Pa­rei­gin­gos sie­los mo­ters ge­dė­ji­mai

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (1)
2019 Balandis 19
nuotrauka
Kružiūniškę Stasę Kuncevičienę aplankė kaimynas Romas Kisleravičius, pirmiausia aptarė bulviasodžio reikalus. Aldonos Kudzienes nuotr.
„Ve­ly­kos – šven­tė lau­kia­ma, bet ji man pri­me­na vi­sas ne­tek­tis. Nors į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ar­ti­mus žmo­nes iš­ly­dė­jau įvai­riu me­tų lai­ku, pa­va­sa­ris man sun­kes­nis. Pir­mo­ji ža­lu­ma sie­lą la­bai nos­tal­giš­kai vei­kia“, – at­vi­rai sa­ko Kru­žiū­nų kai­mo gy­ven­to­ja Sta­sė Kun­ce­vi­čie­nė, ar­ti­mų žmo­nių slau­gai sky­ru­si de­vy­nio­li­ka me­tų. Ji, kaip ir vi­si, su­pran­ta, kad mū­sų fi­zi­nio gy­ve­ni­mo baig­tis – mir­tis. Bet net ir ta­da, kai mirš­ta il­gai sir­gęs as­muo, ar­ti­mie­siems pra­si­de­da ne­leng­vas ge­du­lo me­tas. Ne tik pra­ran­da­mas žmo­gus, bet ir iš­si­de­ri­na nu­si­sto­vė­ju­si tvar­ka, gy­ve­ni­mo rit­mas. Tvar­kin­guo­se iš­skir­ti­niuo­se Sta­se­lės, taip ji kai­my­nų va­di­na­ma, na­muo­se kal­bė­jo­mės apie gy­ve­ni­mo vi­su­mą. Juk kiek­vie­no gy­ve­ni­mas taip su­dė­lio­tas, kad ja­me yra vis­ko.

De­vy­nio­li­ka me­tų – ne­to­li mir­ties

Sta­sės so­dy­ba ne­to­li plen­to, ku­riuo zu­ja ir zu­ja trans­por­to prie­mo­nės. Gra­žiai pri­žiū­ri­mi pa­sta­tai ap­juos­ti me­džių ir krū­mų ža­lu­mos. Il­gas virš šim­to kvad­ra­ti­nių met­rų tu­rin­tis gy­ve­na­ma­sis na­mas švie­čia nau­ju sto­gu, bet tvo­ros – me­di­nės, to­dėl to­kios gra­žios, mat daž­nam pri­me­na vai­kys­tės na­mus. Šei­mi­nin­kė sa­ko, kad na­mui šie­met ly­giai 100 me­tų. Čia anuo­met bu­vo Kru­žiū­nų mo­kyk­la.

Kai Sta­sė iš ne­to­lie­se esan­čio Alek­san­dra­vos kai­mo į šį kie­mą ati­te­kė­jo, mo­kyk­la jau bu­vo iš­kel­ta. Bet di­de­lia­me na­me bu­vo tuo­met va­di­na­mų­jų kvar­ti­ran­tų.

Gra­žių vei­do bruo­žų mo­te­ris sa­ko, kad la­bai jau­na pa­mi­lo sa­vo vy­rą Vy­tau­tą, aš­tuo­nio­li­kos už jo iš­te­kė­jo. Tris­de­šimt de­vy­ne­rių ta­po naš­le, vy­ras mi­rė trū­kus aneu­riz­mai. Po ket­ve­rių me­tų mi­rė ir sū­nus, vos še­šio­li­kos su­lau­kęs.

„Mo­ti­noms skau­džiau­sia sa­vo vai­kus lai­do­ti. Jis sir­go inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mu, ke­le­tą me­tų gy­ve­no su per­so­din­tu inks­tu. Per še­še­rius jo sir­gi­mo me­tus daž­nai li­go­ni­nė­je prie jo man te­ko bu­dė­ti, po ke­tu­ris mė­ne­sius be per­trau­kos. Bu­vo nuo­vo­kus ir pro­tin­gas ber­niu­kas. Tur­būt iki mir­ties ma­no au­sy­se skam­bės jo klau­si­mas: „Ma­my­te, sa­kyk, kiek die­nų aš dar gy­ven­siu?“ Ar ga­li bū­ti mo­ti­nai skau­des­nis klau­si­mas?

Gy­dy­to­jai yra man sa­kę, kad su to­kia pa­tir­ti­mi vai­kai anks­čiau su­bręs­ta. Tur­būt vi­sas aša­ras iš­ver­kiau, kai ant ma­no ran­kų už­ge­so jo gy­vy­bė“, – at­vi­rau­ja Sta­sė.

Daž­nai jį me­na, į nuo­trau­ką pa­si­žiū­ri, ypač Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų die­no­mis pri­si­mi­ni­mai grįž­ta. Jam bū­tų jau per pen­kias­de­šimt, pa­gal­vo­ja ma­ma, kad gal ki­taip jos gy­ve­ni­mas iki šian­dien bū­tų su­si­klos­tęs.

Ly­giai 39-erių, kaip ir ją, jos vien­tur­tę duk­rą Ra­są ir­gi iš­ti­ko naš­lės da­lia. „Tar­si už­prog­ra­muo­ta: aš jau­na ir ji jau­na li­ko­me naš­lė­mis“, – tars­te­li mo­te­ris.

Sta­se­lė – po­ka­rio vai­kas, kaip ir dau­ge­lis gy­ve­no di­de­lė­je šei­mo­je. De­vy­ne­rių bū­da­ma mi­rė jos se­su­tė, li­kęs ket­ver­tas vai­kų už­au­go ir gy­vi iki šian­die­nos.

„Se­niau vai­kai ne­bu­vo dy­ki, ir aš dirb­ti pra­dė­jau nuo dvy­li­kos. Kiek ūg­te­lė­jus jau ma­mą ko­lū­ky­je pa­va­duo­da­vau. Ji jau se­niai mi­ru­si, ir­gi kan­čio­se. Tė­vu­kas Al­fon­sas Bu­ne­vi­čius iš šio pa­sau­lio ma­no vie­nuo­li­ka me­tų slau­gy­tas iš­ke­lia­vo bū­da­mas 97-erių. Nors bu­vo la­bai sun­kus li­go­nis, man nie­ka­da ne­bu­vo ki­lę min­čių ati­duo­ti jį val­diš­kų na­mų slau­gai. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tik sa­vas žmo­gus ži­no, kaip rei­kia pa­lie­gu­sį žmo­gų žiū­rė­ti, ko­kiu mais­tu mai­tin­ti. Gal tik jo kan­čias pra­tę­si, bet ta­vo są­ži­nė lie­ka ra­mi, kad pa­da­rei vi­sa, kas nuo ta­vęs pri­klau­so“, – tei­gia Sta­sė.

Jos tė­tis bu­vo ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas, tad vi­siems kai­mo žmo­nėms rei­ka­lin­gas, vi­siems be iš­im­čių sten­gė­si pa­dė­ti, nak­ti­mis kė­lė­si ir į pa­gal­bą sku­bė­jo. Pa­šne­ko­vė ne kar­tą tars­te­lė­jo, kad vi­suo­met bu­vo ir yra ge­rų žmo­nių, tik ir pa­čiam rei­kia bū­ti ge­ram. Kai­mo žmo­nės la­bai pa­dė­jo jai lai­do­jant tė­tį.

Kai Sta­sė prie gu­lin­čio tė­vu­ko iš­ti­sas pa­ras bu­dė­da­vo, su­lauk­da­vo daug pa­guo­dos žo­džių, nors nie­ka­da ne­si­skun­dė, kad sun­ku. At­sa­ky­da­vo, kad sun­ku tam, prie ku­rio 24 va­lan­das šo­ki­nė­ti rei­kia. Jai nie­kuo­met net min­čių ne­ki­lo, kad kaž­kas ki­tas ga­li ją pa­va­duo­ti.

Šį pa­sau­lį jau pa­li­ko ir abu vy­ro tė­vai, li­gos jų į lo­vą ne­pa­gul­dė, il­gai rū­pin­tis jais ne­rei­kė­jo. Jau ne­bė­ra ir sep­ty­nių jų vai­kų, tiek ra­do čia ati­te­kė­ju­si. Ta­čiau jų anū­kai ke­lią į šiuos na­mus ži­no, at­va­žiuo­ja.

 

Gau­na­me naš­tą, ku­rią ge­ba­me pa­neš­ti

„Apie an­trą san­tuo­ką nie­ka­da ne­gal­vo­jau, man tai ne­rū­pė­jo, įvai­rius dar­bus dir­bau ko­lū­ky­je, sten­giau­si dėl duk­ros, kad ją iš­mo­ky­čiau. Ir nie­kas man ne­si­pir­šo, ma­tyt, per­ša­si toms, ku­rios ant­rų­jų pu­sių ieš­ko. Bu­vau ir iš­li­kau pa­rei­gos žmo­gus. Pra­bė­go tiek me­tų, bet džiaugs­mo bū­ta ne tiek daug. Gal­būt lai­min­giau­sia bu­vau, kai duk­ra iš­sva­jo­tus moks­lus stu­di­ja­vo, kai juos bai­gė. Man ne­li­ko lai­ko nei mez­gi­mams, nei au­di­mui“, – pa­sa­ko­ja Sta­sė, vi­są sa­ve ati­da­vu­si ki­tiems, kad jie jaus­tų­si ge­riau.

Ją žmo­nės my­li. Vi­siš­kai sve­ti­miems kvar­ti­ran­tams ap­si­gy­ve­nus jų na­muo­se, už­si­mez­gę nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo ry­šiai iš­li­ko iki šių die­nų. Ma­ma su dviem su­au­gu­sio­mis duk­ro­mis daž­na vieš­nia, ypač per di­dži­ą­sias šven­tes.

Yra kam ją pas dak­ta­rus nu­vež­ti: jei ne­ga­li duk­ra, nu­ve­ža kai­my­nas Ro­mas, pus­se­se­rės vy­ras, te­rei­kia mo­te­riai tik už­si­min­ti. Kur­suo­ja ir au­to­bu­sas, bet šiuo me­tu Sta­sė bai­mi­na­si va­žiuo­ti juo, svei­ka­ta šiek tiek pa­blo­gė­jo. Net svars­to, ar im­sis py­ra­gų ke­pi­mo, abe­jo­ja, ar ras tiek stip­ry­bės jiems iš­min­ky­ti. Bet aiš­ku, kad py­ra­gai šiuo­se na­muo­se Ve­ly­kų die­ną kve­pės, juk kas­met bu­vo ke­pa­mi. Gal net ir gi­ros na­mi­nės ra­sis. Juk sve­čių tik­rai ne­ma­žai su­gu­žės.

Sta­sės pra­šo­me nors trum­pai pri­si­min­ti anuo­me­tes Ve­ly­kas. „Jų lauk­da­vo­me dėl kiau­ši­nia­vi­mo, nes vi­so­kių par­si­neš­da­vo­me. Ve­ly­kos po griež­to pas­nin­ko bu­vo la­bai mie­las lai­kas. Be­veik kiek­vie­nas kie­mas skers­da­vo kiau­lę, mė­siš­kų pa­tie­ka­lų pri­ga­min­da­vo. Vi­si vis­ko tu­rė­jo, par­duo­tu­vė­se pir­ko tik pi­pi­rų, drus­kos, ra­zi­nų py­ra­gui, o mil­tų ir pir­ko, ir sa­vų pa­si­mal­da­vo, gi­ros da­ry­da­vo to­kios, nuo ku­rios gir­tų ne­bū­da­vo. Ga­mi­no ir sil­kių, žu­vies pa­tie­ka­lų“, – me­na Sta­sė.

Ne vi­suo­met jai pa­vyks­ta nu­vyk­ti ir į Pu­nios baž­ny­čią. Bet kad ir ne­nu­ei­na, kaip ma­mos pa­mo­ky­ta, pa­si­mel­džia na­muo­se, mal­da ra­my­bės su­tei­kia. Daž­nai su kai­my­nė­mis su­si­ei­na, ka­va ar ar­ba­ta pa­si­vai­ši­na, aiš­ku, neap­si­ei­na­ma be py­ra­gų, daž­nai kal­ba pra­de­da­ma apie li­gas, nes vi­sos jau gar­baus am­žiaus. Pa­va­sa­riais dau­giau ran­da­si pa­si­kal­bė­ji­mų apie tai, ką jau lai­kas sė­ti. Ba­lan­džio pa­bai­go­je be­veik vi­sa­da bul­ves so­din­da­vo, ar iš šio lai­ko ne­iš­kryps šie­met, sa­ko, dar ne­aiš­ku, Die­vas ži­no, kaip bus su drėg­me. Ežio­se pir­mie­ji su­ki­ša­mi svo­gū­nai, pa­sė­ja­mos mor­kos, kra­pai, špi­na­tai.

„Aš dar pa­si­kar­to­siu, kad ir šian­die­nos kai­muo­se daug ge­rų žmo­nių gy­ve­na. Ma­no kai­my­nas Ro­mas Kis­le­ra­vi­čius žie­mo­mis vi­suo­met ir man ke­lią nu­va­lo be jo­kio at­ly­gio. Jis man že­mę iš­dir­ba, net ne­ma­tau ka­da. Se­niū­nas Gin­tau­tas Lau­kai­tis vi­suo­met pa­da­ro tai, ko pra­šo­mas. Kai per­nai mū­sų so­dy­bą sė­mė, pa­dė­ti se­niū­nas ėmė, ir tą ke­lio ruo­žą, ku­rį nu­plo­vė, at­kū­rė“, – džiau­gia­si kru­žiū­niš­kė.

Sa­ko­ma, kad gy­ve­ni­mas yra gra­žus vien dėl to, kad jis yra žmo­gui duo­da­mas. Bet kar­tais jis žmo­gų mė­to į vi­sas pu­ses. Tų, ku­rių vi­di­nis pa­rei­gos jaus­mas – di­de­lis, ge­ru­mo ir pa­do­ru­mo juo­se nuo to tik di­dė­ja. Ar­ti­mų­jų ne­tek­tys ne­pa­lau­žė, o tik su­stip­ri­no S.Kun­ce­vi­čie­nę, ki­tiems pa­liu­dy­da­mos tie­są, kad Die­vas kiek­vie­nam žmo­gui už­de­da to­kią naš­tą, ko­kią šis ge­ba pa­neš­ti.

 

 

 

 

    Komentaras

    Când l-am găsit pe Dr Wealthy, am avut nevoie disperată de a-mi aduce înapoi pe fostul meu iubit. Mi-a lăsat o altă femeie. Sa intamplat atat de repede si nu am avut nici un fel de spus in situatia asta. El ma scos după trei ani fără explicații. Îl contactez pe dr. Wealthy prin intermediul site-ului său și mi-a spus ce trebuie să fac înainte de a mă putea ajuta și am făcut ceea ce mi-a spus, după ce am oferit ceea ce dorea, a aruncat o vrajă de dragoste pentru a ne ajuta să ne întoarcem împreună. La puțin timp după ce și-a făcut vraja, prietenul meu a început să mă mai trimită din nou și sa simțit oribil pentru ceea ce tocmai mi-a pus. El a spus că eu sunt cea mai importantă persoană din viața lui și el știe asta acum. Ne-am mutat împreună și el a fost mai deschis față de mine decât înainte și apoi a început să petreacă mai mult timp cu mine decât înainte. De când dr. Wealthy ma ajutat, partenerul meu este foarte stabil, credincios și mai aproape de mine decât înainte. Îi recomand foarte mult pe Dr Wealthy pentru oricine care are nevoie de ajutor. E-mail: wealthylovespell@gmail.com, sunați-l sau adăugați-l pe ceapre prin: +2348105150446

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.