Pa­rei­gin­gos sie­los mo­ters ge­dė­ji­mai

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Balandis 19
nuotrauka
Kružiūniškę Stasę Kuncevičienę aplankė kaimynas Romas Kisleravičius, pirmiausia aptarė bulviasodžio reikalus. Aldonos Kudzienes nuotr.
„Ve­ly­kos – šven­tė lau­kia­ma, bet ji man pri­me­na vi­sas ne­tek­tis. Nors į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ar­ti­mus žmo­nes iš­ly­dė­jau įvai­riu me­tų lai­ku, pa­va­sa­ris man sun­kes­nis. Pir­mo­ji ža­lu­ma sie­lą la­bai nos­tal­giš­kai vei­kia“, – at­vi­rai sa­ko Kru­žiū­nų kai­mo gy­ven­to­ja Sta­sė Kun­ce­vi­čie­nė, ar­ti­mų žmo­nių slau­gai sky­ru­si de­vy­nio­li­ka me­tų. Ji, kaip ir vi­si, su­pran­ta, kad mū­sų fi­zi­nio gy­ve­ni­mo baig­tis – mir­tis. Bet net ir ta­da, kai mirš­ta il­gai sir­gęs as­muo, ar­ti­mie­siems pra­si­de­da ne­leng­vas ge­du­lo me­tas. Ne tik pra­ran­da­mas žmo­gus, bet ir iš­si­de­ri­na nu­si­sto­vė­ju­si tvar­ka, gy­ve­ni­mo rit­mas. Tvar­kin­guo­se iš­skir­ti­niuo­se Sta­se­lės, taip ji kai­my­nų va­di­na­ma, na­muo­se kal­bė­jo­mės apie gy­ve­ni­mo vi­su­mą. Juk kiek­vie­no gy­ve­ni­mas taip su­dė­lio­tas, kad ja­me yra vis­ko.

De­vy­nio­li­ka me­tų – ne­to­li mir­ties

Sta­sės so­dy­ba ne­to­li plen­to, ku­riuo zu­ja ir zu­ja trans­por­to prie­mo­nės. Gra­žiai pri­žiū­ri­mi pa­sta­tai ap­juos­ti me­džių ir krū­mų ža­lu­mos. Il­gas virš šim­to kvad­ra­ti­nių met­rų tu­rin­tis gy­ve­na­ma­sis na­mas švie­čia nau­ju sto­gu, bet tvo­ros – me­di­nės, to­dėl to­kios gra­žios, mat daž­nam pri­me­na vai­kys­tės na­mus. Šei­mi­nin­kė sa­ko, kad na­mui šie­met ly­giai 100 me­tų. Čia anuo­met bu­vo Kru­žiū­nų mo­kyk­la.

Kai Sta­sė iš ne­to­lie­se esan­čio Alek­san­dra­vos kai­mo į šį kie­mą ati­te­kė­jo, mo­kyk­la jau bu­vo iš­kel­ta. Bet di­de­lia­me na­me bu­vo tuo­met va­di­na­mų­jų kvar­ti­ran­tų.

Gra­žių vei­do bruo­žų mo­te­ris sa­ko, kad la­bai jau­na pa­mi­lo sa­vo vy­rą Vy­tau­tą, aš­tuo­nio­li­kos už jo iš­te­kė­jo. Tris­de­šimt de­vy­ne­rių ta­po naš­le, vy­ras mi­rė trū­kus aneu­riz­mai. Po ket­ve­rių me­tų mi­rė ir sū­nus, vos še­šio­li­kos su­lau­kęs.

„Mo­ti­noms skau­džiau­sia sa­vo vai­kus lai­do­ti. Jis sir­go inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mu, ke­le­tą me­tų gy­ve­no su per­so­din­tu inks­tu. Per še­še­rius jo sir­gi­mo me­tus daž­nai li­go­ni­nė­je prie jo man te­ko bu­dė­ti, po ke­tu­ris mė­ne­sius be per­trau­kos. Bu­vo nuo­vo­kus ir pro­tin­gas ber­niu­kas. Tur­būt iki mir­ties ma­no au­sy­se skam­bės jo klau­si­mas: „Ma­my­te, sa­kyk, kiek die­nų aš dar gy­ven­siu?“ Ar ga­li bū­ti mo­ti­nai skau­des­nis klau­si­mas?

Gy­dy­to­jai yra man sa­kę, kad su to­kia pa­tir­ti­mi vai­kai anks­čiau su­bręs­ta. Tur­būt vi­sas aša­ras iš­ver­kiau, kai ant ma­no ran­kų už­ge­so jo gy­vy­bė“, – at­vi­rau­ja Sta­sė.

Daž­nai jį me­na, į nuo­trau­ką pa­si­žiū­ri, ypač Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų die­no­mis pri­si­mi­ni­mai grįž­ta. Jam bū­tų jau per pen­kias­de­šimt, pa­gal­vo­ja ma­ma, kad gal ki­taip jos gy­ve­ni­mas iki šian­dien bū­tų su­si­klos­tęs.

Ly­giai 39-erių, kaip ir ją, jos vien­tur­tę duk­rą Ra­są ir­gi iš­ti­ko naš­lės da­lia. „Tar­si už­prog­ra­muo­ta: aš jau­na ir ji jau­na li­ko­me naš­lė­mis“, – tars­te­li mo­te­ris.

Sta­se­lė – po­ka­rio vai­kas, kaip ir dau­ge­lis gy­ve­no di­de­lė­je šei­mo­je. De­vy­ne­rių bū­da­ma mi­rė jos se­su­tė, li­kęs ket­ver­tas vai­kų už­au­go ir gy­vi iki šian­die­nos.

„Se­niau vai­kai ne­bu­vo dy­ki, ir aš dirb­ti pra­dė­jau nuo dvy­li­kos. Kiek ūg­te­lė­jus jau ma­mą ko­lū­ky­je pa­va­duo­da­vau. Ji jau se­niai mi­ru­si, ir­gi kan­čio­se. Tė­vu­kas Al­fon­sas Bu­ne­vi­čius iš šio pa­sau­lio ma­no vie­nuo­li­ka me­tų slau­gy­tas iš­ke­lia­vo bū­da­mas 97-erių. Nors bu­vo la­bai sun­kus li­go­nis, man nie­ka­da ne­bu­vo ki­lę min­čių ati­duo­ti jį val­diš­kų na­mų slau­gai. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tik sa­vas žmo­gus ži­no, kaip rei­kia pa­lie­gu­sį žmo­gų žiū­rė­ti, ko­kiu mais­tu mai­tin­ti. Gal tik jo kan­čias pra­tę­si, bet ta­vo są­ži­nė lie­ka ra­mi, kad pa­da­rei vi­sa, kas nuo ta­vęs pri­klau­so“, – tei­gia Sta­sė.

Jos tė­tis bu­vo ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas, tad vi­siems kai­mo žmo­nėms rei­ka­lin­gas, vi­siems be iš­im­čių sten­gė­si pa­dė­ti, nak­ti­mis kė­lė­si ir į pa­gal­bą sku­bė­jo. Pa­šne­ko­vė ne kar­tą tars­te­lė­jo, kad vi­suo­met bu­vo ir yra ge­rų žmo­nių, tik ir pa­čiam rei­kia bū­ti ge­ram. Kai­mo žmo­nės la­bai pa­dė­jo jai lai­do­jant tė­tį.

Kai Sta­sė prie gu­lin­čio tė­vu­ko iš­ti­sas pa­ras bu­dė­da­vo, su­lauk­da­vo daug pa­guo­dos žo­džių, nors nie­ka­da ne­si­skun­dė, kad sun­ku. At­sa­ky­da­vo, kad sun­ku tam, prie ku­rio 24 va­lan­das šo­ki­nė­ti rei­kia. Jai nie­kuo­met net min­čių ne­ki­lo, kad kaž­kas ki­tas ga­li ją pa­va­duo­ti.

Šį pa­sau­lį jau pa­li­ko ir abu vy­ro tė­vai, li­gos jų į lo­vą ne­pa­gul­dė, il­gai rū­pin­tis jais ne­rei­kė­jo. Jau ne­bė­ra ir sep­ty­nių jų vai­kų, tiek ra­do čia ati­te­kė­ju­si. Ta­čiau jų anū­kai ke­lią į šiuos na­mus ži­no, at­va­žiuo­ja.

 

Gau­na­me naš­tą, ku­rią ge­ba­me pa­neš­ti

„Apie an­trą san­tuo­ką nie­ka­da ne­gal­vo­jau, man tai ne­rū­pė­jo, įvai­rius dar­bus dir­bau ko­lū­ky­je, sten­giau­si dėl duk­ros, kad ją iš­mo­ky­čiau. Ir nie­kas man ne­si­pir­šo, ma­tyt, per­ša­si toms, ku­rios ant­rų­jų pu­sių ieš­ko. Bu­vau ir iš­li­kau pa­rei­gos žmo­gus. Pra­bė­go tiek me­tų, bet džiaugs­mo bū­ta ne tiek daug. Gal­būt lai­min­giau­sia bu­vau, kai duk­ra iš­sva­jo­tus moks­lus stu­di­ja­vo, kai juos bai­gė. Man ne­li­ko lai­ko nei mez­gi­mams, nei au­di­mui“, – pa­sa­ko­ja Sta­sė, vi­są sa­ve ati­da­vu­si ki­tiems, kad jie jaus­tų­si ge­riau.

Ją žmo­nės my­li. Vi­siš­kai sve­ti­miems kvar­ti­ran­tams ap­si­gy­ve­nus jų na­muo­se, už­si­mez­gę nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo ry­šiai iš­li­ko iki šių die­nų. Ma­ma su dviem su­au­gu­sio­mis duk­ro­mis daž­na vieš­nia, ypač per di­dži­ą­sias šven­tes.

Yra kam ją pas dak­ta­rus nu­vež­ti: jei ne­ga­li duk­ra, nu­ve­ža kai­my­nas Ro­mas, pus­se­se­rės vy­ras, te­rei­kia mo­te­riai tik už­si­min­ti. Kur­suo­ja ir au­to­bu­sas, bet šiuo me­tu Sta­sė bai­mi­na­si va­žiuo­ti juo, svei­ka­ta šiek tiek pa­blo­gė­jo. Net svars­to, ar im­sis py­ra­gų ke­pi­mo, abe­jo­ja, ar ras tiek stip­ry­bės jiems iš­min­ky­ti. Bet aiš­ku, kad py­ra­gai šiuo­se na­muo­se Ve­ly­kų die­ną kve­pės, juk kas­met bu­vo ke­pa­mi. Gal net ir gi­ros na­mi­nės ra­sis. Juk sve­čių tik­rai ne­ma­žai su­gu­žės.

Sta­sės pra­šo­me nors trum­pai pri­si­min­ti anuo­me­tes Ve­ly­kas. „Jų lauk­da­vo­me dėl kiau­ši­nia­vi­mo, nes vi­so­kių par­si­neš­da­vo­me. Ve­ly­kos po griež­to pas­nin­ko bu­vo la­bai mie­las lai­kas. Be­veik kiek­vie­nas kie­mas skers­da­vo kiau­lę, mė­siš­kų pa­tie­ka­lų pri­ga­min­da­vo. Vi­si vis­ko tu­rė­jo, par­duo­tu­vė­se pir­ko tik pi­pi­rų, drus­kos, ra­zi­nų py­ra­gui, o mil­tų ir pir­ko, ir sa­vų pa­si­mal­da­vo, gi­ros da­ry­da­vo to­kios, nuo ku­rios gir­tų ne­bū­da­vo. Ga­mi­no ir sil­kių, žu­vies pa­tie­ka­lų“, – me­na Sta­sė.

Ne vi­suo­met jai pa­vyks­ta nu­vyk­ti ir į Pu­nios baž­ny­čią. Bet kad ir ne­nu­ei­na, kaip ma­mos pa­mo­ky­ta, pa­si­mel­džia na­muo­se, mal­da ra­my­bės su­tei­kia. Daž­nai su kai­my­nė­mis su­si­ei­na, ka­va ar ar­ba­ta pa­si­vai­ši­na, aiš­ku, neap­si­ei­na­ma be py­ra­gų, daž­nai kal­ba pra­de­da­ma apie li­gas, nes vi­sos jau gar­baus am­žiaus. Pa­va­sa­riais dau­giau ran­da­si pa­si­kal­bė­ji­mų apie tai, ką jau lai­kas sė­ti. Ba­lan­džio pa­bai­go­je be­veik vi­sa­da bul­ves so­din­da­vo, ar iš šio lai­ko ne­iš­kryps šie­met, sa­ko, dar ne­aiš­ku, Die­vas ži­no, kaip bus su drėg­me. Ežio­se pir­mie­ji su­ki­ša­mi svo­gū­nai, pa­sė­ja­mos mor­kos, kra­pai, špi­na­tai.

„Aš dar pa­si­kar­to­siu, kad ir šian­die­nos kai­muo­se daug ge­rų žmo­nių gy­ve­na. Ma­no kai­my­nas Ro­mas Kis­le­ra­vi­čius žie­mo­mis vi­suo­met ir man ke­lią nu­va­lo be jo­kio at­ly­gio. Jis man že­mę iš­dir­ba, net ne­ma­tau ka­da. Se­niū­nas Gin­tau­tas Lau­kai­tis vi­suo­met pa­da­ro tai, ko pra­šo­mas. Kai per­nai mū­sų so­dy­bą sė­mė, pa­dė­ti se­niū­nas ėmė, ir tą ke­lio ruo­žą, ku­rį nu­plo­vė, at­kū­rė“, – džiau­gia­si kru­žiū­niš­kė.

Sa­ko­ma, kad gy­ve­ni­mas yra gra­žus vien dėl to, kad jis yra žmo­gui duo­da­mas. Bet kar­tais jis žmo­gų mė­to į vi­sas pu­ses. Tų, ku­rių vi­di­nis pa­rei­gos jaus­mas – di­de­lis, ge­ru­mo ir pa­do­ru­mo juo­se nuo to tik di­dė­ja. Ar­ti­mų­jų ne­tek­tys ne­pa­lau­žė, o tik su­stip­ri­no S.Kun­ce­vi­čie­nę, ki­tiems pa­liu­dy­da­mos tie­są, kad Die­vas kiek­vie­nam žmo­gui už­de­da to­kią naš­tą, ko­kią šis ge­ba pa­neš­ti.

 

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.