Su­si­ti­ki­mas brėkš­tant (262)

Bigaila
Po­kal­bis su Pu­ti­nų gim­na­zi­jos pir­mo­kais apie že­mai­čių kal­bą ir jos tar­mes.
Se­niai se­niai, dar 1976 me­tais, su­si­ti­ko Mo­ky­to­jas ir mo­ki­nė. Vie­nas la­bai my­lė­jo LI­TE­RA­TŪ­RĄ, ki­tas iš­mo­ko ją pa­mil­ti, NES IŠ­MO­KĖ TOS MEI­LĖS. Gy­ve­ni­mas sū­ku­ria­vo, ban­ga­vo, kro­vė pa­tir­ties krai­tę tai trum­pam su­ves­da­mas, tai iš­skir­da­mas. Kol su­ve­dė abu vėl į tą pa­čią vie­tą – Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­ją (tuo­met 6-ąją vi­du­ri­nę). Su­si­ti­ko du žmo­nės: tik­ras že­mai­tis Vy­tau­tas Bi­gai­la ir „mai­šy­ta“ aukš­tai­tė-dzū­kai­tė Vy­ta Šiugž­di­nie­nė (tuo­met Mi­liaus­kai­tė). Tas su­si­ti­ki­mas įvy­ko brėkš­tant, la­bai keis­tu lai­ku, nes žo­dis „brėkš­ta“ že­mai­čiams reiš­kia „tems­ta“, va­ka­ras, o aukš­tai­čiams – „auš­ta“ – die­na bun­da. Su­abe­jo­sit, ar įma­no­mas toks su­si­ti­ki­mas, bet ne­ig­da­mi to­kį įvy­kį la­bai su­kly­si­te. Šis po­kal­bis apie ypa­tin­gą as­me­ny­bę – ma­no Mo­ky­to­ją, kaž­kie­no bu­vu­sį di­rek­to­rių, ve­dė­ją, da­bar ko­le­gą Vy­tau­tą Bi­gai­lą.

Tik­rai ne biog­ra­fi­ją no­ri­si pa­pa­sa­ko­ti, nors ji iš­ties mar­gas­pal­vė. Kaž­ka­da vie­na­me mo­ky­to­jų sam­bū­ry­je nu­skam­bė­jo iro­niš­ka min­tis: leng­viau­sia pa­ra­šy­ti šu­niš­ką au­to­biog­ra­fi­ją: „Lo­jau, lo­jau, kol ga­lė­jau...“ Bet da­bar rim­tai – ku­riais sa­vo biog­ra­fi­niais epi­zo­dais no­rė­tu­mė­te pa­si­da­lin­ti?

Pa­tys rim­čiau­si, per vi­są gy­ve­ni­mą ta­ve ly­din­tys ir sap­nuo­se, ir sva­jo­se, ir šiaip svar­bio­mis gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis yra kū­di­kys­tės ir vai­kys­tės epi­zo­dai. Gi­miau pa­čia­me vi­dur­va­sa­ry, sau­lei te­kant. Ma­no dė­dė a. a. Vy­tau­tas, krikš­to tė­vas, pa­kin­kė ar­klį, pa­so­di­no ar pa­gul­dė ma­no ma­mą (a. a.) ra­tuos­na su švie­žiu, dar kve­pian­čiu Aš­vos pa­kran­tė­mis šie­no glė­biu ir taip iš Žio­gai­čių kai­mo ta­ran­di ta­ran­di vieš­ke­lė­liu apie sep­ty­nis ki­lo­met­rus – tie­siai į Ma­žei­kių did­mies­tį.

Gi­miau be­veik pen­kių ki­log­ra­mų – ru­bui­lis. Au­gau grei­tai – ne­trū­ko nei pie­no, nei duo­nos. Grei­tai Aš­vos upe­ly­je vė­žius ir vė­gė­les gau­džiau, o su­lau­kęs sep­ty­ne­rių į pra­džios mo­kyk­lą Žio­gai­čiuo­se su kai­mo vai­kais dy­žiau. Vi­sai ne­se­niai po 55 me­tų bu­vę ket­vir­to­kai su­si­ti­ko­me Ma­žei­kiuo­se. Ka­dan­gi moks­lus krim­to­me tik dvie­se, tai ne­sun­kiai su­si­sie­kiau su bu­vu­siu bend­ra­klasiu Al­fon­su. Su­pran­ta­ma, mo­kyk­lė­lė bu­vo ma­ža­kom­plek­tė. Vie­nu me­tu vie­na mo­ky­to­ja mo­kė vi­sus, be­rods, try­li­ka vai­kų.

Gi­mi­nės su­si­ti­ki­mui Se­do­je (vi­sų su­si­ti­ki­mų ne­pa­kar­to­ja­ma or­ga­ni­za­to­rė – ma­no kū­ma te­ta Eu­fe­mi­ja, ma­mos pus­se­se­rė) bu­vau pa­ra­šęs pri­si­mi­ni­mų žiups­ne­lį „Mes vi­si nuo Aš­vos“. Vie­nu epi­zo­du no­rė­čiau pa­si­da­lin­ti.

Gel­bė­to­ja

Dar iš Žio­gai­čių Jakš­tų gra­žiai at­si­me­nu a. a. te­tą Bro­nę, ku­ri man vi­sa­da skir­da­vo daug dė­me­sio, o vy­res­ny­sis sū­nus Pau­lius (a. a.) bu­vo kaip ir ma­no še­fas, gi­das po Ma­žei­kius. Čia žio­gui iš Žio­gai­čių jis ap­ro­dy­da­vo vi­so­kias įžy­my­bes, net į ki­no fil­mą ma­ne pir­mą sy­kį gy­ve­ni­me nu­si­ve­dė. At­si­min­da­mas te­tą Bro­nę ir jos vy­rą Pi­jų (Pjū­saa – že­mai­tiš­kai), ga­liu pa­sa­ky­ti, jog jie iki da­bar man yra pa­vyz­dys, kaip rei­kia slau­gy­ti, rū­pin­tis sa­vo vai­ku, tu­rin­čiu ne­ga­lę. Kiek daug su­kaup­ti pri­va­lai kan­try­bės, jė­gų ir ener­gi­jos. Ma­no at­min­ty jų sū­naus Al­gio pa­veiks­las. Vi­si ke­tu­ri jie vėl am­ži­nai sy­kiu po Ma­žei­kių dan­gu­mi, ne­to­li Ven­tos.

Kad ne­bū­tų taip liūd­na ir nuo­bo­du, pri­si­mi­niau ga­na links­mą is­to­ri­ją. Jei ta­da ma­ne, ko­kių aš­tuo­ne­rių me­tų vy­ru­ką, pre­kei­vį, ne­bū­tų iš­gel­bė­ju­si te­ta Bro­ne­lė, bū­tų ne­kas. Ma­ne bo­bu­tė siųs­da­vo iš Žio­gai­čių į Ma­žei­kius par­duo­ti agur­kų, kiau­ši­nių ir t. t. Ta­da au­to­bu­sė­liai kur­suo­da­vo nuo Lai­žu­vos į Ma­žei­kius re­tai ir bū­da­vo sau­sa­kim­ši. Aš su agur­kų, kiau­ši­nių ir dar kaž­ko­kių gė­ry­bių, pa­va­din­kim, ne­šu­liu įsi­bro­viau ka­ro­ti ant vie­nos ko­jos prie du­rų į au­to­bu­siu­ką su no­si­mi (toks jo iš­orės api­bū­di­ni­mas). Tik įva­žia­vus į Ma­žei­kius kaž­kas tu­rė­jo iš­lip­ti, vai­ruo­to­jas ati­da­rė du­ris, o ma­no ne­šu­lys su bran­ge­ny­bė­mis at­si­dū­rė tarp­du­ry­je la­bai jau ne­pa­to­gio­je po­zo­je, jį stip­riai su­spau­dė ir su­traiš­kė da­lį kiau­ši­nių. Už­ri­kau: „kiau­šee, kiau­šee...“, bet ir tai jau ne­pa­dė­jo. Iš­li­pęs gal­vo­ju, ką da­ry­ti – ne­gi toks ei­si į bob­tur­gį, ne­to­li baž­ny­čios. Pas Bro­ne­lę – gal kuo nors pa­dės. Ir iš tik­rų­jų ji man iš tos ko­šės at­rin­ko svei­kuo­sius, api­plo­vė, agur­kus ir ki­tas pre­kes su­tvar­kė – ir aš, vi­sas švy­tin­tis, pir­myn į tur­ge­lį. Par­duo­ti, kas li­ko, se­kė­si grei­tai, nes svei­kus kiau­ši­nius nu­pir­ko mo­te­riš­kė iš kar­to, kai pa­aiš­ki­nau, kas at­si­ti­ko. Tais lai­kais šios po­niu­tės juos su­pirk­da­vo ne­bran­giai ir vež­da­vo į Ry­gą per­par­duo­ti. Va, to­kia­me be­veik tarp­tau­ti­nia­me biz­ny­je te­ko da­ly­vau­ti. Kai grį­žau su men­ka rub­lių su­ma sau­jo­je, ba­bu­lioks (ma­no se­ne­lė) iš­kart pa­klau­sė, ko­dėl tiek ma­žai te­par­ve­žiau pi­ni­gų. Pa­aiš­ki­nau, kad tą­kart kiau­ši­nių vi­sur už­vers­ta – la­bai jau že­mos bu­vu­sios kai­nos, o agur­kus, gir­di, te­kę par­duo­ti pus­vel­čiui, ka­dan­gi da­lis jų per­au­gę, kaip da­bar pa­sa­ky­tu­me, ne­ati­ti­ko pre­ki­nės iš­vaiz­dos. At­si­ti­ki­mą au­to­bu­se nu­slė­piau. Iš bo­bu­tės akių su­pra­tau, kad ne­pa­ti­kė­jo, bet man nie­ka­da dau­giau ne­pri­ekaiš­ta­vo.

Kai pri­si­me­nu Jū­sų pir­mus mo­ky­to­ja­vi­mo žings­nius ta­da Aly­taus 6-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, bu­vo­te kaip pa­va­sa­ri­nio vė­jo gū­sis, plūs­te­lė­jęs į pa­mo­kas nau­jų lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros me­to­dų gai­vą, li­te­ra­tū­ri­nes ke­lio­nes po Lie­tu­vą, li­te­ra­tū­ri­nius die­no­raš­čius, li­te­ra­tū­ri­nius teis­mus, su­si­ti­ki­mus. Tie at­min­ti­nai ci­tuo­ja­mi teks­tai – ne­bu­vo tik ma­dos rei­ka­las. Kai šie­met su­si­rin­ko­me į III lai­dos su­si­ti­ki­mą, ta at­min­tis teks­tui ne­iš­blė­so, mąs­lus žo­dis ta­ria­mas su ta pa­čia ener­gi­ja. Ir nors jau pa­tys žils­te­rė­ję, gy­ve­ni­mą ska­na­vę, ne­nu­sto­jo­me ža­vė­tis Sa­vo Mo­ky­to­ju, jo as­me­ny­be. Bran­gūs mo­ky­to­jai ne­sens­ta. Kaip ir mo­kyk­la. Kaip Jums at­ro­do su­grį­ži­mas į mo­kyk­lą, ku­ri bu­vo pir­mo­ji dar­bo­vie­tė? Kaip, Jū­sų nuo­mo­ne, kei­čia­si mo­ky­to­jai, mo­ki­niai?

Su­grį­ži­mai ma­ne vi­sa­da jau­di­na. Ir šis taip pat – tai tar­si dar­bi­nio gy­ve­ni­mo ra­to už­da­ry­mas. Pa­si­tar­si­me, Vy­ta, ka­da tą spy­ną ga­lu­ti­nai už­ka­bin­ti. Da­bar gi daug bai­mių sklei­džia­si – gir­di, mes tie už­ri­by­je, už­kra­to ne­šio­to­jai, nie­kur ne­iki­me, už­si­da­ry­ki­me nuo vi­sų.

Tai­gi! Mo­ky­to­jus ra­dau nau­jus. Ma­no lai­kų mo­ky­to­jų jau nė­ra – tik ant sie­nos Lai­ko juos­to­je ma­ty­tis. Vos ne kiek­vie­nam pa­kal­bi­nu­siam du­riu, kur aš sto­viu 1-osios abi­tu­rien­tų lai­dos Pas­ku­ti­nio skam­bu­čio pro­ga. Vi­si ir vi­sos sa­ko: „Ne­ga­li bū­ti, čia kaž­kas ki­tas.“ Taip ir gy­ve­ni tar­si ki­to gy­ve­ni­mą. Nuo jau­nų žmo­nių, t. y. mo­ki­nių, per vi­sus anks­tes­nius me­tus nie­kur ne­pa­bė­gau. Tik tie mo­ki­niai, ku­rie ta­ve pa­žįs­ta, vie­naip ar ki­taip bu­vo­me su­si­ti­kę ar mo­ki­nio–mo­ky­to­jo, ar tė­vo–di­rek­to­riaus vaid­me­ny­se, yra šil­ti ir drau­giš­ki. O at­ėjęs da­bar su­ti­kau sve­ti­mus, ne­pa­žįs­ta­mus gim­na­zis­tus, ku­riems aš, tas se­nis, nė mo­tais. Tik pa­ben­dra­vę, su­si­pa­ži­nę, iš­si­aiš­ki­nę dar­bus ir tiks­lus daž­niau­siai tam­pa­me drau­gais ar ge­rais pa­žįs­ta­mais.

Ži­nau, li­tu­a­nis­ti­nė veik­la vi­sa­da Jums bu­vo svar­biau­sia, tu­ri­te gra­žios pa­tir­ties apie tau­ti­nio ta­pa­tu­mo pa­ieš­kas su et­ni­niais Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos lie­tu­viais. Ką pa­pa­sa­ko­tu­mė­te šia te­ma?

Ši te­ma tik ta­da gra­ži, skam­ban­ti, kai esi ten, kai kar­tu su jais ka­bi­ni ko­šę iš to pa­ties puo­do. Gal­vo­ju apie me­tus, pra­leis­tus Pe­le­so­je, kur vie­ti­niam žmo­gui – lie­tu­viui, o kar­tais ir ne tik jam – bu­vai rams­tis, vil­tis, ga­li­my­bė. Bet tai jau bu­vo prieš 20 me­tų. Da­bar lie­ka tik sen­ti­men­tai, kaip su­grį­ži­mas į tė­viš­kę po dau­ge­lio me­tų. Jei to­ji pa­so­din­ta obe­lis te­be­žy­di, esi lai­min­gas. Jei ta­ve at­si­me­na, no­ri­si ir tau žy­dė­ti kad ir ant­rą­kart, kad ir pa­vė­luo­tai. Žiū­rėk, ne vie­nas ste­bi­si – ma­tai, kaip jis vė­lai pra­žy­do.

Ir kaip tie dzū­kai Jū­sų Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Aly­tu­je veik­lą pri­ėmė? Ar daug ben­dra­min­čių at­ra­do­te? Pa­si­da­lin­ki­te sa­vo drau­gi­jos veik­la.

Dzū­ke­liai yra šei­mi­nin­kai, o mes vis tiek esa­me kla­jū­nai. Bet mes gas­pa­do­rių ne­su­er­zi­no­me, o tik links­mu­mo, ge­ros nuo­tai­kos per Už­ga­vė­nes, Jo­ni­nes ar ki­to­mis pro­go­mis pra­si­ma­nė­me. Ne­pra­šo­vė­me pro ša­lį, kad vi­sur kvie­tė­me ir šei­mos „ant­rą­sias pu­ses“. O čia ir su­val­kie­čiai, ir aukš­tai­čiai, ir dzū­kai pa­si­py­lė. Jiems ir­gi bu­vo sma­gu, pri­ta­rė mū­sų dai­noms, šo­kiams, ke­lio­nėms. Tik­rai tai bu­vo tur­tin­gas me­tas. Pas­kui pra­dė­jo­me iš­si­va­ži­nė­ti, kai kas pail­so, dar įsi­su­ko į mū­sų bū­re­lį gil­ti­nė... Da­bar jau sun­ku su­si­rink­ti į di­des­nį bū­rį. Vis­gi pra­ėju­sį vė­lų ru­de­nį per Sei­mo Že­mai­ti­jai skir­tus me­tus pa­vy­ko su­si­tik­ti su kal­bi­nin­ku Juo­zu Pa­brė­ža iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to. Apie že­mai­čių kal­bą, jos gro­žy­bes Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­si­do­mė­ję klau­sė­si įvai­rių tar­mių at­sto­vai.

Pa­vyz­džiui, jei­gu ap­ima pyk­tis, dzū­kai sa­ko, kad „šir­dzis už­gru­vo“, jei­gu kas nors, pa­pras­tai ta­riant, dur­nas ta­po, sa­ko „pa­los už­si­su­kė“, o kaip že­mai­čiai tą pa­tį pa­sa­ky­tų?

Zlas­tės pa­jie­mė, pa­ga­va siots – apė­mė pyk­tis. Nu­kva­a­ka, i klui­ki pa­vėr­ta – dur­nas ta­po.

Ne­se­niai vie­no­je kon­fe­ren­ci­jo­je kal­bė­da­mas apie li­tu­a­nis­ti­nes pa­ieš­kas ple­čiant mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų kul­tū­ri­nį aki­ra­tį kal­bė­jo­te apie sa­vo mo­to „Žmo­gus – tra­giš­kas me­dis: jis lau­kia vai­sių dar ne­pra­žy­dęs ir no­ri žy­dė­ti jau nu­me­tęs vai­sius...“ Ko­dėl šis mo­to iš dau­gy­bės?

Kol esi dar vai­kas, no­ri kuo grei­čiau už­aug­ti, no­ri bū­ti sa­va­ran­kiš­kas, ne­pri­klau­so­mas. O kai jau ta­vo dar­bin­giau­si, gra­žiau­si, svei­kiau­si me­tai pra­ėję, vis tiek at­si­ran­da ne­nu­mal­do­mas no­ras dar bū­ti rei­ka­lin­gam, vei­kian­čiam, gir­din­čiam, ma­tan­čiam. Kai to ne­be­lie­ka, ir gra­žiau­sio žmo­gaus–me­džio šak­nys pra­de­da nyk­ti. Tai su­vo­ki sku­bant gy­ve­ni­mui.

Ar vis dar ti­ki­te, kad mei­lė tė­vy­nei, gim­ta­jai kal­bai, tau­tos kul­tū­rai – ne pro­gra­mi­nė de­kla­ra­ci­ja, o mo­ki­nio, mo­ky­to­jo, va­do­vo kas­die­nis ved­lys?

Ti­kiu. Jei ne­ti­kė­si, bus la­bai tuš­čia. Jei va­do­vas kas­dien apie tai ne­gal­vos, ne­įsuks į tą ra­tą mo­ky­to­jų, ką ta­da, sa­ky­ki­te, mo­ki­niams be­veik­ti, ko­kia ug­dy­mo pras­mė.

Kaž­ka­da įsi­mi­niau li­te­ra­tū­ros kri­ti­kės Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės min­ti­ji­mą apie bū­tį: „Žmo­gaus bū­tis yra at­si­me­nan­ti, per­au­gan­ti į dau­gy­bę pa­tir­ties klo­dų: per am­žius, tad dva­sios po­žiū­riu am­ži­na.“ Jū­sų gy­ve­ni­me bu­vo daug su­si­ti­ki­mų su pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis as­me­ny­bė­mis. Pa­si­da­lin­ki­te pri­si­mi­ni­mais.

Tik­rai, ke­ly­je su­ti­kau daug ge­rų, įdo­mių, ge­ra lin­kin­čių žmo­nių, pik­tų, klas­tin­gų – la­bai ma­žai. Ne­pa­kar­to­ja­mų aki­mir­kų su ra­šy­to­jais, me­ni­nin­kais, dva­si­nin­kais, ta pa­čia pa­mi­nė­ta li­te­ra­tū­ro­lo­ge Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­te te­ko pa­tir­ti per 15 me­tų Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je, ku­riai va­do­va­vau, ku­rion su ma­lo­nu­mu ir da­bar dar už­su­ku.

O jei taip pra­dė­čiau var­din­ti nuo mo­kyk­li­nių me­tų Viekš­niuo­se (ne­to­li Ma­žei­kių) tuos ži­bu­rė­lius, ku­rie man pa­dė­jo ras­ti, pa­dė­jo ieš­ko­ti, pas­kui nu­klys­čiau į stu­di­jų Vil­niu­je me­tus, be­si­kei­čian­čias dar­bo vie­tas, kur tiek spal­vin­gų as­me­ny­bių, – reik­tų jau vi­sos apy­brai­žos.

Ne­abe­jo­ju, kad tu­ri­te gy­ve­ni­mu pa­tik­rin­tų min­čių. Apie ką jos?

Apie mei­lę, apie šei­mą, apie sa­vo vai­kus ir vai­kai­čius, apie na­mus, į ku­riuos vi­sa­da no­ri­si grįž­ti, apie pa­sto­vu­mą...

Esa­te san­tū­rus „gy­ve­ni­mu pa­tik­rin­toms min­tims“ api­bū­din­ti, nors dos­niai sa­vo min­tis da­li­jo­te sa­vo ke­ly­je su­tik­tiems žmo­nėms. Ži­nau apie Jū­sų in­dė­lį ren­giant lei­di­nį „100 laiš­kų mo­kyk­lai“, pa­si­da­lin­ki­te, kaip se­kė­si rink­ti gy­vų žmo­nių at­si­mi­ni­mus apie Aly­taus mo­ki­nius ir mo­ky­to­jus, apie Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją.

Jei no­rė­jai pa­klaus­ti apie ma­no ben­dra­dar­bia­vi­mą per­nai su li­tu­a­nis­tu An­ta­nu Jur­čiu, tai iš tik­rų­jų jis bu­vo pro­duk­ty­vus. Man rū­pė­jo at­nau­jin­ti Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mu­zie­jų, o An­ta­nas daug pa­dė­jo ske­nuo­da­mas nuo­trau­kas, rink­da­mas ar­chy­vi­nę me­džia­gą apie Aly­taus gim­na­zi­jos iš­ta­kas nuo pat 1918 me­tų. Daug die­nų pra­leis­ta tarp Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ar­chy­vo do­ku­men­tų. Jis pa­ruo­šė ne vie­ną pub­li­ka­ci­ją „Aly­taus nau­jie­noms“ apie prieš­ka­rio švie­ti­mą ir švie­tė­jus, o aš rin­kau gy­vų žmo­nių at­si­mi­ni­mus apie Aly­taus mo­ki­nius ir mo­ky­to­jus, apie Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją (pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą), ir tai vėl­gi ar­tė­jant 100-me­čiui spaus­di­no mi­nė­tas laik­raš­tis. Ypač pa­dė­jo ži­no­mas Aly­taus pe­da­go­gas, bu­vęs Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos auk­lė­ti­nis Vy­tau­tas Moc­ke­vi­čius, Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­tis. Ra­gi­nau ra­šy­ti lei­di­niui „100 laiš­kų mo­kyk­lai“, nors man pra­dė­jus dirb­ti lei­di­nio ren­gi­mas jau bu­vo stip­riai pa­ju­dė­jęs. Kny­gos su­da­ry­to­jos – li­tu­a­nis­tė Eg­lė Ba­ry­sie­nė ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Da­nu­tė Dra­gū­nie­nė – vis ra­gi­no kaup­ti laiš­kus, juos gau­ti ar­ba ras­ti ar­chy­vuo­se. Kiek ži­nau, An­ta­nas ke­ti­no, o gal jau ruo­šia at­ski­rą lei­di­nį apie su­dė­tin­gą Aly­taus švie­ti­mo is­to­ri­ją, kur ieš­ko­ti pra­džios. Ji­sai la­bai gi­li­na­si į ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus, o man tie­siog pri­trū­ko ir no­ro, ir svei­ka­tos. Mud­viem su An­ta­nu pa­dė­da­vo ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ug­dy­mui Alek­san­dras Ki­ri­lo­vas. Lan­kė­me se­nus se­ne­lius pe­da­go­gus ar bu­vu­sius mo­ki­nius. At­si­ras­da­vo laik­raš­ty­je in­ter­viu ar kaž­kas pa­na­šaus. Su An­ta­nu na­mie ir li­go­ni­nė­je lan­kė­me ži­no­mą li­tu­a­nis­tą Ka­zi­mie­rą Mu­zi­ke­vi­čių. Sun­kiai sir­go. Ir ne­kro­lo­go teks­tą kar­tu su An­ta­nu kū­rė­me rem­da­mie­si ve­lio­nio pa­ra­šy­tu gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mu.

Ai, ne vis­ką su­dė­si į kny­gas. Ju­bi­lie­jus bu­vo, kny­gą nu­si­pir­kau, pa­skai­tau.

Ko­kio klau­si­mo ti­kė­jo­tės, bet taip ir ne­su­lau­kė­te?

Ką keis­tum, jei lai­ką ga­lė­tum at­suk­ti at­gal? – taip pa­sa­ky­tų Vy­tau­tas iš Žio­gai­čių.

Kal­bė­da­ma­si tar­si nu­jaus­da­ma pa­li­kau tą klau­si­mą „ne­by­lų“, nes ki­toks nei įsi­vaiz­duo­ju at­sa­ky­mas tie­siog su­griau­tų ir ma­no li­ki­mi­nį pa­si­rin­ki­mą sek­ti Mo­ky­to­jo pė­do­mis. Te­gul lie­ka re­to­ri­nis, pro­vo­kuo­jan­tis per­mąs­ty­ti at­sa­ky­mą apie Mo­ky­to­jo pras­mę, dar ma­din­ga sa­ky­ti mi­si­ją, šian­die­nos gy­ve­ni­me, kai gra­si­na ne­sau­gus pa­sau­lis, pir­muo­sius aiš­kius žen­klus ro­do dirb­ti­nis in­te­lek­tas ir t. t. Ir nu­si­ra­mi­nau – iš­mo­ky­ti my­lė­ti pa­sau­lį ga­li tik tą pa­sau­lį my­lin­ti šir­dis, žo­džiu – nie­ko dirb­ti­no. Ačiū, Mo­ky­to­jau.

P. S. Po su­si­ti­ki­mo brėkš­tant vis dėl­to no­rė­jo­si grįž­ti prie kla­si­kos – Džeim­so Džoi­so (angl. Ja­mes Jo­y­ce) ro­ma­no „Uli­sas“ iš­min­ties. Nors ro­ma­nas iš­leis­tas 1922-ai­siais, be­veik prieš 100 me­tų, sa­vo fi­lo­so­fi­niu min­ties ko­du ne­pra­len­kia­mas (gal tik min­tis ir yra to­bu­ly­bė?). Tai­gi „kaž­kam ry­tuo­se vi­sa­da anks­ty­vas ry­tas leis­tis į ke­lio­nę auš­tant, kaž­kam sau­lės prie­ša­ky – iš­loš­ti die­ną. O jei taip vi­są lai­ką – iš es­mės nė die­na ne­pa­sen­si.“

Nuo­šir­džiai dė­ko­ju už su­si­ti­ki­mą brėkš­tant.

Su­si­ti­ko su Vy­tau­tu Bi­gai­la, bu­vu­siu Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi, šiuo me­tu ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo mo­ky­to­ju, dir­ban­čiu Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je, ir kal­bi­no Vy­ta Šiugž­di­nie­nė (bu­vu­si mo­ki­nė Mi­liaus­kai­tė).

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai