Susitikimas brėkštant (262)
Tikrai ne biografiją norisi papasakoti, nors ji išties margaspalvė. Kažkada viename mokytojų sambūryje nuskambėjo ironiška mintis: lengviausia parašyti šunišką autobiografiją: „Lojau, lojau, kol galėjau...“ Bet dabar rimtai – kuriais savo biografiniais epizodais norėtumėte pasidalinti?
Patys rimčiausi, per visą gyvenimą tave lydintys ir sapnuose, ir svajose, ir šiaip svarbiomis gyvenimo akimirkomis yra kūdikystės ir vaikystės epizodai. Gimiau pačiame vidurvasary, saulei tekant. Mano dėdė a. a. Vytautas, krikšto tėvas, pakinkė arklį, pasodino ar paguldė mano mamą (a. a.) ratuosna su šviežiu, dar kvepiančiu Ašvos pakrantėmis šieno glėbiu ir taip iš Žiogaičių kaimo tarandi tarandi vieškelėliu apie septynis kilometrus – tiesiai į Mažeikių didmiestį.
Gimiau beveik penkių kilogramų – rubuilis. Augau greitai – netrūko nei pieno, nei duonos. Greitai Ašvos upelyje vėžius ir vėgėles gaudžiau, o sulaukęs septynerių į pradžios mokyklą Žiogaičiuose su kaimo vaikais dyžiau. Visai neseniai po 55 metų buvę ketvirtokai susitikome Mažeikiuose. Kadangi mokslus krimtome tik dviese, tai nesunkiai susisiekiau su buvusiu bendraklasiu Alfonsu. Suprantama, mokyklėlė buvo mažakomplektė. Vienu metu viena mokytoja mokė visus, berods, trylika vaikų.
Giminės susitikimui Sedoje (visų susitikimų nepakartojama organizatorė – mano kūma teta Eufemija, mamos pusseserė) buvau parašęs prisiminimų žiupsnelį „Mes visi nuo Ašvos“. Vienu epizodu norėčiau pasidalinti.
Gelbėtoja
Dar iš Žiogaičių Jakštų gražiai atsimenu a. a. tetą Bronę, kuri man visada skirdavo daug dėmesio, o vyresnysis sūnus Paulius (a. a.) buvo kaip ir mano šefas, gidas po Mažeikius. Čia žiogui iš Žiogaičių jis aprodydavo visokias įžymybes, net į kino filmą mane pirmą sykį gyvenime nusivedė. Atsimindamas tetą Bronę ir jos vyrą Pijų (Pjūsaa – žemaitiškai), galiu pasakyti, jog jie iki dabar man yra pavyzdys, kaip reikia slaugyti, rūpintis savo vaiku, turinčiu negalę. Kiek daug sukaupti privalai kantrybės, jėgų ir energijos. Mano atminty jų sūnaus Algio paveikslas. Visi keturi jie vėl amžinai sykiu po Mažeikių dangumi, netoli Ventos.
Kad nebūtų taip liūdna ir nuobodu, prisiminiau gana linksmą istoriją. Jei tada mane, kokių aštuonerių metų vyruką, prekeivį, nebūtų išgelbėjusi teta Bronelė, būtų nekas. Mane bobutė siųsdavo iš Žiogaičių į Mažeikius parduoti agurkų, kiaušinių ir t. t. Tada autobusėliai kursuodavo nuo Laižuvos į Mažeikius retai ir būdavo sausakimši. Aš su agurkų, kiaušinių ir dar kažkokių gėrybių, pavadinkim, nešuliu įsibroviau karoti ant vienos kojos prie durų į autobusiuką su nosimi (toks jo išorės apibūdinimas). Tik įvažiavus į Mažeikius kažkas turėjo išlipti, vairuotojas atidarė duris, o mano nešulys su brangenybėmis atsidūrė tarpduryje labai jau nepatogioje pozoje, jį stipriai suspaudė ir sutraiškė dalį kiaušinių. Užrikau: „kiaušee, kiaušee...“, bet ir tai jau nepadėjo. Išlipęs galvoju, ką daryti – negi toks eisi į bobturgį, netoli bažnyčios. Pas Bronelę – gal kuo nors padės. Ir iš tikrųjų ji man iš tos košės atrinko sveikuosius, apiplovė, agurkus ir kitas prekes sutvarkė – ir aš, visas švytintis, pirmyn į turgelį. Parduoti, kas liko, sekėsi greitai, nes sveikus kiaušinius nupirko moteriškė iš karto, kai paaiškinau, kas atsitiko. Tais laikais šios poniutės juos supirkdavo nebrangiai ir veždavo į Rygą perparduoti. Va, tokiame beveik tarptautiniame biznyje teko dalyvauti. Kai grįžau su menka rublių suma saujoje, babulioks (mano senelė) iškart paklausė, kodėl tiek mažai teparvežiau pinigų. Paaiškinau, kad tąkart kiaušinių visur užversta – labai jau žemos buvusios kainos, o agurkus, girdi, tekę parduoti pusvelčiui, kadangi dalis jų peraugę, kaip dabar pasakytume, neatitiko prekinės išvaizdos. Atsitikimą autobuse nuslėpiau. Iš bobutės akių supratau, kad nepatikėjo, bet man niekada daugiau nepriekaištavo.
Kai prisimenu Jūsų pirmus mokytojavimo žingsnius tada Alytaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje, buvote kaip pavasarinio vėjo gūsis, plūstelėjęs į pamokas naujų lietuvių kalbos ir literatūros metodų gaivą, literatūrines keliones po Lietuvą, literatūrinius dienoraščius, literatūrinius teismus, susitikimus. Tie atmintinai cituojami tekstai – nebuvo tik mados reikalas. Kai šiemet susirinkome į III laidos susitikimą, ta atmintis tekstui neišblėso, mąslus žodis tariamas su ta pačia energija. Ir nors jau patys žilsterėję, gyvenimą skanavę, nenustojome žavėtis Savo Mokytoju, jo asmenybe. Brangūs mokytojai nesensta. Kaip ir mokykla. Kaip Jums atrodo sugrįžimas į mokyklą, kuri buvo pirmoji darbovietė? Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi mokytojai, mokiniai?
Sugrįžimai mane visada jaudina. Ir šis taip pat – tai tarsi darbinio gyvenimo rato uždarymas. Pasitarsime, Vyta, kada tą spyną galutinai užkabinti. Dabar gi daug baimių skleidžiasi – girdi, mes tie užribyje, užkrato nešiotojai, niekur neikime, užsidarykime nuo visų.
Taigi! Mokytojus radau naujus. Mano laikų mokytojų jau nėra – tik ant sienos Laiko juostoje matytis. Vos ne kiekvienam pakalbinusiam duriu, kur aš stoviu 1-osios abiturientų laidos Paskutinio skambučio proga. Visi ir visos sako: „Negali būti, čia kažkas kitas.“ Taip ir gyveni tarsi kito gyvenimą. Nuo jaunų žmonių, t. y. mokinių, per visus ankstesnius metus niekur nepabėgau. Tik tie mokiniai, kurie tave pažįsta, vienaip ar kitaip buvome susitikę ar mokinio–mokytojo, ar tėvo–direktoriaus vaidmenyse, yra šilti ir draugiški. O atėjęs dabar sutikau svetimus, nepažįstamus gimnazistus, kuriems aš, tas senis, nė motais. Tik pabendravę, susipažinę, išsiaiškinę darbus ir tikslus dažniausiai tampame draugais ar gerais pažįstamais.
Žinau, lituanistinė veikla visada Jums buvo svarbiausia, turite gražios patirties apie tautinio tapatumo paieškas su etniniais Baltarusijos, Lenkijos lietuviais. Ką papasakotumėte šia tema?
Ši tema tik tada graži, skambanti, kai esi ten, kai kartu su jais kabini košę iš to paties puodo. Galvoju apie metus, praleistus Pelesoje, kur vietiniam žmogui – lietuviui, o kartais ir ne tik jam – buvai ramstis, viltis, galimybė. Bet tai jau buvo prieš 20 metų. Dabar lieka tik sentimentai, kaip sugrįžimas į tėviškę po daugelio metų. Jei toji pasodinta obelis tebežydi, esi laimingas. Jei tave atsimena, norisi ir tau žydėti kad ir antrąkart, kad ir pavėluotai. Žiūrėk, ne vienas stebisi – matai, kaip jis vėlai pražydo.
Ir kaip tie dzūkai Jūsų Žemaičių kultūros draugijos Alytuje veiklą priėmė? Ar daug bendraminčių atradote? Pasidalinkite savo draugijos veikla.
Dzūkeliai yra šeimininkai, o mes vis tiek esame klajūnai. Bet mes gaspadorių nesuerzinome, o tik linksmumo, geros nuotaikos per Užgavėnes, Jonines ar kitomis progomis prasimanėme. Neprašovėme pro šalį, kad visur kvietėme ir šeimos „antrąsias puses“. O čia ir suvalkiečiai, ir aukštaičiai, ir dzūkai pasipylė. Jiems irgi buvo smagu, pritarė mūsų dainoms, šokiams, kelionėms. Tikrai tai buvo turtingas metas. Paskui pradėjome išsivažinėti, kai kas pailso, dar įsisuko į mūsų būrelį giltinė... Dabar jau sunku susirinkti į didesnį būrį. Visgi praėjusį vėlų rudenį per Seimo Žemaitijai skirtus metus pavyko susitikti su kalbininku Juozu Pabrėža iš Šiaulių universiteto. Apie žemaičių kalbą, jos grožybes Alytaus kraštotyros muziejuje susidomėję klausėsi įvairių tarmių atstovai.
Pavyzdžiui, jeigu apima pyktis, dzūkai sako, kad „širdzis užgruvo“, jeigu kas nors, paprastai tariant, durnas tapo, sako „palos užsisukė“, o kaip žemaičiai tą patį pasakytų?
Zlastės pajiemė, pagava siots – apėmė pyktis. Nukvaaka, i kluiki pavėrta – durnas tapo.
Neseniai vienoje konferencijoje kalbėdamas apie lituanistines paieškas plečiant mokinių ir mokytojų kultūrinį akiratį kalbėjote apie savo moto „Žmogus – tragiškas medis: jis laukia vaisių dar nepražydęs ir nori žydėti jau numetęs vaisius...“ Kodėl šis moto iš daugybės?
Kol esi dar vaikas, nori kuo greičiau užaugti, nori būti savarankiškas, nepriklausomas. O kai jau tavo darbingiausi, gražiausi, sveikiausi metai praėję, vis tiek atsiranda nenumaldomas noras dar būti reikalingam, veikiančiam, girdinčiam, matančiam. Kai to nebelieka, ir gražiausio žmogaus–medžio šaknys pradeda nykti. Tai suvoki skubant gyvenimui.
Ar vis dar tikite, kad meilė tėvynei, gimtajai kalbai, tautos kultūrai – ne programinė deklaracija, o mokinio, mokytojo, vadovo kasdienis vedlys?
Tikiu. Jei netikėsi, bus labai tuščia. Jei vadovas kasdien apie tai negalvos, neįsuks į tą ratą mokytojų, ką tada, sakykite, mokiniams beveikti, kokia ugdymo prasmė.
Kažkada įsiminiau literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės mintijimą apie būtį: „Žmogaus būtis yra atsimenanti, perauganti į daugybę patirties klodų: per amžius, tad dvasios požiūriu amžina.“ Jūsų gyvenime buvo daug susitikimų su pačiomis įvairiausiomis asmenybėmis. Pasidalinkite prisiminimais.
Tikrai, kelyje sutikau daug gerų, įdomių, gera linkinčių žmonių, piktų, klastingų – labai mažai. Nepakartojamų akimirkų su rašytojais, menininkais, dvasininkais, ta pačia paminėta literatūrologe Viktorija Daujotyte teko patirti per 15 metų Šv. Benedikto gimnazijoje, kuriai vadovavau, kurion su malonumu ir dabar dar užsuku.
O jei taip pradėčiau vardinti nuo mokyklinių metų Viekšniuose (netoli Mažeikių) tuos žiburėlius, kurie man padėjo rasti, padėjo ieškoti, paskui nuklysčiau į studijų Vilniuje metus, besikeičiančias darbo vietas, kur tiek spalvingų asmenybių, – reiktų jau visos apybraižos.
Neabejoju, kad turite gyvenimu patikrintų minčių. Apie ką jos?
Apie meilę, apie šeimą, apie savo vaikus ir vaikaičius, apie namus, į kuriuos visada norisi grįžti, apie pastovumą...
Esate santūrus „gyvenimu patikrintoms mintims“ apibūdinti, nors dosniai savo mintis dalijote savo kelyje sutiktiems žmonėms. Žinau apie Jūsų indėlį rengiant leidinį „100 laiškų mokyklai“, pasidalinkite, kaip sekėsi rinkti gyvų žmonių atsiminimus apie Alytaus mokinius ir mokytojus, apie Mokytojų seminariją.
Jei norėjai paklausti apie mano bendradarbiavimą pernai su lituanistu Antanu Jurčiu, tai iš tikrųjų jis buvo produktyvus. Man rūpėjo atnaujinti Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejų, o Antanas daug padėjo skenuodamas nuotraukas, rinkdamas archyvinę medžiagą apie Alytaus gimnazijos ištakas nuo pat 1918 metų. Daug dienų praleista tarp Lietuvos valstybinio archyvo dokumentų. Jis paruošė ne vieną publikaciją „Alytaus naujienoms“ apie prieškario švietimą ir švietėjus, o aš rinkau gyvų žmonių atsiminimus apie Alytaus mokinius ir mokytojus, apie Mokytojų seminariją (pedagoginę mokyklą), ir tai vėlgi artėjant 100-mečiui spausdino minėtas laikraštis. Ypač padėjo žinomas Alytaus pedagogas, buvęs Mokytojų seminarijos auklėtinis Vytautas Mockevičius, Alytaus miesto garbės pilietis. Raginau rašyti leidiniui „100 laiškų mokyklai“, nors man pradėjus dirbti leidinio rengimas jau buvo stipriai pajudėjęs. Knygos sudarytojos – lituanistė Eglė Barysienė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Dragūnienė – vis ragino kaupti laiškus, juos gauti arba rasti archyvuose. Kiek žinau, Antanas ketino, o gal jau ruošia atskirą leidinį apie sudėtingą Alytaus švietimo istoriją, kur ieškoti pradžios. Jisai labai gilinasi į archyvinius dokumentus, o man tiesiog pritrūko ir noro, ir sveikatos. Mudviem su Antanu padėdavo ir direktoriaus pavaduotojas ugdymui Aleksandras Kirilovas. Lankėme senus senelius pedagogus ar buvusius mokinius. Atsirasdavo laikraštyje interviu ar kažkas panašaus. Su Antanu namie ir ligoninėje lankėme žinomą lituanistą Kazimierą Muzikevičių. Sunkiai sirgo. Ir nekrologo tekstą kartu su Antanu kūrėme remdamiesi velionio parašytu gyvenimo aprašymu.
Ai, ne viską sudėsi į knygas. Jubiliejus buvo, knygą nusipirkau, paskaitau.
Kokio klausimo tikėjotės, bet taip ir nesulaukėte?
Ką keistum, jei laiką galėtum atsukti atgal? – taip pasakytų Vytautas iš Žiogaičių.
Kalbėdamasi tarsi nujausdama palikau tą klausimą „nebylų“, nes kitoks nei įsivaizduoju atsakymas tiesiog sugriautų ir mano likiminį pasirinkimą sekti Mokytojo pėdomis. Tegul lieka retorinis, provokuojantis permąstyti atsakymą apie Mokytojo prasmę, dar madinga sakyti misiją, šiandienos gyvenime, kai grasina nesaugus pasaulis, pirmuosius aiškius ženklus rodo dirbtinis intelektas ir t. t. Ir nusiraminau – išmokyti mylėti pasaulį gali tik tą pasaulį mylinti širdis, žodžiu – nieko dirbtino. Ačiū, Mokytojau.
P. S. Po susitikimo brėkštant vis dėlto norėjosi grįžti prie klasikos – Džeimso Džoiso (angl. James Joyce) romano „Ulisas“ išminties. Nors romanas išleistas 1922-aisiais, beveik prieš 100 metų, savo filosofiniu minties kodu nepralenkiamas (gal tik mintis ir yra tobulybė?). Taigi „kažkam rytuose visada ankstyvas rytas leistis į kelionę auštant, kažkam saulės priešaky – išlošti dieną. O jei taip visą laiką – iš esmės nė diena nepasensi.“
Nuoširdžiai dėkoju už susitikimą brėkštant.
Susitiko su Vytautu Bigaila, buvusiu Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktoriumi, šiuo metu neformaliojo ugdymo mokytoju, dirbančiu Alytaus Putinų gimnazijoje, ir kalbino Vyta Šiugždinienė (buvusi mokinė Miliauskaitė).
Komentarai
Palikite savo komentarą
10mg tadalafil - price of…
Komentaras
10mg tadalafil - price of cialis order cheap generic viagra online
ivermectin 3 mg online -…
Komentaras
ivermectin 3 mg online - buy ivermectin 12mg for humans stromectol tablets 3 mg
amoxil USA - generic name…
Komentaras
amoxil USA - generic name for amoxil generic amoxil 250mg
buy brand name accutane…
Komentaras
buy brand name accutane online - isotretplus.com order accutane from canada
prednisone 10 mg online -…
Komentaras
prednisone 10 mg online - prednixone tables for sale buying prednisone from canada
purchasing viagra in mexico …
Komentaras
purchasing viagra in mexico - buy female viagra online canada viagra uk order
stromectol buy - stromectol…
Komentaras
stromectol buy - stromectol tablets for humans for sale buy ivermectin cream for humans
buy prednisolone 40 mg -…
Komentaras
buy prednisolone 40 mg - prednisolone tablets price prednisolone without prescription
buy generic azithromycin…
Komentaras
buy generic azithromycin 250mg - zithromax 500mg online azithromycin 100mg pills
lyrica 150 mg coupon -…
Komentaras
lyrica 150 mg coupon - lyrica tablets 300mg buy lyrica online from mexico
prednisone in mexico -…
Komentaras
prednisone in mexico - cortisol prednisone purchase prednisone online
where to purchase cialis -…
Komentaras
where to purchase cialis - lowest price for cialis buy cheap cialis online
where can i buy viagra uk -…
Komentaras
where can i buy viagra uk - sildenafil 20 mg tablet cost where to buy cheap viagra online
ivermectin buy online -…
Komentaras
ivermectin buy online - stromectol xr ivermectin 50mg/ml
vardenafil half life - nila…
Komentaras
vardenafil half life - nila vardenafil generic buy vardenafil price
vardenafil generic - buy…
Komentaras
vardenafil generic - buy vardenafil in usa vardenafil professional
generic viagra online…
Komentaras
generic viagra online purchase - viagra cost australia buy viagra 100mg
buy vardenafil online canada…
Komentaras
buy vardenafil online canada - best price vardenafil generic generic vardenafil mexico
vardenafil buy - online…
Komentaras
vardenafil buy - online apotheke vardenafil rezeptfrei viagra vs cialis vardenafil cost
can you buy amoxicilin over…
Komentaras
can you buy amoxicilin over the counter - cvs amoxicillin price no insurance generic amoxicillin at walmart's website