Kū­ry­bin­go že­mai­čio me­tai pa­žen­klin­ti pa­rei­gos kū­ry­bai, že­mei ir ki­tiems sma­giems už­si­ė­mi­mams Dzū­ki­jo­je (180)

Saulė Pinkevičienė
Arūnas Vaitkus
„Norėtųsi rasti daugiau laiko kūrybai“, – sako dailininkas Arūnas Vaitkus, su kuriuo Alytuje siejami tokie kultūros reiškiniai kaip menų šventė „Skambantis spalvų miestas“ bei respublikinės dailės ugdytojų parodos.                Zenono Šilinsko nuotr.
Arūnas Vaitkus sako Alytuje daugiau kaip prieš 30 metų atradęs gyvenimo ir kūrybos džiaugsmą, o iki šiol ieškantis pusiausvyros tarp daugybės savo užsiėmimų, vienas už kitą meniškesnių – dailės ugdytojo, parodų kuratoriaus, įvairių respublikinių ir tarptautinių vizualiojo meno parodų organizatoriaus, įvairiapusio menininko, dizainerio, piešiančio taip pat ir šaržus, ekslibrius, kuriančio mažosios plastikos ir medžio skulptūras, iliustruojančio knygas (pastaroji – „Kaip Alytėlis Alytų pažino“). Į pabaigą bėgančios gegužės popietę Arūną sutikau teatro galerijoje, kur jis dėliojo kolegų kūrinius. Jie buvo eksponuojami respublikinėje dailės ugdytojų parodoje, Alytuje šiemet vykusioje jau 16 kartą. Jos kuratorius A.Vaitkus parodos pavadinimui parenka vis kitą abėcėlės raidę, kad nebūtų nuobodu, nes kas gali būti pilkiau nei rutinoje įstrigęs dailės mokytojas?

– Arū­nai, esa­te „že­mai­teš­kos“ kil­mės, nuo Vei­vir­žė­nų, ar dar bu­ria­si į Dzū­ki­jos sos­ti­nę nu­blokš­ti že­mai­čiai?

– Pri­si­me­nu, prieš ge­rus 30 me­tų, pa­ra­gin­ti li­tu­a­nis­to Vy­tau­to Bi­gai­los, bu­vo­me smar­kią veik­lą už­kū­rę. Tur­būt 75 pro­cen­tai iš Že­mai­ti­jos ki­lu­sių aly­tiš­kių tuo me­tu bu­vo mo­ky­to­jų. Su­kū­rė­me Lie­tu­vos že­mai­čių drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus vė­lia­vą, ke­lia­vo­me po vi­są Že­mai­ti­ją, ren­gė­me kon­fe­ren­ci­jas. Bu­vo Są­jū­džio pra­džia, ėjo­me drau­ge su­si­ki­bę ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­liu. Nuo­trau­ko­se vi­si li­ko­me jau­ni ir gra­žūs, spal­vo­ti, o da­bar, kaip kla­si­kas ra­šė, „ke­lios pu­še­lės“…

Kaip V.Bi­gai­la juo­kau­da­vo pa­klaus­tas, ko čia mes, že­mai­čiai, į Dzū­ki­ją at­vy­kom? Tai­gi veis­lės pa­ge­rin­ti! Ir kai ma­no vai­kai pa­au­go, par­ei­da­vo iš kie­mo, man at­ro­dė, kad jie kal­ba vi­siš­ku slen­gu, o po atos­to­gų Že­mai­ti­jo­je vėl pra­dė­da­vo kal­bė­ti nor­ma­liai lie­tu­viš­kai. Nes kur nors Že­mai­ti­jos par­duo­tu­vė­je su ta­vim li­te­ra­tū­riš­kai neš­ne­kės nie­kas, o dzū­kas ga­li ir vi­sai nesu­si­šne­kė­ti.

– Ko­kios gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės iš dou­nin­kų kraš­to į Dzū­ki­ją par­vi­lio­jo?

– Ma­no žmo­gus – žmo­na In­gri­da – yra aly­tiš­kė, bai­gu­si 5-ąją vi­du­ri­nę, o aš at­va­žia­vau į Dzū­ki­ją gry­bų ir sa­ma­nų iš­gir­tų pa­si­žiū­rė­ti. Kaip to­kio „pa­sky­ri­mo“ tais lai­kais po stu­di­jų jau ne­bu­vo, nors prak­ti­ką at­li­kau Aly­taus šal­dy­tu­vų ga­myk­lo­je. Esu bai­gęs pra­mo­nės di­zai­ną, kon­stra­vi­mą iš plas­ti­ko ir me­ta­lo Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me (da­bar Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tai­ko­mo­sios dai­lės fa­kul­te­tas). Tel­šiuo­se ir su­si­pa­ži­no­me su In­gri­da, ku­ri bai­gė me­ta­lo plas­ti­ką, pas­kui drau­ge įsto­jo­me stu­di­juo­ti dai­lės pe­da­go­gi­kos. Pra­dė­jau dirb­ti Dau­gų me­no mo­kyk­lo­je, pas­kui Simno, „Vo­lun­gės“ ir Dai­na­vos vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se. Vai­kų šiuo me­tu su­ma­žė­jo, bet dar dės­tau ir Aly­taus ko­le­gi­jo­je, ir So­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tre, ir Aly­taus ra­jo­no Dau­gų me­no ir spor­to mo­kyk­los But­ri­mo­nių dai­lės sky­riu­je. Tą lai­ką, ku­ris lie­ka, jei iš­vis jo lie­ka, ski­riu kū­ry­bai ir na­mams. Pats ve­ją nu­si­pjau­nu, agur­kus ir po­mi­do­rus pa­lais­tau, bet, kai da­bar jau su­au­gu­si duk­ra na­mo grįž­ta, tai kar­tais pri­me­na: „Ža­dė­jai nu­ta­py­ti dar­bą...“

– Ar duk­ra Mo­ni­ka pa­se­kė tė­vų pė­do­mis?

– Ji bai­gė me­di­jų, me­nų ir pro­gra­ma­vi­mo stu­di­jas, dir­ba Vil­niu­je. Duk­ra pa­ten­kin­ta, aš ir­gi džiau­giuo­si. Ne tai, kad ji­nai pa­vel­dė­jo ge­nus, bet tur­būt tie­siog už­ko­duo­ta bu­vo, ko ne­įma­no­ma ne­pri­im­ti, kai to­kio­je ap­lin­ko­je au­gi. Nes abu tė­vai mo­ky­to­jai to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je, sa­vo vai­kus, Mo­ni­ką ir Mar­ty­ną, pa­tys mo­kė­me, ir dar auk­lė­to­jais bu­vo­me! Bet da­bar vai­kai ne­pyks­ta (juo­kia­si).

– Ko­dėl prieš 16 me­tų Aly­tu­je pra­dė­jo­te reng­ti dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­das?

– Bu­vo to­kia idė­ja, gal nu­girs­tas po­kal­bis. Vie­nas vai­kas klau­sia: „O jūs pieš­ti mo­kat?“ Ki­tas sa­ko: „Klau­syk, ko tu klau­si­nė­ji, tai­gi čia dai­lės mo­ky­to­jas, jis tu­ri mo­kė­ti!“ Iš pra­džių pa­ra­gi­nau ko­le­gas aly­tiš­kius, o ka­dan­gi dar nuo stu­di­jų pra­džios bu­vau Lie­tu­vos dai­lės ug­dy­to­jų drau­gi­jos na­rys, – tai ir ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­čius. Pa­ro­di­nis gy­ve­ni­mas Aly­tu­je nė­ra la­bai ak­ty­vus, au­to­ri­nių pa­ro­dų ir­gi ne tiek daug, tai­gi kar­tais pa­gal­vo­ju, kad no­rė­čiau gal dau­giau ko­lek­ty­vi­nių su­reng­ti. Bet tam ne­už­ten­ka vien su­rink­ti dar­bus. Rei­kia idė­jos, ku­ri tu­ri pri­bręs­ti. Dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­dos – tai jau ne­ma­žas įdir­bis, jau še­šio­lik­tą rai­dę iš abė­cė­lės pa­va­di­ni­mui sko­li­no­mės. Ir Aly­taus mies­to te­at­ro erd­vę pri­si­jau­ki­no­me, nes pa­ro­da mar­ga – stik­las, skulp­tū­ra, ke­ra­mi­ka, fo­to­gra­fi­ja, ta­py­ba asam­blia­žai ir per­for­man­sai, to­kią eksponuoti nė­ra leng­va, kad de­rė­tų ir kiek­vie­nas dar­bas at­si­skleis­tų. Bet pa­ro­da dar ke­liau­ja per ki­tus mies­tus, bū­na, gau­ni kam­ba­riu­ką eks­po­zi­ci­jai ir gal­vo­ji: ir kur mes vi­sa tai dė­sim? O bū­na, kad pus­die­niui iki ati­da­ry­mo li­kus pa­veiks­lo stik­las ka­bi­nant sky­la… Ver­tie­si per gal­vą, kad iki ati­da­ry­mo nau­jas at­si­ras­tų. Aiš­ku, kai no­ri, gy­ve­ni­me vis­ką spė­ji, bet anks­čiau bū­da­vo, kad ir šei­ma nu­ken­tė­da­vo. Dir­bi tai, ką ga­li pa­da­ry­ti, o kai ne­ga­lė­siu ir ne­da­ry­siu.

– Ku­rio­je sri­ty­je vis dėl­to sa­vi­re­a­li­za­ci­ja yra sėk­min­giau­sia, tei­kian­ti pa­čiam dau­giau­sia džiaugs­mo?

–Sa­vi­re­a­li­za­ci­ja tur­būt ap­ima vi­su­mą ši­tų ma­no veik­lų ir dar­bų. Kal­bant apie dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­das, jei jau ši­tą naš­tą pri­si­ė­miau, tai gal kaip nors „pritemp­siu“ iki abė­cė­lės pa­bai­gos… Tie­sa, dar yra no­si­nės, gal dar um­liau­tus pra­dė­si­me pieš­ti… Šian­dien jau pra­dė­siu ug­nies skulp­tū­ras da­ry­ti mies­to šven­tei. Bus fe­je­ri­ja, kaip prieš dve­jus me­tus prie Dai­li­dės eže­rė­lio, bet su ug­nies skulp­tū­ro­mis, ku­rias dar rei­kės van­de­nyje įtvirtinti. Viskas sumąstyta, lieka įgyvendinti.

Anks­čiau di­džiau­sia ma­no kū­ry­bi­nė sa­vi­re­a­li­za­ci­ja bu­vo moks­lei­vių žie­mos atos­to­gų me­tu. Dvi sa­vai­tės, o da­bar ir tas su­trum­pi­no. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­sa­kau kai ku­rių dar­bų, nes no­ri­si dau­giau lai­ko skir­ti kū­ry­bai, o prie­bė­go­mis tai nė­ra tas ge­ra­sis va­rian­tas. Juo­lab ren­gi­niams, ku­riuos pats or­ga­ni­zuo­ju, ku­riu pla­ka­tus, skra­ju­tes, rū­pi­nuo­si re­kla­ma. Džiau­giuo­si, kad pa­vyks­ta lai­ko at­ras­ti, tur­būt per­nai pir­ma to­kia va­sa­ra pa­si­tai­kė, kai da­ly­va­vau net še­šiuo­se ple­ne­ruo­se, du iš jų – skulp­tū­rų. Mud­vie­jų su In­gri­da skulp­tū­ra sto­vi ša­lia Žal­gi­rio mū­šio lau­ko Griun­val­de. Vos spė­jo­me na­mo grįž­ti ir agur­kus už­raug­ti žie­mai, ir vėl iš­va­žia­vo­me (juo­kia­si) – pa­rei­gą že­mei svar­bu at­lik­ti. Vai­kai už­au­go, šuns, ka­tės nė­ra, ve­ja žo­le ap­že­lia, bet kai­my­nai ne­pyks­ta, nes pie­nės iš­rink­tos iš anks­to.

Man at­ro­do, kad pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas, šven­tės vai­kams, to­kios kaip „Skam­ban­tis spal­vų mies­tas“, taip pat yra kū­ry­ba. Tu­ri su­bur­ti žmo­nes, skleis­ti nuo­tai­ką – tam tik­ra mi­si­ja! 

– O abi­tu­rien­tai šiais lai­kais dar ren­ka­si vals­ty­bi­nį dai­lės bran­dos eg­za­mi­ną?

– Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­bu, ne­bė­ra dvy­lik­to­kų. Iš anks­tes­nių lai­dų ne vie­nas jau ir ko­le­ga ta­po, dai­lės pe­da­go­gi­ką pa­si­rin­ko, tie­sa, Aly­tu­je dar­bą ras­ti jiems ne­leng­va, nes vai­kų su­ma­žė­jo. Yra mo­ki­nių, pa­si­rin­ku­sių ar­chi­tek­tū­rą, ki­tas su me­nais su­si­ju­sias spe­cia­ly­bes, pa­bi­ru­sių po pla­tų pa­sau­lį. O di­plo­mi­nius dar­bus ma­no kla­sė­se da­bar sėk­min­gai gi­na­si aš­tun­to­kai. Yra to­kia tra­di­ci­ja mū­sų mo­kyk­lo­je. Parenkame sie­ną, da­žų, pa­si­da­ro es­ki­zą, ren­ka­si tech­ni­ką. Kaip tik šio­mis die­no­mis dar­bą pradėjo pen­kios aš­tun­to­kės, jos nu­ta­pys jū­rų aš­tuon­ko­jį, lai­kan­tį plas­ti­ki­nį bu­te­lį. Eko­lo­gi­nė idė­ja, net­gi bu­vo min­tis plas­ti­ką pa­nau­do­ti tik­rą. Ge­ras pa­vyz­dys už­kre­čia – jau no­ri ir sep­tin­to­kai tokius darbus da­ry­ti. 

Džiau­giuo­si, kad dai­lės ug­dy­to­jų pa­ro­dą te­at­re šie­met ap­žiū­rė­jo ypač daug žmo­nių, nes... vy­ko dve­ji rin­ki­mai, kū­ri­nių fo­ne su­sta­ty­tos bal­sa­vi­mo ka­bi­nos. Pri­si­me­nu to­kį at­ve­jį: prieš ge­rus 15 me­tų vie­na ma­no abi­tu­rien­tė Dai­na­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo pa­da­riu­si di­plo­mi­nį dar­bą – tū­ri­nę kny­gą mo­zai­ką, o iš jos ky­la paukš­tis. Mo­kyk­lo­je taip pat bu­vo įreng­ta rin­ki­mų apy­lin­kė, ko­mi­si­ja pa­ste­bė­jo, kad paukš­tis ga­li bū­ti... kregž­du­tė. Sa­ko, agi­ta­ci­ja! Bai­gė­si tuo, kad bal­sa­vi­mo die­ną už­den­gė dar­bą kaž­ko­kiu au­di­niu.

– Jau šį šeš­ta­die­nį Aly­tu­je vyks tra­di­ci­nė šven­tė vai­kams „Skam­ban­tis spal­vų mies­tas“. Jos pra­džia taip pat bu­vo prieš 16 me­tų, ta­čiau ren­gi­nys vis au­ga ir ran­da sa­vo au­di­to­ri­ją. Kaip pa­vyks­ta?

– Pir­miau­sia rei­kia pa­sa­ky­ti, kad šven­tė tik­rai da­ro­si vis po­pu­lia­res­nė, o pa­slap­tis tur­būt ta, kad jos me­tu pri­sta­to­mos ne tik pagrindinės mū­zos, šo­kis, mu­zi­ka, te­at­ras, kaip pra­džio­je, bet ir la­bai įdo­mūs šiuo­lai­ki­niai už­si­ė­mi­mai vai­kams. Nuo ro­bo­ti­kos iki, pa­vyz­džiui, jo­di­nė­ji­mo žir­gais. Ir vis­ką ga­li­ma iš­ban­dy­ti prak­tiš­kai. Pro­tin­gi tė­vai bir­že­lio 1 die­ną at­eis su sa­vo at­ža­lo­mis prie Dai­lės mo­kyk­los, pra­leis čia pus­die­nį ir jau ži­nos, ko­kius už­si­ė­mi­mus rink­tis, kur ru­de­nį vai­kus leis­ti. Man at­ro­do, kad tai la­bai ge­ra pro­ga, ku­rią ver­ta iš­nau­do­ti. 

skrajučių gamyba

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai