Taut­vi­las Put­vis ūki­nin­kau­ja pro­pro­se­ne­lio že­mė­je (174)

Taut­vi­las Put­vis nuo ma­žens jau­tė, kad ūki­nin­ka­vi­mas – jam ar­ti­ma veik­la. Ka­ro­li­nos Balt­miš­kės nuotr.
Taut­vi­las Put­vis nuo ma­žens jau­tė, kad ūki­nin­ka­vi­mas – jam ar­ti­ma veik­la. Ka­ro­li­nos Balt­miš­kės nuotr.
„Kiek sa­ve pa­me­nu – vi­są lai­ką pa­dė­da­vau tė­vams ūky­je, tad sa­vo ūkio įkū­ri­mas bu­vo tik lai­ko klau­si­mas“, – sa­vo pa­si­rin­ki­mą api­bū­di­na prieš tre­jus me­tus Kel­mės ra­jo­ne ūki­nin­kau­ti pra­dė­jęs 29 me­tų Taut­vi­las Put­vis.

Tę­sia gi­mi­nės tra­di­ci­jas

T. Put­vis gi­mė Kau­ne, ta­čiau jau jam bū­nant ket­ve­rių šei­ma nu­ta­rė grįž­ti į kai­mą, nes 1996 me­tais Taut­vi­lo se­ne­liai – Jad­vy­ga ir Al­gis Put­viai su­sig­rą­ži­no šei­mos že­mę Grau­ži­kuo­se. Po po­ros me­tų į gim­tuo­sius kraš­tus su­grį­žo ir Taut­vi­lo tė­vai – Da­nu­tė ir Vi­das Put­viai. Tad vai­ki­nas vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą įgi­jo jau Kel­mė­je.

„Kai tau aš­tuo­nio­li­ka me­tų, ne­la­bai ži­nai, ko no­ri. Pa­si­rin­kau sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Vil­niaus Ge­di­mi­no uni­ver­si­te­te. Jas bai­giau 2013 me­tais ir ne­tru­kus su­grį­žau į kai­mą, – pa­sa­ko­ja jau­na­sis ūki­nin­kas. – Ne­si­gai­liu stu­di­ja­vęs in­ži­ne­ri­jos moks­lus. Įgy­tos ži­nios ūky­je la­bai pra­ver­čia. Be to, pa­gal spe­cia­ly­bę dar dir­bu Kel­mė­je. Kol ūkis ku­ria­mas, pa­pil­do­mos pa­ja­mos la­bai rei­ka­lin­gos.“

2017 me­tais T. Put­vis įre­gist­ra­vo sa­vo ūkį ir pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti to­se vie­to­se, ku­rio­se šia veik­la už­si­ė­mė jo pro­pro­se­ne­lis, Grau­ži­kų dva­ro sa­vi­nin­kas, žu­vi­nin­kys­tės pra­di­nin­kas, švie­tė­jas, knyg­ne­šių rė­mė­jas, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jas Vla­das Pūt­vis-Put­vins­kis.

„Man sma­gu, kad tę­siu gi­mi­nės tra­di­ci­jas. Au­gi­nu mė­si­nius miš­rū­nų veis­lės gal­vi­jus. Per me­tus už­au­gi­nu ir par­duo­du apie 30 gal­vi­jų. Dir­bu apie 65 ha že­mės. Tad ly­gia­gre­čiai plė­to­ju ir au­ga­li­nin­kys­tę. Da­lį ja­vų der­liaus pa­si­lie­ku pa­ša­rams, da­lį – par­duo­du, – ūki­nin­ka­vi­mo pra­džia pa­ten­kin­tas pa­šne­ko­vas, o pa­si­tei­ra­vus, ko­kie ry­šiai jį sie­ja su 1935–1938 me­tų Vy­riau­sy­bės že­mės ūkio mi­nist­ru Sta­siu Pūt­viu, pa­aiš­ki­na, kad tai jo pro­se­ne­lio Vy­tau­to Pūt­vio bro­lis. – Mū­sų gi­mi­nė vi­są lai­ką su­si­ju­si su že­mės ūkiu, tad gal to­dėl ir ma­no tė­tis, ir aš ta­po­me ūki­nin­kais.“

 

Ūkiui kur­ti – pa­ra­ma

Įre­gist­ra­vęs ūkį T. Put­vis pa­tei­kė pa­raiš­ką pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nės „Ūkio ir ver­slo plėt­ra“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mui“. Jam bu­vo skir­ta 39,6 tūkst. eu­rų pa­ra­ma. „Prie pa­ra­mos su­mos pri­dė­jus pa­sko­lą pa­vy­ko įsi­gy­ti nau­ją trak­to­rių. Šian­dien juo nu­dir­bu be­veik vi­sus ūkio dar­bus, – sa­ko ūki­nin­kas. – Ma­nau, pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti be pa­ra­mos ga­li tik dvie­jų ti­pų žmo­nės: tie, ku­rie tu­ri pra­di­nį ka­pi­ta­lą, ar­ba tie, ku­rie jau at­ei­na į su­kur­tą ūkį ir jį pe­ri­ma. Šiais lai­kais įkur­ti ūkį nuo nu­lio la­bai sun­ku. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko iš­im­čių, bet jos yra la­bai re­tos. Man pa­si­se­kė. Ir pa­ra­mą ūkiui įkur­ti ga­vau, ir ša­lia esan­tys tė­vai ne­ma­žai pa­de­da.“

Taut­vi­lo tė­vai – D. ir V. Put­viai plė­to­ja pie­ni­nin­kys­tės ūkį – lai­ko iki 25 mel­žia­mų kar­vių. „Ma­no ūkio spe­ci­fi­ka to­kia, kad ne­lai­kau mo­ti­ni­nės ban­dos, o per­ku ver­še­lius. Di­dži­ą­ją jų da­lį per­ku iš tė­vų. Šiek tiek at­jun­ky­tų ver­še­lių nu­si­per­ku iš kai­my­nų. Tin­ka­mą svo­rį, kad bū­tų re­a­li­zuo­ti, gal­vi­jai pa­sie­kia per 20–23 mė­ne­sius. Kiek­vie­nais me­tais pro­ce­sas kar­to­ja­si – pa­va­sa­rį įsi­gy­ju ver­še­lių, ku­rie pa­kei­čia jau už­au­gu­sius“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si ūki­nin­kas.

 

Di­džiau­sias sun­ku­mas – apy­var­ti­nių lė­šų trū­ku­mas

Kaip pa­brė­žia Taut­vi­las, vie­nas di­džiau­sių jau­nų ūki­nin­kų pa­ti­ria­mų sun­ku­mų yra apy­var­ti­nių lė­šų trū­ku­mas.

„Už pro­duk­ci­ją ūki­nin­kams Lie­tu­vo­je su­pir­kė­jai mo­ka be­ne ma­žiau­siai tarp ES ša­lių, tad kon­ku­ruo­ti su ko­le­go­mis iš ap­lin­ki­nių vals­ty­bių tam­pa vis sun­kiau, – ap­gai­les­tau­ja pa­šne­ko­vas. – Ži­no­ma, gau­ti di­des­nes pa­ja­mas mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jai ga­lė­tų su­si­ko­o­pe­ra­vę. Ta­čiau šiuo me­tu Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta tik­rų ko­o­pe­ra­ty­vų. To­kių ko­o­pe­ra­ty­vų, ko­kie vei­kia Len­ki­jo­je ar Da­ni­jo­je, mū­sų ša­ly­je yra tik vie­nas ki­tas. Jei mums pa­vyk­tų ko­o­pe­ruo­tis, su­pir­kė­jams ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti daug di­des­nį pro­duk­ci­jos kie­kį ir už di­des­nę kai­ną. Ma­nau, ir var­to­to­jams pro­duk­tų kai­nos bū­tų ma­žes­nės. De­ja, šiuo me­tu di­dži­ą­ją da­lį ūki­nin­ko už­dar­bio pa­si­da­li­ja per­dir­bė­jai ir pre­ky­bi­nin­kai.

Di­des­nės su­pir­ki­mo kai­nos, ma­nau, dau­giau jau­nų žmo­nių pa­ska­tin­tų grįž­ti į kai­mą ir im­tis ūki­nin­ka­vi­mo. Pri­si­me­nu, ma­no vai­kys­tė­je, pra­bė­gu­sio­je ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džio­je, kai­muo­se prak­tiš­kai kiek­vie­nas gy­ven­to­jas tu­rė­jo ke­lias kar­ves, viš­tų, au­gi­no kiau­lę.“

 

Ne lauk­ti, o da­ly­vau­ti

Jau­no­jo ūki­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, ku­riant mo­der­nų kai­mą la­bai svar­bus ūki­nin­kų ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas žem­dir­bių in­te­re­sus gi­nan­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. Tad vos įre­gist­ra­vęs ūkį, įsi­trau­kė į Lie­tu­vos jau­nų­jų ūki­nin­kų ir jau­ni­mo są­jun­gą. „Ši or­ga­ni­za­ci­ja pui­kiai gi­na jau­nų­jų ūki­nin­kų in­te­re­sus. Ieš­ko­da­mi ge­riau­sių spren­di­mų, daž­nai dis­ku­tuo­ja­me su Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros at­sto­vais. Są­jun­ga yra Že­mės ūkio rū­mų ir Eu­ro­pos jau­nų­jų ūki­nin­kų ta­ry­bos na­rė. Jau­nie­ji ūki­nin­kai ak­ty­viai da­ly­va­vo Že­mės ūkio rū­mų or­ga­ni­zuo­to­se pro­tes­to ak­ci­jo­se Briu­se­ly­je, sie­kiant di­des­nių tie­sio­gi­nių iš­mo­kų“, – or­ga­ni­za­ci­jos svar­bą pa­brė­žia T. Put­vis.

Pa­šne­ko­vas pa­si­džiau­gia, kad Lie­tu­vo­je bu­vo at­si­sa­ky­ta nuo­sta­tos pa­ra­mą skir­ti tik per­kant nau­ją že­mės ūkio tech­ni­ką. Jo tei­gi­mu, jau­nie­siems ūki­nin­kams svar­bi ir pa­pil­do­ma iš­mo­ka, mo­ka­ma pir­muo­sius pen­ke­rius me­tus. „Ge­rai, kad ieš­ko­ma bū­dų, kaip jau­nus žmo­nes pa­ska­tin­ti ūki­nin­kau­ti. Juk se­niau ūki­nin­kau­jan­tie­ji jau yra pa­si­nau­do­ję ES pa­ra­ma, pri­si­pir­kę nau­jos že­mės ūkio tech­ni­kos, o kur­ti ūkį jau­nam žmo­gui la­bai sun­ku“, – sa­ko ūki­nin­kas.

Ku­rian­tie­ji sa­vo ūkį su­si­du­ria ir su dar vie­na pro­ble­ma – la­bai trūks­ta že­mės. Pa­sak Taut­vi­lo, iš­si­nuo­mo­ti že­mės Kel­mės ra­jo­ne be­veik ne­įma­no­ma. Kuo di­des­nė kon­ku­ren­ci­ja, tuo bran­giau už nuo­mo­ja­mą že­mę ten­ka mo­kė­ti.

„Ma­nau, šiais lai­kais ūki­nin­ka­vi­mas yra la­biau ver­slas nei gy­ve­ni­mo bū­das, tad tu­riu vil­čių, kad pa­vyks su­kur­ti pel­nin­gai dir­ban­tį, per­spek­ty­vų ūkį, ku­ria­me ga­lė­siu ne tik pats dirb­ti, bet ir įdar­bin­ti dar ke­lis žmo­nes, – pla­nais da­li­ja­si T. Put­vis. – Man pa­tin­ka kai­mas, gam­ta, gy­vū­nai. Čia nie­ka­da ne­už­si­bai­gia veik­la.“

Užs. Nr. 0130

logo

 

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.