Ne tik apie in­te­li­gen­tiš­ką­jį bar­su­ką

Kaž­kas fan­tas­tiš­ko, ži­no­da­mas miš­ko struk­tū­rą ga­liu nu­sa­ky­ti vie­tą, kur yra vil­kų iršt­va. Tai ne­įpras­tas lai­kas vil­kų bal­sams de­monst­ruo­ti, aiš­ku vie­na, tė­vai me­džio­ja, o vil­kiu­kai dar per ma­ži mo­ky­tis žu­dy­mo me­no, tė­vai tar­pu­sa­vy­je pa­si­kal­bė­jo, gal­būt da­vė žen­klą įsi­bro­vė­liui ar šiaip vai­kus pa­kal­bi­no, o vil­kiu­kai su­si­jau­di­no ir at­sa­kė.

Spau­da mir­ga nuo in­for­ma­ci­jos apie vil­kų me­džiok­les kai­muo­se ar ar­ti jų, iš­pjau­na ir su­žei­džia na­mi­nius gy­vu­lius, pri­riš­tus šu­nis, tai tik­rai per anks­ti. Nes vil­kų jau­nik­liai dar per ma­ži, ir tai ro­do, kad vil­kų šei­mų skai­čius mū­sų ša­ly­je yra aiš­kiai per di­de­lis.

Šei­mos iki pas­ku­ti­nio ato­dū­sio gi­na sa­vo me­džiok­lės plo­tus, juo­lab kad rei­kia iš­mai­tin­ti jau­ną­ją kar­tą. Da­bar po ša­lį blaš­ko­si ant­ra­me­čiai vil­kai ir vil­kai vie­ni­šiai, ku­rie iš es­mės ne­tu­ri sa­vo me­džiok­lės plo­tų ir pri­vers­ti me­džio­ti prie žmo­nių.

Tai­gi Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos nu­sta­to­mas 120 vil­kų su­me­džio­ji­mo li­mi­tas yra aiš­kiai per ma­žas, o Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ir „Bal­ti­jos vil­ko“ vei­kė­jai at­si­kvo­šės tik ta­da, kai su­in­ten­sy­vės žmo­nių už­puo­li­mai, pir­muo­sius at­ve­jus jau tu­ri­me.

Jau­nik­liams – pa­vo­jin­giau­sios iš­gy­ve­ni­mo die­nos

Bir­že­lio pir­mo­sios sa­vai­tės – tai pir­mo skry­džio die­nos. Vabz­džia­le­sių paukš­čių jau­nik­liai mo­ko­si skrai­dy­ti, tai tas pats kaip pir­mi vai­ko žings­niai. Pa­vyks­ta ne iš kar­to, ten­ka kris­ti, su­si­muš­ti, at­si­muš­ti į kliū­tį, pa­klys­ti ir, jei pa­vyks, iš­gy­ven­ti.

Tai lai­ko­tar­pis, kai paukš­čių jau­nik­lius leng­vai pa­si­gau­na ir su­švei­čia vaikš­čio­jan­tys ir skrai­dan­tys plėš­rū­nai. Nie­ko nau­jo, taip bu­vo ir bus tūks­tan­čius me­tų.

Šį mė­ne­sį pra­si­de­da žo­lės šie­na­vi­mas, at­ro­do, nie­ko blo­go, ta­čiau ne­su­ti­kau nė vie­no ūki­nin­ko, ku­ris ką nors ži­no­tų ar tai­ky­tų ap­sau­gos prie­mo­nes prieš stir­niu­kų, el­niu­kų ir kiš­ku­čių žu­dy­mą. Iš es­mės tai stir­niu­kų ir el­niu­kų šie­na­vi­mo mė­nuo.

Vis­kas la­bai pa­pras­ta, miš­kuo­se di­dė­jant plėš­rū­nų (vil­kų ir lū­šių) skai­čiui, stir­nos glau­džia­si ar­čiau žmo­gaus, tai­gi jau­nik­liai gim­do­mi pie­vo­se ne­to­li so­dy­bų, čia juos ir pa­si­tin­ka ašt­rus dal­gio kir­tis. Dau­ge­lis jų jau ga­lė­tų pa­bėg­ti, bet jie klus­nūs vai­kai, ma­ma pa­li­ko, va­di­na­si, taip tu­ri bū­ti.

Ne­ma­ža pro­ble­ma yra ir ta, kad miš­ki­nin­kai miš­ku už­so­di­no be­veik vi­sas miš­kų pie­ve­les ir šiaip erd­ves, taip pa­di­din­da­mi ša­lies miš­kin­gu­mą, ta­čiau su­ma­žin­da­mi bio­į­vai­ro­vę ir mi­ty­bi­nę ba­zę dau­ge­liui gy­vū­nų ir paukš­čių, o kar­tu ir jau­nik­lių au­gi­ni­mo vie­tas.

In­ter­ne­ti­nė erd­vė mir­ga nuo rąs­tų stir­niu­kų nuo­trau­kų, glos­to­me, ne­šio­ja­me, da­ro­mės pui­kias nuo­trau­kas, vi­sai ne­pa­gal­vo­da­mi, ko­kią ža­lą ga­li­me pa­da­ry­ti.

Tuo me­tu stir­nos iš kaž­kur ste­bi jus, mal­dau­da­mos pa­lik­ti jų vai­kus ra­my­bė­je, pul­ti jū­sų ne­drįs­ta. Aiš­ku si­tu­a­ci­ja bū­tų ki­ta, jei­gu jūs ban­dy­tu­mė­te pa­glos­ty­ti šer­niu­ką, brie­džiu­ką ar meš­kiu­ką, ta­da su­pras­tu­mė­te, kad tu­ri­te dar ne­pa­žin­tų su­ge­bė­ji­mų lai­pio­ti po me­džius ir stul­pus ar ga­li­te at­sto­vau­ti Lie­tu­vai bet ku­rio­je olim­pia­do­je 100 met­rų bė­gi­mo rung­ty­je.

Bar­su­kas – tik­ras val­džios vy­ras

Šį mė­ne­sį no­rė­čiau pri­sta­ty­ti mū­sų šva­ruo­lį, in­te­li­gen­tą bar­su­ką. Jis pri­ski­ria­mas kiau­nių šei­mai, nors nei pa­gal fi­gū­rą, nei pa­gal su­ge­bė­ji­mus vi­sai į kiau­nę ne­pa­na­šus. Vi­sa­da jį sma­gu ma­ty­ti, vi­sa­da su­si­mąs­tęs, rim­tas, kaip tik­ras val­džios vy­ras, be to, tu­rin­tis pui­kų ape­ti­tą.

Gy­ve­na ur­vuo­se, žie­mą mie­ga, pa­va­sa­rį ga­li sver­ti 8, o ru­de­nį – 20 kg. Pa­pras­tai su­si­lau­kia iki ke­tu­rių jau­nik­lių. Įdo­mu tai, kad kar­tais, jei su­tin­ka cha­rak­te­riai, su­da­ro po­ras vi­sam gy­ve­ni­mui. Po­ruo­tis ga­li be­veik kaip žmo­nės, nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens, ta­čiau jau­nik­liai vi­sa­da gims­ta ko­vo–ba­lan­džio mė­ne­siais, nes emb­rio­no vys­ty­mui­si bū­din­gas la­ten­ti­nis pe­ri­odas.

Mėgs­ta ra­mius prie­smė­lio kal­ne­lius miš­kuo­se, krū­my­nuo­se.

Kar­tais bar­su­kai gy­ve­na ko­lo­ni­jo­mis, t. y. ke­lios šei­mos, tu­rin­čios gi­mi­nys­tės sai­tus, gy­ve­na ta­me pa­čia­me kal­ne­ly­je. Pa­ma­čius bar­su­ką, net tam­siau­sią nak­tį, švie­čia jo bal­ti dry­žiai per gal­vą, vi­sa­da sma­gu ma­ty­ti jį šer­nų vi­lio­ji­mo vie­to­se, at­ėjęs pa­val­gy­ti pa­pras­tai val­go at­si­gu­lęs, kad ne­var­gin­tų ko­jy­čių.

Blo­gai ma­to, ta­čiau pui­kiai gir­di ir uo­džia, yra ūmaus cha­rak­te­rio, ne kar­tą te­ko prie val­gan­čio pri­ei­ti 5–10 met­rų at­stu­mu, nie­ka­da iš kar­to ne­puo­la bėg­ti, pra­džiai smer­kian­čiai nu­žvel­gia, po to jau bur­bė­da­mas nu­pė­di­na. Ko­jos ant­spau­das pa­na­šus į meš­kos, tik 15 kar­tų ma­žes­nis, ašt­rūs na­gai, ku­rie pa­leng­vi­na že­mės ka­si­mą, tvir­tas kai­lis ir cha­rak­te­ris.

Vil­kas ir lū­šis – pa­grin­di­niai bar­su­ko prie­šai, nors jis prieš jau­ną vil­ką drą­siai sto­ja į ko­vą. Bar­su­kas tarp me­džio­to­jų va­di­na­mas „šu­nų žu­di­ku“. Ka­sa su­dė­tin­gas iki 3 met­rų gy­lio ke­lių aukš­tų ur­vų sis­te­mas. Bran­dūs bar­su­kai ur­ve įvi­lio­ja šu­nį į tam tik­rą at­kar­pą ir pa­pras­čiau­siai už­ka­sa, tik la­bai pa­ty­rę šu­nys su­ge­ba to iš­veng­ti.

Bar­su­ko ur­vas iš­si­ski­ria iš ki­tų sa­vo šva­ra, čia ne­ra­si kau­lų, plunks­nų ar vi­so­kių iš­ma­tų. Ur­vas ir jo ap­lin­ka nuo­lat va­lo­mi, taip su­si­da­ro net 6–8 met­rų il­gio grio­ve­lis, ku­riuo nu­stu­mia­mi la­pai, spyg­liai.

Bar­su­kai tu­ri sa­vo tu­a­le­tą, taip prie ur­vo apie 20 met­rų at­stu­mu vi­sa­da ra­si­te iš­ma­tų krū­ve­lę, kur sa­vo gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka vi­sa šei­ma. Jei­gu gy­ve­na ke­lios šei­mos, jos tu­ri sa­vo at­ski­rus tu­a­le­tus. Ei­da­mi į sa­vo me­džiok­lės plo­tus jie pra­mi­na net ta­ke­lius, sma­gu, bet net me­džiok­lės plo­tuo­se sten­gia­si tuš­tin­tis tik tam tik­ro­se vie­to­se.

Bar­su­kas vi­sa­ė­dis, ta­čiau Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Me­džiok­lė­ty­ros la­bo­ra­to­ri­jos moks­li­nin­kų fil­muo­ta me­džia­ga ro­do, kad kiau­ši­nius liz­duo­se šeš­kas, kiau­nė, la­pė ar man­gu­tas su­ėda vi­sa­da, o bar­su­kas – tik bū­da­mas la­bai al­ka­nas, šiaip pra­ei­na pro ša­lį.

Bar­su­kas yra me­džio­ja­mas, ta­čiau jo kai­lis men­ka­ver­tis, o mū­sų ša­ly­je val­gy­ti bar­su­kie­ną dar nė­ra tra­di­ci­jų, ta­čiau tai tik lai­ko klau­si­mas, nes dau­ge­ly­je Eu­ro­pos vals­ty­bių ji lai­ko­ma de­li­ka­te­su. Tik prieš nau­do­jant rei­kia pa­tik­rin­ti, ar bar­su­kas ne­ser­ga tri­chi­ne­lio­ze.

Bar­su­ko rie­ba­lai nuo se­no var­to­ja­mi gy­dy­mo tiks­lais. Tai bio­lo­giš­kai ak­ty­vus pro­duk­tas, stip­ri­nan­tis imu­ni­te­tą. Pa­ta­ria­ma gy­dy­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų, krau­jo­ta­kos sis­te­mos, virš­ki­ni­mo trak­to ir są­na­rių li­gas, il­gai ne­gy­jan­čias žaiz­das, tu­ber­ku­lio­zę.

Bar­su­kų po­pu­lia­ci­ja ša­ly­je pa­sto­viai di­dė­ja, šiuo me­tu jų pri­skai­čiuo­ja­ma apie 12500, Aly­taus ra­jo­ne gy­ve­na 450, o Aly­taus ra­jo­no me­džio­to­jai pra­ėju­sia­me me­džiok­lės se­zo­ne su­me­džio­jo tik 16. Apie tai, kad bar­su­kas nuo se­no tu­ri po­pu­lia­ru­mą tarp žmo­nių, ga­li­ma spręs­ti apie kai­mų, gat­vių, net miš­kų pa­va­di­ni­mus: Bar­su­ko kal­nas, Bar­su­ky­nė, Bar­sūn­kie­mis ir pan. Pa­gal bal­tiš­ką­jį ka­len­do­rių Bar­su­ko me­tai bu­vo 2017-ie­ji.

Me­džiok­lės ak­tu­a­li­jos

Me­džio­to­jams vi­sa­da la­bai ak­tu­a­li me­džiok­lę reg­la­men­tuo­jan­ti įsta­ty­mi­nė ba­zė, svar­biau­sia –me­džiok­lės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jo­je tai­syk­lės, ku­rias rei­kia ge­rai iš­ma­ny­ti ir jų lai­ky­tis. Gai­la, ta­čiau iki šiol nie­kaip ne­vyks­ta nor­ma­lus ben­dra­vi­mas tarp me­džio­to­jus vie­ni­jan­čių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos bei Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to. Mes vi­siš­kai skir­tin­gai su­pran­ta­me vi­suo­me­nės ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų vaid­me­nį val­dant vals­ty­bę.

Šiuo me­tu dirb­ti mi­nė­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se la­bai pa­pras­ta, rei­kia at­min­ti­nai ži­no­ti ke­le­tą fra­zių: ne­ži­nau, ne­ko­men­tuo­siu, ma­no veiks­mus ga­li­te ap­skųs­ti Lie­tu­vos ad­mi­nist­ra­ci­nių gin­čų ko­mi­si­jai ar teis­mui. Šių me­tų ge­gu­žės 22 die­ną vy­ko Me­džiok­lės tvar­ky­mo kon­sul­ta­ci­nės ta­ry­bos po­sė­dis nuo­to­li­niu bū­du, kur iš nau­jo vėl bu­vo svars­to­mos Me­džiok­lės tai­syk­lės. Sma­gu, nes vi­sos me­džio­to­jus vie­ni­jan­čios vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos lai­kė­si ben­dros po­zi­ci­jos vi­sais me­džiok­lės klau­si­mais, ta­čiau ko­kios jos bus, aš ge­riau ne­ko­men­tuo­siu.

Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas, vie­nin­te­lė val­džios ins­ti­tu­ci­ja ša­ly­je, ku­ri Me­džiok­lės įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka or­ga­ni­zuo­ja sto­jan­čių­jų į me­džio­to­jus eg­za­mi­nus, ta­čiau iki šiol jų ne­pa­skel­bė, nors eg­za­mi­no lau­kia ke­li šim­tai stu­den­tų. Kaip iki šiol nė­ra ir eg­za­mi­nų or­ga­ni­za­vi­mo tvar­kos, o Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas at­si­sa­kė tai pa­da­ry­ti. Ge­ra žu­ve­lio­kus drums­ta­me van­de­ny­je gau­dy­ti, ta­čiau to­kia­me van­de­ny­je rim­tos žu­vys ne­gy­ve­na.

Nau­jie­na tai, kad stai­ga nu­sta­ty­tas mo­kes­tis vals­ty­bei už sto­ji­mo į me­džio­to­jų gre­tas eg­za­mi­ną: te­ori­jos – 64 Eur, šau­dy­mo – 39 Eur. Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos di­rek­to­rius sa­vo 2020 me­tų bir­že­lio 11 die­nos įsa­ky­mu Nr. B1-380, sie­kiant nu­sta­ty­ti AKM su­me­džio­tiems šer­nams, su­pap­ras­ti­no mė­gi­nių pa­ė­mi­mo tvar­ką, da­bar iš su­me­džio­tų šer­nų rei­kės im­ti tik krau­jo mė­gi­nius, mė­gi­nių pa­ė­mi­mas dėl tri­chi­ne­lio­zės – ne­pa­si­kei­tė.

Nei plau­ko, nei tau­ko.

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas

Vyr. me­džiok­lės tro­fė­jų eks­per­tas