Savivalda ir centrinė valdžia: partnerystė, kuriai reikalinga nuolatinė diskusija
Jau trečią dešimtmetį Lietuvos savivaldybių asociacija sprendžia įvairias savivaldybių problemas bei derasi su šalies valdančiomis institucijomis dėl joms svarbių klausimų. Kaip sekasi?
Lietuva dar nepriklausomybės pradžioje ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją. Joje įtvirtinti pagrindiniai savivaldos principai. Vienas esminių – tai savarankiškumas. Juk vietos valdžia geriausiai jaučia, ko reikia čia gyvenantiems žmonėms. Tačiau Lietuvos savivaldybės vis dar jaučiasi per daug reguliuojamos centrinės valdžios. Skolinimosi, finansavimo, vidaus sandorių ir kiti savivaldos apribojimai rodo, kad centrinė valdžia vis dar nepasitiki savivalda, nors tam nėra jokio pagrindo ir savivaldybės ne kartą įrodė, kad jos prisiima atsakomybę ir geba ekonomiškai dirbti. Lietuvos savivaldybių asociacija siekia, kad joms būtų suteiktas didesnis savarankiškumas.
Lietuvoje už didelę dalį viešųjų paslaugų atsakingos savivaldybės. Šių paslaugų teikimą reglamentuoja įstatymai. Tačiau pastebime, kad neretai tas reglamentavimas tampa pertekliniu. Savivalda praranda galimybę savarankiškai priimti sprendimus gyventojams svarbiais klausimais. Suprantama, kad savivaldybės nenori būti tik vykdomaisiais komitetais. Jos nori pačios priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Manau, reikia duoti savivaldybėms sprendimų priėmimo teisę, sudaryti sąlygas veikti ir pamatysime rezultatą.
Vienas tokių savarankiškumo pavyzdžių – socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skirstymas?
Taip, tai vienas ryškesnių, bet tikrai ne vienintelis savivaldybių gebėjimo prisiimti atsakomybę pavyzdys. Jau kelerius metus už piniginės socialinės paramos paskirstymą nepasiturintiems gyventojams atsakinga nebe centrinė, bet vietinė valdžia. Ir matome teigiamus rezultatus. Savivalda, dėl didelio darbo, sugebėjo pasiekti, kad socialinę paramą gautų būtent tie asmenys, kuriems ji išties reikalinga. Tokiu būdu buvo išgryninti tikrieji pašalpų gavėjai, nustatyti įvairūs piktnaudžiavimo atvejai. Nuo socialinių pašalpų likusias lėšas savivaldybės naudoja įvairioms, taip gyventojams reikalingoms socialinėms reikmėms – tai neįgaliesiems, beglobiams vaikams, socialinę riziką patiriantiems žmonėms, senyvo amžiaus žmonėms ir jų šeimoms, prekybos žmonėmis prevencijai, įvairioms socialinių paslaugų priemonėms ir kitoms įstatyme numatytoms paslaugoms. Kiekviena savivaldybė, matydama gyventojų poreikį, gali individualiai spręsti, kam tas lėšas panaudoti.
Sakykite, kaip savarankiškumas gali pasireikšti kitose savivaldybių veiklos srityse? Kokius kitus svarbius klausimus šiuo metu sprendžia savivaldybės?
LSA, atstovaudama šalies savivaldybėms, sprendžia joms kylančius iššūkius labai įvairiose srityse – tai ir aplinkosauga, energetika, švietimas, socialiniai klausimai, sveikatos sektorius ir daugelis kitų. Analizuojant ir keliant skirtingų sričių klausimus šalyje, savivaldos vaidmuo čia be galo svarbus. Būtent savivaldybės konkrečiai žino ir atliepia gyventojų poreikius bei mato įvairių problemų sprendimą iš praktinės pusės.
Pastarieji metai buvo sudėtingi kalbant apie aplinkos apsaugos sritį. Džiaugiuosi, kad laimėjome pusantrų metų trukusią kovą su Aplinkos ministerija dėl savivaldybių dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese. Savivaldybės ir toliau turės teisę pasirinkti, kokią planuojamą ūkinę veiklą leisti vykdyti savo teritorijoje, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, teritorijos ypatumus ir numatytas investicijas.
Kitas visiems aktualus klausimas – vandentvarka. Manau, jei centrinė valdžia būtų sudariusi savivaldybėms sąlygas padėti žmonėms vandentiekio ir nuotekų surinkimo vamzdžius pakloti iki jų namų, šiandien žymiai daugiau šalies gyventojų naudotųsi centralizuotu vandens tiekimu ir nuotekų surinkimu. Tokiu būdu šalyje būtų daug mažiau lauko tualetų, šulinių, kurių vanduo neretai turi žmogui kenksmingų medžiagų, o Lietuvai negrėstų Europos Komisijos sankcijos dėl nepakankamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų.
Daug metų siekiame savarankiškumo nustatant šilumos kainą. Tikimės, kad pagaliau pavyks įrodyti, jog savivaldybės pačios gali nuspręsti, kiek gyventojai turėtų mokėti už šilumą. Taip žmonėms būtų sumažinama nemenka finansinė našta.
Išties krizinė situacija buvo susidariusi dėl pakuočių atliekų tvarkymo. Dar šių metų pradžioje vien savivaldybių įmonėms gamintojai importuotojai už 2018 metais suteiktas paslaugas buvo skolingi per 1,5 milijono eurų. Iškilo reali grėsmė, kad nebus išvežamos atliekos ir gyventojų kiemai paskęs šiukšlėse. Džiaugiamės, kad didelėmis pastangomis pavyko pasiekti, jog skolos stipriai sumažėtų.
Labai svarbios globos įstaigų, vaiko teisių apsaugos reformos, tačiau, manau, kad jas vykdant ne visada įsiklausoma į savivaldybių patirtimi pagrįstą nuomonę. Savivaldybės analizuoja padėtį, teikia išsamius pasiūlymus bei deda visas pastangas, kad minėta sistema būtų patobulinta ir išbaigta.
Nuolat augant ugdymo pagalbos specialistų poreikiui, savivaldybės ieško finansavimo galimybių, kad kiekvienas vaikas galėtų gauti jam reikalingą mokytojo padėjėjo, socialinio pedagogo, psichologo ar logopedo pagalbą. Tikiuosi, kad dirbdami kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rasime būdų, kaip tinkamai finansuoti tokių paslaugų teikimą savivaldybėse.
Šiuo metu LSA aktyviai kelia klausimą ir dėl mokyklų vadovų. Savivaldybėse nėra mokyklų vadovų rezervo ir netrukus susidursime su išties dideliu šių įstaigų vadovų trūkumu.
Daug diskusijų kelia regioninių ligoninių likimas. Savivaldybės nėra prieš reformas, bet jos siekia, kad reformuojant sveikatos apsaugos sistemą nenukentėtų jų gyventojai, kad kiekvienam būtų prieinamos gydymo paslaugos.
Tai tik dalis LSA darbų, kurių rezultatai neatsiejami nuo šalies gyventojų gerovės.
Ir vis dėlto kaip svarbiausią derybų su centrine valdžia objektą tikriausiai išskirtumėte savivaldybių finansus?
Taip, svarbių klausimų išties yra daug, bet, jeigu reiktų išskirti patį aktualiausią šiuo metu, – tai savivaldybių finansavimas savarankiškoms funkcijoms atlikti. Vertėtų paminėti, kad savivaldybių biudžetas skirstomas savarankiškoms ir valstybės deleguotoms funkcijoms vykdyti. Valstybės deleguotų funkcijų finansavimą ir vykdymą nustato valstybė. Kaip panaudoti savarankiškoms funkcijoms skirtas lėšas, atsižvelgdamos į gyventojų poreikius, sprendžia pačios savivaldybės. Deja, šios lėšos konsoliduotame valstybės ir savivaldybių biudžete šiais metais tesudaro tik 15,2 procento.
Vertiname, kad Seimas atsižvelgė į ilgamečius LSA prašymus ir 2017 metais priėmė Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimus. Iki tol silpnesnės savivaldybės gaudavo dotacijas iš valstybės biudžeto, tačiau kai šių savivaldybių mokestinės pajamos augdavo, joms ta pačia suma buvo mažinama dotacija ir taip savivaldybių biudžetai faktiškai buvo įšaldyti. Pagaliau ištaisyta ši ydinga tvarka ir sudarytos sąlygos, kad, augant ekonomikai, didėtų ir visų savivaldybių biudžetų pajamos.
Deja, mokestinė reforma 2019 metais gerokai apkarpė savivaldybių pajamas, o 2020 ir 2021 metais vėl numatomi pajamų praradimai, nes ir toliau bus didinamas neapmokestinamas pajamų dydis. Šis didinimas yra naudingas gyventojams ir mes tam labai pritariame, tačiau nėra teisinga, kad tai yra daroma savivaldybių sąskaita, nes tuomet išeina taip, kad mes gyventojui viena ranka duodame, o kita atimame. Diskusijose su centrine valdžia LSA pavyko išsiderėti, kad nuo 2019-ųjų trejus metus mokestinių pajamų prognozuojamas sumažėjimas būtų kompensuojamas šimtu procentų. Esame pasirengę ir toliau tęsti derybas. Sieksime, kad būtų kiek įmanoma labiau užtikrintas savivaldybių finansinis stabilumas bei pajamų augimas.
Daugelis problemų, manau, spręstųsi kur kas paprasčiau, jeigu savivaldybės turėtų daugiau savarankiškų mokesčių. Šiuo metu pajamos iš savarankiškų mokesčių sudaro tik 10 procentų.
Taip pat, kalbant apie finansus, labai svarbu paminėti, kad savivaldybių netenkina šiuo metu esama skolinimosi tvarka. Tai apriboja savivaldybių ekonominį savarankiškumą, trukdo padėti verslui ir plėtoti paslaugas gyventojams. Nuo 2018 metų visoms savivaldybėms leidžiama pasiskolinti ne daugiau nei einamaisiais metais jos sugrąžina anksčiau paimtų paskolų. Paradoksalu, bet tai reiškia, kad toms savivaldybėms, kurios neturėjo skolų, yra mažiau galimybių pasiskolinti nei toms, kurios turėjo didelių skolų.
Svarbu paminėti, kad nė viena savivaldybė nesiskolina pinigų „pravalgymui“. Jos skolinasi gyventojams svarbiems projektams įgyvendinti. Prie visų projektų, kuriuos finansuoja Europos Sąjunga (ES), įgyvendinimo savivaldybės privalo prisidėti savo lėšomis.
LSA, dalyvaudama diskusijose su Seimu, Vyriausybe, siekia kiek įmanoma padidinti savivaldybių skolinimosi galimybes.
Paminėjote ES finansuojamus projektus. Savivaldybės susilaukia daug kritikos, kad jos ES paramą panaudojo infrastruktūrai, o ne naujoms darbo vietoms steigti. Kaip vertinate tokius priekaištus?
Nenorėčiau sutikti, kad lėšos, skirtos infrastruktūrai, yra ekonomiškai nepasvertas savivaldybių žingsnis. Norint žmogų paskatinti rinktis regioną, reikalingas ne tik darbas ir padorus atlyginimas. Žmogui ne mažiau svarbu ir jaukus vaikų darželis, moderni mokykla, poliklinika, sporto aikštynai, sutvarkytos gatvės ir šaligatviai, viešosios erdvės. Ten taip pat reikalingos investicijos. Ir netiesa, kad tos investicijos neatsiperkančios. Vien iš turizmo Lietuva per metus uždirba beveik 2 mlrd. eurų. Vargu ar kas norėtų važiuoti ten, kur viskas apšiurę, nesutvarkyta, kur baisios gatvės.
Po rinkimų, be abejo, į savivaldybių tarybas ateis nemažai naujų žmonių, keisis ir ne vienos savivaldybės vadovai. Kuo jų veiklai pasitarnaus LSA?
Išties LSA turi nemenką įdirbį kiekvienoje srityje. Asociacijos komitetai glaudžiai bendradarbiauja su tarybomis, sprendžiant savivaldai svarbius klausimus. Įsiklausome į savivaldybių siūlymus ir, dirbdami su Seimu, Vyriausybe, atskiromis ministerijomis, ieškome savivaldai naudingiausių sprendimų.
Žinoma, niekada nebus šimtu procentų atsižvelgiama į asociacijos nuomonę. Ir tai normalu. Tačiau mus džiugina tai, kad susiklausymo daugėja ir tas dialogas tarp mūsų ir centrinės valdžios nuolat vyksta. Vertiname, jog savivaldybių asociacija vis dažniau įtraukiama į įvairias nacionalines tarybas, komisijas, darbo grupes. Mes ateiname turėdami aiškų tikslą ir aiškią savivaldybių poziciją, principinių pageidavimų. Ir tą įrodydami gebame savo poziciją apginti.
Savivaldybės veikla labai priklauso nuo savivaldybės mero. LSA dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje būtų įteisinti tiesioginiai merų rinkimai. Ką parodė besibaigianti pirmoji tiesiogiai išrinktų merų kadencija?
Galime pastebėti ir pasidžiaugti, kad mūsų ilgamečiai argumentai dėl tiesioginių merų rinkimų pasiteisino. Pirmiausia savivaldybių darbui tai suteikė daugiau stabilumo. Kaip sakė vienas meras, jei ne tiesioginiai rinkimai, jų savivaldybėje per šią kadenciją gal jau koks ketvirtas meras vadovautų, o dešimtmečius laukę objektai taip ir nebūtų sulaukę finansavimo.
Kitas dalykas, rinkėjams labai svarbi galimybė atiduoti savo balsą už konkretų žmogų, tiesiogiai su juo bendrauti, o vėliau reikalauti tiesioginės atsakomybės. Bendradarbiaudami su merais pastebime, kad ir jie šią atsakomybę rinkėjams suvokia asmeniškiau. Gyventojo balsas juos motyvuoja ir įkvepia.
Tiesioginiai merų rinkimai tarsi paskatino visuomenę atsigręžti ir prisiminti, kad savivalda yra tas valstybės kūrimo ir valdymo lygmuo, kuriame kiekvienas gyventojas gali aktyviai dalyvauti ir gerinti savo gyvenimo sąlygas. Šiuos teigiamus poslinkius patvirtina ir agentūros Vilmorus atliekamos visuomenės nuomonės apklausos, kurios rodo, kad gyventojų pasitikėjimas savivalda nuolat auga.
Užs. Nr. 0072
Komentuoti