(Ne)griež­ta pa­va­sa­ri­nė sam­di­nių at­ran­ka

Su pieš­tu­ku ran­ko­se per­ver­čiau Aly­taus mies­te sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se da­ly­vau­jan­čių par­ti­jų bei vi­suo­me­ni­nių ko­mi­te­tų są­ra­šus ir su­skai­čia­vau, jog pas mus kan­di­da­tuo­ja la­bai sim­bo­li­nis tar­nau­ti aly­tiš­kiams pa­si­ry­žu­sių žmo­nių skai­čius – 141. Su tiek už­so­din­tu­me vi­są Sei­mą, o nu­sam­dy­si­me mums tar­nau­ti, de­ja, tik 27 iš jų.

Taip jau su­si­klos­tė, kad ne­su nei eko­no­mi­nia­me, nei po­li­ti­nia­me, nei kul­tū­ri­nia­me mies­to gy­ve­ni­me kun­ku­liuo­jan­tis žmo­gus. Per­skai­tęs mi­nė­tus są­ra­šus ga­liu pa­sa­ky­ti, jog as­me­niš­kai tru­pu­tį pa­žįs­tu, tiks­liau tu­rė­jau įsta­ty­mais api­brėž­tų da­ly­ki­nių rei­ka­lų, su tri­mis iš kan­di­da­tų, o dar ke­lių pa­var­des esu gir­dė­jęs.

Gal dėl to­kio men­ko in­for­muo­tu­mo ma­ne ap­ni­ko švent­va­giš­kos min­tys: o kur tie vi­si ak­ty­vūs, į mies­to val­džią be­si­ver­žian­tys žmo­nės dings­ta po rin­ki­mų? Gal tik aš vie­nas ne­gir­dė­jau apie jų mies­te­lė­nams lai­ko­tar­piu tarp rin­ki­mų pa­siū­ly­tas ben­druo­me­niš­ku­mą ug­dan­čias ini­cia­ty­vas, suor­ga­ni­zuo­tus spor­to ar kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, su­reng­tas lab­da­ros ak­ci­jas, ga­liau­siai, su vi­suo­me­nės pa­gal­ba blo­kuo­tus aki­vaiz­džiai blo­gus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mus? Juk tie prieš rin­ki­mus da­ly­ti pa­ža­dai ga­lė­tų ir tu­rė­tų re­a­li­zuo­tis. Ar ge­riems dar­bams da­ry­ti mir­ti­nai bū­ti­nas val­džios pos­tas? Ar sa­vi­val­da bai­gia­si kar­tu su rin­ki­mais ir ket­ve­riems me­tams už­si­da­ro mies­to ro­tu­šės pa­sta­te?

Kal­bant at­lai­džiau, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į skai­čių ma­gi­ją. Mat pa­da­li­jus da­bar­ti­nį Aly­taus mies­to gy­ven­to­jų skai­čių iš no­rin­čių­jų jiems at­sto­vau­ti sa­vi­val­do­je skai­čiaus gau­na­me 365, t. y. tiek, kiek die­nų tu­ri ka­len­do­ri­niai me­tai. Ki­taip ta­riant, vie­nam kan­di­da­tui į mies­to val­džią ati­ten­ka tiek aly­tiš­kių, ku­riuos as­me­niš­kai, pra­de­dant kū­di­kė­liu ir bai­giant šim­ta­me­čiu, at­ski­rai kas­dien pa­ski­riant po va­lan­džiu­kę, bū­tų ga­li­ma ap­lan­ky­ti per me­tus. Žiū, ir per ket­ve­rius me­tus iki ki­tų rin­ki­mų bus su­si­pa­žin­ta su be­veik pus­an­tro tūks­tan­čio aly­tiš­kių bė­do­mis bei go­do­mis. Ir jei per tą lai­ką ne­at­šoks no­ras tar­nau­ti mies­tui, drą­siai bus ga­li­ma kan­di­da­tuo­ti ki­tuo­se sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se.

Čia, ži­no­te, kaip su vai­ku, stai­ga pa­no­ru­siu na­muo­se tu­rė­ti au­gin­ti­nį, ne­svar­bu ko­kį – šu­nį, ka­tę, pa­pū­gą ar auk­si­nę žu­ve­lę, ir be­si­die­va­go­jan­tį, jog vi­suo­met kruopš­čiai juo rū­pin­sis. Kad įsi­ti­kin­tu­mė­te, kiek tvir­tas tas pa­si­ry­ži­mas, nu­pir­ki­te vai­kui šuns pa­va­dė­lį ir pri­sa­ky­ki­te vai­ke­liui tri­skart per die­ną bent po dvi­de­šimt mi­nu­čių jį „pa­ve­džio­ti“ lau­ke. Jei­gu dvi sa­vai­tes šią už­duo­tį uo­liai vyk­dys, drą­siai ga­li­te pirk­ti jam gy­vū­nė­lį, ne­tin­gės jo pri­žiū­rė­ti.

Su­pran­ta­ma, kan­di­da­ta­vi­mo rin­ki­muo­se si­tu­a­ci­ją čia ge­ro­kai su­šar­ža­vau, ta­čiau ne vel­tui sa­ko­ma, kad kiek­vie­na­me juo­ke­ly­je yra ne­ma­ža do­zė tie­sos. Kaip ir tie­sa yra tai, jog daž­nai iš­kart po rin­ki­mų pa­jun­ta­me kar­tė­lį, vėl nu­si­pir­kę ka­tę mai­še. Ne­no­rė­da­mas taip pa­si­jus­ti, bet, at­virkš­čiai, trokš­da­mas pa­da­ry­ti są­mo­nin­gą pa­si­rin­ki­mą, są­ži­nin­gai pa­žiū­rė­jau, tiks­liau bū­tų pri­pa­žin­ti, iš­klau­siau „Del­fi“ por­ta­lo va­sa­rio 17 die­ną su­reng­tas kan­di­da­tų į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­rus ir ta­ry­bos na­rius vaiz­do dis­ku­si­jas. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad to­kių pa­si­šven­tė­lių ne­bu­vo la­bai gau­su: kan­di­da­tų į me­rus pa­si­sa­ky­mai su­lau­kė dau­giau kaip dvie­jų tūks­tan­čių pri­si­jun­gi­mų, pir­mo­ji kan­di­da­tų į ta­ry­bą dis­ku­si­ja – jau tūks­tan­čiu ma­žiau, o ant­ra­sis jų pa­si­ro­dy­mas su­men­ko dar tri­mis šim­tais žiū­ro­vų. Tie­sa, kiek iš jų iš­ken­tė vi­sas tris, po 45 mi­nu­tes tru­ku­sias, lai­de­les, is­to­ri­ja ir kom­piu­te­ri­nė tech­ni­ka nu­ty­li.

Man vi­sai ne­nuos­ta­bus toks žiū­ro­vų nu­by­rė­ji­mas, nes pats de­ba­tų for­ma­tas da­rė juos nuo­bo­džius. Kaip iš­sa­miai ga­li pa­dis­ku­tuo­ti de­šimt žmo­nių, plius klau­si­mus pa­tei­kian­ti lai­dos ve­dė­ja, per 45 mi­nu­tes, kai lai­kas pa­da­li­ja­mas tei­sin­gai – vi­siems po ly­giai, t. y. maž­daug po ke­tu­rias mi­nu­tes? To­dėl ir te­ko jiems kal­bė­ti dau­giau lo­zun­gais nei ar­gu­men­tais.

Gra­žu, kai vi­si ža­da stab­dy­ti emig­ra­ci­ją. Tik ne­spė­ja pa­sa­ky­ti, kaip. Bet grei­čiau­siai net ne­ži­no, o ir ne sa­vi­val­dy­bių jė­goms tai pa­da­ry­ti. Nes, jei­gu kas nors Lie­tu­vo­je tai ži­no­tų, jau bū­tų pa­da­ręs.

Gra­žu, kai vi­si ža­da kur­ti dar­bo vie­tas, kai ku­rie net ge­rai ap­mo­ka­mas. Tik ne­pa­sa­ko, kaip. Ir net ne­ži­no­jau, kad sa­vi­val­dy­bė ku­ria dar­bo vie­tas. Ne­bent iš­rink­tie­ji sa­viš­kiams ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ar sa­vi­val­dy­bei pa­val­džio­se įmo­nė­se su­ras vie­ną ki­tą šil­tą vie­te­lę. Tie­sa, ža­da­ma glo­bo­ti ver­sli­nin­kus, ku­rie at­seit ir kurs tas dar­bo vie­tas. Vėl­gi ne­aiš­ku, ko­dėl lig šiol nie­kas nesu­si­pro­tė­jo taip pa­pras­tai iš­spręs­ti to­kios su­dė­tin­gos ne­dar­bo pro­ble­mos?

Tai­gi tos dis­ku­si­jos rin­kė­jui nau­din­gos bu­vo tik tiek, kiek ga­li­ma bu­vo su­si­da­ry­ti vaiz­dą, ku­rie iš tų žmo­nių ga­lė­tų kar­tu kon­struk­ty­viai dirb­ti, o kas tik aikš­tin­gai eks­po­na­vo sa­ve. Be to, ret­kar­čiais su­si­da­rė įspū­dis, jog kai ku­rie pai­nio­ja sa­vi­val­dy­bės ir Sei­mo ga­lias. To­dėl ir ma­nau, kad kan­di­da­tams ne tik prieš rin­ki­mus rei­kė­tų ben­drau­ti su bū­si­mais darb­da­viais ir ne tiek gra­žiais bei tei­sin­gais žo­džiais, kiek kon­kre­čiais dar­bais.

Pa­bai­go­je pa­si­gir­siu, jog ma­nęs ret­kar­čiais klau­sia: „Tai už ką reik­tų bal­suo­ti?“ Ne­tu­riu tei­sės žmo­nėms pri­me­ti­nė­ti sa­vo nuo­mo­nę, to­dėl daž­niau­siai pa­sa­kau tik už ką nie­kad ne­bal­suo­čiau. Ma­nau, jog už sa­vo pi­ni­gus ap­mo­ka­mai tar­nys­tei pa­si­rink­da­mi žmo­nes, tu­ri­me bū­ti ati­dūs ir griež­ti. Ne taip, kaip ko­kia Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja, ku­ri ga­li sau leis­ti vie­nu plunks­nos brūkš­te­lė­ji­mu pri­pa­žin­ti ne­te­ku­siu ga­lios „Di­džių­jų kal­bos klai­dų są­ra­šą“, gy­va­vu­sį dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus. Mes juk ži­no­me, kad žo­džiai tu­ri pras­mę ir jie ma­te­ria­li­zuo­ja­si, daž­nai tap­da­mi la­bai ne­do­rais dar­bais. To­dėl sa­vo in­te­re­sams at­sto­vau­ti nie­kad ne­si­rink­čiau žmo­gaus, kal­bo­se nuo­lat kar­to­jan­čio „šian­dien die­nai“. Man re­gis, to­kie aki­vaiz­džiai kaž­ką sle­pia, ne­pa­sa­ky­da­mi, kas bu­vo „šian­dien ry­tui“, ne­pra­si­tar­da­mi, kas bus „šian­dien va­ka­rui“. O ar bent įsi­vaiz­duo­ja­te, ką jie ga­lė­tų pa­da­ry­ti „šian­dien nak­čiai“?