Andrius Mamontovas jaunesnysis – apie tėtės grupės narius

Gal todėl vasaros pabaigos koncertų jis laukia su ypatingu džiaugsmu. Rugpjūčio 22 dieną grupė gros Druskininkų amfiteatre, kur skambės „Geriausios dainos. I dalis“. Dabartinė grupės chemija kūrėsi ne vienerius metus. „Savo tėtį pažįstu visą gyvenimą“, – juokiasi jis. Buvusį Alytaus grupių „Airija“, „Vynas“ multiinstrumentalistą, ilgametį tėčio kolektyvų muzikantą Eimantą Belicką vadina beveik šeimos nariu: „Jis mano tėtį pažinojo dar tada, kai aš gimiau. Turime bendrų istorijų, kai aš mažas buvau.“ Bosine gitara grojantį Viktorą pažįsta jau apie dešimtmetį. Kai žmones taip gerai pažįsti, sako Andrius, muzikoje daug kas vyksta savaime.

Tėčio dainos Andriui taip pat pažįstamos kone mintinai. „Nuo vaikystės esu matęs turbūt šimtus savo tėčio koncertų ir girdėjęs tas visas dainas tūkstančius kartų. Kai tiek kartų kažką išgirsti, jau kaip ir viską žinai“, – sako jis. Grodamas jas pats, Andrius stengiasi išlaikyti tai, kaip daina parašyta, tačiau nesiekia nata į natą atkartoti senų įrašų ar ankstesnių koncertinių versijų. Vis dėlto tam tikrų ribų jis laikosi. „Negaliu sau leisti pakeisti dainos struktūros ar pagroti visai kažką skirtingo. Nesinori, kad tėtis atsisuktų ir piktai į mane žiūrėtų“, – juokiasi jis. Ir iškart patikslina: taip nebūna. 
 

A. Mamontovas kaip grupės vadovas, sako sūnus, nėra itin griežtas. Jei kažkas skamba blogai, pasakys, bet muzikantams palieka nemažai laisvės. „Jis nori to naujo skambesio, naujos patirties. Yra laisvė akordą kitaip paimti, kitą tembrą pasirinkti. Man atrodo, jis nori to naujo jausmo.“ 

Prie grupės šių metų koncertuose prisijungė ir dar vienas Andriui jaunesniąjam artimas žmogus – jo sužadėtinė Embla. Idėja kilo pačiam A. Mamontovui. „Mes kažkada su tėčiu važiavome iš repeticijos, ir jis paklausė, ar Embla galėtų padainuoti pritariantį vokalą. Aš iš karto pasakiau, kad taip“, – prisimena Andrius. Lietuviškai nekalbanti Embla šiek tiek jaudinosi, bet reikėjo išmokti tik vieną frazę – „ar tai būtum tu“. – „Išmokiau ir viskas“, – sako jis.

Šeimos artumas vienos paslapties neišsprendė – kaip gimsta tėčio dainos. „Vis galvoju, kaip jūs atkeliavot iki šito – kad parašėt šituos žodžius, melodiją, akordus. Kartais atrodo, kad jeigu aš tą patį pagročiau ar parašyčiau, nebūtų taip, o kai jie padaro, tame yra kažkoks šarmas. Visą laiką yra tos mistikos“, – sako jis. 

Beje, Andrius jaunesnysis labiausiai mėgsta rečiau girdimas tėčio dainas. Tarp jų – „Vėjas“, „Geltoni krantai“, „Tu likai lietuje“, „Pėdos ant drėgno akmens“, „Tik žvakių šviesoje“, „Tušti delnai“, „Liūdesio angelas“, „Geležinė širdis“ ir kitos. „Jų interpretacija priklauso nuo žmogaus, kuris jų klauso. Labai sunku pasakyti, apie ką tos dainos iš tikrųjų yra. Man atrodo, visada yra perkeltinė prasmė, kurią jis turėjo omeny, kai parašė dainą, bet žmogus su visiškai skirtinga gyvenimo patirtimi ją suvokia kitaip“, – sako atlikėjas.