„Ke­tur­ko­jo vil­čiai” rei­kia pa­gal­bos ir pa­ra­mos

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (5)
2019 Sausis 11
sunys
Meilę gyvūnams ir rūpestį jais Eimantas Kalėda puoselėja dar nuo vaikystės laikų. Gatvėje niekada nepraeidavo pro viską, kas gyva ir palikta likimo valiai. Asmeninė nuotr.
Aly­tu­je prieš ke­le­tą mė­ne­sių veik­ti pra­dė­jo aso­cia­ci­ja „Ke­tur­ko­jo vil­tis“, ku­ri rū­pi­na­si be­šei­mi­nin­kių gy­vū­nų ge­ro­ve – gel­bė­ja juos iš grės­min­gų si­tu­a­ci­jų, su­tei­kia lai­ki­ną glo­bą, kol su­ran­da­mi nuo­la­ti­niai na­mai, su­tei­kia­mos ve­te­ri­na­ri­nės ir gro­žio pa­slau­gos. „La­biau­siai, ko jiems rei­kia, yra mei­lė ir rū­pes­tis“, – sa­kė aso­cia­ci­jos įkū­rė­jas aly­tiš­kis Ei­man­tas Ka­lė­da (25 m.) Jis ga­lė­tų va­lan­dų va­lan­das su di­džiau­siu už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­ti is­to­ri­jas apie iš­gel­bė­tus gy­vū­nus ir to­les­nius jų li­ki­mus, ta­čiau aiš­ku bu­vo vie­na – jo kil­niems tiks­lams ir sva­jo­nėms la­bai rei­kia pa­gal­bos ir pa­ra­mos.

Tu­ri di­de­lių pla­nų

Ei­man­to ir jo ko­man­dos na­rių glo­bo­ja­mų gy­vū­nų skai­čius kei­čia­si kas­dien. Vie­niems jų la­bai grei­tai pa­vyks­ta ras­ti nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą ir my­lin­čius šei­mi­nin­kus, o juos kei­čia nau­ji ne­lai­mė­liai, ki­tiems pri­rei­kia dau­giau lai­ko tam, kad bū­tų sta­bi­li­zuo­ta svei­ka­tos būk­lė ar iš­spręs­tos ki­tos pro­ble­mos.

„Skam­bu­čių, pra­ne­ši­mų apie klai­džio­jan­čius be­šei­mi­nin­kius gy­vū­nus su­lau­kia­me kas­dien ir ne po vie­ną. Da­ro­si vis sun­kiau vi­sur su­spė­ti ir vi­siems pa­dė­ti, nes rei­kia ir dau­giau ran­kų, ir dau­giau fi­nan­si­nių re­sur­sų, nes vi­sus mū­sų iš­gel­bė­tus gy­vū­nus ve­ža­me pas ve­te­ri­na­ri­jos ir gro­žio spe­cia­lis­tus, skie­pi­ja­me, ša­li­na­me pa­ra­zi­tus, su­žen­kli­na­me, iš­mau­do­me, ap­ker­pa­me. La­bai daž­nai nu­tin­ka taip, kad su­tvar­ky­to gy­vū­no iš­vaiz­da pa­si­kei­čia kar­di­na­liai, kad vos jį kas be­pa­žin­tų kaip tą be­na­mį, ne­se­niai klai­džio­ju­sį po apy­lin­kes. Vi­sa tai ne­ma­žai kai­nuo­ja. Lai­mei, mus su­pa la­bai ge­ra­no­riš­ki ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai ir gy­vū­nų gro­žio spe­cia­lis­tai, ku­rie ne­ima pi­ni­gų už su­teik­tas pa­slau­gas, tik už prie­mo­nes ir me­di­ka­men­tus“, – pa­sa­ko­jo aso­cia­ci­jos įkū­rė­jas.

Pra­ėju­sios šven­tės Ei­man­tą taip pat la­bai nu­džiu­gi­no, nes ge­ros va­lios žmo­nės aso­cia­ci­jai pa­au­ko­jo gy­vū­nų ėda­lo.

Kaip tei­gė aly­tiš­kis, aso­cia­ci­jos įkū­ri­mas ne­bu­vo pir­mas ir tik­rai ne­bus pas­ku­ti­nis žings­nis or­ga­ni­zuo­jant pa­gal­bą be­glo­biams gy­vū­nams. To­kiais ne­lai­mė­liais jis rū­pi­no­si ir anks­čiau, ta­čiau il­gai­niui su­pra­to, kad pats vie­nas kaip fi­zi­nis as­muo ne­tu­ri tiek ga­li­my­bių ir są­ly­gų pa­dė­ti vi­siems jo ke­ly pa­si­tai­kiu­siems gy­vū­nams, nes jiems rei­kia ir erd­vės, ir fi­nan­si­nių iš­tek­lių, to­dėl ir nu­spren­dė įkur­ti aso­cia­ci­ją.

„Ke­tur­ko­jo vil­tis“ glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja su ki­to­mis gy­vū­nų glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­mis, aso­cia­ci­jo­mis. Į pa­gal­bą gel­bė­jant gy­vū­nus, jei­gu pri­rei­kia, pa­si­tel­kia ir ug­nia­ge­sius, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus, ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tus.

Da­bar jau­nas vy­ras tu­ri pla­nų su­si­ras­ti pa­tal­pas, ku­rias pri­tai­ky­tų aso­cia­ci­jos veik­lai, o iki tol vi­sus sa­vo glo­bo­ti­nius glau­džia iš­si­nuo­mo­to­je so­dy­bo­je, pas drau­gus, ben­dra­min­čius, aso­cia­ci­jos sa­va­no­rius. Net gal­vo­ja im­ti pa­sko­lą ir pirk­ti so­dy­bą, kur ga­lė­tų lai­ki­ną glo­bą su­teik­ti iš­gel­bė­tiems gy­vū­nams.

„Tu­ri­me ir dau­giau di­de­lių pla­nų. No­ri­me or­ga­ni­zuo­ti vi­suo­me­nės švie­čia­mą­ją veik­lą, kei­čian­čią žmo­ni­jos nu­si­sta­ty­mą ir po­žiū­rį į gy­vū­nus, kaip svar­bu jiems su­teik­ti ne tik pa­sto­gę, duo­ti ko­ky­biš­ko mais­to, bet ir su­žen­klin­ti, su­teik­ti ki­tas bū­ti­niau­sias ve­te­ri­na­ri­nes pa­slau­gas. Pa­ste­biu, kad vi­suo­me­nės mąs­ty­mas ir po­žiū­ris į gy­vū­ną kei­čia­si, ta­čiau per lė­tai, tad švie­ti­mas šį pro­ce­są ga­lė­tų pa­grei­tin­ti“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.

 

Gel­bė­ti šu­ny­čius iš­kvie­tė ug­nia­ge­sius

Vie­na įsi­min­ti­nes­nių is­to­ri­jų, kai pri­rei­kė kvies­ti ug­nia­ge­sius, nu­ti­ko vi­sai ne­se­niai, pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį. Aso­cia­ci­jos ko­man­da su­lau­kė pra­ne­ši­mo apie ma­žus šu­niu­kus ant snie­go. Iš­sku­bė­ję jų ieš­ko­ti, ne­tru­kus su­ra­do maž­daug tri­jų sa­vai­čių ma­žy­lius. Tris šu­niu­kus gel­bė­to­jai ra­do duo­bė­je, o ša­lia jų mo­ti­nos ne­bu­vo.

„Na ką, gal­vo­jo­me, pa­im­sim bent ma­žy­lius, kad ne­su­šal­tų, o mo­ti­nos grį­ši­me vė­liau. Bet koš­ma­ras pra­si­dė­jo tik nu­si­lei­dus į duo­bę. Iš­gir­do­me gar­sų ket­vir­to ma­žy­lio kau­ki­mą iš ša­lia esan­čių me­lio­ra­ci­jos sis­te­mų. Ka­dan­gi vis­kas sta­ty­ta la­bai se­niai ir veiks­mas vy­ko miš­ke, vamz­džiai bu­vo ap­au­gę ir pa­si­slė­pę po že­me. Iš­ban­dė­me vis­ką, kad pa­siek­tu­me ir iš­gel­bė­tu­me šu­ne­lį. Pa­si­ro­do, jų ten bu­vo du, tik vie­nas jų jau be gy­vy­bės žen­klų. Ne mū­sų jė­goms bu­vo iš­gel­bė­ti gy­vą­jį, tad te­ko kvies­ti gais­ri­nin­kus. Ne­si­ti­kė­jo­me, kad at­vyks to­kie ge­ra­šir­džiai ir pa­si­au­ko­jan­tys ug­nia­ge­siai“, – pa­sa­ko­jo Ei­man­tas.

Pa­sak jo, tai bu­vo ant­ros ko­man­dos tre­čia bu­din­ti pa­mai­na – Čes­lo­vas, Ri­mas, Re­mi­gi­jus, Arū­nas ir Ir­man­tas.

„Su­per­iniai žmo­nės ne­pa­li­ko mū­sų ir ma­žy­lio bė­do­je, ben­drom jė­gom kaps­tėm, dras­kėm, lu­pom. Per­mir­kę ir su­ša­lę, bet tiks­lą pa­sie­kėm. Smul­kiau­sia mū­sų ko­le­gė su­ge­bė­jo įlįs­ti į vi­dų, ne­bi­jo­da­ma iki au­sų lik­ti šla­pia ir pri­trūk­ti oro. Šu­niu­ką iš­trau­kė. Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad vi­du­je už­stri­gę bu­vo du šu­niu­kai, tik vie­no gy­vy­bės iš­gel­bė­ti ne­pa­vy­ko, jis jau bu­vo mi­ręs. An­tro gy­vy­bė ka­bo­jo ant plau­ko, nes bu­vo be­pro­tiš­kai su­ša­lęs“, – dar ne­at­slū­gu­siais iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

Iš­gel­bė­ti šu­niu­kai tu­rė­jo pa­ra­zi­tų, tad jų lau­kė bū­ti­niau­sios pro­ce­dū­ros. Be­je, jau ki­tą die­ną aso­cia­ci­ja su­lau­kė skam­bu­čio ir apie pa­si­ro­džiu­sią ma­žy­lių mo­ti­ną, ku­ri, at­vy­kus jos su­gau­ti, el­gė­si la­bai at­sar­giai, baikš­čiai, tad su­gau­ti ją – ne taip pa­pras­ta, be to, rei­ka­lin­gos ir spe­cia­lios prie­mo­nės, gau­dyk­lės, ku­rių aso­cia­ci­ja kol kas įsi­gi­ju­si ne­tu­ri. Te­ko kreip­tis pa­gal­bos į ki­tas gy­vū­nų glo­bos įstai­gas, ta­čiau pa­te­lė pa­si­ro­dė esan­ti at­sar­ges­nė nei bu­vo ga­li­ma nu­ma­ny­ti. Tai la­bai ap­sun­ki­no jos su­ga­vi­mą. Iki šiol ji klai­džio­ja to­se vie­to­vė­se ir liūd­nai ieš­ko sa­vo vai­kų. O iš­gel­bė­tiems ma­žy­liams ieš­ko­mi juos pri­glaus­ti, au­gin­ti, my­lė­ti ga­lin­tys ir no­rin­tys šei­mi­nin­kai.

 

Gy­vū­nas – ne daik­tas

To­kių ir pa­na­šių is­to­ri­jų Ei­man­tas pa­sa­ko­jo ne vie­ną, o tai ro­do, kad veik­ti tik­rai yra ką. Pri­va­čia­me dar­be dir­ban­čiam aly­tiš­kiui to­kią al­truis­tiš­ką veik­lą ten­ka ne tik de­rin­ti su dar­bu, bet ir at­ras­ti lai­ko sa­vo šei­mai, o ypač – aš­tuo­nių mė­ne­sių duk­ry­tei.

„Džiau­giuo­si, kad abu su žmo­na esa­me to­kie pa­tys – ne­abe­jin­gi gy­vū­nų ne­lai­mėms. La­bai ti­kiuo­si, kad ir duk­ry­tei, ma­tant mū­sų ro­do­mą pa­vyz­dį, pa­vyks įskie­py­ti at­sa­ko­my­bės ir mei­lės gy­vū­nams bei su­vo­ki­mo, kad gy­vū­nas – ne daik­tas, ku­rio pa­bo­dus ga­li­ma at­si­kra­ty­ti. La­bai no­rė­tų­si, kad taip mąs­ty­ti im­tų ir vi­suo­me­nė. Nors aly­tiš­kiai pa­kan­ka­mai at­jau­tūs gy­vū­nams žmo­nės, daug į mus krei­pia­si, kai pa­ste­bi, kad kur nors ko­kiam gy­vū­nui rei­kia pa­dė­ti“, – sa­kė Ei­man­tas.

Šiuo me­tu jis tu­ri du au­gin­ti­nius – miš­rū­nę ka­ly­tę Pu­mą ir pran­cū­zų bul­do­gą Fu­e­go. Pas­ta­ra­sis – prieš ke­le­tą me­tų iš ne­at­sa­kin­go dau­gin­to­jo iš­gel­bė­tas šu­ne­lis, ku­rio glo­bos nu­spren­dė nie­kam ne­pa­ti­kė­ti, mat jis tu­ri spe­cia­lių po­rei­kių – yra kur­čias, be to, jis taip pri­si­ri­šo prie šei­mos, ypač jo duk­ry­tės, ku­rią pa­ma­tęs nuo­lat puo­la lai­žy­ti, bu­čiuo­ti, kad tie­siog da­bar ne­leis­tų šir­dis kaž­kam jį ati­duo­ti.

Iš­si­mal­da­vo tė­vų pa­si­lik­ti iš­mes­tą ka­čiu­ką

Mei­lę gy­vū­nams ir rū­pes­tį jais Ei­man­tas puo­se­lė­ja dar nuo vai­kys­tės. Gat­vė­je nie­ka­da ne­pra­ei­da­vo pro vis­ką, kas gy­va ir pa­lik­ta li­ki­mo va­liai.

Bū­da­mas vai­kas sva­jo­jo na­muo­se au­gin­ti ke­tur­ko­jį au­gin­ti­nį, ta­čiau tam il­gai prie­ši­no­si tė­vai, kol vie­ną die­ną tai ta­po ne­iš­ven­gia­ma.

„Pa­me­nu, kai man bu­vo maž­daug dvy­li­ka, kar­tą prie ne­to­li tur­gaus esan­čių kon­tei­ne­rių pa­ste­bė­jau iš­mes­tus du ma­žus ka­čiu­kus. Vie­ną jų grei­tai pa­si­ė­mė ir pri­glau­dė pra­ei­viai, o ki­tas taip ir li­ko ma­no ran­ko­se iki pat tur­gaus pa­bai­gos. Nė vie­nas iš pra­ei­vių ne­pa­no­ro jo pri­glaus­ti, tad nu­lė­kiau su juo iki tė­čio dar­bo ir mal­da­vau, kad leis­tų pa­si­lik­ti. Tė­tis tą­kart įsi­uto, ka­te­go­riš­kai ne­lei­do. Aš te­ki­nas par­lė­kiau na­mo pas ma­mą ieš­ko­ti už­ta­ri­mo, ta­čiau ir ji lai­kė­si tos pa­čios po­zi­ci­jos. Aš vis tiek ne­klau­siau ir taip pra­si­try­niau su tuo ka­čiu­ku na­muo­se, kol na­mo iš dar­bo grį­žo tė­tis. Po tė­vų tar­pu­sa­vio po­kal­bio ga­liau­siai jie ap­si­spren­dė leis­ti man au­gin­ti ka­čiu­ką, nes šir­dis ne­lei­do pa­si­elg­ti su juo ne­žmo­niš­kai ir vėl iš­mes­ti į gat­vę kaip ko­kį daik­tą. Tė­vai ne­no­rė­jo ža­lo­ti ir ma­no pa­sau­lio bei su­vo­ki­mo apie jį“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ei­man­tas.

Ga­liau­siai prie min­ties, kad na­muo­se ke­tur­ko­jis au­gin­ti­nis yra šei­mos drau­gas, ap­si­pra­to ir jo tė­vai, o per 14-ąjį gim­ta­die­nį jie pa­tys do­va­nų Ei­man­tui įtei­kė šu­niu­ką. „Pa­me­nu, tai bu­vo pats lai­min­giau­sias gim­ta­die­nis“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad da­bar jo tė­vai net ne­si­ste­bi, jog jų sū­nus už­si­i­ma to­kia al­truis­tiš­ka veik­la.

Be­je, nors Ei­man­tas nuo pat šak­nų yra aly­tiš­kis, jam te­ko ir pa­si­blaš­ky­ti –  stu­di­ja­vo Kau­ne, pas­kui iš­vy­ko į už­sie­nį, vė­liau ku­rį lai­ką gy­ve­no Vil­niu­je, ta­čiau ga­liau­siai pa­trau­kė gim­ti­nė.

„Kai iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti, vi­siems sa­kiau, kad nė už ką ne­grį­šiu į Aly­tų. Ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­ro­dė sa­vaip, gal­būt rei­kė­jo pa­ke­liau­ti ir pa­bū­ti ki­tur, kad su­pras­tum, ko no­ri iš tik­rų­jų“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Ei­man­tas krei­pia­si į vi­sus ge­ros va­lios žmo­nes, ver­slo at­sto­vus ir pra­šo pri­si­dė­ti prie iš­gel­bė­tų gy­vū­nų ge­ro­vės pa­au­ko­jant jiems bū­ti­niau­sių da­ly­kų ir prie­mo­nių – mais­to, ki­tų rei­ka­lin­gų prie­mo­nių, nu­pirk­ti ve­te­ri­na­ri­nių ar gro­žio pa­slau­gų ar­ba tie­siog pa­gal ga­li­my­bes pa­au­ko­ti pi­ni­gų.

 

Rek­vi­zi­tai ga­lin­tiems pri­si­dė­ti:

A.s. LT177300010157068552 Swed­bank;

A.s. LT837044060008261064 SEB

Swift: HA­BALT22

Ga­vė­jo ko­das: 304960260

Ga­vė­jo pa­va­di­ni­mas: Ke­tur­ko­jo Vil­tis

El. pa­što ad­re­sas: ke­tur­ko­jo­vil­tis@gmail.com

    Komentaras

    Kaip džiugu, kad ir Alytuje atsiranda jaunų išsilavinusių žmonių, kurie neabejingi benamiams keturkojams. Padėsiu Jums ir aš, šis darbas yra gana sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo. Ačiū Jums.

    Komentaras

    Kalėdos baigėsi, o gyvuliukai dar kalba. Pats baisiausias stvėrimas- tai žmogus. Žinoma ne visi, yra ir tokių kaip Eimantas su savo komanda. Šaunuoliai, pagarba Jums!

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.