Julita Ciūnytė: „Fitnesas ir kultūrizmas nėra vien tik sportas, tai – gyvenimo būdas, geležinės valios ugdymas, siekimas pačios geriausios savo versijos”

– Kiek me­tų už­si­i­ma­te fit­ne­su ir kul­tū­riz­mu, kaip at­ėjo­te į šį spor­tą?

– Gi­miau ir už­au­gau Aly­tu­je, spor­tas nie­ka­da ne­bu­vo man sve­ti­mas, sep­ty­ne­rius me­tus lan­kiau cir­ko stu­di­ją „Dzū­ki­ja“, kaip oro gim­nas­tė ir ek­vi­lib­ris­tė. Tuo me­tu stu­di­jai va­do­va­vo Al­ber­tas ir Ju­li­ja Ria­bo­vai. Kiek­vie­na įgy­ta nau­ja pa­tir­tis  – ma­žas žings­ne­lis į prie­kį, in­ves­ti­ci­ją į pa­čią sa­ve, į at­ei­tį. Cir­kas „Dzū­ki­ja“ man da­vė be ga­lo daug: nuo­la­ti­nė dis­cip­li­na, tre­ni­ruo­tės be­veik kiek­vie­ną die­ną, tiks­lo sie­ki­mas – vi­sa tai už­grū­di­no cha­rak­te­rį. Po 13 me­tų per­trau­kos nuo in­ten­sy­vaus spor­to nu­spren­džiau įgy­ven­din­ti daug me­tų kir­bė­ju­sią sva­jo­nę ir su­da­ly­vau­ti fit­ne­so var­žy­bo­se. Tai­gi, kaip vi­si ke­liai ve­da į Ro­mą, taip ma­ne nu­ve­dė pas le­gen­da ta­pu­sį Ma­ri­jam­po­lės „Tau­ro“ vi­sų lai­kų ge­riau­sią vy­riau­si­ą­jį tre­ne­rį Ri­nal­dą Čes­nai­tį. 2019 me­tų lap­kri­tį da­ly­va­vau Nau­jo­kių mo­te­rų kū­no fit­ne­so ka­te­go­ri­jo­je ir ta­pau čem­pio­ne, o po me­tų – ab­so­liu­čia Lie­tu­vos čem­pio­ne ir pa­sau­lio čem­pio­na­te lai­mė­jau 6 vie­tą.

– Kaip per me­tus tap­ti pa­sau­lio čem­pio­ne? Ar tai įma­no­ma?

– Sa­ko­ma, kad, jei ta­vo sva­jo­nės ta­vęs ne­gąs­di­na, va­di­na­si, jos – ne­pa­kan­ka­mai di­de­lės. Kiek­vie­ną die­ną sten­gė­mės iš­nau­do­ti mak­si­ma­liai. Sa­kau „mes sten­gė­mės“, nes pa­siek­tas re­zul­ta­tas yra ben­dras dar­bas, tre­ne­rio R.Čes­nai­čio ži­nios, pa­tir­tis, mo­ty­va­ci­ja, at­si­da­vi­mas šiam spor­tui. Tai – in­ten­sy­vus ko­man­di­nis dar­bas 24 va­lan­das per pa­rą. Vie­nas šia­me spor­te nie­ko ne­pa­siek­si. At­si­ke­li ry­te ir ran­di ži­nu­tę, kaip svo­ris, kaip nuo­tai­ka, kaip mais­tas. O kur dar tre­ni­ruo­tės, po­za­vi­mas, mi­ty­bos ana­li­za­vi­mas ir dar dau­gy­bė ki­tų niu­an­sų. Nė vie­na die­na ne­tu­ri nu­ei­ti vel­tui, kad, li­pant ant sce­nos, ne­kil­tų min­čių, jog kaž­kas ne­pa­da­ry­ta ar pa­slys­ta, kad be­lik­tų tik pa­si­džiaug­ti to­mis ke­lio­mis aki­mir­ko­mis sce­no­je. Per tas ke­lias mi­nu­tes tu­ri pa­ro­dy­ti tai, ką nu­vei­kei per me­tų me­tus. Var­žan­tis su Eu­ro­pos čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­jo­mis svar­bu ne­pra­ras­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, ži­no­ti, kad pa­da­ry­ta vis­kas, kas įma­no­ma. Ap­len­kus ti­tu­luo­tas var­žo­ves mo­ty­va­ci­ja au­ga. Kai ži­nai, kad ga­li dau­giau, kad čia – tik pra­džia. Tiks­lai jau nu­sta­ty­ti ir tik lai­ko klau­si­mas, ka­da bus pa­siek­ti.

– Pa­sau­lio čem­pio­na­tas Is­pa­ni­jo­je vy­ko pan­de­mi­jos są­ly­go­mis, va­di­na­si, te­ko gal­vo­ti ne tik apie re­zul­ta­tus, bet ir sau­gu­mą. Kaip ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mai ko­re­ga­vo pa­tį ren­gi­nio for­ma­tą, ar daug bu­vo ri­bo­ji­mų?

– Pa­sau­li­nė si­tu­a­ci­ja dėl CO­VID-19 vi­ru­so pa­kei­tė fit­ne­so ir kul­tū­riz­mo var­žy­bas. Pa­sau­lio čem­pio­na­te San­ta Su­za­no­je (mies­tas ti­tu­luo­ja­mas pa­sau­lio fit­ne­so ir kul­tū­riz­mo sos­ti­ne) bu­vo griež­tai lai­ko­ma­si nu­sta­ty­tų sau­gu­mo tai­syk­lių. Ste­bi­ma, kaip dė­vi­mos kau­kės, ar no­sy­tė ne­iš­lin­dus... Vi­sur dez­in­fek­ci­nis skys­tis, ma­tuo­ja­ma kū­no tem­pe­ra­tū­ra, sce­no­je at­stu­mai tarp da­ly­vių su­žy­mė­ti. At­stu­mai su­žy­mė­ti vi­sur, tiek už­ku­li­siuo­se, tiek žiū­ro­vų sa­lė­je. Laip­te­lių tu­rėk­lai į sce­ną dez­in­fe­kuo­ja­mi po kiek­vie­no pri­si­lie­ti­mo. Ap­link vi­si vieš­bu­čiai už­da­ry­ti – vei­kė tik tie, ku­riuo­se gy­ve­no spor­ti­nin­kai, de­le­ga­tai. Ko­men­dan­to va­lan­da nuo 22 va­lan­dos. Bu­vo lai­ko­ma­si vi­sų nu­sta­ty­tų sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų.

– Ar daug iš­šū­kių pa­ty­rė­te dėl nu­vy­ki­mo ir grį­ži­mo?

– Šiuo lai­ko­tar­piu vyks­tant į tarp­tau­ti­nes var­žy­bas ne­ri­mas nuo­lat iš­lie­ka: ar tik­rai iš­skri­si­me, ar skry­dis ne­bus ati­dė­tas, at­šauk­tas, ar var­žy­bos tik­rai įvyks..? Be­ga­lė min­čių ir ne­ri­mo. Tik pa­sie­kus ren­gi­nio vie­tą įtam­pa at­slūg­da­vo.

– Su ko­kiais mi­tais daž­niau­siai su­si­du­ria­te, jei kal­bė­si­me apie mo­te­ris kul­tū­riz­me? Ko žmo­nės daž­niau­siai klau­sia apie ši­tą spor­tą, kuo ste­bi­si, ko ne­ži­no?

– Fit­ne­sas ir kul­tū­riz­mas yra taip pa­žen­gęs, kad da­bar tu­ri­me ga­li­my­bę rink­tis iš to­kių rung­čių kaip Fit Mo­del, Bi­ki­ni Fit­ness, Bo­dy Fit­ness (kū­no fit­ne­sas), o kam no­ri­si „ašt­riau“  – kul­tū­riz­mo. La­bai re­tai, bet vis dar pa­si­tai­ko iš­girs­ti, jog spor­tas su svo­riais nau­din­gas tik da­ly­vau­jan­tiems fit­ne­so ir kul­tū­riz­mo var­žy­bo­se, o aš pa­sa­ky­čiau, kad jis nau­din­gas vi­siems. Yra be­ga­lė pliu­sų: su­de­gi­na­ma dau­giau ka­lo­ri­jų, ge­rė­ja fi­zi­nė ir emo­ci­nė bū­se­na, au­ga pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ap­sau­ga nuo rau­me­nų ma­sės ma­žė­ji­mo or­ga­niz­mui sens­tant, stip­res­ni kau­lai, pui­ki fi­zi­nė bū­se­na ir kū­no su­dė­ji­mas ir t. t. Tre­ni­ruo­čių su svo­riais nau­da ne­iš­ma­tuo­ja­ma, bet ne­rei­kė­tų pai­nio­ti pa­si­ren­gi­mo aukš­to ly­gio var­žy­boms ir spor­ta­vi­mo dėl sa­vo as­me­ni­nių tiks­lų.

Ma­no tai nė­ra vien tik spor­tas, tai – gy­ve­ni­mo bū­das, ge­le­ži­nės va­lios ug­dy­mas, sie­ki­mas sa­vo pa­čios ge­riau­sios ver­si­jos. Sie­kiant aukš­tų re­zul­ta­tų pa­si­ruo­ši­mas var­žy­boms vyks­ta nuo­la­tos.

– Ko­kia Jū­sų sėk­mės pa­slap­tis?

– Kad bū­tum sėk­min­gas šia­me spor­te, vien tik kil­no­ti svo­rius ne­pa­kan­ka, juk kiek­vie­na fit­ne­so ar kul­tū­riz­mo rung­tis ver­ti­na­ma skir­tin­gai. Kū­no fit­ne­se – at­krei­pia­mas dė­me­sys į fi­gū­ros pro­por­ci­jas, si­met­ri­ją, at­le­tiš­ką iš­vaiz­dą, ne itin di­de­les rau­me­nų ap­im­tis ir jų ko­ky­bę. Taip pat į sce­ni­nį įvaiz­dį, odos būk­lę, pri­sis­ta­ty­mą, lai­ky­se­ną ir t. t. La­bai svar­bu mo­te­riš­ku­mas, ar­tis­tiš­ku­mas.

– Iš kur se­mia­tės mo­ty­va­ci­jos?

– Mo­ty­va­ci­ja – tai tik jaus­mas, ku­ris at­ei­na ir iš­ei­na, o vi­sa ki­ta yra dis­cip­li­na ir dar­bas. Vis­kas la­bai pa­pras­ta, tik kar­tais mes pa­tys vis­ką ap­sun­ki­na­me. Sie­kiant sa­vo tiks­lo, bū­ti­na džiaug­tis pa­čiu pro­ce­su, ne­svar­bu, koks tai tiks­las, jei jau pra­dė­jai, rei­kia ei­ti iki ga­lo, ne­už­mirš­ti, ko­dėl pra­dė­jai, ir nie­ka­da ne­su­sto­ti. 

– Kaip lei­džia­te šiuo me­tu ka­ran­ti­ną, ar tre­ni­ruo­ja­tės, juo­lab kai spor­to klu­bai už­vė­rė du­ris?

– Esant di­de­liam no­rui, jo­kie ap­ri­bo­ji­mai ne­ga­li su­var­žy­ti po­mė­gių. Juk ga­li­ma spor­tuo­ti ir lau­ke, ir na­muo­se, ir spor­to sa­lė­je su as­me­ni­niu tre­ne­riu, ir on­li­ne tre­ni­ruo­tė­se tiek as­me­ni­nė­se, tiek gru­pi­nė­se. Vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių, kaip pri­si­tai­ky­si­me prie su­si­da­riu­sios si­tu­a­ci­jos.

– Kaip ak­ty­vus žmo­gus, spor­ti­nin­kė, ko pa­lin­kė­tu­mė­te da­bar aly­tiš­kiams (ir ne tik jiems), ku­rie jau­čia­si ne­sau­gūs dėl vi­ru­so pli­ti­mo, ne­ži­no, kaip sa­ve už­im­ti, pa­lai­ky­ti fi­zi­nę for­mą?

– Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kaip vis­kas klos­ty­sis to­liau, tad sau­go­ki­me sa­ve ir ki­tus, stip­rin­ki­me imu­ni­te­tą.

Iš­li­ki­te svei­ki, spor­tiš­ki ir džiau­ki­tės gy­ve­ni­mu!