DI ir DzI (dzūkiško intelekto) „susirėmimas“ dėl Alytaus kaip kurorto

Beveik šimtas metų prabėgo nuo tų dienų, kai Alytus tapo kurortu. Ar mes tikrai žinome kada tai nutiko?

1939 m. Alytaus kurorto administracija išleido informacinį leidinuką „Alytus“. Jame nurodyta, kad 1932 m. Alytus pripažintas kurortu. Ta pati data minima ir Tado Navicko 1988 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Alytus“. Po Nepriklausomybės atkūrimo istorikai ir kraštotyrininkai savo tyrinėjimuose rėmėsi šiais leidiniais. Todėl ši data pradėta plačiai vartoti publikacijose apie Alytaus istoriją. XXI a. pradžioje visuose apie Alytų išleistuose leidiniuose kartojama ta pati data.

Kurorto statusą suteikti galėjo tik Lietuvos vyriausybė. Ieškant tikrosios Alytaus kurorto įkūrimo datos, teko patyrinėti tarpukario Lietuvos vyriausybių priimtus įstatymus ir nutarimus.

1932 m. „Vyriausybės žiniose“ buvo priimtas Kurortų įstatymas, taip pat paskelbtos užsienio vizų ir pasų taisyklės. Jose reglamentuojama kurortų veikla bei nurodomi apribojimai į Lietuvos kurortus atvykstantiems užsieniečiams.

Taisyklių 33 str. nustatė, kad kurortinis sezonas trunka nuo gegužės 1 d iki spalio 15 d. Kurortais laikomos šios vietovės: Besočiai (Nemirseta), Birštonas, Giruliai, Juodkrantė, Karklininkai, Kintai, Klaipėda, Melnragė, Nida, Palanga, Pervalka, Preila, Rusnė, Smiltynė su Kopgaliu. Iš penkiolikos kurortų, vienintelis Birštonas ne pajūrio kurortas.

Lietuvos atstovybėse ir konsulatuose išduodant kurortines vizas, nurodomas konkretus kurortus į kurį vykstama. 34 str. draudė kurortininkams verstis verslu ar dirbti samdomą darbą. Pagal 35 str. buvo numatyta, kad nesilaikantieji taisyklių yra baudžiami ir išsiunčiami iš Lietuvos.

Nei Kurortų įstatyme, nei užsienio vizų ir pasų taisyklėse nėra minimas Alytus.

1933 m. gegužės mėnesį „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Užsienio pasų ir vizų taisyklių 33 str. pakeitimas. Šiame pakeitime paskelbtas naujas kurortais pripažintų vietovių sąrašas. Prie 1932 m. paskelbto kurortų sąrašo pridėtos septynios vietovės: Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Kulautuva, Pivonija, Smardonė (Likėnai) ir Zarasai.

Po dviejų savaičių „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas dar vienas Užsienio pasų ir vizų taisyklių 33 str. pakeitimas. Prie kurortų sąrašo pridėtos trys gyvenvietės: Alytus, Kačerginė ir Lampėdžiai. 45 str. nurodyta, kad už kurortinę vienkartinę vizą sezono metu reikia mokėti 5 Lt ir už daugkartinę 15 Lt.

Šis taisyklių pakeitimas įsigaliojo nuo 1933 m. birželio 1 d. Taigi šią datą drąsiai galima įvardinti, kaip Alytaus kurortinio statuso pripažinimo dieną.

Laikraštyje „Rytas“ 1933 m. paskelbta informacija, nurodanti, kad tuo metu Lietuvoje yra 25 kurortai, tarp jų ir Alytus. Taip pat paskelbta, kad visa eilė vasarviečių taip pat pretenduoja gauti kurorto vardą ir teises.

1935 m. „Vyriausybės žiniose“ vėl paskelbtas Užsienio pasų ir vizų taisyklių 33 str. pakeitimas. Kurortų sąraše išvardintos tos pačios 25 gyvenvietės. 1931–1933 m. buvo leidžiamas Lietuvos kurortų laikraštis „Lietuvos pliažas“. Šiame leidinyje buvo pristatomos kurortų aktualijos. 1933 m. birželio mėn. išleistas paskutinis leidinio numeris. Jame paskelbta, kad Lietuvoje yra 25 kurortai. Be „Vyriausybės žiniose“ išvardintų kurortų, paminėta keliolika gyvenviečių, kurios galėtų tapti vasarvietėmis. Dzūkijoje tokiomis įvardintos Daugai, Liškiava ir Merkinė.

Laikraštyje „Rytas“ 1936 m. pristatyta kurortai, maudyklės ir klimato stotys Lietuvoje. Tarp kitų kurortų nurodytas Alytus. Paminėta, kad Birštone galima naudotis mineralų, angliarūgštės ir dumblo voniomis.

Besikeičianti politinė situacija Europoje darė įtaką ir Lietuvos kurortų raidai. Didžioji Lietuvos kurortų dalis buvo Baltijos pajūryje. 1939 m. Vokietiją okupavo Klaipėdos kraštą, ir Lietuva neteko beveik visų savo pajūrio kurortų. 1939 m. vasarą vėl buvo padaryti pakeitimai užsienio vizų ir pasų taisyklėse.

Laikraštyje „XX amžius“ paskelbti pakeitimai padaryti netekus Klaipėdos krašto. Sumažėjo kurortų skaičius, į kuriuos vykstantys užsieniečiai gali gauti lengvatų. Kurortais laikytos šios vietovės: Alytus, Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Birštonas, Bubiai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Palanga, Pasvalys, Pivonija, Smardonė (Likėnai), Šventoji ir Zarasai.

Kadangi leidinys vadinsis „Alytaus kurorto istorija(-os)“, tai užbaigti norisi linksma istorija apie DI (dirbtinio intelekto) ir DzI (dzūkiško intelekto) „susirėmimą“. Kuomet DzI pateikė užklausą DI apie Alytaus kurortą, šis atsakė, kad Alytus nebuvo kurortas, o tik vasarvietė. Toliau pateikti pamąstymai, kad Alytus turėjo kurorto požymius, bet neturėjo teisinio statuso, tai buvo daugiau tik kultūrinis kurorto įvaizdis. Tuomet DzI pateikė „Vyriausybės žiniose“ paskelbtą kurortų sąrašą. DI teko „pasiduoti“ ir pripažinti, kad vis dėlto Alytus buvo miško tipo kurortas su Nemuno maudyklėmis, pušynų klimatu ir švariu oru.