Gyvasis miško gylis: Virginijos tapybos fenomenas

Lankytojams pristatyta glausta, tačiau itin stipri ekspozicija, leidžianti iš arti pajusti jos kuriamą pasaulį. Virginijos drobės nėra tradiciniai, romantiški peizažai – autorė pasirenka nestandartinę perspektyvą, žiūrovą įtraukdama į gilias, aukštas miško tankmes, kuriose visiškai nesimato dangaus. Žvilgsnis sąmoningai sutelkiamas tankmėje, kurioje dominuoja vešli miško paklotė, tvirti kamienai ir įvairių rūšių medžiai. Dangaus nebuvimas sukuria magiškos izoliacijos jausmą, o parodos lankytojus ypač žavi ir prikausto meistriškai ištapyti, neįtikėtinai tikroviški šešėliai, suteikiantys kūriniams trimatės erdvės pojūtį.

Kiekvienas paveikslas pulsuoja gyvastimi, kurią išryškina paslaptinga šviesa. Ji pasiekia miško gilumą iš kažkur aukštai, subtiliai prasiskverbdama pro nematomą lają ir tikslingai apšviesdama miško paklotę. Techniškai šie darbai reikalauja neįtikėtino preciziškumo. Virginija kūriniams naudoja vos 4 bazines spalvas, tačiau jas maišydama išgauna kelias dešimtis unikalių atspalvių. Šiam sudėtingam gyliui ir tekstūrai sukurti vienam paveikslui pasitelkiama net 10–12 skirtingų teptukų, leidžiančių suvaldyti kiekvieną smulkiausią miško gyvasties virpesį.

Alytiškę dailininkę V. Mikulevičiūtę kalbina Aldona Kudzienė.

– Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatote pirmą miško paveikslų ciklą. Koks jausmas matyti savo darbus viešoje erdvėje, atvirus žiūrovų akims?

–  Tai pirmoji mano kūrybinių darbų paroda Alytuje. Prieš tai Dovainonių kultūros centre (Kaišiadorių sav.) eksponavau abstrakčius, akrilu lietus paveikslus. Tai buvo kaip ir įžanga mano paveikslų viešinimo. Išties nuostabus jausmas matyti savo darbus viešoje erdvėje, stebėti, kai lankytojai tyrinėja mąsliais žvilgsniais ir žavisi. Geriausias atpildas kūrėjui, kai jo darbai paliečia ne tik žiūrovo akį, bet ir širdį.

– Iš jūsų mamos Marijos Mikulevičienės išgirdome labai smagią ir netikėtą istoriją, kad vaikystėje nutapėte aktoriaus Brado Pitto portretą, kuriuo pasipuošėte savo kambarį. Ką jums tuomet reiškė tas darbas ir ar tas portretas vis dar išliko?

– Tiesą sakant, nelabai liko atmintyje šis momentas, aiškiau jį prisimena mano tėvai. Paveikslas buvo pieštas paprastu pieštuku. Visi vaikystėje turėjome mėgiamų aktorių, muzikos atlikėjų, taip ir man patiko ši persona, o kadangi mėgau piešti, nusprendžiau pasimėgauti procesu ir nupiešti plakatą. Daug portretų esu nupiešusi, net autoportretų. 

– Portretai reikalauja žmogaus anatomijos ir charakterio pajautimo, o dabar tapote miško gyvastį. Kas jums pačiai sunkesnis iššūkis – pagauti žmogaus žvilgsnį ar tikrovišką medžio šešėlį?

– Be abejo, portretus piešti yra sunkiau nei tapyti miškus. Vaikystėje portretus piešdavau iš nuotraukų, kitaip dar nemokėjau, todėl nebuvo sunku. Jau tik studijuodama supratau, kaip reikia iš tiesų juos piešti. Pirma turi suprasti visą kūno anatomiją, raumenų išsidėstymą ir tik tada dengi šešėlius, trini blikus. Žmogaus žvilgsnį pagauti taip pat svarbu, kaip ir suteikti paveikslui charakterį. O miško tapymas – tai lyg simfonija, nieko daug galvoti nereikia, tik suprasti, iš kur ir kokia kryptimi sklinda šviesa, tada dengi šešėlius, šviesos atspindžius ir kontrastus. 

–  Neįtikėtina, kad naudodama tik 4 bazines spalvas išgaunate kelias dešimtis atspalvių. Kaip atradote šią formulę ir ar ilgai eksperimentavote, kol pasiekėte tokį rezultatą?

– Negaliu sakyti, kad tai buvo atradimas ar kažkas naujo tapyboje, tiesiog kai žvelgi, tarkim, į mišką, jis juk nėra vienos žalios spalvos, jame šimtai žalių atspalvių. Taip ir mano paveiksluose: žalius dažus galima įvairiais santykiais maišyti su kitomis spalvomis, kad išgauti šiltą samanų atspalvį arba šaltą šešėlį. Žiūrint į spalvą gamtoje nesunku pasakyti, kokių ir kiek dažų reikia ją išgauti. Turbūt kaip ir talentingam virtuvės šefui gaminant salotas, juk vien salotos nebus skanu, reikia nemažai priedų, kad pagamintum tikrai skanų patiekalą. Čia reikalinga intuicija. 

– Vienam paveikslui naudojate net 10–12 skirtingų teptukų. Ar kiekvienas teptukas  atlieka tik tam tikrą vaidmenį – pavyzdžiui, vienas skirtas samanoms, kitas žievei?

– Tiek skirtingų dydžių ir formų teptukų reikia skirtingiems potėpiams. Dengiant paveikslo dugną reikia plataus teptuko, dideliems medžių kamienams reikia jau mažesnio, žolei – senojo, nutręšusio teptuko, kad išgauti tą pievos netvarką, smulkiems lapams – dar mažesnio, tada dar suliejimo teptuko, plonyčio vos kelių plaukelių – smulkiai žolytei… Rankose dažniausiai vienu metu būna trys teptukai ir vienas dar dantyse. 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.