Sa­vi­val­da ir cen­tri­nė val­džia: part­ne­rys­tė, ku­riai rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė dis­ku­si­ja

Jau tre­čią de­šimt­me­tį Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­ja spren­džia įvai­rias sa­vi­val­dy­bių pro­ble­mas bei de­ra­si su ša­lies val­dan­čio­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis dėl joms svar­bių klau­si­mų. Kaip se­ka­si?

Lie­tu­va dar ne­pri­klau­so­my­bės pra­džio­je ra­ti­fi­ka­vo Eu­ro­pos vie­tos sa­vi­val­dos char­ti­ją. Jo­je įtvir­tin­ti pa­grin­di­niai sa­vi­val­dos prin­ci­pai. Vie­nas es­mi­nių – tai sa­va­ran­kiš­ku­mas. Juk vie­tos val­džia ge­riau­siai jau­čia, ko rei­kia čia gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Ta­čiau Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bės vis dar jau­čia­si per daug re­gu­liuo­ja­mos cen­tri­nės val­džios. Sko­li­ni­mo­si, fi­nan­sa­vi­mo, vi­daus san­do­rių ir ki­ti sa­vi­val­dos ap­ri­bo­ji­mai ro­do, kad cen­tri­nė val­džia vis dar ne­pa­si­ti­ki sa­vi­val­da, nors tam nė­ra jo­kio pa­grin­do ir sa­vi­val­dy­bės ne kar­tą įro­dė, kad jos pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bę ir ge­ba eko­no­miš­kai dirb­ti. Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­ja sie­kia, kad joms bū­tų su­teik­tas di­des­nis sa­va­ran­kiš­ku­mas.

Lie­tu­vo­je už di­de­lę da­lį vie­šų­jų pa­slau­gų at­sa­kin­gos sa­vi­val­dy­bės. Šių pa­slau­gų tei­ki­mą reg­la­men­tuo­ja įsta­ty­mai. Ta­čiau pa­ste­bi­me, kad ne­re­tai tas reg­la­men­ta­vi­mas tam­pa per­tek­li­niu. Sa­vi­val­da pra­ran­da ga­li­my­bę sa­va­ran­kiš­kai pri­im­ti spren­di­mus gy­ven­to­jams svar­biais klau­si­mais. Su­pran­ta­ma, kad sa­vi­val­dy­bės ne­no­ri bū­ti tik vyk­do­mai­siais ko­mi­te­tais. Jos no­ri pa­čios pri­im­ti spren­di­mus ir už juos at­sa­ky­ti. Ma­nau, rei­kia duo­ti sa­vi­val­dy­bėms spren­di­mų pri­ėmi­mo tei­sę, su­da­ry­ti są­ly­gas veik­ti ir pa­ma­ty­si­me re­zul­ta­tą.

Vie­nas to­kių sa­va­ran­kiš­ku­mo pa­vyz­džių – so­cia­li­nės pa­ra­mos ne­pa­si­tu­rin­tiems gy­ven­to­jams skirs­ty­mas?

Taip, tai vie­nas ryš­kes­nių, bet tik­rai ne vie­nin­te­lis sa­vi­val­dy­bių ge­bė­ji­mo pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę pa­vyz­dys. Jau ke­le­rius me­tus už pi­ni­gi­nės so­cia­li­nės pa­ra­mos pa­skirs­ty­mą ne­pa­si­tu­rin­tiems gy­ven­to­jams at­sa­kin­ga ne­be cen­tri­nė, bet vie­ti­nė val­džia. Ir ma­to­me tei­gia­mus re­zul­ta­tus. Sa­vi­val­da, dėl di­de­lio dar­bo, su­ge­bė­jo pa­siek­ti, kad so­cia­li­nę pa­ra­mą gau­tų bū­tent tie as­me­nys, ku­riems ji iš­ties rei­ka­lin­ga. To­kiu bū­du bu­vo iš­gry­nin­ti tik­rie­ji pa­šal­pų ga­vė­jai, nu­sta­ty­ti įvai­rūs pik­tnau­džia­vi­mo at­ve­jai. Nuo so­cia­li­nių pa­šal­pų li­ku­sias lė­šas sa­vi­val­dy­bės nau­do­ja įvai­rioms, taip gy­ven­to­jams rei­ka­lin­goms so­cia­li­nėms reik­mėms – tai ne­įga­lie­siems, be­glo­biams vai­kams, so­cia­li­nę ri­zi­ką pa­ti­rian­tiems žmo­nėms, se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms ir jų šei­moms, pre­ky­bos žmo­nė­mis pre­ven­ci­jai, įvai­rioms so­cia­li­nių pa­slau­gų prie­mo­nėms ir ki­toms įsta­ty­me nu­ma­ty­toms pa­slau­goms. Kiek­vie­na sa­vi­val­dy­bė, ma­ty­da­ma gy­ven­to­jų po­rei­kį, ga­li in­di­vi­du­a­liai spręs­ti, kam tas lė­šas pa­nau­do­ti.

Sa­ky­ki­te, kaip sa­va­ran­kiš­ku­mas ga­li pa­si­reikš­ti ki­to­se sa­vi­val­dy­bių veik­los sri­ty­se? Ko­kius ki­tus svar­bius klau­si­mus šiuo me­tu spren­džia sa­vi­val­dy­bės?

LSA, at­sto­vau­da­ma ša­lies sa­vi­val­dy­bėms, spren­džia joms ky­lan­čius iš­šū­kius la­bai įvai­rio­se sri­ty­se – tai ir ap­lin­ko­sau­ga, ener­ge­ti­ka, švie­ti­mas, so­cia­li­niai klau­si­mai, svei­ka­tos sek­to­rius ir dau­ge­lis ki­tų. Ana­li­zuo­jant ir ke­liant skir­tin­gų sri­čių klau­si­mus ša­ly­je, sa­vi­val­dos vaid­muo čia be ga­lo svar­bus. Bū­tent sa­vi­val­dy­bės kon­kre­čiai ži­no ir at­lie­pia gy­ven­to­jų po­rei­kius bei ma­to įvai­rių pro­ble­mų spren­di­mą iš prak­ti­nės pu­sės.

Pas­ta­rie­ji me­tai bu­vo su­dė­tin­gi kal­bant apie ap­lin­kos ap­sau­gos sri­tį. Džiau­giuo­si, kad lai­mė­jo­me pus­an­trų me­tų tru­ku­sią ko­vą su Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja dėl sa­vi­val­dy­bių da­ly­va­vi­mo pla­nuo­ja­mos ūki­nės veik­los po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­ce­se. Sa­vi­val­dy­bės ir to­liau tu­rės tei­sę pa­si­rink­ti, ko­kią pla­nuo­ja­mą ūki­nę veik­lą leis­ti vyk­dy­ti sa­vo te­ri­to­ri­jo­je, at­si­žvel­giant į ben­druo­me­nės po­rei­kius, te­ri­to­ri­jos ypa­tu­mus ir nu­ma­ty­tas in­ves­ti­ci­jas.

Ki­tas vi­siems ak­tu­a­lus klau­si­mas – van­dent­var­ka. Ma­nau, jei cen­tri­nė val­džia bū­tų su­da­riu­si sa­vi­val­dy­bėms są­ly­gas pa­dė­ti žmo­nėms van­den­tie­kio ir nuo­te­kų su­rin­ki­mo vamz­džius pa­klo­ti iki jų na­mų, šian­dien žy­miai dau­giau ša­lies gy­ven­to­jų nau­do­tų­si cen­tra­li­zuo­tu van­dens tie­ki­mu ir nuo­te­kų su­rin­ki­mu. To­kiu bū­du ša­ly­je bū­tų daug ma­žiau lau­ko tu­a­le­tų, šu­li­nių, ku­rių van­duo ne­re­tai tu­ri žmo­gui kenks­min­gų me­džia­gų, o Lie­tu­vai ne­grės­tų Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos sank­ci­jos dėl ne­pa­kan­ka­mai įvyk­dy­tų su­tar­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų.

Daug me­tų sie­kia­me sa­va­ran­kiš­ku­mo nu­sta­tant ši­lu­mos kai­ną. Ti­ki­mės, kad pa­ga­liau pa­vyks įro­dy­ti, jog sa­vi­val­dy­bės pa­čios ga­li nu­spręs­ti, kiek gy­ven­to­jai tu­rė­tų mo­kė­ti už ši­lu­mą. Taip žmo­nėms bū­tų su­ma­ži­na­ma ne­men­ka fi­nan­si­nė naš­ta.

Iš­ties kri­zi­nė si­tu­a­ci­ja bu­vo su­si­da­riu­si dėl pa­kuo­čių at­lie­kų tvar­ky­mo. Dar šių me­tų pra­džio­je vien sa­vi­val­dy­bių įmo­nėms ga­min­to­jai im­por­tuo­to­jai už 2018 me­tais su­teik­tas pa­slau­gas bu­vo sko­lin­gi per 1,5 mi­li­jo­no eu­rų. Iš­ki­lo re­a­li grės­mė, kad ne­bus iš­ve­ža­mos at­lie­kos ir gy­ven­to­jų kie­mai pa­skęs šiukš­lė­se. Džiau­gia­mės, kad di­de­lė­mis pa­stan­go­mis pa­vy­ko pa­siek­ti, jog sko­los stip­riai su­ma­žė­tų. 

La­bai svar­bios glo­bos įstai­gų, vai­ko tei­sių ap­sau­gos re­for­mos, ta­čiau, ma­nau, kad jas vyk­dant ne vi­sa­da įsi­klau­so­ma į sa­vi­val­dy­bių pa­tir­ti­mi pa­grįs­tą nuo­mo­nę. Sa­vi­val­dy­bės ana­li­zuo­ja pa­dė­tį, tei­kia iš­sa­mius pa­siū­ly­mus bei de­da vi­sas pa­stan­gas, kad mi­nė­ta sis­te­ma bū­tų pa­to­bu­lin­ta ir iš­baig­ta.

Nuo­lat au­gant ug­dy­mo pa­gal­bos spe­cia­lis­tų po­rei­kiui, sa­vi­val­dy­bės ieš­ko fi­nan­sa­vi­mo ga­li­my­bių, kad kiek­vie­nas vai­kas ga­lė­tų gau­ti jam rei­ka­lin­gą mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jo, so­cia­li­nio pe­da­go­go, psi­cho­lo­go ar lo­go­pe­do pa­gal­bą. Ti­kiuo­si, kad dirb­da­mi kar­tu su Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja ra­si­me bū­dų, kaip tin­ka­mai fi­nan­suo­ti to­kių pa­slau­gų tei­ki­mą sa­vi­val­dy­bė­se.

Šiuo me­tu LSA ak­ty­viai ke­lia klau­si­mą ir dėl mo­kyk­lų va­do­vų. Sa­vi­val­dy­bė­se nė­ra mo­kyk­lų va­do­vų re­zer­vo ir ne­tru­kus su­si­dur­si­me su iš­ties di­de­liu šių įstai­gų va­do­vų trū­ku­mu.

Daug dis­ku­si­jų ke­lia re­gio­ni­nių li­go­ni­nių li­ki­mas. Sa­vi­val­dy­bės nė­ra prieš re­for­mas, bet jos sie­kia, kad re­for­muo­jant svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mą ne­nu­ken­tė­tų jų gy­ven­to­jai, kad kiek­vie­nam bū­tų pri­ei­na­mos gy­dy­mo pa­slau­gos.

Tai tik da­lis LSA dar­bų, ku­rių re­zul­ta­tai ne­at­sie­ja­mi nuo ša­lies gy­ven­to­jų ge­ro­vės.

Ir vis dėl­to kaip svar­biau­sią de­ry­bų su cen­tri­ne val­džia ob­jek­tą tik­riau­siai iš­skir­tu­mė­te sa­vi­val­dy­bių fi­nan­sus?

Taip, svar­bių klau­si­mų iš­ties yra daug, bet, jei­gu reik­tų iš­skir­ti pa­tį ak­tu­a­liau­sią šiuo me­tu, – tai sa­vi­val­dy­bių fi­nan­sa­vi­mas sa­va­ran­kiš­koms funk­ci­joms at­lik­ti. Ver­tė­tų pa­mi­nė­ti, kad sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tas skirs­to­mas sa­va­ran­kiš­koms ir vals­ty­bės de­le­guo­toms funk­ci­joms vyk­dy­ti. Vals­ty­bės de­le­guo­tų funk­ci­jų fi­nan­sa­vi­mą ir vyk­dy­mą nu­sta­to vals­ty­bė. Kaip pa­nau­do­ti sa­va­ran­kiš­koms funk­ci­joms skir­tas lė­šas, at­si­žvelg­da­mos į gy­ven­to­jų po­rei­kius, spren­džia pa­čios sa­vi­val­dy­bės. De­ja, šios lė­šos kon­so­li­duo­ta­me vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių biu­dže­te šiais me­tais te­su­da­ro tik 15,2 pro­cen­to.

Ver­ti­na­me, kad Sei­mas at­si­žvel­gė į il­ga­me­čius LSA pra­šy­mus ir 2017 me­tais pri­ėmė Sa­vi­val­dy­bių biu­dže­to pa­ja­mų nu­sta­ty­mo me­to­di­kos įsta­ty­mo pa­kei­ti­mus. Iki tol sil­pnes­nės sa­vi­val­dy­bės gau­da­vo do­ta­ci­jas iš vals­ty­bės biu­dže­to, ta­čiau kai šių sa­vi­val­dy­bių mo­kes­ti­nės pa­ja­mos aug­da­vo, joms ta pa­čia su­ma bu­vo ma­ži­na­ma do­ta­ci­ja ir taip sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tai fak­tiš­kai bu­vo įšal­dy­ti. Pa­ga­liau iš­tai­sy­ta ši ydin­ga tvar­ka ir su­da­ry­tos są­ly­gos, kad, au­gant eko­no­mi­kai, di­dė­tų ir vi­sų sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tų pa­ja­mos.

De­ja, mo­kes­ti­nė re­for­ma 2019 me­tais ge­ro­kai ap­kar­pė sa­vi­val­dy­bių pa­ja­mas, o 2020 ir 2021 me­tais vėl nu­ma­to­mi pa­ja­mų pra­ra­di­mai, nes ir to­liau bus di­di­na­mas ne­ap­mo­kes­ti­na­mas pa­ja­mų dy­dis. Šis di­di­ni­mas yra nau­din­gas gy­ven­to­jams ir mes tam la­bai pri­ta­ria­me, ta­čiau nė­ra tei­sin­ga, kad tai yra da­ro­ma sa­vi­val­dy­bių są­skai­ta, nes tuo­met iš­ei­na taip, kad mes gy­ven­to­jui vie­na ran­ka duo­da­me, o ki­ta at­ima­me. Dis­ku­si­jo­se su cen­tri­ne val­džia LSA pa­vy­ko iš­si­de­rė­ti, kad nuo 2019-ųjų tre­jus me­tus mo­kes­ti­nių pa­ja­mų prog­no­zuo­ja­mas su­ma­žė­ji­mas bū­tų kom­pen­suo­ja­mas šim­tu pro­cen­tų. Esa­me pa­si­ren­gę ir to­liau tęs­ti de­ry­bas. Siek­si­me, kad bū­tų kiek įma­no­ma la­biau už­tik­rin­tas sa­vi­val­dy­bių fi­nan­si­nis sta­bi­lu­mas bei pa­ja­mų au­gi­mas.

Dau­ge­lis pro­ble­mų, ma­nau, spręs­tų­si kur kas pa­pras­čiau, jei­gu sa­vi­val­dy­bės tu­rė­tų dau­giau sa­va­ran­kiš­kų mo­kes­čių. Šiuo me­tu pa­ja­mos iš sa­va­ran­kiš­kų mo­kes­čių su­da­ro tik 10 pro­cen­tų.

Taip pat, kal­bant apie fi­nan­sus, la­bai svar­bu pa­mi­nė­ti, kad sa­vi­val­dy­bių ne­ten­ki­na šiuo me­tu esa­ma sko­li­ni­mo­si tvar­ka. Tai ap­ri­bo­ja sa­vi­val­dy­bių eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą, truk­do pa­dė­ti ver­slui ir plė­to­ti pa­slau­gas gy­ven­to­jams. Nuo 2018 me­tų vi­soms sa­vi­val­dy­bėms lei­džia­ma pa­si­sko­lin­ti ne dau­giau nei ei­na­mai­siais me­tais jos su­grą­ži­na anks­čiau pa­im­tų pa­sko­lų. Pa­ra­dok­sa­lu, bet tai reiš­kia, kad toms sa­vi­val­dy­bėms, ku­rios ne­tu­rė­jo sko­lų, yra ma­žiau ga­li­my­bių pa­si­sko­lin­ti nei toms, ku­rios tu­rė­jo di­de­lių sko­lų.

Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad nė vie­na sa­vi­val­dy­bė ne­si­sko­li­na pi­ni­gų „pra­val­gy­mui“. Jos sko­li­na­si gy­ven­to­jams svar­biems pro­jek­tams įgy­ven­din­ti. Prie vi­sų pro­jek­tų, ku­riuos fi­nan­suo­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES), įgy­ven­di­ni­mo sa­vi­val­dy­bės pri­va­lo pri­si­dė­ti sa­vo lė­šo­mis.

LSA, da­ly­vau­da­ma dis­ku­si­jo­se su Sei­mu, Vy­riau­sy­be, sie­kia kiek įma­no­ma pa­di­din­ti sa­vi­val­dy­bių sko­li­ni­mo­si ga­li­my­bes.

Pa­mi­nė­jo­te ES fi­nan­suo­ja­mus pro­jek­tus. Sa­vi­val­dy­bės su­si­lau­kia daug kri­ti­kos, kad jos ES pa­ra­mą pa­nau­do­jo in­fra­struk­tū­rai, o ne nau­joms dar­bo vie­toms steig­ti. Kaip ver­ti­na­te to­kius prie­kaiš­tus?

Ne­no­rė­čiau su­tik­ti, kad lė­šos, skir­tos in­fra­struk­tū­rai, yra eko­no­miš­kai ne­pa­sver­tas sa­vi­val­dy­bių žings­nis. No­rint žmo­gų pa­ska­tin­ti rink­tis re­gio­ną, rei­ka­lin­gas ne tik dar­bas ir pa­do­rus at­ly­gi­ni­mas. Žmo­gui ne ma­žiau svar­bu ir jau­kus vai­kų dar­že­lis, mo­der­ni mo­kyk­la, po­li­kli­ni­ka, spor­to aikš­ty­nai, su­tvar­ky­tos gat­vės ir ša­li­gat­viai, vie­šo­sios erd­vės. Ten taip pat rei­ka­lin­gos in­ves­ti­ci­jos. Ir ne­tie­sa, kad tos in­ves­ti­ci­jos ne­at­si­per­kan­čios. Vien iš tu­riz­mo Lie­tu­va per me­tus už­dir­ba be­veik 2 mlrd. eu­rų. Var­gu ar kas no­rė­tų va­žiuo­ti ten, kur vis­kas ap­šiu­rę, ne­su­tvar­ky­ta, kur bai­sios gat­vės.

Po rin­ki­mų, be abe­jo, į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas at­eis ne­ma­žai nau­jų žmo­nių, kei­sis ir ne vie­nos sa­vi­val­dy­bės va­do­vai. Kuo jų veik­lai pa­si­tar­naus LSA?

Iš­ties LSA tu­ri ne­men­ką įdir­bį kiek­vie­no­je sri­ty­je. Aso­cia­ci­jos ko­mi­te­tai glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja su ta­ry­bo­mis, spren­džiant sa­vi­val­dai svar­bius klau­si­mus. Įsi­klau­so­me į sa­vi­val­dy­bių siū­ly­mus ir, dirb­da­mi su Sei­mu, Vy­riau­sy­be, at­ski­ro­mis mi­nis­te­ri­jo­mis, ieš­ko­me sa­vi­val­dai nau­din­giau­sių spren­di­mų.

Ži­no­ma, nie­ka­da ne­bus šim­tu pro­cen­tų at­si­žvel­gia­ma į aso­cia­ci­jos nuo­mo­nę. Ir tai nor­ma­lu. Ta­čiau mus džiu­gi­na tai, kad su­si­klau­sy­mo dau­gė­ja ir tas dia­lo­gas tarp mū­sų ir cen­tri­nės val­džios nuo­lat vyks­ta. Ver­ti­na­me, jog sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­ja vis daž­niau įtrau­kia­ma į įvai­rias na­cio­na­li­nes ta­ry­bas, ko­mi­si­jas, dar­bo gru­pes. Mes at­ei­na­me tu­rė­da­mi aiš­kų tiks­lą ir aiš­kią sa­vi­val­dy­bių po­zi­ci­ją, prin­ci­pi­nių pa­gei­da­vi­mų. Ir tą įro­dy­da­mi ge­ba­me sa­vo po­zi­ci­ją ap­gin­ti.

Sa­vi­val­dy­bės veik­la la­bai pri­klau­so nuo sa­vi­val­dy­bės me­ro. LSA dė­jo daug pa­stan­gų, kad Lie­tu­vo­je bū­tų įtei­sin­ti tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai. Ką pa­ro­dė be­si­bai­gian­ti pir­mo­ji tie­sio­giai iš­rink­tų me­rų ka­den­ci­ja?

Ga­li­me pa­ste­bė­ti ir pa­si­džiaug­ti, kad mū­sų il­ga­me­čiai ar­gu­men­tai dėl tie­sio­gi­nių me­rų rin­ki­mų pa­si­tei­si­no. Pir­miau­sia sa­vi­val­dy­bių dar­bui tai su­tei­kė dau­giau sta­bi­lu­mo. Kaip sa­kė vie­nas me­ras, jei ne tie­sio­gi­niai rin­ki­mai, jų sa­vi­val­dy­bė­je per šią ka­den­ci­ją gal jau koks ket­vir­tas me­ras va­do­vau­tų, o de­šimt­me­čius lau­kę ob­jek­tai taip ir ne­bū­tų su­lau­kę fi­nan­sa­vi­mo.

Ki­tas da­ly­kas, rin­kė­jams la­bai svar­bi ga­li­my­bė ati­duo­ti sa­vo bal­są už kon­kre­tų žmo­gų, tie­sio­giai su juo ben­drau­ti, o vė­liau rei­ka­lau­ti tie­sio­gi­nės at­sa­ko­my­bės. Ben­dra­dar­biau­da­mi su me­rais pa­ste­bi­me, kad ir jie šią at­sa­ko­my­bę rin­kė­jams su­vo­kia as­me­niš­kiau. Gy­ven­to­jo bal­sas juos mo­ty­vuo­ja ir įkve­pia.   

Tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai tar­si pa­ska­ti­no vi­suo­me­nę at­sig­ręž­ti ir pri­si­min­ti, kad sa­vi­val­da yra tas vals­ty­bės kū­ri­mo ir val­dy­mo lyg­muo, ku­ria­me kiek­vie­nas gy­ven­to­jas ga­li ak­ty­viai da­ly­vau­ti ir ge­rin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gas.    Šiuos tei­gia­mus po­slin­kius pa­tvir­ti­na ir agen­tū­ros Vil­mo­rus at­lie­ka­mos vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ap­klau­sos, ku­rios ro­do, kad gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­val­da nuo­lat au­ga.

Užs. Nr. 0072