Radistas Justinas: „Iš Alytaus aplink pasaulio rutulį“

Pomėgį įdiegė aktyvus fizikos mokytojas

Pokalbį Justinas pradėjo nuo Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, kai jam besimokant šeštoje klasėje atvyko jaunas fizikos mokytojas Feliksas Norvaiša. „Jis buvo aršus radijo mėgėjas, tais laikais jau turėjo radijo stotelę. Naujasis mokytojas mokykloje subūrė radijo mėgėjų būrelį. Užsirašė vienas, kitas. F. Norvaiša supažindino su teorinėmis žiniomis. Nepraėjus pusmečiui, kalbėta, kad iš pačios Maskvos, per pažintis suorganizavo radijo stotį. Ją įrengė mokykloje ir mes pradėjome dirbti praktiškai. Iškėlėme antenas, užsimezgė pirmieji ryšiai. Tai buvo įvykis ne tik Vilkaviškyje, bet ir Lietuvoje. Buvo paprasta amplitudinė modeliacija, kokia dirbo ir Lietuvos radijas, bet užkrėtė visam gyvenimui“, – prisimena  Justinas. 

Keitėsi pašnekovo gyvenamosios vietos, šeimyninė padėtis, bet radijo technika taip ir liko prie širdies, bet arčiausia – konstravimas. Giliu sovietmečiu galimybės buvo ribotos, įsigyti pagamintą įrangą buvo neįmanoma misija, Justinas pradėjo pats konstruoti, savišvieta užsiimti. Laukiamiausias spaudinys – kas mėnesį pasirodantis žurnalas radijo mėgėjams. Justinas juos komplektavo ir labai saugojo.

Į Dzūkijos sostinę jauną Justino šeimą gyvenimiški keliai atvedė 1972 metais. Įsidarbino siuvimo fabrike „Dainava“, vėliau – mašinų gamykloje, po to – eksperimentiniame namų statybos kombinate (ENSK). „Aš visur po penkerius metus dirbau, bet radisto pomėgio neapleidau“, – teigia Justinas.

Darbingi metai Kalniškės g. dvylikaaukštyje

Dar sovietiniais laikais buvo nutarta Alytuje įkurti kolektyvinę radijo stotį. Pirmą kartą jos šaukinys į eterį nuskambėjo 1984 metais. Didžiausi šios kolektyvinės stoties entuziastai ir įkūrėjai, pasak Justino, buvo Vidas Kazakevičius, Romas Raguckas, Tadas Šileikis, Danielius Vasiliauskas. 

„Turėjome savo patalpas viename iš Kalniškės gatvės dvylikaaukščių, priklaususių ENSK. Šios butų ūkio vadovas R. Raguckas leido jas patiems įsirengti. Ten susikaupę dirbome, kartais ateidavome tik pasikalbėti, veikla buvo aktyvi“, – mena Justinas, vartydamas senąjį albumą į kurį suguldyta to laiko istorija. Radijo eteryje atstumams ribų nėra – Japonija, Ispanija, Danija... Pasak J. Lukoševičiaus, jam pavykę „susišaukti“ net su kosmonautais, Jordanijos karaliumi.

Laikas neišdildo susitikimo su vietnamiečiais: nuotraukoje (viduryje) užfiksuoti aukšto rango karinės radijo stoties atstovai, apsilankę minėtoje ENSK mėgėjiškoje radijo stotyje Kalniškės g. Kartą buvo prisiglaudęs legendinis Putinų radijas, iš čia vykdęs vieną paskutiniųjų transliacijų.

Savo gebėjimus alytiškiai demonstravo Europos ir respublikinio lygio varžybose. Nemažai pasiekta laimėjimų, surinkta įvairių sportinių pergalių trofėjų. Tačiau vėliau šalyje įvykus nuo radistų nepriklausomiems įvykiams, darbas radijo stotyje nutrūko, nes, pasak pašnekovo, jiems buvo pranešta, kad atsirado patalpų savininkai, mielą kampelį teks palikti. 

Laikas retino radijo mėgėjų gretas, slopino aktyvumą

Dabar, pasak Justino, sąrašuose figūruoja per dvi dešimtis radijo mėgėjų, bet mieste aktyviau dirba tik trys. Jis pats nėra tik eterio stebėtojas. Justinas iki šiandien vertinamas kaip talentingas konstruktorius. Radijo mėgėjų pasaulyje didžiausia pagarba pelnoma ne nusipirkus brangią įrangą, o ją patobulinus ar susikonstravus pačiam. Justinas su kolega Aleksandru („LY3BD“) apie 1973 metus buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių diegti lėtos skleistinės televiziją (SSTV), leidžiančią eteryje siųsti vaizdus, bei eksperimentuoti su skaitmeniniais duomenų perdavimo protokolais. 

J. Lukoševičius – aktyvus radijo sporto dalyvis, nuolatinis „Lietuvos taurės“ ir tarptautinių varžybų prizininkas. Tai sportas, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės naktinių budėjimų metu, bet ir gilaus fizikos bei atmosferos reiškinių išmanymo. Kiekvienas užmegztas ryšys jam – tai ne tik statistinis įrašas žurnale, bet ir nauja pažintis, patvirtinanti, kad radijo bangos neturi sienų, politinių barjerų ar kalbos barjerų.

Justino istorija mums primena, kad tikra aistra laikui nepavaldi, o už kuklaus alytiškio lango gali slėptis visas pasaulis.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.