„Pas­ku­ti­nės mi­nu­tės” pa­si­ruo­ši­mas to­bu­lai ke­lio­nei: po­il­sis nuo ka­ran­ti­no realijų bu­vo ver­tas vi­sų pa­stan­gų

– Vai­va, kas lė­mė spren­di­mą ke­liau­ti to­kiu me­tu į už­sie­nį po­il­siau­ti?

– Pa­pras­tai atos­to­gau­da­vo­me du kar­tus per me­tus. 2020-ųjų sau­sį dar atos­to­ga­vo­me sve­čio­je ša­ly­je, o va­sa­rą jau te­ko rink­tis lie­tu­viš­ką po­il­sį. Ne­la­bai pa­si­se­kė. Oras ne­le­pi­no, dau­giau pa­var­go­me nei pail­sė­jo­me, o ir kai­na­vo ne­pi­giai. Vi­sa­da se­ka­me in­for­ma­ci­ją apie ap­ri­bo­ji­mus, ga­li­my­bes ir t. t. Pa­ma­tę, kad yra or­ga­ni­zuo­ja­mos ke­lio­nės į ša­lis, kur su­sir­gi­mų pro­cen­tas yra la­bai ma­žas, pra­dė­jo­me do­mė­tis, nes jau la­bai no­rė­jo­si ši­lu­mos ir po­il­sio.

– Ko­kie bu­vo pa­grin­di­niai „už“ ir „prieš“ ir kas lė­mė svars­tyk­les ke­lio­nės nau­dai?

– Tik­rai bu­vo dė­lio­ja­mi pliu­siu­kai prie „už“ ir „prieš“.

Di­de­lį pliu­są pri­ra­šė­me prie ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riaus pa­siū­ly­tų są­ly­gų: ke­lio­nei ne­įvy­kus, per 5 die­nas grą­ži­na­mi pi­ni­gai, o ne­ga­lint vyk­ti dėl su­sir­gi­mo – ke­lio­nės da­ta per­ke­lia­ma. Pa­mąs­tė­me, jog tik­rai nie­ko ne­pra­ra­si­me, o at­ras­ti – ga­li­me. Ki­tas klaus­tu­kas bu­vo dėl dar­bų. Ta­čiau šiuo me­tu abu su vy­ru dir­ba­me nuo­to­li­niu bū­du, sū­nus mo­ko­si nuo­to­li­niu bū­du, tad nu­spren­dė­me, jog ir čia pro­ble­mų ne­bus. Mi­nu­sų kaip ir ne­ra­do­me.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te Mal­dy­vus? Su ko­kiais ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mais su­si­dū­rė­te prieš ke­lio­nę ar jos me­tu?

– Mal­dy­vus pa­si­rin­ko­me dėl ma­žo ser­ga­mu­mo, an­tra – ke­lio­nės į Mal­dy­vus bū­da­vo pa­kan­ka­mai bran­gios, o šiuo, pan­de­mi­jos, me­tu – la­bai stip­riai at­pi­gu­sios. Ki­ta ver­tus, mū­sų vy­res­ny­sis sū­nus bai­gė stu­di­jas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, No­tin­ga­mo uni­ver­si­te­te, pra­dė­jo dirb­ti ir pats sa­ve iš­lai­ky­ti, tad kaip ir leng­viau at­si­kvė­pė­me fi­nan­siš­kai. Ne­ap­lan­ky­ti to­kios ša­lies gau­nant mak­si­ma­liai ge­ras są­ly­gas – bū­tų nuo­dė­mė. Taip, anks­čiau pa­si­rin­ki­mų bū­da­vo dau­giau, da­bar ten­ka rink­tis iš tų ša­lių, į ku­rias ke­liau­ti sau­gu. Pa­si­ruo­ši­mas ke­lio­nei bu­vo „pas­ku­ti­nės mi­nu­tės“: pa­gal rei­ka­la­vi­mus rei­kia tu­rė­ti ne­igia­mą CO­VID-19 tes­tą, at­lik­tą ne dau­giau kaip 96 va­lan­das prieš skry­dį, tad, kol ne­bu­vo­me ga­vę ne­igia­mo tes­to at­sa­ky­mo, net ne­si­kro­vė­me la­ga­mi­nų. Be­je, tes­tą rei­kia at­lik­ti sa­vo lė­šo­mis. Kaž­ko­kių ypa­tin­gų ap­ri­bo­ji­mų tik­rai ne­bu­vo, iš­sky­rus pri­va­lo­mą kau­kių dė­vė­ji­mą oro uos­te ir lėk­tu­ve (na, bet mes jas ir čia dė­vi­me) ir at­vy­ki­mo/iš­vy­ki­mo for­mų pil­dy­mą. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad dėl to ke­lio­nė bu­vo ma­žiau ma­lo­ni.

– Ar bu­vo šiek tiek ne­jau­ku lei­džian­tis į už­sie­nio ke­lio­nę ir dėl ko­kių prie­žas­čių? Ar te­ko pa­tir­ti re­ak­ci­ją lie­tu­vių, kad da­bar ne lai­kas ir pa­na­šiai? O gal bau­bas iš tik­rų­jų ne toks bai­sus, ko­kį mums vaiz­duo­ja?

– Ne­pa­ju­to­me jo­kio ne­jau­ku­mo. Sa­ky­čiau, di­des­nį ne­jau­ku­mą aš pa­jus­da­vau pre­ky­bos cen­tre, kur ap­lin­ki­niai tie­siog „lip­da­vo ant gal­vos“. Pa­pra­šius lai­ky­tis at­stu­mo dar bū­da­vau pa­ly­di­ma re­pli­ko­mis ar ne­pa­ten­kin­tu žvilgs­niu. Į pan­de­mi­ją aš ir ma­no šei­ma žiū­ri­me tik­rai rim­tai ir at­sa­kin­gai, ta­čiau šiuo, ke­lio­nės, at­ve­ju – jo­kios grės­mės ne­ju­to­me. Ke­liau­jan­tys vi­si be iš­im­ties tu­rė­jo bū­ti pa­si­tik­ri­nę ir tu­rė­ti tes­tus su ne­igia­mais re­zul­ta­tais. Ne­igia­mų re­ak­ci­jų iš ap­lin­ki­nių ir­gi ne­su­lau­kė­me. Ma­lo­niai nu­ste­bi­no, bet gal su­lauk­si­me po straips­nio?

– Ar pa­si­tei­si­no ke­lio­nė, ar pa­vy­ko pail­sė­ti nuo lie­tu­viš­ko ka­ran­ti­no re­a­li­jų ir su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis grį­žo­te?

– Šią ke­lio­nę aš ga­liu api­bū­din­ti vie­nu žo­džiu – TO­BU­LA. Nuo ka­ran­ti­no re­a­li­jų pail­sė­jo­me vi­siš­kai.

Ap­si­sto­jo­me sa­lo­je, ku­rios il­gis 500 met­rų, o plo­tis – 200 met­rų. At­ro­do, to­kia ma­žu­tė sa­la, ta­čiau ir po­il­siau­jan­čių­jų ma­žiau nei anks­čiau mū­sų lan­ky­tuo­se ku­ror­tuo­se. Dar nie­kad ne­bu­vau atos­to­ga­vu­si to­kio­je ma­žo­je erd­vė­je, ma­niau, grei­tai at­si­bos, ta­čiau die­nos pra­bė­go aki­mirks­niu. Di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­do­me nar­dy­da­mi. Už­si­de­di kau­kę, vamz­de­lį ir pa­si­lei­di į ki­tą pa­sau­lį. Žu­vų įvai­ro­vė ir gro­žis – ne­ap­sa­ko­mi. O dar kai tau prie ko­jų plau­kio­ja ma­žu­čiai ryk­liu­kai – pa­si­jun­ti kaip ki­ta­me pa­sau­ly­je. Pa­sa­ko­čiau daug, ta­čiau įspū­džius rei­kia pa­tir­ti pa­čiam, ki­tų pa­pa­sa­ko­ti jie pra­ran­da pu­sę sa­vo ža­ve­sio.

Kau­kių dė­vė­ti sa­lo­je ne­rei­kė­jo (tie­sa, ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las jas dė­vė­jo). Pa­si­kei­ti­mai dėl CO­VID-19 bu­vo tik du: pir­mas, kad mais­tą į lėkš­tes įdė­da­vo per­so­na­las, o kam­ba­rius tvar­ky­da­vo du (!!!) kar­tus per die­ną.

Vie­nin­te­lis man ne­la­bai su­pran­ta­mas da­ly­kas (be­je, po­tvar­kis pri­im­tas prieš mums grįž­tant) – 14 die­nų sa­vi­i­zo­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je, net ir tu­rint ne­igia­mą tes­to at­sa­ky­mą. Ta­čiau to­kią ti­ki­my­bę jau bu­vo­me įver­ti­nę prieš ke­lio­nę ir di­de­lių ne­pa­to­gu­mų mums ne­su­ke­lia. Grį­žę už­si­re­gist­ra­vo­me karš­tą­ja li­ni­ja tes­tui (pri­va­lo­ma), ga­vo­me ne­igia­mus tes­to re­zul­ta­tus, ta­čiau iš­bū­si­me na­muo­se vi­sas pri­va­lo­mas 14 die­nų, kad ap­lin­ki­niams tik­rai ne­kel­tu­mė­me grės­mės.

– Vai­va, esa­te ak­ty­vus, spor­tuo­jan­tis žmo­gus, jud­raus gy­ve­ni­mo bū­do ša­li­nin­kė, sa­va­no­riš­kos bė­gi­mo mė­gė­jų gru­pės „Pra­si­bė­gam? Pra­si­bė­gam!“ na­rė. Kaip jau­čia­tės da­bar lie­tu­viš­ka­me ka­ran­ti­ne, ką ma­no­te apie ko­mu­ni­ka­ci­ją „li­ki­te na­muo­se“, apie tai, kad žmo­nės ri­bo­ja­mi nuo ga­li­my­bes pa­tek­ti į gam­tą, pa­žin­ti­nį ta­ką ar miš­ką ki­to­je sa­vi­val­dy­bė­je?

– Aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, jog žmo­nės ri­bo­ja­mi nuo ga­li­my­bės pa­tek­ti į gam­tą. Aš la­bai daug bė­gio­ju, ypa­tin­gai miš­ke. Ir prieš ke­lio­nę sa­kiau: gal ir į ge­ra ta pan­de­mi­ja, nes tiek žmo­nių at­ra­do gam­tą. Se­niau miš­ke bėg­da­ma re­tai su­tik­da­vau žmo­gų, o da­bar – spėk pra­si­lenk­ti. Kai Nau­jų­jų me­tų ry­tą bė­gau ap­link Dai­li­dės eže­rą, tai ma­niau, jog vi­si aly­tiš­kiai čia susi­rin­kę!

Dėl ki­tų ri­bo­ji­mų – ma­nau, jie rei­ka­lin­gi, nes kai ku­riais at­ve­jais la­bai pa­si­gen­du žmo­nių są­mo­nin­gu­mo. Aš už ri­bo­ji­mus, jei tik tai pa­dės su­val­dy­ti si­tu­a­ci­ją ir mes ga­lė­si­me grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

– Kiek pa­ti ju­da­te ka­ran­ti­no me­tu ir ką pa­tar­tu­mė­te no­rin­tiems iš­sau­go­ti fi­zi­nę ir dva­si­nę svei­ka­tą?

– Aš ju­du tik­rai ne­ma­žai. Už­da­rius spor­to sa­les, li­ko dau­giau lai­ko bė­gi­mui. Nuo 2019 me­tų lap­kri­čio su bė­gi­mo drau­ge In­gri­da pri­si­jau­ki­no­me mau­dy­nes eke­tė­je Dai­li­dė­je. Tad fi­zi­nės veik­los tik­rai ne­trūks­ta. Sa­vo mies­te mes tu­ri­me ypa­tin­gai gra­žius ta­kus, miš­kus. Aš, bū­da­ma aly­tiš­kė, vis dar at­ran­du nau­jų ne­ma­ty­tų vie­tų... Ki­ta ver­tus, Car­dio Hi­it by Bo­xing ben­druo­me­nės tre­ne­ris Ra­fa­e­lis Pa­ša­je­vas ne­lei­džia „už­mig­ti“: su­ra­šo mums tre­ni­ruo­tes ar­ba ve­da per „Zo­om“ pro­gra­mė­lę. Ži­no­ma, čia tiems, kas jau įpra­tę ir be spor­ti­nės veik­los ne­be­ga­li, bet vi­sa­da kvie­čia pri­si­jung­ti ir ska­ti­na ju­dė­ti vi­sus.

O pa­tar­ti? Aš ne­la­bai ko­kia pa­ta­rė­ja, ta­čiau kaip tik pa­ste­bė­jau pa­di­dė­ju­sį žmo­nių fi­zi­nį ak­ty­vu­mą: pa­dau­gė­jo vaikš­tan­čių­jų, bė­gio­jan­čių­jų. Ma­nau, kad nuo so­fų pa­ki­lo net tie, ku­rie įpras­tu me­tu ne­kil­da­vo. Jei žmo­gus tik­rai no­ri spor­tuo­ti, jis tik­rai su­si­ras kaž­ko­kią veik­lą, nes so­cia­li­niai tin­klai mir­gė­te mir­ga ne­mo­ka­mų tre­ni­ruo­čių pa­siū­ly­mais, kvie­ti­mais etc. Ki­ta ver­tus, jei žmo­gus nie­ka­da ne­už­si­ė­mė fi­zi­ne veik­la, ne­ma­nau, kad reik­tų tai pra­dė­ti da­ry­ti per prie­var­tą ir im­tis kaž­ko­kių sun­kių tre­ni­ruo­čių.

Kaž­kam gal už­teks pa­si­vaikš­čio­ji­mo, ypač kai to­kia gra­ži žie­ma, kaž­kam pa­dės ge­ra kny­ga ar me­di­ta­ci­ja. Vi­si esa­me skir­tin­gi, su skir­tin­gais po­rei­kiais. Nie­ka­da ne­rei­kia pul­ti kaž­ko da­ry­ti per prie­var­tą, tik to­dėl, kad „tai da­ro ki­ti“.

– Dar grįž­tant prie ke­lio­nių, kaip da­bar su sa­vo pa­tir­ti­mi ma­to­te ar­tė­jan­čią va­sa­rą, kaip ma­no­te, ar mums vi­siems šie­met dar pa­vyks pa­si­dai­ry­ti po pla­tų­jį pa­sau­lį?

– Aš esu op­ti­mis­tė, tik­rai pa­vyks! Man la­bai keis­ta gir­dė­ti ir skai­ty­ti: mes esa­me už­da­ry­ti, esa­me su­var­žy­ti ir t. t. Ar tik­rai? Man toks jaus­mas, kad la­biau­siai skun­džia­si tie, ku­rie ir anks­čiau ne­ke­liau­da­vo… Taip, yra ša­lių, į ku­rias ke­liau­ti už­draus­ta, bet tik­riau­siai ne be rei­ka­lo? O vi­siems ki­tiems siū­lau pa­si­do­mė­ti ir tik­rai ras kur nu­ke­liau­ti. Ir aš čia ne apie pre­ky­bos cen­trus, į ku­riuos ke­lio­nės da­bar po­pu­lia­riau­sios. Yra ša­lių, ku­rios jau su­si­tvar­kė su pan­de­mi­ja ir pri­ima at­vy­kė­lius. Taip, iš­vyk­ti su­dė­tin­giau, taip, rei­kės te­stuo­tis ir grį­žus gal net izo­liuo­tis. Bet tai smul­kme­na, jei no­ras ke­liau­ti yra. Mes ne­sa­me už­da­ry­ti. Ke­liau­ki­te, ne­svar­bu, ką pa­sa­kys kai­my­nas ar ki­ti ap­lin­ki­niai. Ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riai bei oro uos­tai tik­rai su­dė­ję vi­sus sau­gik­lius, ir ser­gan­tys žmo­nės nei iš­vyks į ki­tą ša­lį, nei par­vyks iš jos. Per­sir­gu­siems žmo­nėms ri­bo­ji­mų dar ma­žiau.