„Ke­tur­ko­jo vil­čiai” rei­kia pa­gal­bos ir pa­ra­mos

Tu­ri di­de­lių pla­nų

Ei­man­to ir jo ko­man­dos na­rių glo­bo­ja­mų gy­vū­nų skai­čius kei­čia­si kas­dien. Vie­niems jų la­bai grei­tai pa­vyks­ta ras­ti nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą ir my­lin­čius šei­mi­nin­kus, o juos kei­čia nau­ji ne­lai­mė­liai, ki­tiems pri­rei­kia dau­giau lai­ko tam, kad bū­tų sta­bi­li­zuo­ta svei­ka­tos būk­lė ar iš­spręs­tos ki­tos pro­ble­mos.

„Skam­bu­čių, pra­ne­ši­mų apie klai­džio­jan­čius be­šei­mi­nin­kius gy­vū­nus su­lau­kia­me kas­dien ir ne po vie­ną. Da­ro­si vis sun­kiau vi­sur su­spė­ti ir vi­siems pa­dė­ti, nes rei­kia ir dau­giau ran­kų, ir dau­giau fi­nan­si­nių re­sur­sų, nes vi­sus mū­sų iš­gel­bė­tus gy­vū­nus ve­ža­me pas ve­te­ri­na­ri­jos ir gro­žio spe­cia­lis­tus, skie­pi­ja­me, ša­li­na­me pa­ra­zi­tus, su­žen­kli­na­me, iš­mau­do­me, ap­ker­pa­me. La­bai daž­nai nu­tin­ka taip, kad su­tvar­ky­to gy­vū­no iš­vaiz­da pa­si­kei­čia kar­di­na­liai, kad vos jį kas be­pa­žin­tų kaip tą be­na­mį, ne­se­niai klai­džio­ju­sį po apy­lin­kes. Vi­sa tai ne­ma­žai kai­nuo­ja. Lai­mei, mus su­pa la­bai ge­ra­no­riš­ki ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai ir gy­vū­nų gro­žio spe­cia­lis­tai, ku­rie ne­ima pi­ni­gų už su­teik­tas pa­slau­gas, tik už prie­mo­nes ir me­di­ka­men­tus“, – pa­sa­ko­jo aso­cia­ci­jos įkū­rė­jas.

Pra­ėju­sios šven­tės Ei­man­tą taip pat la­bai nu­džiu­gi­no, nes ge­ros va­lios žmo­nės aso­cia­ci­jai pa­au­ko­jo gy­vū­nų ėda­lo.

Kaip tei­gė aly­tiš­kis, aso­cia­ci­jos įkū­ri­mas ne­bu­vo pir­mas ir tik­rai ne­bus pas­ku­ti­nis žings­nis or­ga­ni­zuo­jant pa­gal­bą be­glo­biams gy­vū­nams. To­kiais ne­lai­mė­liais jis rū­pi­no­si ir anks­čiau, ta­čiau il­gai­niui su­pra­to, kad pats vie­nas kaip fi­zi­nis as­muo ne­tu­ri tiek ga­li­my­bių ir są­ly­gų pa­dė­ti vi­siems jo ke­ly pa­si­tai­kiu­siems gy­vū­nams, nes jiems rei­kia ir erd­vės, ir fi­nan­si­nių iš­tek­lių, to­dėl ir nu­spren­dė įkur­ti aso­cia­ci­ją.

„Ke­tur­ko­jo vil­tis“ glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja su ki­to­mis gy­vū­nų glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­mis, aso­cia­ci­jo­mis. Į pa­gal­bą gel­bė­jant gy­vū­nus, jei­gu pri­rei­kia, pa­si­tel­kia ir ug­nia­ge­sius, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus, ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tus.

Da­bar jau­nas vy­ras tu­ri pla­nų su­si­ras­ti pa­tal­pas, ku­rias pri­tai­ky­tų aso­cia­ci­jos veik­lai, o iki tol vi­sus sa­vo glo­bo­ti­nius glau­džia iš­si­nuo­mo­to­je so­dy­bo­je, pas drau­gus, ben­dra­min­čius, aso­cia­ci­jos sa­va­no­rius. Net gal­vo­ja im­ti pa­sko­lą ir pirk­ti so­dy­bą, kur ga­lė­tų lai­ki­ną glo­bą su­teik­ti iš­gel­bė­tiems gy­vū­nams.

„Tu­ri­me ir dau­giau di­de­lių pla­nų. No­ri­me or­ga­ni­zuo­ti vi­suo­me­nės švie­čia­mą­ją veik­lą, kei­čian­čią žmo­ni­jos nu­si­sta­ty­mą ir po­žiū­rį į gy­vū­nus, kaip svar­bu jiems su­teik­ti ne tik pa­sto­gę, duo­ti ko­ky­biš­ko mais­to, bet ir su­žen­klin­ti, su­teik­ti ki­tas bū­ti­niau­sias ve­te­ri­na­ri­nes pa­slau­gas. Pa­ste­biu, kad vi­suo­me­nės mąs­ty­mas ir po­žiū­ris į gy­vū­ną kei­čia­si, ta­čiau per lė­tai, tad švie­ti­mas šį pro­ce­są ga­lė­tų pa­grei­tin­ti“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.

Gel­bė­ti šu­ny­čius iš­kvie­tė ug­nia­ge­sius

Vie­na įsi­min­ti­nes­nių is­to­ri­jų, kai pri­rei­kė kvies­ti ug­nia­ge­sius, nu­ti­ko vi­sai ne­se­niai, pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį. Aso­cia­ci­jos ko­man­da su­lau­kė pra­ne­ši­mo apie ma­žus šu­niu­kus ant snie­go. Iš­sku­bė­ję jų ieš­ko­ti, ne­tru­kus su­ra­do maž­daug tri­jų sa­vai­čių ma­žy­lius. Tris šu­niu­kus gel­bė­to­jai ra­do duo­bė­je, o ša­lia jų mo­ti­nos ne­bu­vo.

„Na ką, gal­vo­jo­me, pa­im­sim bent ma­žy­lius, kad ne­su­šal­tų, o mo­ti­nos grį­ši­me vė­liau. Bet koš­ma­ras pra­si­dė­jo tik nu­si­lei­dus į duo­bę. Iš­gir­do­me gar­sų ket­vir­to ma­žy­lio kau­ki­mą iš ša­lia esan­čių me­lio­ra­ci­jos sis­te­mų. Ka­dan­gi vis­kas sta­ty­ta la­bai se­niai ir veiks­mas vy­ko miš­ke, vamz­džiai bu­vo ap­au­gę ir pa­si­slė­pę po že­me. Iš­ban­dė­me vis­ką, kad pa­siek­tu­me ir iš­gel­bė­tu­me šu­ne­lį. Pa­si­ro­do, jų ten bu­vo du, tik vie­nas jų jau be gy­vy­bės žen­klų. Ne mū­sų jė­goms bu­vo iš­gel­bė­ti gy­vą­jį, tad te­ko kvies­ti gais­ri­nin­kus. Ne­si­ti­kė­jo­me, kad at­vyks to­kie ge­ra­šir­džiai ir pa­si­au­ko­jan­tys ug­nia­ge­siai“, – pa­sa­ko­jo Ei­man­tas.

Pa­sak jo, tai bu­vo ant­ros ko­man­dos tre­čia bu­din­ti pa­mai­na – Čes­lo­vas, Ri­mas, Re­mi­gi­jus, Arū­nas ir Ir­man­tas.

„Su­per­iniai žmo­nės ne­pa­li­ko mū­sų ir ma­žy­lio bė­do­je, ben­drom jė­gom kaps­tėm, dras­kėm, lu­pom. Per­mir­kę ir su­ša­lę, bet tiks­lą pa­sie­kėm. Smul­kiau­sia mū­sų ko­le­gė su­ge­bė­jo įlįs­ti į vi­dų, ne­bi­jo­da­ma iki au­sų lik­ti šla­pia ir pri­trūk­ti oro. Šu­niu­ką iš­trau­kė. Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad vi­du­je už­stri­gę bu­vo du šu­niu­kai, tik vie­no gy­vy­bės iš­gel­bė­ti ne­pa­vy­ko, jis jau bu­vo mi­ręs. An­tro gy­vy­bė ka­bo­jo ant plau­ko, nes bu­vo be­pro­tiš­kai su­ša­lęs“, – dar ne­at­slū­gu­siais iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

Iš­gel­bė­ti šu­niu­kai tu­rė­jo pa­ra­zi­tų, tad jų lau­kė bū­ti­niau­sios pro­ce­dū­ros. Be­je, jau ki­tą die­ną aso­cia­ci­ja su­lau­kė skam­bu­čio ir apie pa­si­ro­džiu­sią ma­žy­lių mo­ti­ną, ku­ri, at­vy­kus jos su­gau­ti, el­gė­si la­bai at­sar­giai, baikš­čiai, tad su­gau­ti ją – ne taip pa­pras­ta, be to, rei­ka­lin­gos ir spe­cia­lios prie­mo­nės, gau­dyk­lės, ku­rių aso­cia­ci­ja kol kas įsi­gi­ju­si ne­tu­ri. Te­ko kreip­tis pa­gal­bos į ki­tas gy­vū­nų glo­bos įstai­gas, ta­čiau pa­te­lė pa­si­ro­dė esan­ti at­sar­ges­nė nei bu­vo ga­li­ma nu­ma­ny­ti. Tai la­bai ap­sun­ki­no jos su­ga­vi­mą. Iki šiol ji klai­džio­ja to­se vie­to­vė­se ir liūd­nai ieš­ko sa­vo vai­kų. O iš­gel­bė­tiems ma­žy­liams ieš­ko­mi juos pri­glaus­ti, au­gin­ti, my­lė­ti ga­lin­tys ir no­rin­tys šei­mi­nin­kai.

Gy­vū­nas – ne daik­tas

To­kių ir pa­na­šių is­to­ri­jų Ei­man­tas pa­sa­ko­jo ne vie­ną, o tai ro­do, kad veik­ti tik­rai yra ką. Pri­va­čia­me dar­be dir­ban­čiam aly­tiš­kiui to­kią al­truis­tiš­ką veik­lą ten­ka ne tik de­rin­ti su dar­bu, bet ir at­ras­ti lai­ko sa­vo šei­mai, o ypač – aš­tuo­nių mė­ne­sių duk­ry­tei.

„Džiau­giuo­si, kad abu su žmo­na esa­me to­kie pa­tys – ne­abe­jin­gi gy­vū­nų ne­lai­mėms. La­bai ti­kiuo­si, kad ir duk­ry­tei, ma­tant mū­sų ro­do­mą pa­vyz­dį, pa­vyks įskie­py­ti at­sa­ko­my­bės ir mei­lės gy­vū­nams bei su­vo­ki­mo, kad gy­vū­nas – ne daik­tas, ku­rio pa­bo­dus ga­li­ma at­si­kra­ty­ti. La­bai no­rė­tų­si, kad taip mąs­ty­ti im­tų ir vi­suo­me­nė. Nors aly­tiš­kiai pa­kan­ka­mai at­jau­tūs gy­vū­nams žmo­nės, daug į mus krei­pia­si, kai pa­ste­bi, kad kur nors ko­kiam gy­vū­nui rei­kia pa­dė­ti“, – sa­kė Ei­man­tas.

Šiuo me­tu jis tu­ri du au­gin­ti­nius – miš­rū­nę ka­ly­tę Pu­mą ir pran­cū­zų bul­do­gą Fu­e­go. Pas­ta­ra­sis – prieš ke­le­tą me­tų iš ne­at­sa­kin­go dau­gin­to­jo iš­gel­bė­tas šu­ne­lis, ku­rio glo­bos nu­spren­dė nie­kam ne­pa­ti­kė­ti, mat jis tu­ri spe­cia­lių po­rei­kių – yra kur­čias, be to, jis taip pri­si­ri­šo prie šei­mos, ypač jo duk­ry­tės, ku­rią pa­ma­tęs nuo­lat puo­la lai­žy­ti, bu­čiuo­ti, kad tie­siog da­bar ne­leis­tų šir­dis kaž­kam jį ati­duo­ti.

Iš­si­mal­da­vo tė­vų pa­si­lik­ti iš­mes­tą ka­čiu­ką

Mei­lę gy­vū­nams ir rū­pes­tį jais Ei­man­tas puo­se­lė­ja dar nuo vai­kys­tės. Gat­vė­je nie­ka­da ne­pra­ei­da­vo pro vis­ką, kas gy­va ir pa­lik­ta li­ki­mo va­liai.

Bū­da­mas vai­kas sva­jo­jo na­muo­se au­gin­ti ke­tur­ko­jį au­gin­ti­nį, ta­čiau tam il­gai prie­ši­no­si tė­vai, kol vie­ną die­ną tai ta­po ne­iš­ven­gia­ma.

„Pa­me­nu, kai man bu­vo maž­daug dvy­li­ka, kar­tą prie ne­to­li tur­gaus esan­čių kon­tei­ne­rių pa­ste­bė­jau iš­mes­tus du ma­žus ka­čiu­kus. Vie­ną jų grei­tai pa­si­ė­mė ir pri­glau­dė pra­ei­viai, o ki­tas taip ir li­ko ma­no ran­ko­se iki pat tur­gaus pa­bai­gos. Nė vie­nas iš pra­ei­vių ne­pa­no­ro jo pri­glaus­ti, tad nu­lė­kiau su juo iki tė­čio dar­bo ir mal­da­vau, kad leis­tų pa­si­lik­ti. Tė­tis tą­kart įsi­uto, ka­te­go­riš­kai ne­lei­do. Aš te­ki­nas par­lė­kiau na­mo pas ma­mą ieš­ko­ti už­ta­ri­mo, ta­čiau ir ji lai­kė­si tos pa­čios po­zi­ci­jos. Aš vis tiek ne­klau­siau ir taip pra­si­try­niau su tuo ka­čiu­ku na­muo­se, kol na­mo iš dar­bo grį­žo tė­tis. Po tė­vų tar­pu­sa­vio po­kal­bio ga­liau­siai jie ap­si­spren­dė leis­ti man au­gin­ti ka­čiu­ką, nes šir­dis ne­lei­do pa­si­elg­ti su juo ne­žmo­niš­kai ir vėl iš­mes­ti į gat­vę kaip ko­kį daik­tą. Tė­vai ne­no­rė­jo ža­lo­ti ir ma­no pa­sau­lio bei su­vo­ki­mo apie jį“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ei­man­tas.

Ga­liau­siai prie min­ties, kad na­muo­se ke­tur­ko­jis au­gin­ti­nis yra šei­mos drau­gas, ap­si­pra­to ir jo tė­vai, o per 14-ąjį gim­ta­die­nį jie pa­tys do­va­nų Ei­man­tui įtei­kė šu­niu­ką. „Pa­me­nu, tai bu­vo pats lai­min­giau­sias gim­ta­die­nis“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad da­bar jo tė­vai net ne­si­ste­bi, jog jų sū­nus už­si­i­ma to­kia al­truis­tiš­ka veik­la.

Be­je, nors Ei­man­tas nuo pat šak­nų yra aly­tiš­kis, jam te­ko ir pa­si­blaš­ky­ti –  stu­di­ja­vo Kau­ne, pas­kui iš­vy­ko į už­sie­nį, vė­liau ku­rį lai­ką gy­ve­no Vil­niu­je, ta­čiau ga­liau­siai pa­trau­kė gim­ti­nė.

„Kai iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti, vi­siems sa­kiau, kad nė už ką ne­grį­šiu į Aly­tų. Ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­ro­dė sa­vaip, gal­būt rei­kė­jo pa­ke­liau­ti ir pa­bū­ti ki­tur, kad su­pras­tum, ko no­ri iš tik­rų­jų“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Ei­man­tas krei­pia­si į vi­sus ge­ros va­lios žmo­nes, ver­slo at­sto­vus ir pra­šo pri­si­dė­ti prie iš­gel­bė­tų gy­vū­nų ge­ro­vės pa­au­ko­jant jiems bū­ti­niau­sių da­ly­kų ir prie­mo­nių – mais­to, ki­tų rei­ka­lin­gų prie­mo­nių, nu­pirk­ti ve­te­ri­na­ri­nių ar gro­žio pa­slau­gų ar­ba tie­siog pa­gal ga­li­my­bes pa­au­ko­ti pi­ni­gų.

Rek­vi­zi­tai ga­lin­tiems pri­si­dė­ti:

A.s. LT177300010157068552 Swed­bank;

A.s. LT837044060008261064 SEB

Swift: HA­BALT22

Ga­vė­jo ko­das: 304960260

Ga­vė­jo pa­va­di­ni­mas: Ke­tur­ko­jo Vil­tis

El. pa­što ad­re­sas: ke­tur­ko­jo­vil­tis@gmail.com