2021 me­tų Vil­niaus kny­gų mu­gė­je – aly­tie­tiš­kas ak­cen­tas. Au­to­rius ti­ki, kad kny­ga „Tai ko­dėl jie žu­vo?” taps best­se­leriu

– Kaip at­si­ra­do idė­ja pa­ra­šy­ti kny­gą ir kas bu­vo pir­mi­nis – no­ras pa­ban­dy­ti, ar tai įma­no­ma, ar kny­ga kaip te­mos – Da­riaus ir Gi­rė­no žy­gio, ki­to­kio fak­tų ver­ti­ni­mo at­sklei­di­mas?

– Kny­gos idė­ja iš­si­ru­tu­lio­jo iš su­pra­ti­mo, kad Li­tu­a­ni­cos skry­džio 100-ojo ju­bi­lie­jaus var­gu ar pa­vyks su­lauk­ti, to­dėl rei­kia kaip nors ypa­tin­gai pa­mi­nė­ti 90-ąjį. Ke­ti­nu kar­tu su Ro­lan­du Pa­ksu įsi­gy­ti 1929 me­tais pa­ga­min­tą lėk­tu­vą Bel­lan­cą CH-300 Pa­ce­ma­ker ir, už rė­mė­jų lė­šas ją pri­tai­kius trans­at­lan­ti­niam skry­džiui, at­skris­ti iš Niu­jor­ko į Kau­ną be nu­si­lei­di­mo.

Rink­da­mi au­kas Bel­lan­cos per­da­ry­mui į Li­tu­a­ni­cą, skrai­dy­si­me po vi­sus Lie­tu­vos ae­ro­dro­mus ir telk­si­me ben­dra­min­čius. Ži­no­da­mas, kad gau­ti yra leng­viau, jei pats tu­ri ką duo­ti, pa­ra­šiau įžval­gų kny­gos „Tai ko­dėl jie žu­vo?“ pir­mą­ją da­lį „Kas į juos šau­dė“.

– Už­mo­jis pa­ra­šy­ti „best­se­lerį na­mų šei­mi­nin­kėms“ – kaip įma­no­ma tai pa­da­ry­ti, ra­šant to­kia te­ma?

– Vi­sų pir­ma, žo­džių jun­gi­nys na­mų šei­mi­nin­kės ga­li kaž­kam ne­pa­tik­ti, to­dėl su­si­tar­ki­me, kad jį nau­do­da­mi ne­ke­ti­na­me nie­ko įžeis­ti. Už­si­min­da­mas apie na­mų šei­mi­nin­kes, no­rė­jau pa­sa­ky­ti tik tiek, kad ra­šau ei­li­niam skai­ty­to­jui, o ne is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­rams, spe­cia­lis­tams ar avia­to­riams, ku­rie Da­riaus ir Gi­rė­no is­to­ri­ją ži­no ge­riau už ma­ne.

An­tra, no­riu pri­min­ti, kad žo­dis best­se­leris, iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą, reiš­kia ge­rai par­duo­da­mas. Jei kny­gos iš­per­ka 3 tūks­tan­čius eg­zem­plio­rių – Lie­tu­vo­je tai jau best­se­leris. To­kios kny­gos ge­riau­siu at­ve­ju su­da­ro tik 10 pro­cen­tų vi­sų iš­lei­džia­mų.

Ne­su­tin­ku su nuo­mo­ne, kad kny­ga apie Da­rių ir Gi­rė­ną ne­ga­li bū­ti best­se­leriu, nes tai nu­nei­gė Pet­ras Jur­gė­la dar 1935 me­tais, kai jo kny­gos Spar­nuo­ti lie­tu­viai Da­rius ir Gi­rė­nas bu­vo par­duo­ta 14 tūks­tan­čių eg­zem­plio­rių. Šis re­kor­das (tu­riu ome­ny­je ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos re­kor­dus, nes So­vie­tų Lie­tu­vo­je vei­kė ki­ti dės­niai) pa­ge­rin­tas tik mū­sų ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais ir tik ke­le­to au­to­rių, tarp ku­rių yra Rū­ta Va­na­gai­tė (Ne bo­bų va­sa­ra – 60 tūkst.) ir Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė (Pet­ro im­pe­ra­to­rė – 70 tūkst.).

Tai­gi ir la­bai ma­žo­je Lie­tu­vos rin­ko­je pa­si­tai­ko la­bai sėk­min­gų pa­vyz­džių.

– Ar ne­ky­la ri­zi­ka tap­ti gel­to­ną­ja li­te­ra­tū­ra?

– Jei kny­ga bus pa­klau­si ir ma­siš­kai skai­to­ma, kaip kad bu­vo skai­to­ma bul­va­ri­nė li­te­ra­tū­ra, tai pa­va­din­čiau ne ri­zi­ka, bet sėk­me. Gel­to­no­ji li­te­ra­tū­ra ir best­se­leris skai­to­mu­mo pras­me yra si­no­ni­mai. Gel­to­no­sios li­te­ra­tū­ros ter­mi­nas at­si­ra­do XIX am­žiaus ant­ro­sios pu­sės Pran­cū­zi­jo­je, kai pra­mo­gi­nė li­te­ra­tū­ra pra­dė­ta spaus­din­ti di­de­liais ti­ra­žais ant pi­gaus gel­to­no po­pie­riaus.

Kny­gos pir­mos da­lies epi­lo­ge aš są­mo­nin­gai spe­ku­liuo­ju aliu­zi­ja į gel­to­ną­ją li­te­ra­tū­rą:

„Kny­go­je pa­ra­šy­ta daug tie­sos, to­dėl ne vi­si, ją per­skai­tę, li­ko pa­ten­kin­ti. Tie, ku­rie tu­ri ki­tą nuo­mo­nę ar ku­riems kny­ga ne­pa­ti­ko, ga­li gal­vo­ti, kad tai men­ka­ver­tis bul­va­ri­nis skai­ta­las, gel­to­no­ji li­te­ra­tū­ra.“

Kad taip ma­ny­ti ir sa­ve pa­tei­sin­ti bū­tų leng­viau, kny­ga spe­cia­liai at­spaus­din­ta ant gels­vo po­pie­riaus – kaip to laik­me­čio, ku­riuo vy­ko Da­riaus ir Gi­rė­no dra­ma, gel­to­no­ji li­te­ra­tū­ra.

– Ta­čiau net ir „best­se­leryje na­mų šei­mi­nin­kėms“ avia­ci­jos is­to­ri­jos te­ma­ti­ka rei­ka­lau­ja su­ba­lan­suo­ti rei­ka­la­vi­mus do­ku­men­ti­nias fak­tais pa­grįs­tai li­te­ra­tū­rai, tie­sa? Kal­bu apie iš­na­šas, nuo­ro­das, šal­ti­nius ir pa­na­šiai?

– To­kie rei­ka­la­vi­mai blaš­ko ei­li­nio skai­ty­to­jo dė­me­sį ir ma­no skai­ty­to­jams yra ne­rei­ka­lin­gi, to­dėl į juos at­si­žvelg­ta tik mi­ni­ma­liai. Jei­gu kam nors kils no­ras įdo­mią kny­gą pa­vers­ti moks­li­niu trak­ta­tu, ga­lės pats su­si­ras­ti šal­ti­nius ir už­si­ra­šy­ti, ku­ri ei­lu­tė iš ku­rio pus­la­pio ci­tuo­ja­ma. Ma­no kny­gos ver­tė yra ne li­te­ra­tū­ri­nis sti­lius ir ne rei­ka­la­vi­mų tiks­lus įgy­ven­di­ni­mas, bet ori­gi­na­lios min­tys, ku­rių dar nie­kas ne­su­dė­jo į jo­kią di­ser­ta­ci­ją.

– Ko­kio­je sta­di­jo­je kny­ga šiuo me­tu?

– Kny­gos pir­ma da­lis yra pa­ra­šy­ta ir ruo­šia­ma spau­dai. Ji bus pri­sta­ty­ta Vil­niaus kny­gų mu­gė­je ge­gu­žės 6–9 die­no­mis.

– Kas bu­vo di­džiau­sias iš­šū­kis ra­šant kny­gą ir kas pa­si­ro­dė ne­ti­kė­čiau­sia – ra­šy­mo ir tu­ri­nio pras­me?

– Kai pra­dė­jau ra­šy­ti, ne­si­ti­kė­jau, kad su­ži­no­siu tiek daug įdo­mių de­ta­lių. Tur­būt di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo tai, kad ne­pa­vy­ko su­ras­ti mo­kan­čio ra­šy­ti ben­dra­au­to­rio. Ne­ti­kė­tu­mas (ku­rio tik­rai ne­sie­kiau) – ma­nau, bus tai, kad kny­ga taps skan­da­lin­ga.

– Kal­bant apie te­mą, le­gen­di­nį la­kū­nų Da­riaus ir Gi­rė­no žy­gį, ar jau te­ko su­si­dur­ti su re­ak­ci­ja, kad bū­si­ma kny­ga yra tam tik­ras mi­to nu­vai­ni­ka­vi­mas? Kad ne bet kas ga­li lies­tis prie ši­tos is­to­ri­jos, kad vis­kas jau pa­sa­ky­ta Gra­ži­nos Svi­ders­ky­tės kny­go­je ir pa­na­šiai?

Gra­ži­nos K. Svi­ders­ky­tės kny­go­je nė­ra pa­sa­ky­ta KO­DĖL JIE ŽU­VO? ir KAS Į JUOS ŠAU­DĖ? Jos kny­ga yra ka­pi­ta­li­nis vei­ka­las, pa­ra­šy­tas dak­ta­ri­nės di­ser­ta­ci­jos pa­grin­du. De­ja, nė vie­nas ei­li­nis skai­ty­to­jas jos ne­per­skai­tė iki ga­lo.

Ti­kiu, kad ma­no kny­ga ir ke­ti­ni­mas per­skris­ti At­lan­tą lėk­tu­vu, ku­rio se­ri­ji­nis nu­me­ris nuo Da­riaus ir Gi­rė­no Li­tu­a­ni­cos ski­ria­si tik ke­tu­riais skai­čiais, pri­mins jų svar­bą tau­tos is­to­ri­jo­je. Sa­vo žyg­dar­biu Da­rius ir Gi­rė­nas pa­ki­lo virš vi­sų mi­tų, ku­riais bu­vo ban­do­ma sa­va­nau­diš­kai pa­si­nau­do­ti, o da­bar ban­do­ma su­men­kin­ti ir pa­tį žyg­dar­bį.

Kny­gos pir­mo­je da­ly­je aš pa­tei­kiau tik ke­le­tą įžval­gų apie mi­tų kū­rė­jus, ku­rios kai kam ga­li ir ne­pa­tik­ti.

– Jei yra pir­mo­ji kny­gos da­lis, tai ar bus ir ant­ro­ji ir ka­da?

– Ant­rą­ją kny­gos da­lį „Lem­tin­gi spren­di­mai“ ke­ti­nu iš­leis­ti, kai mi­nė­si­me 90-ąsias Li­tu­a­ni­cos skry­džio me­ti­nes.

– Kas ta­po pir­muo­ju kny­gos skai­ty­to­ju, gal jau pa­vy­ko su­lauk­ti ko­kių at­si­lie­pi­mų?

– Pir­ma­sis kny­gos skai­ty­to­jas yra jos re­dak­to­rius Jus­ti­nas Ru­džians­kas. Jis pa­tei­kė kon­struk­ty­vios kri­ti­kos, pa­gal ku­rią teks­tą vis dar ban­dau to­bu­lin­ti. Kny­gos kon­sul­tan­tas yra avia­ci­jos is­to­ri­kas Gy­tis Ra­moš­ka, iš jo dar ti­kiuo­si da­ly­ki­nių pa­sta­bų.

– Bet jau ten­ka su­lauk­ti kri­ti­kos, pa­vyz­džiui, is­to­ri­kų, avia­to­rių ben­druo­me­nės?

– Kon­struk­ty­vi kri­ti­ka – tai pa­gal­ba, tik ji lė­mė, kad pa­vy­ko pa­baig­ti pir­mą­ją da­lį. Šiuos kri­ti­kus ver­ti­nu kaip ben­dra­au­to­rius, o jų yra ne ma­žiau kaip tu­zi­nas. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad pa­si­tai­ko ir bu­du­lių, ku­rie sten­gia­si pa­kenk­ti, pa­že­min­ti. Ta­čiau net ir jie yra nau­din­gi, nes kurs­to in­tri­gą ir bū­si­mo best­se­lerio po­pu­lia­ru­mą.