Daug nereiškiantis kinų suvereno spektaklis

Abu vizituotojai pas Xi Jinpingą pasirodė lydimi gausių palydų. D. Trumpas atsiskraidino svarbius JAV technologijų pramonės bei verslo lyderius, o Rusijos prezidento palydą sudarė keli vyriausybės vicepremjerai, ministrai.

Kinų medijos kaip įmanydamos, tačiau vis dėlto perkeltinėmis prasmėmis  siekė parodyti, kad amerikiečiai su rusais atvyko tarsi į pasaulio centrą būdami prašytojai. D. Trumpas bei jo komanda siekė Kinijos rinkos atvėrimo amerikietiškoms prekėms ir palankesnių sąlygų čia veikiančioms amerikietiškų kompanijų gamykloms. Tačiau pabrėžiama, esą Kinijos oro pervežėjai sutiko nupirkti porą šimtų „Boeing” lėktuvų, nors buvo planų parduoti iki 500. JAV prezidentui nepavyko gauti Pekino įsipareigojimų pakeisti Kinijos požiūrį į karus Artimuosiuose Rytuose bei Ukrainoje. Vizituodamas Kiniją D. Trumpas susiturėjo neskelbdamas sau įprastų žinučių socialiniuose tinkluose.

Ir net vėliau pasirodžiusi britų „The Financial Times” publikacija apie esą JAV parengtą analitinę ataskaitą, kurioje buvo teigiama, kad susitikime su D. Trumpu Xi pastebėjo, jog pradėjęs karą Ukrainoje V. Putinas „gali gailėtis”, ir šiandien labai panaši į dezinformacijos nuoplovą. Iš diplomatinių šaltinių – į žiniasklaidą.

Kitaip tariant, galbūt D. Trumpas Pekine ir neatrodė it vasalas, tačiau vargiai buvo panašus į galingiausios pasaulio šalies lyderį.

Vis dėlto Rusijos diktatorius Kinijoje pasirodė daug liūdniau. Taip, Kinija su Rusija pasirašė keletą dokumentų. Tačiau įsigilinus į jų (daugiausiai memorandumų ir deklaracijų) turinį, neatrodo, kad dokumentai turės didesnės reikšmės dviejų šalių politiniams bei ekonominiams santykiams.

Net V. Putino jau daug metų siekto „Sibiro jėgos-2” dujų eksporto magistralės tranzitu per Mongoliją projekto Pekine „pramušti” nepavyko. Rusų analitikai tvirtina, esą Kinija pareikalavo 5 kartus mažesnės gamtinių dujų kainos. To net šiais laikais menką eksporto rinkų pasirinkimą turinčiai Maskvai pasirodė perdaug.

Kitaip tariant atrodo, kad padėtis Hormūzo sąsiauryje Persų įlankoje, taip pat Ukrainos karo laukuose dėl kinų įtakos artimiausiu metu nesikeis. D. Trumpas viešai vaipysis apie tai, kad jo užpultas Iranas „labai nori taikos susitarimo” (nors Irano valdžia JAV prezideno administracijai dėl taikos tebekelia tas pačias neįmanomas sąlygas). 

O V. Putinas iš tikrųjų gali imti gailėtis, kad prieš beveik ketverius su puse metų pradėjo karą Ukrainoje ir nebegali jo laimėti. Net parodyti, kad jis – laimi.

Britų Tarptautinis strateginių studijų institutas (angl. International Institute for Strategic Studies (IISS)) šiomis dienomis parengė ir paskelbė analitinę ataskaitą, kurioje teigiama, kad Rusijos režimas rudeniop patirs skausmingą dilemą – baigti karą Ukrainoje ir pasitenkinti tuo, kas yra pasiekti dabar (okupuota apie penktadalį užpultos šalies teritorijos) arba imtis radikalių priemonių: uždaryti valstybės sienas, mobilizuoti į karą dar daugiau žmonių, pašalinti rinkos ekonomikos elementus ūkyje, nacionalizuoti dabar dar privačiose rankose formaliai esančią pramonę ir dar labiau užveržti valdžios santykių su visuomene socialinius varžtus. Trumpai tariant, visiškai priartėti šiuolaikinę Rusiją prie tos sistemos, kuri veikė Sovietų Sąjungoje iki 1991-ųjų.

Dar viena V. Putino svajonė – įtraukti į karą su Ukrainą jos šiaurinę kaimynęę – Baltarusiją. O tiksliau – Baltarusijos kariuomenės gyvąją jėgą. Ji nėra didelė – apie 40 tūkst. karių ir  maždaugs 100 tūkst. rezervistų. Tačiau tokia jėga pareikalautų, kad prie sienos su Baltarusija ukrainiečiai dislokuotų gintis gebančias pajėgas. O rusai savo ruožtu galėtų intensyvinti atakas jiems šiuo metu aktualiausiame karo teatre – Rytų Ukrainoje.

Apie šią grėsmę paskutinias savaites kalba Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, taip pat ukrainiečių kariuomenės vadas Alenksandras Syrskis.