Taut­vi­las Put­vis ūki­nin­kau­ja pro­pro­se­ne­lio že­mė­je

Tę­sia gi­mi­nės tra­di­ci­jas

T. Put­vis gi­mė Kau­ne, ta­čiau jau jam bū­nant ket­ve­rių šei­ma nu­ta­rė grįž­ti į kai­mą, nes 1996 me­tais Taut­vi­lo se­ne­liai – Jad­vy­ga ir Al­gis Put­viai su­sig­rą­ži­no šei­mos že­mę Grau­ži­kuo­se. Po po­ros me­tų į gim­tuo­sius kraš­tus su­grį­žo ir Taut­vi­lo tė­vai – Da­nu­tė ir Vi­das Put­viai. Tad vai­ki­nas vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą įgi­jo jau Kel­mė­je.

„Kai tau aš­tuo­nio­li­ka me­tų, ne­la­bai ži­nai, ko no­ri. Pa­si­rin­kau sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Vil­niaus Ge­di­mi­no uni­ver­si­te­te. Jas bai­giau 2013 me­tais ir ne­tru­kus su­grį­žau į kai­mą, – pa­sa­ko­ja jau­na­sis ūki­nin­kas. – Ne­si­gai­liu stu­di­ja­vęs in­ži­ne­ri­jos moks­lus. Įgy­tos ži­nios ūky­je la­bai pra­ver­čia. Be to, pa­gal spe­cia­ly­bę dar dir­bu Kel­mė­je. Kol ūkis ku­ria­mas, pa­pil­do­mos pa­ja­mos la­bai rei­ka­lin­gos.“

2017 me­tais T. Put­vis įre­gist­ra­vo sa­vo ūkį ir pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti to­se vie­to­se, ku­rio­se šia veik­la už­si­ė­mė jo pro­pro­se­ne­lis, Grau­ži­kų dva­ro sa­vi­nin­kas, žu­vi­nin­kys­tės pra­di­nin­kas, švie­tė­jas, knyg­ne­šių rė­mė­jas, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jas Vla­das Pūt­vis-Put­vins­kis.

„Man sma­gu, kad tę­siu gi­mi­nės tra­di­ci­jas. Au­gi­nu mė­si­nius miš­rū­nų veis­lės gal­vi­jus. Per me­tus už­au­gi­nu ir par­duo­du apie 30 gal­vi­jų. Dir­bu apie 65 ha že­mės. Tad ly­gia­gre­čiai plė­to­ju ir au­ga­li­nin­kys­tę. Da­lį ja­vų der­liaus pa­si­lie­ku pa­ša­rams, da­lį – par­duo­du, – ūki­nin­ka­vi­mo pra­džia pa­ten­kin­tas pa­šne­ko­vas, o pa­si­tei­ra­vus, ko­kie ry­šiai jį sie­ja su 1935–1938 me­tų Vy­riau­sy­bės že­mės ūkio mi­nist­ru Sta­siu Pūt­viu, pa­aiš­ki­na, kad tai jo pro­se­ne­lio Vy­tau­to Pūt­vio bro­lis. – Mū­sų gi­mi­nė vi­są lai­ką su­si­ju­si su že­mės ūkiu, tad gal to­dėl ir ma­no tė­tis, ir aš ta­po­me ūki­nin­kais.“

Ūkiui kur­ti – pa­ra­ma

Įre­gist­ra­vęs ūkį T. Put­vis pa­tei­kė pa­raiš­ką pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nės „Ūkio ir ver­slo plėt­ra“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mui“. Jam bu­vo skir­ta 39,6 tūkst. eu­rų pa­ra­ma. „Prie pa­ra­mos su­mos pri­dė­jus pa­sko­lą pa­vy­ko įsi­gy­ti nau­ją trak­to­rių. Šian­dien juo nu­dir­bu be­veik vi­sus ūkio dar­bus, – sa­ko ūki­nin­kas. – Ma­nau, pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti be pa­ra­mos ga­li tik dvie­jų ti­pų žmo­nės: tie, ku­rie tu­ri pra­di­nį ka­pi­ta­lą, ar­ba tie, ku­rie jau at­ei­na į su­kur­tą ūkį ir jį pe­ri­ma. Šiais lai­kais įkur­ti ūkį nuo nu­lio la­bai sun­ku. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko iš­im­čių, bet jos yra la­bai re­tos. Man pa­si­se­kė. Ir pa­ra­mą ūkiui įkur­ti ga­vau, ir ša­lia esan­tys tė­vai ne­ma­žai pa­de­da.“

Taut­vi­lo tė­vai – D. ir V. Put­viai plė­to­ja pie­ni­nin­kys­tės ūkį – lai­ko iki 25 mel­žia­mų kar­vių. „Ma­no ūkio spe­ci­fi­ka to­kia, kad ne­lai­kau mo­ti­ni­nės ban­dos, o per­ku ver­še­lius. Di­dži­ą­ją jų da­lį per­ku iš tė­vų. Šiek tiek at­jun­ky­tų ver­še­lių nu­si­per­ku iš kai­my­nų. Tin­ka­mą svo­rį, kad bū­tų re­a­li­zuo­ti, gal­vi­jai pa­sie­kia per 20–23 mė­ne­sius. Kiek­vie­nais me­tais pro­ce­sas kar­to­ja­si – pa­va­sa­rį įsi­gy­ju ver­še­lių, ku­rie pa­kei­čia jau už­au­gu­sius“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si ūki­nin­kas.

Di­džiau­sias sun­ku­mas – apy­var­ti­nių lė­šų trū­ku­mas

Kaip pa­brė­žia Taut­vi­las, vie­nas di­džiau­sių jau­nų ūki­nin­kų pa­ti­ria­mų sun­ku­mų yra apy­var­ti­nių lė­šų trū­ku­mas.

„Už pro­duk­ci­ją ūki­nin­kams Lie­tu­vo­je su­pir­kė­jai mo­ka be­ne ma­žiau­siai tarp ES ša­lių, tad kon­ku­ruo­ti su ko­le­go­mis iš ap­lin­ki­nių vals­ty­bių tam­pa vis sun­kiau, – ap­gai­les­tau­ja pa­šne­ko­vas. – Ži­no­ma, gau­ti di­des­nes pa­ja­mas mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jai ga­lė­tų su­si­ko­o­pe­ra­vę. Ta­čiau šiuo me­tu Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta tik­rų ko­o­pe­ra­ty­vų. To­kių ko­o­pe­ra­ty­vų, ko­kie vei­kia Len­ki­jo­je ar Da­ni­jo­je, mū­sų ša­ly­je yra tik vie­nas ki­tas. Jei mums pa­vyk­tų ko­o­pe­ruo­tis, su­pir­kė­jams ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti daug di­des­nį pro­duk­ci­jos kie­kį ir už di­des­nę kai­ną. Ma­nau, ir var­to­to­jams pro­duk­tų kai­nos bū­tų ma­žes­nės. De­ja, šiuo me­tu di­dži­ą­ją da­lį ūki­nin­ko už­dar­bio pa­si­da­li­ja per­dir­bė­jai ir pre­ky­bi­nin­kai.

Di­des­nės su­pir­ki­mo kai­nos, ma­nau, dau­giau jau­nų žmo­nių pa­ska­tin­tų grįž­ti į kai­mą ir im­tis ūki­nin­ka­vi­mo. Pri­si­me­nu, ma­no vai­kys­tė­je, pra­bė­gu­sio­je ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džio­je, kai­muo­se prak­tiš­kai kiek­vie­nas gy­ven­to­jas tu­rė­jo ke­lias kar­ves, viš­tų, au­gi­no kiau­lę.“

Ne lauk­ti, o da­ly­vau­ti

Jau­no­jo ūki­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, ku­riant mo­der­nų kai­mą la­bai svar­bus ūki­nin­kų ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas žem­dir­bių in­te­re­sus gi­nan­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. Tad vos įre­gist­ra­vęs ūkį, įsi­trau­kė į Lie­tu­vos jau­nų­jų ūki­nin­kų ir jau­ni­mo są­jun­gą. „Ši or­ga­ni­za­ci­ja pui­kiai gi­na jau­nų­jų ūki­nin­kų in­te­re­sus. Ieš­ko­da­mi ge­riau­sių spren­di­mų, daž­nai dis­ku­tuo­ja­me su Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros at­sto­vais. Są­jun­ga yra Že­mės ūkio rū­mų ir Eu­ro­pos jau­nų­jų ūki­nin­kų ta­ry­bos na­rė. Jau­nie­ji ūki­nin­kai ak­ty­viai da­ly­va­vo Že­mės ūkio rū­mų or­ga­ni­zuo­to­se pro­tes­to ak­ci­jo­se Briu­se­ly­je, sie­kiant di­des­nių tie­sio­gi­nių iš­mo­kų“, – or­ga­ni­za­ci­jos svar­bą pa­brė­žia T. Put­vis.

Pa­šne­ko­vas pa­si­džiau­gia, kad Lie­tu­vo­je bu­vo at­si­sa­ky­ta nuo­sta­tos pa­ra­mą skir­ti tik per­kant nau­ją že­mės ūkio tech­ni­ką. Jo tei­gi­mu, jau­nie­siems ūki­nin­kams svar­bi ir pa­pil­do­ma iš­mo­ka, mo­ka­ma pir­muo­sius pen­ke­rius me­tus. „Ge­rai, kad ieš­ko­ma bū­dų, kaip jau­nus žmo­nes pa­ska­tin­ti ūki­nin­kau­ti. Juk se­niau ūki­nin­kau­jan­tie­ji jau yra pa­si­nau­do­ję ES pa­ra­ma, pri­si­pir­kę nau­jos že­mės ūkio tech­ni­kos, o kur­ti ūkį jau­nam žmo­gui la­bai sun­ku“, – sa­ko ūki­nin­kas.

Ku­rian­tie­ji sa­vo ūkį su­si­du­ria ir su dar vie­na pro­ble­ma – la­bai trūks­ta že­mės. Pa­sak Taut­vi­lo, iš­si­nuo­mo­ti že­mės Kel­mės ra­jo­ne be­veik ne­įma­no­ma. Kuo di­des­nė kon­ku­ren­ci­ja, tuo bran­giau už nuo­mo­ja­mą že­mę ten­ka mo­kė­ti.

„Ma­nau, šiais lai­kais ūki­nin­ka­vi­mas yra la­biau ver­slas nei gy­ve­ni­mo bū­das, tad tu­riu vil­čių, kad pa­vyks su­kur­ti pel­nin­gai dir­ban­tį, per­spek­ty­vų ūkį, ku­ria­me ga­lė­siu ne tik pats dirb­ti, bet ir įdar­bin­ti dar ke­lis žmo­nes, – pla­nais da­li­ja­si T. Put­vis. – Man pa­tin­ka kai­mas, gam­ta, gy­vū­nai. Čia nie­ka­da ne­už­si­bai­gia veik­la.“

Užs. Nr. 0130