Fotografija be minties ir jausmo – tik nuotrauka (1)
„Retrovizijos“ fotostudijos savininkas S.Šmigelskas su fotografija kartu jau kelis dešimtmečius, tačiau kodėl jis savo gyvenimą susiejo būtent su fotografija, vienintelio atsakymo neturi. „Tikriausiai čia visagalio likimo užgaida“, – šypsosi fotografijų konkursų organizatorius, pats ne vieną asmeninę parodą surengęs ir dalyvavęs bendrose kolegų parodose, fotografas S.Šmigelskas.
Kaip fotografija tapo saviraiškos forma?
Niekada net nebuvau susimąstęs, kodėl pasirinkau fotografiją. Patinka ir dailė, ir muzika, ir lipdymas iš molio, net drožyba ir staliaus darbai, tačiau jaučiau, kad neturiu tam gebėjimų. Mokykloje bandžiau piešti. Kopijuoti sekėsi, o sugalvoti paveikslo siužetą nelabai pavykdavo. Esu davęs sau žodį, kad išėjęs į pensiją mokysiuosi piešti – kompozicijos, spalvų derinimo – pas profesionalius Alytaus dailininkus.
Pagal tų laikų profesinio orientavimo politiką, kaip ir daugelis, buvau nukreiptas į profesinę mokyklą mokytis elektriko specialybės. Pasimokęs pusmetį nusprendžiau, kad jau viską moku, tad mečiau elektriko mokslus ir išvažiavau į Vilnių mokytis fotografijos.
Rimtesnis postūmis pasukti į fotografiją galėjo būti tai, kad rašiau eiles. Kai į rankas pateko žinomo fotografo Romualdo Rakausko knyga, kurioje po kiekviena fotografija buvo eilės, pagalvojau, kad ir aš norėčiau taip kurti – eiles ir fotografiją. Nežinau, kaip tada tai vadinos, bet aš pavadinau poetine fotografija. Mane ypač žavėjo tai, kad fotografijos buvo susietos su poetiniu žodžiu.
Papasakokite apie pirmuosius kūrybinius bandymus.
Kaip ir daugelis pradėjau fotografuoti tada populiariausiais ir prieinamiausiais fotoaparatais „Smena“, „Zenit“, „Zorki“. Dabar šypseną kelia, kad aš, kaip ir kiti fotografai, slėpdami savo aparatūros rusišką kilmę ir norėdami ja pasipuikuoti, užsiklijuodavau pavadinimus lipnia juosta.
Pirmieji bandymai prasidėjo kartu su mokslais. Buvo labai įdomu stebėti, kaip raudonos lempos šviesoje ant popieriaus lapelio išryškėja vaizdas. Procesas nuo fotojuostelės įsidėjimo iki nuotraukos išryškinimo būdavo gana ilgas, bet suteikdavo daug adrenalino.
Teko fotografuoti viską – žmones, gyvūnus, peizažus, architektūrą. Patiko visos temos, išskyrus žmonės. Net buvau pasižadėjęs žmonių nefotografuoti. Taip nutiko todėl, kad neturėjau bendravimo su žmonėmis patirties, buvau gana lėto būdo, reikėjo priimti greitus sprendimus, mokėti įsiklausyti į žmonių lūkesčius.
Tačiau, ko gero, prasišnekėjau, nes grįžęs į Alytų praktiką turėjau atlikti fotostudijoje. Pamažu išmokau bendrauti, o įgijęs patirties jau galėjau pats patarti klientams, kaip elgtis, kad fotografijose jie patiktų patys sau. Galiausiai, bėgant metams, tai tapo mano verslo dalimi, o peizažai ir gėlytės nuėjo į antrą planą.
Į ką šiandien dažniausiai nukreiptas Jūsų fotoobjektyvas?
Pastaruoju metu mane bene labiausiai domina nedideli miesteliai. Stengiuosi įamžinti tai, kas yra vertinga, – žmonės, pastatai. Juk po kurio laiko tai gali likti tik prisiminimuose, o dar vėliau ir jų nebeliks. Labai gaila, kad Alytus beveik neturi išlikusio savo senamiesčio. O štai Daugai, Simnas, Seirijai ar Pivašiūnai vilioja savo žavesiu.
Praėjusiais metais labai daug dėmesio skyriau Veisiejams, Seirijams ir Lazdijams. Įamžinu tai, kas išlikę, ir bandau tuo sudominti kolegas bei visuomenę.
Su kitais fotografais surengėme parodą „Dzūkijos veidas“, kuri keliauja po visą Lietuvą. Fotografijose užfiksuota ne tik miestelių vaizdai, bet ir išlikęs etnografinis mūsų krašto veidas – Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje esantys kaimai: Puvočiai, Marcinkonys, Zervynos. Ten viskas gražu, bet viskas nyksta. Visus raginu: važiuokite pas tėvus, senelius ar kitus giminaičius ir fotografuokite, nes gali būti, kad po 50 metų viso to neturėsime.
Man kaimo ir miestelių gyvenimo fotografavimas prisiminimais leidžia sugrįžti į vaikystę, kai važiuodavome į kaimą pas senelius ir be rūpesčių galėdavome mėgautis gyvenimu. Šiltus jausmus kelia nuotrauka, kurioje fotografas mus su broliu įamžino lesinančius vištas.
Kokios galios slypi fotografijose?
Fotografija yra šviesos ir šešėlių žaismas, žvelgdami į fotografiją mes pamatome, kad pasaulyje yra daugiau nei juoda ir balta. Ypač nespalvotoje fotografijoje.
Kad fotografija jaudintų, pirmiausia joje turi būti idėja. Jeigu žmogus, žvelgdamas į fotografiją, supras, ką norėjai pasakyti, vadinasi, viskas gerai, pavyko, tai gražu, įdomu, prasminga. Viena – fotografija užfiksuoti vaizdą, ir visai kas kita įdėti į ją mintį, jausmą, tačiau tik tada vaizdą galima vadinti fotografija. Priešingu atveju tai bus nuotrauka.
Ne visada techniškai nepriekaištingai atlikta fotografija gali dominti ar žavėti. Ji turi pažadinti jausmus. Tik tada rezultatas bus geras. Jei fotografas perteikia savo jausmus ir mintis, o žmogus juos pamato ir stengiasi suprasti, vadinasi, viskas gerai – fotografija pavyko.
Kokie ateities planai?
Šiuo metu vyksta fotografijų konkursas „Šalis ta – Dainava vadinas“, kuriame dalyvaujantys fotografai fotografuoja įvairias Dzūkijos vietoves. Pasibaigus jam, bus atrinktos geriausios, įdomiausios fotografijos ir surengta paroda.
Pamažu renku medžiagą jaunystės svajonei įgyvendinti – autorinei poetinei fotografijos parodai.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Ačiū naujienoms už gražias…
Komentaras
Ačiū naujienoms už gražias publikacijas