Gal net svar­biau – ge­riau su­pras­ti vie­nam ki­tą, kas yra aukš­čiau už bet ko­kios po­li­ti­nės te­ori­jos dog­ma­tiš­ką at­sto­va­vi­mą (183)

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to stu­den­tas, Lie­tu­vos li­be­ra­laus jau­ni­mo tary­bos na­rys Um­ber­to Ma­si.
Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to stu­den­tas, Lie­tu­vos li­be­ra­laus jau­ni­mo tary­bos na­rys Um­ber­to Ma­si.
At­ro­do, vi­si esa­me gir­dė­ję žo­dį „li­be­ra­liz­mas“, bet ne vi­si su­pran­ta­me, ką jis ga­lė­tų reikš­ti. Aly­taus li­be­ra­laus jau­ni­mo ini­cia­ty­va bu­vo pa­reng­ta ap­klau­sa, ku­rio­je jau­nuo­liai at­sa­kė į klau­si­mus apie li­be­ra­liz­mą. Ja siek­ta su­ži­no­ti, ko­kios min­tys gal­vo­se su­ka­si žmo­nėms, iš­gir­dus žo­dį „li­be­ra­liz­mas“. At­sa­ky­mų su­lau­kė­me daug, dau­gu­ma jų bu­vo la­bai pa­na­šūs. Tai po­li­ti­nė ide­o­lo­gi­ja, ku­ri kon­cen­truo­ja­si į žmo­gaus tei­ses, lais­ves ir de­mo­kra­tiją. Ta­čiau at­si­ra­do ir toks pa­aiš­ki­ni­mas, kad li­be­ra­liz­mas – tai ide­o­lo­gi­ja be pa­grin­do. Su­lau­kę to­kių at­sa­ky­mų ir su­pra­tę, kad vi­suo­me­nei ne­la­bai aiš­ku, kas vis dėl­to yra li­be­ra­liz­mas, mes, Aly­taus li­be­ra­lus jau­ni­mas, nu­spren­dė­me į pa­gal­bą pa­si­kvies­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to stu­den­tą, Lie­tu­vos li­be­ra­laus jau­ni­mo tary­bos na­rį Um­ber­to Ma­si, kad šis vi­siems pa­aiš­kin­tų, kas tai yra.

„Į klau­si­mą „Kas yra li­be­ra­liz­mas?“ ga­lė­tu­me su­si­lauk­ti pa­čių įvai­riau­sių at­sa­ky­mų, daž­nai mi­nė­tas at­sa­ky­mas pri­klau­sys nuo to, ko­kios yra as­me­ni­nės at­sa­kan­čio žmo­gaus ver­ty­bės, jo įsi­vaiz­da­vi­mą ir re­a­ly­bę su­for­ma­vu­si pa­tir­tis, jo gi­lu­mi­niai įsi­ti­ki­ni­mai. Bet ko­kia pla­čios ap­rėp­ties po­li­ti­nė min­tis, kaip, pa­vyz­džiui, tra­di­ci­nė­mis lai­ko­mos ide­o­lo­gi­jos li­be­ra­liz­mas, kon­ser­va­tiz­mas ar so­cia­liz­mas (so­cial­de­mok­ra­ti­ja), tu­rės la­bai įvai­rių skir­tin­gų at­ša­kų. Ne­pai­sant to, li­be­ra­liz­mą bū­tų ga­li­ma gan pa­pras­tai api­brėž­ti kaip po­li­ti­nę te­ori­ją, ide­o­lo­gi­ją, ku­ri pa­si­žy­mi lais­vės (rei­kė­tų pa­ste­bė­ti, kad lie­tu­vių kal­bo­je mes ne­tu­ri­me skir­tu­mo tarp žo­džio li­ber­ty ir fre­e­dom, kai li­be­ra­liz­mo pa­ma­ti­nė idė­ja yra „li­ber­ty“, tai yra lais­vė veik­ti ir vi­siš­kai at­sa­ky­ti už sa­vo veiks­mus tam tik­ruo­se nu­sta­ty­tuo­se at­sa­ko­my­bės rė­muo­se), ga­li­my­bių ly­gy­bės, žo­džio lais­vės, in­di­vi­do ir jo lais­vių gy­ny­bos ir ini­cia­ty­vos lais­vės ver­ty­bė­mis. Rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad li­be­ra­liz­mas tik­rai nė­ra toks vien­pu­siš­kas, kaip kar­tais ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti – jei­gu mes, pa­vyz­džiui, pa­ly­gin­tu­me vie­ną iš so­cia­li­nio li­be­ra­liz­mo at­sto­vų Joh­ną Raw­lsą su li­ber­ta­riz­mo at­sto­vu Ro­ber­tu No­zic­ku, ga­lė­tu­me ras­ti la­bai daug skir­tu­mų tarp jų li­be­ra­liz­mo in­ter­pre­ta­ci­jų, pra­de­dant nuo klau­si­mų dėl tur­to per­skirs­ty­mo le­gi­ti­mu­mo, bai­giant skir­tin­gu vals­ty­bės vaid­mens žmo­nių gy­ve­ni­me įsi­vaiz­da­vi­mu. Tad, kaip ma­to­me iš šio la­bai trum­po ir ri­bo­to in­tar­po apie li­be­ra­liz­mo idė­jų pa­ma­tą, vis­gi ga­li­ma ras­ti ben­drų var­dik­lių, nu­sa­kan­čių li­be­ra­liz­mą kaip vie­ną mo­no­li­ti­nę ide­o­lo­gi­ją ar po­li­ti­nę min­tį.

Ti­kiu, pa­si­gi­li­nus la­biau įvai­riuo­se šal­ti­niuo­se – in­ter­ne­te, tuo­se pa­čiuo­se au­to­rių vei­ka­luo­se, iš kar­to bū­tų ga­li­ma ras­ti to pa­ties li­be­ra­liz­mo at­sto­vų skir­tin­gų idė­ji­nių at­ša­kų gi­lu­mi­nių gin­čų dėl li­be­ra­liz­mo es­mės ir prak­ti­nė­je po­li­ti­ko­je tai­ky­ti­nų ar ne­tai­ky­ti­nų prak­ti­kų.“

 

Ap­klau­sos da­ly­viai ak­cen­ta­vo, kad pa­grin­di­nės li­be­ra­liz­mo idė­jos yra to­kios: lais­vė, at­vi­ru­mas, to­le­ran­ci­ja, ga­li­my­bė rink­tis lais­vai. Taip pat su­lau­kė­me tiek tei­gia­mų, tiek ne­igia­mų at­sa­ky­mų dėl to, ar li­be­ra­liz­mas yra ge­rai iš­ko­mu­ni­kuo­ja­mas vi­suo­me­nei. Ką apie tai sa­ko Um­ber­to?

 

„Nors aka­de­mi­ne pras­me li­be­ra­liz­mas yra api­brėž­tas ga­nė­ti­nai aiš­kiai ir su­pran­ta­mai, to pa­ties ne­bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie li­be­ra­liz­mo ver­ti­ni­mą vi­suo­me­nė­je. Šis kar­tais (klai­din­gai) yra pri­sta­to­mas ir su­pran­ta­mas kaip vi­sų da­bar­ti­nių Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pro­ble­mų šal­ti­nis – pri­va­ti­za­ci­ja, pra­si­dė­ju­si XX am­žiaus pa­bai­go­je, įsto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą 2004-ai­siais, 2008 me­tų po­li­ti­nio eli­to eko­no­mi­nė po­li­ti­ka, vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­tys „Pri­de“ pa­ra­dai. Tai su­si­ve­da į li­be­ra­liz­mo kaip tam tik­ro nuo­kry­pio nuo is­to­ri­nės ar kul­tū­ri­nės nor­mos, ko­kios nors įsi­šak­ni­ju­sios tra­di­ci­jos ro­vi­mas iš pa­čių šak­nų, ją kei­čiant kaž­kuo ne­pri­im­ti­nu ir sve­ti­mu, šiuo at­ve­ju, va­ka­rie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis, ku­rios kar­tais yra lai­ko­mos kaip di­džiau­sias mū­sų vi­suo­me­nės nuo­das. La­bai daž­nai ga­li­ma iš­girs­ti, ypač dis­ku­si­jo­se, ku­rios su­si­ju­sios su jaut­res­niais klau­si­mais, to­kiais kaip LGBT+ ben­druo­me­nės ly­gia­tei­siš­ku­mo klau­si­mai, abor­tų pri­ei­na­mu­mas, ki­tos te­mos, ku­rio­se li­be­ra­liz­mui at­sto­vau­jan­ti pu­sė tu­ri aiš­kią nuo­sta­tą in­di­vi­do pa­si­rin­ki­mo lais­vės pras­me, kal­ti­ni­mus sie­kiant griau­ti ko­kias nors tra­di­ci­jas ar nu­si­sto­vė­ju­sią tvar­ką. Ne­pai­sant to, kad li­be­ra­liz­mas, iš es­mės su­si­for­ma­vęs Ap­švie­tos lai­kais, iš tie­sų le­mia di­des­nį skep­ti­ciz­mą prie­ta­rams (vėl­gi, mo­kyk­lo­se is­to­ri­jos pa­mo­ko­se dėl kaž­ko­kios prie­žas­ties mums tai yra ka­la­ma į gal­vą, kai tin­ka­mes­nis žo­dis bū­tų „pre­ju­di­ces“ – iš­anks­ti­nių nu­si­sta­ty­mų), tra­di­ci­joms, ne­bū­tų pras­min­ga teig­ti, kad li­be­ra­las ir ėji­mas prieš tra­di­ci­jas yra sa­vai­me su­pran­ta­mas de­ri­nys. Be to, čia bū­tų ga­li­ma jaus­ti įpras­tą bū­dą mąs­ty­ti apie li­be­ra­liz­mą ir ki­tas po­li­ti­nes te­ori­jas ke­liais pa­pras­tais vek­to­riais, ku­rie yra iš­dės­to­mi mo­kyk­lo­je apie kon­kre­čias po­li­ti­nes ide­o­lo­gi­jas. Kon­ser­va­to­riai – aris­tok­ra­tai, už tra­di­ci­jas, at­sar­gi, in­kre­men­ti­nė pa­žan­ga. So­cia­liz­mas – pro­le­ta­ro dik­ta­tū­ra, dar­bi­nin­kai (bū­tent ste­re­o­ti­pi­ne pras­me, ne ki­to­kia), ly­gia­va. O štai li­be­ra­lai – pa­lai­ko ver­slą, pa­žan­gą, yra prieš tra­di­ci­jas, už vi­sų ly­gy­bę prieš įsta­ty­mą. Pui­kus kok­tei­lis, ar ne? Tad iš es­mės, nors ne­bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti po­li­ti­nio švie­ti­mo is­to­ri­jos pa­mo­ko­se vie­nin­te­le bė­da, ku­ri su­ke­lia keis­tą li­be­ra­liz­mo ir ki­tų po­li­ti­nių idė­jų re­du­kuo­tą ir ste­re­o­ti­pi­zuo­tą ver­ti­ni­mą, tai iš es­mės ga­lė­tų bū­ti vie­na prie­žas­čių, nu­le­mian­čių pras­tą po­li­ti­nių te­ori­jų iš­ma­ny­mą vi­suo­me­nė­je, o tai yra pro­ble­ma­tiš­ka, nes nuo pat mo­kyk­los lai­kų nė­ra įdo­miai pri­sta­to­ma po­li­ti­ka, ją for­muo­jan­čios struk­tū­ri­nės prie­lai­dos ir idė­jos, ku­rios le­mia ati­tin­ka­mus veiks­mus po­li­ti­ko­je.

Ki­ta pro­ble­ma, ku­ri ga­lė­tų lem­ti skep­tiš­ką mū­sų vi­suo­me­nės po­žiū­rį į li­be­ra­lias ver­ty­bes, yra mi­nė­tas su­dė­tin­gas mū­sų ša­lies is­to­ri­nis kon­teks­tas. 50 me­tų oku­pa­ci­jos Lie­tu­vos ko­lek­ty­vi­nei pa­są­mo­nei pa­da­rė ne­iš­ma­tuo­ja­mą ža­lą įvai­riau­sio­mis pras­mė­mis. Mes ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad kaip vi­suo­me­nė esa­me vi­sai už­da­ri, ga­nė­ti­nai lin­kę ne­pa­si­ti­kė­ti vie­ni ki­tais, o juo la­biau ki­to­kiais nei mes, skep­tiš­kai žiū­ri­me į ver­slą, ir kar­tais sėk­min­gus žmo­nes lai­ko­me pras­tes­niais ar jiems pa­vy­di­me vien dėl pa­ties fak­to, kad jie tu­ri dau­giau ma­te­ria­laus tur­to ar šlo­vės ne­gu ki­ti – kaip bu­vo įpras­ta so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­kais, kai bu­vo vi­so­kio ma­te­ria­laus gė­rio sto­ka; tas, ku­ris tu­ri dau­giau, tik­rai yra spe­ku­lian­tas ar­ba nau­do­ja­si sa­vo pa­dė­ti­mi, kad įgy­tų dau­giau ne­gu vi­si li­kę ben­druo­me­nės na­riai. Tai be pa­ties fak­to, kad oku­pa­ci­jos me­tu bu­vo iš­trem­ti, en­gia­mi ir per­se­kio­ja­mi in­te­li­gen­tai, pa­si­tu­rin­tys ir vi­si ki­ti mū­sų tau­tie­čiai, pa­čios rep­re­sy­vios sis­te­mos sle­gia­mi gy­ve­no il­gus me­tus be jo­kių lais­vių, tei­sių ir ga­li­my­bių pro­švais­čių. At­si­ra­dus is­to­ri­nei pro­gai, mū­sų vals­ty­bė po il­gų prie­spau­dos, tiek dva­si­nės, tiek fi­zi­nės, me­tų su­ge­bė­jo iš­si­lais­vin­ti įvai­riau­sio­mis pras­mė­mis. Ta­čiau, kaip bū­na daž­niau­siai po kiek­vie­nos re­vo­liu­ci­jos, šiuo at­ve­ju, mū­sų ša­lies su­grį­ži­mo į pa­sau­li­nį po­li­ti­nį že­mė­la­pį, tie, ku­riems se­kė­si ge­riau­siai an­cien régi­me lai­kais, tam­pa pra­lai­mė­to­jais ir at­virkš­čiai – tie, ku­rie bu­vo la­biau­siai pri­slėg­ti dėl sa­vo pa­žiū­rų, tur­ti­nės pa­dė­ties ir ki­tų sa­vy­bių, vėl ga­li pil­nai džiaug­tis jiems pri­im­ti­na san­tvar­ka. Nė­ra abe­jo­nės, kad mū­sų ša­lies Ne­pri­klau­so­my­bė yra pats di­džiau­sias ste­buk­las, ku­ris ga­lė­jo nu­tik­ti mū­sų tau­tai. Ta­čiau kiek­vie­ną kar­tą vyks­tant ar­šioms dis­ku­si­joms apie po­li­ti­nę pa­dė­tį ša­ly­je, apie rin­ki­mus, apie tai, ko­kios vie­šo­sios po­li­ti­kos prie­mo­nės bū­tų tei­sin­ges­nės, ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad rin­kos eko­no­mi­ka, t. y. ka­pi­ta­liz­mas toks, koks yra da­bar, tei­sės vir­še­ny­bės, li­be­ra­lios de­mo­kra­tijos ir ly­gy­bės prieš įsta­ty­mą idė­jos to­li gra­žu ne vi­siems mū­sų vi­suo­me­nė­je yra sa­vai­me su­pran­ta­mos, gal­būt net ir at­mes­ti­nos ir smar­kiai kves­tio­nuo­ti­nos“, – dės­to U.Ma­si.

 

Ko­kia Um­ber­to Ma­si ži­nu­tė li­be­ra­lams ir juos pa­lai­kan­tiems žmo­nėms?

 

„Ma­ty­da­mi, kad pa­sau­li­nė­je po­li­ti­ko­je ga­li­ma pa­ste­bė­ti tam tik­rų pa­ra­dig­mi­nių po­ky­čių užuo­maz­gų, li­be­ra­lai ir li­be­ra­liz­mo idė­jas ger­bian­tys žmo­nės tu­ri to­liau to­kiu pa­čiu en­tu­ziaz­mu – gal net di­des­niu – steng­tis pa­dė­ti ieš­ko­ti tin­ka­miau­sių bū­dų, kaip pri­sta­ty­ti šias idė­jas tiems, ku­rie per il­gus me­tus jau tu­rė­jo ga­li­my­bę pra­ras­ti pa­si­ti­kė­ji­mą tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bės, li­be­ra­lios de­mo­kra­tijos, tei­sės vir­še­ny­bės ver­ty­bė­mis. Kaip ir vi­sų po­li­ti­nių sro­vių at­sto­vai, li­be­ra­liz­mo min­ties ša­li­nin­kai tu­rė­tų veng­ti de­kla­ra­ci­jų ar sa­vo idė­jų pri­sta­ty­mo for­mų, ku­rios su­po­nuo­tų li­be­ra­liz­mo in­te­lek­tu­a­li­nę ar li­be­ra­lių žmo­nių mo­ra­li­nę ir so­cia­li­nę vir­še­ny­bę, o siek­ti ir bū­ti sar­gais tiek žmo­gaus tei­sių, tiek li­be­ra­lios de­mo­kra­tijos, tiek vi­sų ki­tų lais­vių“, – įsi­ti­ki­nęs Lie­tu­vos li­be­ra­laus jau­ni­mo val­dy­bos na­rys.

 

Anot Um­ber­to, mo­der­nus li­be­ra­liz­mas tu­rė­tų rem­tis ant šių žmo­nių pe­čių: Joh­no Stu­ar­to Mil­lio, Joh­no Raw­lso, Isai­a­ho Ber­li­no, Le­o­ni­do Dons­kio.

 

Taip pat jis pa­brė­žia: „Ir ne kas ki­tas, o bū­tent li­be­ra­liz­mas tu­ri mo­ra­li­nę at­sa­ko­my­bę bū­ti šios idė­jos įpė­di­nis ta­da, kai po­li­ti­ko­je ir vie­šo­jo­je erd­vė­je mes ste­bi­me šios sa­vy­bės ny­ki­mą. Ta­da, kai nuo­šir­džiai ban­dy­si­me lai­ky­tis šios nuo­sta­tos kas­die­ny­bė­je, gal­būt ga­lė­si­me ti­kė­tis aiš­kiau su­pras­ti ne tik, kas iš tie­sų yra li­be­ra­liz­mas, bet, gal net svar­biau, ge­riau su­pra­si­me vie­nas ki­tą, kas yra aukš­čiau už bet ko­kios po­li­ti­nės te­ori­jos dog­ma­tiš­ką at­sto­va­vi­mą.“

 

Aly­taus li­be­ra­lus jau­ni­mas

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai