Ty­la mal­do­je daž­niau iš­kal­bin­ges­nė nei žo­džiai (192)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
nuotruka
Kilfenoros (Airija) katedros fragmentas. Rūtos Jasionienės nuotr.
Mū­sų tė­vai, se­ne­liai, su­si­dū­rę su sun­ku­mais, ne­ti­kė­ta ži­nia, li­ga, grieb­da­vo­si mal­dos, daž­niau­siai jų lū­pos kal­bė­jo: „Svei­ka, Ma­ri­ja, ma­lo­nės pil­no­ji…“ „Tė­ve mū­sų, ku­ris esi dan­gu­je…“ Šian­dien įpras­ta į Aukš­čiau­si­ą­jį kreip­tis sa­vais žo­džiais. Ką žmo­gui reiš­kia mal­da? Ko­mu­ni­ka­ci­ją su Esy­be, ku­ri nie­kuo­met ne­iš­duos, ne­pa­liks, – vi­sa­tos Kū­rė­ju?

„Mel­džiuo­si taip, kaip ma­ne iš­mo­kė mo­čiu­tė – nuo­šir­džiai, tar­si kal­bė­čiau su gerb­ti­nu žmo­gu­mi. Tai bū­na va­di­na­mo­ji mal­da kri­ti­niu at­ve­ju, bet vi­sa­da pa­de­da, nes, jei aš tei­sin­gai su­pran­tu, ne­ga­li Die­vas da­ry­ti to, kas ne­si­de­ri­na su jo pri­gim­ti­mi ir esy­be“, – įsi­ti­ki­nu­si  tris­de­šimt­me­tė Ag­nė.

„Mel­džiuo­si pa­pras­tai, iš­sa­kau Die­vui, kas de­da­si ma­no šir­dy­je, ir pra­šau jo man pa­dė­ti su­ras­ti spren­di­mą. Ir tik­rai pa­siū­lo iš­ei­tį“, – tei­gia še­šias­de­šimt­me­tė Re­gi­na.

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė Mo­ni­ka ti­ki­na: „Mel­džiuo­si daug, ma­ne Die­vas taip su­kū­rė. Mel­džiuo­si už gy­vus, mi­ru­sius. Kar­tais anū­kės pa­pra­šo už jas pa­si­mels­ti, pas­kui pa­dė­ko­ja, sa­ko, pa­gel­bė­jai sa­vo mal­da.“ Kas mo­ka mels­tis, mo­ka ir gy­ven­ti“, – ti­ki­na dva­si­nin­kai. Jie mus mo­ko su­pras­ti, kad Die­vas, į ku­rį krei­pia­mės mal­das kal­bė­da­mi, yra ar­čiau mū­sų, ne­gu mes ma­no­me. Kal­bi­nant žmo­nes te­ko gir­dė­ti ir to­kią nuo­mo­nę: „Mal­da šian­dien – dau­giau vie­ni­šu­mo, so­cia­li­nės izo­lia­ci­jos reiš­ki­nys. Li­kę vie­ni­ši, tu­rė­da­mi ma­žiau kon­tak­tų, žmo­nės ima ieš­ko­ti mal­dos for­mos ko­mu­ni­ka­ci­jos.“ Apie mal­dos svar­bą ir vie­ni­šu­mo jaus­mą pa­pra­šė­me ko­men­ta­ro spe­cia­lis­tų – gy­dy­to­jos, psi­cho­lo­gės ir dva­si­nin­ko.

 

Kar­tais žmo­gus sa­ve iš­ke­lia iki ar virš Die­vo, gal­būt to­dėl Die­vo ir ne­ran­da...

gydytoja

 

 

 

Gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Jur­gi­ta Va­si­liaus­kai­tė-Trei­na­vi­čie­nė

 Mal­da mums vi­siems pa­pras­tai su­pran­ta­ma kaip krei­pi­ma­sis į Die­vą, kaž­ko pra­šy­mas, dė­ko­ji­mas. Daž­nai mal­da ar po­te­rių žo­džiai at­ei­na į gal­vą sun­kio­mis gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis, li­gos at­ve­ju, su­si­du­riant su sun­kia stre­si­ne si­tu­a­ci­ja ir pa­na­šiai.

 Nuo li­gos, tiek fi­zi­nės, tiek dva­si­nės, nie­kas ne­ap­sau­go­tas. Jei­gu mus iš­tin­ka ko­kia li­ga, ži­no­ma, rei­kia ją gy­dy­ti, bet rei­kia ir pa­gal­vo­ti, ko­dėl su­sir­go­me, iš­girs­ti dva­siš­kai, gal kū­nas mums no­ri kaž­ką pa­sa­ky­ti, gal ne taip kaž­ką da­ro­me, ne taip gy­ve­na­me.

Gy­dy­to­jai, kad ir ko­kie bū­tų pui­kūs spe­cia­lis­tai, tu­ri ne­už­mirš­ti, kad žmo­gus – ne vien kū­nas, rei­kia žvelg­ti pla­čiai, į vi­su­mą. Bū­na taip, kad li­gos diag­no­zė nu­sta­to­ma vie­nam as­me­niui, o su­ser­ga vi­sa šei­ma. Mirš­ta li­go­nis, bet šei­ma to­liau ser­ga ne­tek­ties li­ga. Ir tai vi­sus juos vie­ni­ja, bū­da­mi iš­skir­ti – lie­ka vi­sa­da drau­ge.

Tad mal­da tu­rė­tų bū­ti mū­sų kas­die­ny­bė­je, tu­ri­me kaž­kuo ti­kė­ti, kad tu­rė­tu­me rams­tį, pa­guo­dą, vil­tį. Bet nu­tin­ka taip, kad žmo­gus sa­ve iš­ke­lia iki ar virš Die­vo, gal­būt to­dėl Die­vo ir ne­ran­da...

Vie­ni­šu­mas yra emo­ci­nė būk­lė. Ji ga­li at­si­ras­ti, kai žmo­gus jau­čia­si ne­ver­ti­na­mas, ne­su­pras­tas, ne­rei­ka­lin­gas. Yra at­lik­ta moks­li­nių ty­ri­mų, ku­rie pa­ro­do, kad so­cia­li­nių ry­šių ne­bu­vi­mas ga­li nu­lem­ti ge­ro­kai pra­stes­nę žmo­gaus svei­ka­tą, vie­ni­šu­mas ga­li pa­ska­tin­ti žmo­gų tap­ti pri­klau­so­mam nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­kų ar net pa­si­ryž­ti sa­vi­žu­dy­bei.

Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių vie­ni­šu­mo jaus­mą ga­li lem­ti ir as­me­ni­nės cha­rak­te­rio sa­vy­bės, psi­chi­nė būk­lė, ap­lin­ka. Svar­biau­sia ne­tu­rė­tu­me bi­jo­ti pra­šy­ti, ieš­ko­ti pa­gal­bos, juk žmo­gus ga­li su­pras­ti žmo­gų.

Gy­ve­ni­mas yra am­ži­nas ju­dė­ji­mas. Kaip vie­no­je sa­vo kny­go­je ra­šė gar­sus gy­dy­to­jas, pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tas moks­lų dak­ta­ras Juo­zas Ste­po­nas Da­ni­le­vi­čius: „Se­nat­vė – ne ka­lė­ji­mas, bet pra­ei­ties mu­zie­jus... Bran­gus pri­si­mi­ni­mas, sa­vų džiaugs­mų ir pra­lai­mė­ji­mų. Se­nat­vė – Jau­nys­tės do­va­na, gy­ve­ni­mo ro­man­tiš­ka ap­gau­lė.“

 

Įver­tin­ki­me sa­vo san­ty­kį su mal­da ir pa­si­tik­rin­ki­me, gal tai dar vie­na ga­li­my­bė įgy­ti dva­sios stip­ry­bės

nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

VšĮ as­me­ny­bės bran­dos cen­tro di­rek­to­rė, psi­cho­lo­gė Au­re­li­ja Lin­gie­nė

 

Šių die­nų mū­sų gy­ve­ni­mas pil­nas iš­šū­kių, ne­ti­kė­tu­mų, stre­sų ir po­ky­čių. Ne­re­tai žmo­gui ten­ka sku­biai pri­im­ti reikš­min­gus spren­di­mus ar spręs­ti kon­flik­tus.

Kar­tais emo­ci­nis krū­vis bū­na toks di­de­lis, kad žmo­gui stin­ga re­sur­sų jų įvei­kai. Kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me sa­vo pa­mėg­tus ir įval­dy­tus me­to­dus, kaip sėk­min­gai įveik­ti tuos sun­ku­mus, ku­rie mus už­puo­lė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug yra kal­ba­ma ir ra­šo­ma apie efek­ty­vaus po­il­sio nau­dą, įvai­rias at­si­pa­lai­da­vi­mo tech­ni­kas, mu­zi­kos, dai­lės te­ra­pi­ją, ener­ge­ti­nį gy­dy­mą, juo­ką, me­di­ta­ci­ją, re­li­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas ar ki­tas dva­si­nes prak­ti­kas. Vis­ko yra daug. Ir kaip tei­sin­gai pa­si­rink­ti? Ku­ri tech­ni­ka pa­ti efek­ty­viau­sia ar pa­vei­kiau­sia?

 Tei­sin­go at­sa­ky­mo nė­ra, nes čia ren­ka­mės mes pa­tys pa­gal sa­vo nuo­sta­tas, po­žiū­rius, įsi­ti­ki­ni­mus ir ver­ty­bes. Vie­na iš dva­si­nių prak­ti­kų yra mal­da. Kiek­vie­nas tu­ri­me skir­tin­gą san­ty­kį su Die­vu ir mal­da. Tai la­bai as­me­niš­ka ir reiš­kia mums skir­tin­gus da­ly­kus.

Žmo­nės mel­džia­si Die­vui dė­ko­da­mi, pra­šy­da­mi Jo ma­lo­nių, gar­bin­da­mi, da­ly­da­mie­si sa­vo rū­pes­čiais ir sun­ku­mais.

At­lik­ti ty­ri­mai liu­di­ja, kad mal­da vei­kia tei­gia­mai mū­sų fi­zi­nę ir psi­chi­nę svei­ka­tą. Kar­tu ga­li pri­si­dė­ti prie ge­res­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių kū­ri­mo ko­ky­bės, leng­viau iš­gy­ven­ti ne­tek­tis, pra­ra­di­mus, ne­sėk­mes.

Tik no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad ty­ri­mai ro­do, jog mal­dą, kaip re­sur­są, daž­niau nau­do­ja bran­des­nio am­žiaus žmo­nės. Moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­jan­tys mal­dos po­vei­kį žmo­gui, tei­gia, kad be­si­mel­džian­tys žmo­nės daž­niau jau­čia­si lai­min­ges­ni, už­pil­dę sa­vo vi­di­nę tuš­tu­mą.

Įver­tin­ki­me sa­vo san­ty­kį su mal­da ir pa­si­tik­rin­ki­me, gal tai dar vie­na ga­li­my­bė įgy­ti dva­sios stip­ry­bės.

Am­žiaus bran­da ne­re­tai su­si­ju­si su vie­ni­šu­mu. Tai tas lai­ko­tar­pis, ku­ria­me dau­giau­sia pra­ra­di­mų ir ne­tek­čių. To­dėl vie­ni­šu­mas ne­re­tam šia­me am­žiu­je yra ne­iš­ven­gia­mas.

 Bet vie­ni­šu­mas nė­ra žmo­gaus fi­zi­nė izo­lia­ci­ja. Ne­pa­mirš­ki­me, jog vie­ni­šu­mo jaus­mas ga­li mus už­klup­ti bet ku­ria­me am­žiu­je, tik moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­jan­tys vie­ni­šu­mą, tei­gia, kad di­dė­jant am­žiui vie­ni­šu­mo jaus­mas stip­rė­ja.

 Kon­sul­tuo­da­ma pa­aug­lius ne­re­tai taip pat su­si­du­riu su šių vie­ni­šu­mu, nors dau­ge­lis jų gy­ve­na pil­no­se „tei­sin­go­se“ šei­mo­se. At­ro­dy­tų, te­rei­kia su­si­ras­ti ben­dra­am­žių, ben­dra­min­čių ir vie­ni­šu­mo ne­liks.

 Kar­tais žmo­gus, bū­da­mas tarp žmo­nių, ga­li jaus­tis la­bai vie­ni­šas. Mes vi­si la­bai skir­tin­gi, skir­tin­gi ir mū­sų tem­pe­ra­men­tai. Net pa­te­kę į tas pa­čias ap­lin­ky­bes ir si­tu­a­ci­jas, į jas re­a­guo­ja­me skir­tin­gai.

Jau vai­kys­tė­je ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad vie­ni vai­kai grei­čiau su ki­tais su­si­drau­gau­ja, o ki­tiems rei­kia daug dau­giau lai­ko pa­žin­čiai už­megz­ti. Tos ar ki­tos as­me­ny­bės sa­vy­bės iš­lie­ka vi­są gy­ve­ni­mą.

Taip pat ir su žmo­nė­mis bran­do­je – vie­ni sie­kia san­ty­kių su ki­tais, ki­ti pa­tys sa­ve at­skir­ty­je pa­lie­ka.

 No­ras kuo dau­giau pa­žin­ti pa­sau­lio (jei įma­no­ma – ke­liau­ti, skai­ty­ti, ben­drau­ti su tas pa­tir­tis tu­rin­čiais), iš­mok­ti ko nors nau­jo (yra tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tai, skir­ti bran­daus am­žiaus žmo­nėms), džiaug­tis, su­vok­ti, kad tu­ri­me da­bar­tį, bū­ti jo­je (džiaug­tis tuo, ką tu­riu ir da­bar pa­ti­riu, ar­ba pri­si­min­ti po­zi­ty­vias gy­ve­ni­mo pa­tir­tis), ge­ri kon­flik­tų spren­di­mo įgū­džiai (ne­lik­ti kon­flik­tuo­se su sa­vo ap­lin­ka) – tai tos mū­sų sa­vy­bės, ku­rios pa­de­da sėk­min­gai adap­tuo­tis (pri­si­tai­ky­ti) ap­lin­ko­je ir ne­si­jaus­ti vie­ni­šam.

 Ap­si­dai­ry­ki­me ap­lin­kui ir pa­ma­ty­si­me, kad ša­lia mū­sų tik­rai yra žmo­nių, ku­riems mes rū­pi­me. Drą­siai pri­ei­ki­me ir pa­si­svei­kin­ki­me, nuo to ga­li pra­si­dė­ti nau­ja pa­žin­tis ir ben­drys­tė.

 Rei­kia tik pra­dė­ti ir Jūs ga­lė­si­te pa­si­da­ly­ti sa­vo jau­se­na, pa­tir­ti­mi, no­rais ar sva­jo­nė­mis.

 

Vie­ni­šu­mas, jei jau­tie­si Die­vo ap­leis­tas ir už­mirš­tas, yra dvi­gu­bai sun­kes­nis

nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ry­tis Bal­tru­šai­tis

 

Ką žmo­gui reiš­kia mal­da?

Mal­da – po­kal­bis su Die­vu, ku­riam bū­din­gas bu­vi­mas drau­ge, kal­bė­ji­ma­sis ir klau­sy­ma­sis. Nors at­ro­do, kad la­bai svar­būs mū­sų žo­džiai ir mal­dos in­ten­ci­jos for­mu­luo­tė, ta­čiau ty­la mal­do­je yra nie­kuo ne­pa­kei­čia­ma, ji daž­nai yra iš­kal­bin­ges­nė ir vai­sin­ges­nė nei žo­džiai.

Kai šian­dien jun­ta­me žmo­giš­kų­jų san­ty­kių pa­žeis­tu­mą ir tra­pu­mą, mal­da Die­vui, la­bai kon­kre­čiam as­me­niui, tam­pa pa­si­ti­kė­ji­mo ir be­są­ly­giš­ko ma­nęs pri­ėmi­mo to­kio, koks esu, vie­ta. Vie­ta dau­giau nei lai­kas. Tai kon­kre­ty­bė.

Ži­no­ma, pa­si­tai­ko mo­men­tų, kai mal­da yra pa­na­šes­nė į drau­di­mų ben­dro­vės pa­slau­gą – „aš pa­si­mel­siu, tu pa­da­ryk“. Mal­da ga­li tap­ti žmo­gaus įsa­ky­mo Die­vui vie­ta: „Pa­da­ryk taip, kaip no­riu aš.“

Tik­ro­sios mal­dos es­mė – už­čiuop­ti san­ty­kį su Die­vu, jį au­gin­ti. Mal­da – pri­glu­di­mas prie My­li­mo­jo, jo va­lios at­pa­ži­ni­mas.

O apie pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių vie­ni­šu­mo jaus­mą vie­nak­ryp­čio at­sa­ky­mo nė­ra, nes kiek­vie­no pa­gy­ve­nu­sio žmo­gaus is­to­ri­ja ki­to­kia. 

Pir­miau­sia at­ski­ria­me są­vo­kas „vie­ni­šu­mas“ ir „vie­nat­vė“.

Vie­ni­šu­mas ga­li kil­ti iš re­a­laus ap­leis­tu­mo jaus­mo: ne­ap­lan­ko vai­kai, anū­kai, bu­vę ben­dra­dar­biai ir bi­čiu­liai. Ryš­kus vie­ni­šu­mo jaus­mas iš­gy­ve­nant ne­tek­tį, ypač ant­ro­sios pu­sės, nes žmo­gus jau­čia, kad ne tik mi­rė ar­ti­mas žmo­gus, bet ir gy­ve­ni­mas ne­at­šau­kia­mai pra­ėjo.

Ga­li iš­gy­ven­ti vie­ni­šu­mą dėl pa­ti­ria­mos kan­čios ar li­gos, nes ken­čiant va­lan­dos ir mi­nu­tės la­bai il­gos, o ra­ki­na­mų du­rų gar­sas, kai grįž­ta ar­ti­mie­ji po dar­bo ar moks­lų, iš­si­tę­sęs iki am­ži­ny­bės. Pa­me­nu, skai­čiau apie vie­ną ty­ri­mą Olan­di­jo­je, kur se­ny­vi ir ser­gan­tys žmo­nės su­ti­ko, kad jiems bū­tų pri­tai­ky­ta eu­ta­na­zi­ja.

Gru­pė moks­li­nin­kų ap­klau­sė šiuos žmo­nes kel­da­mi klau­si­mą: „Ar tik­rai no­ri­te mir­ti?“ Di­džio­ji da­lis at­sa­kė, kad ne, bet jau­čia­si nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, to­dėl ge­riau nu­mir­ti.

Vie­ni­šu­mas ga­li iš­tik­ti dėl ne­iš­si­pil­džiu­sių sva­jo­nių ir pla­nų, ku­riems jau nė­ra nei lai­ko, nei jė­gų.

Jei žmo­gus vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo itin ak­ty­vus ir veik­lus, o at­ėjo lai­kas, kai dau­giau lai­ko rei­kia pra­leis­ti na­muo­se, tuo­met vie­ni­šu­mas yra re­a­ly­bė.

Vie­ni­šas žmo­gus, su daž­nai iš­sprūs­tan­čiais žo­džiais „aš nie­kam ne­rei­ka­lin­gas“, kuo­met at­si­du­ria glo­bos na­muo­se, ar pri­va­lo iš es­mės keis­ti gy­ve­ni­mo ap­lin­ką, pa­vyz­džiui, dėl su­sil­pnė­ju­sios svei­ka­tos pa­lie­ka sa­vo na­mus kai­me ir per­si­ke­lia pas vai­kus į bu­tą mies­te.

Vie­ni­šu­mo jaus­mas daž­niau ly­di ne­ti­kin­tį žmo­gų. Ti­kin­tis ran­da pras­mę mels­da­ma­sis ir, jei jė­gos lei­džia, įsi­trauk­da­mas į veik­las baž­ny­ti­nė­je ben­druo­me­nė­je, ta­čiau vie­ni­šu­mas, jei jau­tie­si Die­vo ap­leis­tas ir už­mirš­tas, yra dvi­gu­bai sun­kes­nis.

Ką su tuo jaus­mu da­ry­ti, jau ki­ta te­ma.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Daugiau rašykite tokiomis temomis. Įdomu ir naudinga.Visi trys pašnekovai yra labai puikūs, juos pakalbinkite dažniau, įdomių patarimų, teiginių pasako ir visuomet pamoko. Vertinu žemiškus straipsnius

Kiti straipsniai