Fo­to­gra­fi­ja be min­ties ir jaus­mo – tik nuo­trau­ka

Rita KRUŠINSKAITĖ
Komentarai (1)
2019 Kovas 5
 Stasys Šmigelskas
Paslaptingas ir užburiantis fotografo Stasio Šmigelsko žvilgsnis. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
„Jei fo­to­gra­fas per­tei­kia sa­vo jaus­mus ir min­tis, o žmo­gus juos pa­ma­to fo­to­gra­fi­jo­je ir sten­gia­si su­pras­ti, va­di­na­si, vis­kas ge­rai – fo­to­gra­fi­ja pa­vy­ko“, – sa­ko Aly­taus fo­to­gra­fų klu­bo va­do­vas Sta­sys Šmi­gels­kas.

„Ret­ro­vi­zi­jos“ fo­to­stu­di­jos sa­vi­nin­kas S.Šmi­gels­kas su fo­to­gra­fi­ja kar­tu jau ke­lis de­šimt­me­čius, ta­čiau ko­dėl jis sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­jo bū­tent su fo­to­gra­fi­ja, vie­nin­te­lio at­sa­ky­mo ne­tu­ri. „Tik­riau­siai čia vi­sa­ga­lio li­ki­mo už­gai­da“, – šyp­so­si fo­to­gra­fi­jų kon­kur­sų or­ga­ni­za­to­rius, pats ne vie­ną as­me­ni­nę pa­ro­dą su­ren­gęs ir da­ly­va­vęs ben­dro­se ko­le­gų pa­ro­do­se, fo­to­gra­fas S.Šmi­gels­kas.

Kaip fo­to­gra­fi­ja ta­po sa­vi­raiš­kos for­ma?

Nie­ka­da net ne­bu­vau su­si­mąs­tęs, ko­dėl pa­si­rin­kau fo­to­gra­fi­ją. Pa­tin­ka ir dai­lė, ir mu­zi­ka, ir lip­dy­mas iš mo­lio, net dro­žy­ba ir sta­liaus dar­bai, ta­čiau jau­čiau, kad ne­tu­riu tam ge­bė­ji­mų. Mo­kyk­lo­je ban­džiau pieš­ti. Ko­pi­juo­ti se­kė­si, o su­gal­vo­ti pa­veiks­lo siu­že­tą ne­la­bai pa­vyk­da­vo. Esu da­vęs sau žo­dį, kad iš­ėjęs į pen­si­ją mo­ky­siuo­si pieš­ti – kom­po­zi­ci­jos, spal­vų de­ri­ni­mo – pas pro­fe­sio­na­lius Aly­taus dai­li­nin­kus.

Pa­gal tų lai­kų pro­fe­si­nio orien­ta­vi­mo po­li­ti­ką, kaip ir dau­ge­lis, bu­vau nu­kreip­tas į pro­fe­si­nę mo­kyk­lą mo­ky­tis elek­tri­ko spe­cia­ly­bės. Pa­si­mo­kęs pus­me­tį nu­spren­džiau, kad jau vis­ką mo­ku, tad me­čiau elek­tri­ko moks­lus ir iš­va­žia­vau į Vil­nių mo­ky­tis fo­to­gra­fi­jos.

Rim­tes­nis po­stū­mis pa­suk­ti į fo­to­gra­fi­ją ga­lė­jo bū­ti tai, kad ra­šiau ei­les. Kai į ran­kas pa­te­ko ži­no­mo fo­to­gra­fo Ro­mu­al­do Ra­kaus­ko kny­ga, ku­rio­je po kiek­vie­na fo­to­gra­fi­ja bu­vo ei­lės, pa­gal­vo­jau, kad ir aš no­rė­čiau taip kur­ti – ei­les ir fo­to­gra­fi­ją. Ne­ži­nau, kaip ta­da tai va­di­nos, bet aš pa­va­di­nau po­eti­ne fo­to­gra­fi­ja. Ma­ne ypač ža­vė­jo tai, kad fo­to­gra­fi­jos bu­vo su­sie­tos su po­eti­niu žo­džiu.

Pa­pa­sa­ko­ki­te apie pir­muo­sius kū­ry­bi­nius ban­dy­mus.

Kaip ir dau­ge­lis pra­dė­jau fo­to­gra­fuo­ti ta­da po­pu­lia­riau­siais ir pri­ei­na­miau­siais fo­to­apa­ra­tais „Sme­na“, „Ze­nit“, „Zor­ki“. Da­bar šyp­se­ną ke­lia, kad aš, kaip ir ki­ti fo­to­gra­fai, slėp­da­mi sa­vo apa­ra­tū­ros ru­siš­ką kil­mę ir no­rė­da­mi ja pa­si­pui­kuo­ti, už­si­kli­juo­da­vau pa­va­di­ni­mus lip­nia juos­ta.

Pir­mie­ji ban­dy­mai pra­si­dė­jo kar­tu su moks­lais. Bu­vo la­bai įdo­mu ste­bė­ti, kaip rau­do­nos lem­pos švie­so­je ant po­pie­riaus la­pe­lio iš­ryš­kė­ja vaiz­das. Pro­ce­sas nuo fo­to­juos­te­lės įsi­dė­ji­mo iki nuo­trau­kos iš­ryš­ki­ni­mo bū­da­vo ga­na il­gas, bet su­teik­da­vo daug ad­re­na­li­no.

Te­ko fo­to­gra­fuo­ti vis­ką – žmo­nes, gy­vū­nus, pei­za­žus, ar­chi­tek­tū­rą. Pa­ti­ko vi­sos te­mos, iš­sky­rus žmo­nės. Net bu­vau pa­si­ža­dė­jęs žmo­nių ne­fo­tog­ra­fuo­ti. Taip nu­ti­ko to­dėl, kad ne­tu­rė­jau ben­dra­vi­mo su žmo­nė­mis pa­tir­ties, bu­vau ga­na lė­to bū­do, rei­kė­jo pri­im­ti grei­tus spren­di­mus, mo­kė­ti įsi­klau­sy­ti į žmo­nių lū­kes­čius.

Ta­čiau, ko ge­ro, pra­si­šne­kė­jau, nes grį­žęs į Aly­tų prak­ti­ką tu­rė­jau at­lik­ti fo­to­stu­di­jo­je. Pa­ma­žu iš­mo­kau ben­drau­ti, o įgi­jęs pa­tir­ties jau ga­lė­jau pats pa­tar­ti klien­tams, kaip elg­tis, kad fo­to­gra­fi­jo­se jie pa­tik­tų pa­tys sau. Ga­liau­siai, bė­gant me­tams, tai ta­po ma­no ver­slo da­li­mi, o pei­za­žai ir gė­ly­tės nu­ė­jo į an­trą pla­ną.

Į ką šian­dien daž­niau­siai nu­kreip­tas Jū­sų fo­to­ob­jek­ty­vas?

Pas­ta­ruo­ju me­tu ma­ne be­ne la­biau­siai do­mi­na ne­di­de­li mies­te­liai. Sten­giuo­si įam­žin­ti tai, kas yra ver­tin­ga, – žmo­nės, pa­sta­tai. Juk po ku­rio lai­ko tai ga­li lik­ti tik pri­si­mi­ni­muo­se, o dar vė­liau ir jų ne­be­liks. La­bai gai­la, kad Aly­tus be­veik ne­tu­ri iš­li­ku­sio sa­vo se­na­mies­čio. O štai Dau­gai, Sim­nas, Sei­ri­jai ar Pi­va­šiū­nai vi­lio­ja sa­vo ža­ve­siu.

Pra­ėju­siais me­tais la­bai daug dė­me­sio sky­riau Vei­sie­jams, Sei­ri­jams ir Laz­di­jams. Įam­ži­nu tai, kas iš­li­kę, ir ban­dau tuo su­do­min­ti ko­le­gas bei vi­suo­me­nę.

Su ki­tais fo­to­gra­fais su­ren­gė­me pa­ro­dą „Dzū­ki­jos vei­das“, ku­ri ke­liau­ja po vi­są Lie­tu­vą. Fo­to­gra­fi­jo­se už­fik­suo­ta ne tik mies­te­lių vaiz­dai, bet ir iš­li­kęs et­no­gra­fi­nis mū­sų kraš­to vei­das – Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je esan­tys kai­mai: Pu­vo­čiai, Mar­cin­ko­nys, Zer­vy­nos. Ten vis­kas gra­žu, bet vis­kas nyks­ta. Vi­sus ra­gi­nu: va­žiuo­ki­te pas tė­vus, se­ne­lius ar ki­tus gi­mi­nai­čius ir fo­to­gra­fuo­ki­te, nes ga­li bū­ti, kad po 50 me­tų vi­so to ne­tu­rė­si­me. 

Man kai­mo ir mies­te­lių gy­ve­ni­mo fo­to­gra­fa­vi­mas pri­si­mi­ni­mais lei­džia su­grįž­ti į vai­kys­tę, kai va­žiuo­da­vo­me į kai­mą pas se­ne­lius ir be rū­pes­čių ga­lė­da­vo­me mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Šil­tus jaus­mus ke­lia nuo­trau­ka, ku­rio­je fo­to­gra­fas mus su bro­liu įam­ži­no le­si­nan­čius viš­tas. 

Ko­kios ga­lios sly­pi fo­to­gra­fi­jo­se?

Fo­to­gra­fi­ja yra švie­sos ir še­šė­lių žais­mas, žvelg­da­mi į fo­to­gra­fi­ją mes pa­ma­to­me, kad pa­sau­ly­je yra dau­giau nei juo­da ir bal­ta. Ypač ne­spal­vo­to­je fo­to­gra­fi­jo­je.

Kad fo­to­gra­fi­ja jau­din­tų, pir­miau­sia jo­je tu­ri bū­ti idė­ja. Jei­gu žmo­gus, žvelg­da­mas į fo­to­gra­fi­ją, su­pras, ką no­rė­jai pa­sa­ky­ti, va­di­na­si, vis­kas ge­rai, pa­vy­ko, tai gra­žu, įdo­mu, pras­min­ga. Vie­na – fo­to­gra­fi­ja už­fik­suo­ti vaiz­dą, ir vi­sai kas ki­ta įdė­ti į ją min­tį, jaus­mą, ta­čiau tik ta­da vaiz­dą ga­li­ma va­din­ti fo­to­gra­fi­ja. Prie­šin­gu at­ve­ju tai bus nuo­trau­ka.

Ne vi­sa­da tech­niš­kai ne­pri­ekaiš­tin­gai at­lik­ta fo­to­gra­fi­ja ga­li do­min­ti ar ža­vė­ti. Ji tu­ri pa­ža­din­ti jaus­mus. Tik ta­da re­zul­ta­tas bus ge­ras. Jei fo­to­gra­fas per­tei­kia sa­vo jaus­mus ir min­tis, o žmo­gus juos pa­ma­to ir sten­gia­si su­pras­ti, va­di­na­si, vis­kas ge­rai – fo­to­gra­fi­ja pa­vy­ko.

Ko­kie at­ei­ties pla­nai?

Šiuo me­tu vyks­ta fo­to­gra­fi­jų kon­kur­sas „Ša­lis ta – Dai­na­va va­di­nas“, ku­ria­me da­ly­vau­jan­tys fo­to­gra­fai fo­to­gra­fuo­ja įvai­rias Dzū­ki­jos vie­to­ves. Pa­si­bai­gus jam, bus at­rink­tos ge­riau­sios, įdo­miau­sios fo­to­gra­fi­jos ir su­reng­ta pa­ro­da.

Pa­ma­žu ren­ku me­džia­gą jau­nys­tės sva­jo­nei įgy­ven­din­ti – au­to­ri­nei po­eti­nei fo­to­gra­fi­jos pa­ro­dai.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.