kū­ri­nių fo­ne su­sta­ty­tos bal­sa­vi­mo ka­bi­nos. Pri­si­me­nu to­kį at­ve­jį: prieš ge­rus 15 me­tų vie­na ma­no abi­tu­rien­tė Dai­na­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo pa­da­riu­si di­plo­mi­nį dar­bą – tū­ri­nę kny­gą mo­zai­ką, o iš jos ky­la paukš­tis. Mo­kyk­lo­je taip pat bu­vo įreng­ta rin­ki­mų apy­lin­kė, ko­mi­si­ja pa­ste­bė­jo, kad paukš­tis ga­li bū­ti... kregž­du­tė. Sa­ko, agi­ta­ci­ja! Bai­gė­si tuo, kad bal­sa­vi­mo die­ną už­den­gė dar­bą kaž­ko­kiu au­di­niu.

– Jau šį šeš­ta­die­nį Aly­tu­je vyks tra­di­ci­nė šven­tė vai­kams „Skam­ban­tis spal­vų mies­tas“. Jos pra­džia taip pat bu­vo prieš 16 me­tų, ta­čiau ren­gi­nys vis au­ga ir ran­da sa­vo au­di­to­ri­ją. Kaip pa­vyks­ta?

– Pir­miau­sia rei­kia pa­sa­ky­ti, kad šven­tė tik­rai da­ro­si vis po­pu­lia­res­nė, o pa­slap­tis tur­būt ta, kad jos me­tu pri­sta­to­mos ne tik pagrindinės mū­zos, šo­kis, mu­zi­ka, te­at­ras, kaip pra­džio­je, bet ir la­bai įdo­mūs šiuo­lai­ki­niai už­si­ė­mi­mai vai­kams. Nuo ro­bo­ti­kos iki, pa­vyz­džiui, jo­di­nė­ji­mo žir­gais. Ir vis­ką ga­li­ma iš­ban­dy­ti prak­tiš­kai. Pro­tin­gi tė­vai bir­že­lio 1 die­ną at­eis su sa­vo at­ža­lo­mis prie Dai­lės mo­kyk­los, pra­leis čia pus­die­nį ir jau ži­nos, ko­kius už­si­ė­mi­mus rink­tis, kur ru­de­nį vai­kus leis­ti. Man at­ro­do, kad tai la­bai ge­ra pro­ga, ku­rią ver­ta iš­nau­do­ti. 

skrajučių gamyba