„Pas­ku­ti­nės mi­nu­tės” pa­si­ruo­ši­mas to­bu­lai ke­lio­nei: po­il­sis nuo ka­ran­ti­no realijų bu­vo ver­tas vi­sų pa­stan­gų (66)

Saulė Pinkevičienė
Aktyviai sportuojanti, lietuviškos žiemos pramogas atradusi alytiškė Vaiva Janonienė pastebi, kad dėl karantino suvaržymų kelionėms labiausiai skundžiasi tie, kurie ir anksčiau nekeliaudavo. Asmeninė nuotr.
Aktyviai sportuojanti, lietuviškos žiemos pramogas atradusi alytiškė Vaiva Janonienė pastebi, kad dėl karantino suvaržymų kelionėms labiausiai skundžiasi tie, kurie ir anksčiau nekeliaudavo. Asmeninė nuotr.
To­li­mos ke­lio­nės – taip, di­džio­ji dau­gu­ma ša­lių kol kas lie­ka tik mū­sų vi­sų at­ei­ties pla­nuo­se, o pa­si­ryž­tan­tys ke­liau­ti da­bar ri­zi­kuo­ja su­lauk­ti ne tik pan­de­mi­jos ri­bo­ji­mų, ku­rie ga­li bū­ti ir la­bai ne­ti­kė­ti, bet ir krei­vų žvilgs­nių, esą nė­ra ko po pa­sau­lį blaš­ky­tis bū­tent šiuo me­tu. Ta­čiau po­žiū­rių ga­li bū­ti įvai­rių, juo­lab jei ke­lio­nę ren­kie­si la­bai at­sa­kin­gai ir įver­ti­ni sau­giau­sią kryp­tį. To­kį va­rian­tą pa­si­rin­ko ir aly­tiš­kė Vai­va Ja­no­nie­nė, vi­sai ne­se­niai su šei­ma grį­žu­si iš Mal­dy­vų, kur, sa­ko, jau­tė­si sau­giau nei... lie­tu­viš­ka­me pre­ky­bos cen­tre, ku­ria­me gau­su ne­si­lai­kan­čių jo­kių sau­gaus at­stu­mo ir ki­tų rei­ka­la­vi­mų.

– Vai­va, kas lė­mė spren­di­mą ke­liau­ti to­kiu me­tu į už­sie­nį po­il­siau­ti?

– Pa­pras­tai atos­to­gau­da­vo­me du kar­tus per me­tus. 2020-ųjų sau­sį dar atos­to­ga­vo­me sve­čio­je ša­ly­je, o va­sa­rą jau te­ko rink­tis lie­tu­viš­ką po­il­sį. Ne­la­bai pa­si­se­kė. Oras ne­le­pi­no, dau­giau pa­var­go­me nei pail­sė­jo­me, o ir kai­na­vo ne­pi­giai. Vi­sa­da se­ka­me in­for­ma­ci­ją apie ap­ri­bo­ji­mus, ga­li­my­bes ir t. t. Pa­ma­tę, kad yra or­ga­ni­zuo­ja­mos ke­lio­nės į ša­lis, kur su­sir­gi­mų pro­cen­tas yra la­bai ma­žas, pra­dė­jo­me do­mė­tis, nes jau la­bai no­rė­jo­si ši­lu­mos ir po­il­sio.

– Ko­kie bu­vo pa­grin­di­niai „už“ ir „prieš“ ir kas lė­mė svars­tyk­les ke­lio­nės nau­dai?

– Tik­rai bu­vo dė­lio­ja­mi pliu­siu­kai prie „už“ ir „prieš“.

Di­de­lį pliu­są pri­ra­šė­me prie ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riaus pa­siū­ly­tų są­ly­gų: ke­lio­nei ne­įvy­kus, per 5 die­nas grą­ži­na­mi pi­ni­gai, o ne­ga­lint vyk­ti dėl su­sir­gi­mo – ke­lio­nės da­ta per­ke­lia­ma. Pa­mąs­tė­me, jog tik­rai nie­ko ne­pra­ra­si­me, o at­ras­ti – ga­li­me. Ki­tas klaus­tu­kas bu­vo dėl dar­bų. Ta­čiau šiuo me­tu abu su vy­ru dir­ba­me nuo­to­li­niu bū­du, sū­nus mo­ko­si nuo­to­li­niu bū­du, tad nu­spren­dė­me, jog ir čia pro­ble­mų ne­bus. Mi­nu­sų kaip ir ne­ra­do­me.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te Mal­dy­vus? Su ko­kiais ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mais su­si­dū­rė­te prieš ke­lio­nę ar jos me­tu?

– Mal­dy­vus pa­si­rin­ko­me dėl ma­žo ser­ga­mu­mo, an­tra – ke­lio­nės į Mal­dy­vus bū­da­vo pa­kan­ka­mai bran­gios, o šiuo, pan­de­mi­jos, me­tu – la­bai stip­riai at­pi­gu­sios. Ki­ta ver­tus, mū­sų vy­res­ny­sis sū­nus bai­gė stu­di­jas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, No­tin­ga­mo uni­ver­si­te­te, pra­dė­jo dirb­ti ir pats sa­ve iš­lai­ky­ti, tad kaip ir leng­viau at­si­kvė­pė­me fi­nan­siš­kai. Ne­ap­lan­ky­ti to­kios ša­lies gau­nant mak­si­ma­liai ge­ras są­ly­gas – bū­tų nuo­dė­mė. Taip, anks­čiau pa­si­rin­ki­mų bū­da­vo dau­giau, da­bar ten­ka rink­tis iš tų ša­lių, į ku­rias ke­liau­ti sau­gu. Pa­si­ruo­ši­mas ke­lio­nei bu­vo „pas­ku­ti­nės mi­nu­tės“: pa­gal rei­ka­la­vi­mus rei­kia tu­rė­ti ne­igia­mą CO­VID-19 tes­tą, at­lik­tą ne dau­giau kaip 96 va­lan­das prieš skry­dį, tad, kol ne­bu­vo­me ga­vę ne­igia­mo tes­to at­sa­ky­mo, net ne­si­kro­vė­me la­ga­mi­nų. Be­je, tes­tą rei­kia at­lik­ti sa­vo lė­šo­mis. Kaž­ko­kių ypa­tin­gų ap­ri­bo­ji­mų tik­rai ne­bu­vo, iš­sky­rus pri­va­lo­mą kau­kių dė­vė­ji­mą oro uos­te ir lėk­tu­ve (na, bet mes jas ir čia dė­vi­me) ir at­vy­ki­mo/iš­vy­ki­mo for­mų pil­dy­mą. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad dėl to ke­lio­nė bu­vo ma­žiau ma­lo­ni.

– Ar bu­vo šiek tiek ne­jau­ku lei­džian­tis į už­sie­nio ke­lio­nę ir dėl ko­kių prie­žas­čių? Ar te­ko pa­tir­ti re­ak­ci­ją lie­tu­vių, kad da­bar ne lai­kas ir pa­na­šiai? O gal bau­bas iš tik­rų­jų ne toks bai­sus, ko­kį mums vaiz­duo­ja?

– Ne­pa­ju­to­me jo­kio ne­jau­ku­mo. Sa­ky­čiau, di­des­nį ne­jau­ku­mą aš pa­jus­da­vau pre­ky­bos cen­tre, kur ap­lin­ki­niai tie­siog „lip­da­vo ant gal­vos“. Pa­pra­šius lai­ky­tis at­stu­mo dar bū­da­vau pa­ly­di­ma re­pli­ko­mis ar ne­pa­ten­kin­tu žvilgs­niu. Į pan­de­mi­ją aš ir ma­no šei­ma žiū­ri­me tik­rai rim­tai ir at­sa­kin­gai, ta­čiau šiuo, ke­lio­nės, at­ve­ju – jo­kios grės­mės ne­ju­to­me. Ke­liau­jan­tys vi­si be iš­im­ties tu­rė­jo bū­ti pa­si­tik­ri­nę ir tu­rė­ti tes­tus su ne­igia­mais re­zul­ta­tais. Ne­igia­mų re­ak­ci­jų iš ap­lin­ki­nių ir­gi ne­su­lau­kė­me. Ma­lo­niai nu­ste­bi­no, bet gal su­lauk­si­me po straips­nio?

– Ar pa­si­tei­si­no ke­lio­nė, ar pa­vy­ko pail­sė­ti nuo lie­tu­viš­ko ka­ran­ti­no re­a­li­jų ir su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis grį­žo­te?

– Šią ke­lio­nę aš ga­liu api­bū­din­ti vie­nu žo­džiu – TO­BU­LA. Nuo ka­ran­ti­no re­a­li­jų pail­sė­jo­me vi­siš­kai.

Ap­si­sto­jo­me sa­lo­je, ku­rios il­gis 500 met­rų, o plo­tis – 200 met­rų. At­ro­do, to­kia ma­žu­tė sa­la, ta­čiau ir po­il­siau­jan­čių­jų ma­žiau nei anks­čiau mū­sų lan­ky­tuo­se ku­ror­tuo­se. Dar nie­kad ne­bu­vau atos­to­ga­vu­si to­kio­je ma­žo­je erd­vė­je, ma­niau, grei­tai at­si­bos, ta­čiau die­nos pra­bė­go aki­mirks­niu. Di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­do­me nar­dy­da­mi. Už­si­de­di kau­kę, vamz­de­lį ir pa­si­lei­di į ki­tą pa­sau­lį. Žu­vų įvai­ro­vė ir gro­žis – ne­ap­sa­ko­mi. O dar kai tau prie ko­jų plau­kio­ja ma­žu­čiai ryk­liu­kai – pa­si­jun­ti kaip ki­ta­me pa­sau­ly­je. Pa­sa­ko­čiau daug, ta­čiau įspū­džius rei­kia pa­tir­ti pa­čiam, ki­tų pa­pa­sa­ko­ti jie pra­ran­da pu­sę sa­vo ža­ve­sio.

Kau­kių dė­vė­ti sa­lo­je ne­rei­kė­jo (tie­sa, ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las jas dė­vė­jo). Pa­si­kei­ti­mai dėl CO­VID-19 bu­vo tik du: pir­mas, kad mais­tą į lėkš­tes įdė­da­vo per­so­na­las, o kam­ba­rius tvar­ky­da­vo du (!!!) kar­tus per die­ną.

Vie­nin­te­lis man ne­la­bai su­pran­ta­mas da­ly­kas (be­je, po­tvar­kis pri­im­tas prieš mums grįž­tant) – 14 die­nų sa­vi­i­zo­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je, net ir tu­rint ne­igia­mą tes­to at­sa­ky­mą. Ta­čiau to­kią ti­ki­my­bę jau bu­vo­me įver­ti­nę prieš ke­lio­nę ir di­de­lių ne­pa­to­gu­mų mums ne­su­ke­lia. Grį­žę už­si­re­gist­ra­vo­me karš­tą­ja li­ni­ja tes­tui (pri­va­lo­ma), ga­vo­me ne­igia­mus tes­to re­zul­ta­tus, ta­čiau iš­bū­si­me na­muo­se vi­sas pri­va­lo­mas 14 die­nų, kad ap­lin­ki­niams tik­rai ne­kel­tu­mė­me grės­mės.

– Vai­va, esa­te ak­ty­vus, spor­tuo­jan­tis žmo­gus, jud­raus gy­ve­ni­mo bū­do ša­li­nin­kė, sa­va­no­riš­kos bė­gi­mo mė­gė­jų gru­pės „Pra­si­bė­gam? Pra­si­bė­gam!“ na­rė. Kaip jau­čia­tės da­bar lie­tu­viš­ka­me ka­ran­ti­ne, ką ma­no­te apie ko­mu­ni­ka­ci­ją „li­ki­te na­muo­se“, apie tai, kad žmo­nės ri­bo­ja­mi nuo ga­li­my­bes pa­tek­ti į gam­tą, pa­žin­ti­nį ta­ką ar miš­ką ki­to­je sa­vi­val­dy­bė­je?

– Aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, jog žmo­nės ri­bo­ja­mi nuo ga­li­my­bės pa­tek­ti į gam­tą. Aš la­bai daug bė­gio­ju, ypa­tin­gai miš­ke. Ir prieš ke­lio­nę sa­kiau: gal ir į ge­ra ta pan­de­mi­ja, nes tiek žmo­nių at­ra­do gam­tą. Se­niau miš­ke bėg­da­ma re­tai su­tik­da­vau žmo­gų, o da­bar – spėk pra­si­lenk­ti. Kai Nau­jų­jų me­tų ry­tą bė­gau ap­link Dai­li­dės eže­rą, tai ma­niau, jog vi­si aly­tiš­kiai čia susi­rin­kę!

Dėl ki­tų ri­bo­ji­mų – ma­nau, jie rei­ka­lin­gi, nes kai ku­riais at­ve­jais la­bai pa­si­gen­du žmo­nių są­mo­nin­gu­mo. Aš už ri­bo­ji­mus, jei tik tai pa­dės su­val­dy­ti si­tu­a­ci­ją ir mes ga­lė­si­me grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

– Kiek pa­ti ju­da­te ka­ran­ti­no me­tu ir ką pa­tar­tu­mė­te no­rin­tiems iš­sau­go­ti fi­zi­nę ir dva­si­nę svei­ka­tą?

– Aš ju­du tik­rai ne­ma­žai. Už­da­rius spor­to sa­les, li­ko dau­giau lai­ko bė­gi­mui. Nuo 2019 me­tų lap­kri­čio su bė­gi­mo drau­ge In­gri­da pri­si­jau­ki­no­me mau­dy­nes eke­tė­je Dai­li­dė­je. Tad fi­zi­nės veik­los tik­rai ne­trūks­ta. Sa­vo mies­te mes tu­ri­me ypa­tin­gai gra­žius ta­kus, miš­kus. Aš, bū­da­ma aly­tiš­kė, vis dar at­ran­du nau­jų ne­ma­ty­tų vie­tų... Ki­ta ver­tus, Car­dio Hi­it by Bo­xing ben­druo­me­nės tre­ne­ris Ra­fa­e­lis Pa­ša­je­vas ne­lei­džia „už­mig­ti“: su­ra­šo mums tre­ni­ruo­tes ar­ba ve­da per „Zo­om“ pro­gra­mė­lę. Ži­no­ma, čia tiems, kas jau įpra­tę ir be spor­ti­nės veik­los ne­be­ga­li, bet vi­sa­da kvie­čia pri­si­jung­ti ir ska­ti­na ju­dė­ti vi­sus.

O pa­tar­ti? Aš ne­la­bai ko­kia pa­ta­rė­ja, ta­čiau kaip tik pa­ste­bė­jau pa­di­dė­ju­sį žmo­nių fi­zi­nį ak­ty­vu­mą: pa­dau­gė­jo vaikš­tan­čių­jų, bė­gio­jan­čių­jų. Ma­nau, kad nuo so­fų pa­ki­lo net tie, ku­rie įpras­tu me­tu ne­kil­da­vo. Jei žmo­gus tik­rai no­ri spor­tuo­ti, jis tik­rai su­si­ras kaž­ko­kią veik­lą, nes so­cia­li­niai tin­klai mir­gė­te mir­ga ne­mo­ka­mų tre­ni­ruo­čių pa­siū­ly­mais, kvie­ti­mais etc. Ki­ta ver­tus, jei žmo­gus nie­ka­da ne­už­si­ė­mė fi­zi­ne veik­la, ne­ma­nau, kad reik­tų tai pra­dė­ti da­ry­ti per prie­var­tą ir im­tis kaž­ko­kių sun­kių tre­ni­ruo­čių.

Kaž­kam gal už­teks pa­si­vaikš­čio­ji­mo, ypač kai to­kia gra­ži žie­ma, kaž­kam pa­dės ge­ra kny­ga ar me­di­ta­ci­ja. Vi­si esa­me skir­tin­gi, su skir­tin­gais po­rei­kiais. Nie­ka­da ne­rei­kia pul­ti kaž­ko da­ry­ti per prie­var­tą, tik to­dėl, kad „tai da­ro ki­ti“.

– Dar grįž­tant prie ke­lio­nių, kaip da­bar su sa­vo pa­tir­ti­mi ma­to­te ar­tė­jan­čią va­sa­rą, kaip ma­no­te, ar mums vi­siems šie­met dar pa­vyks pa­si­dai­ry­ti po pla­tų­jį pa­sau­lį?

– Aš esu op­ti­mis­tė, tik­rai pa­vyks! Man la­bai keis­ta gir­dė­ti ir skai­ty­ti: mes esa­me už­da­ry­ti, esa­me su­var­žy­ti ir t. t. Ar tik­rai? Man toks jaus­mas, kad la­biau­siai skun­džia­si tie, ku­rie ir anks­čiau ne­ke­liau­da­vo… Taip, yra ša­lių, į ku­rias ke­liau­ti už­draus­ta, bet tik­riau­siai ne be rei­ka­lo? O vi­siems ki­tiems siū­lau pa­si­do­mė­ti ir tik­rai ras kur nu­ke­liau­ti. Ir aš čia ne apie pre­ky­bos cen­trus, į ku­riuos ke­lio­nės da­bar po­pu­lia­riau­sios. Yra ša­lių, ku­rios jau su­si­tvar­kė su pan­de­mi­ja ir pri­ima at­vy­kė­lius. Taip, iš­vyk­ti su­dė­tin­giau, taip, rei­kės te­stuo­tis ir grį­žus gal net izo­liuo­tis. Bet tai smul­kme­na, jei no­ras ke­liau­ti yra. Mes ne­sa­me už­da­ry­ti. Ke­liau­ki­te, ne­svar­bu, ką pa­sa­kys kai­my­nas ar ki­ti ap­lin­ki­niai. Ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riai bei oro uos­tai tik­rai su­dė­ję vi­sus sau­gik­lius, ir ser­gan­tys žmo­nės nei iš­vyks į ki­tą ša­lį, nei par­vyks iš jos. Per­sir­gu­siems žmo­nėms ri­bo­ji­mų dar ma­žiau.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.