Jo­rė Pa­plaus­kai­tė: „Ba­le­tas – kaip sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas” (85)

Jorė Paplauskaitė: „Ba­le­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ug­dė ma­no va­lią: va­do­vau­da­vau­si tuo, jog nors ir ne­no­ri/tin­gi, bet rei­kia. Sun­ku­mai už­klup­da­vo, bet steng­da­vau­si ne­pa­mirš­ti, jog tai, ką da­rai, rei­kia da­ry­ti nuo­sek­liai. Bū­tent šis už­si­spy­ri­mas, nu­si­sta­ty­mas ma­ne ve­dė į prie­kį ir to­dėl te­be­lan­kau ba­le­tą iki šių die­nų.“
Jorė Paplauskaitė: „Ba­le­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ug­dė ma­no va­lią: va­do­vau­da­vau­si tuo, jog nors ir ne­no­ri/tin­gi, bet rei­kia. Sun­ku­mai už­klup­da­vo, bet steng­da­vau­si ne­pa­mirš­ti, jog tai, ką da­rai, rei­kia da­ry­ti nuo­sek­liai. Bū­tent šis už­si­spy­ri­mas, nu­si­sta­ty­mas ma­ne ve­dė į prie­kį ir to­dėl te­be­lan­kau ba­le­tą iki šių die­nų.“
„Ne­ži­nau, kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­lan­ky­čiau ba­le­to. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą be jo. Per be­veik vie­nuo­li­ka me­tų, ma­nau, nor­ma­lu, jog yra te­kę su­si­dur­ti su iš­ban­dy­mais, di­de­liais ne­su­ta­ri­mais, pyk­čiais, pa­tir­ti ap­mau­dą, ne­pai­sant to, esu dė­kin­ga už kiek­vie­ną ver­tin­gą pa­mo­ką, nau­jas drau­gys­tes ir ga­li­my­bę šok­ti, pa­žin­ti pa­tį ba­le­tą bei pa­sau­lį“, – sa­ko Jot­vin­gių gim­na­zi­jos moks­lei­vė ir Aly­taus jau­ni­mo cen­tro ba­le­to stu­di­jos „Je­te“ šo­kė­ja Jo­rė Pa­plaus­kai­tė. Jo­rė su­ti­ko pa­kal­bė­ti ir pa­si­da­ly­ti jai ak­tu­a­lio­mis te­mo­mis, ku­rios ap­ima il­ga­me­tį bū­re­lio lan­ky­mą, šo­kio ga­li­my­bes ka­ran­ti­no me­tu, jo sub­ti­ly­bes, as­me­ni­nes pa­tir­tis bei nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si. Įsi­žvė­rė­jus ko­ro­na­vi­ru­sui ir at­krei­pus dė­me­sį į pas­ta­rų­jų die­nų sta­tis­ti­ką, in­ter­viu su drau­ge vy­ko da­bar žur­na­lis­tams įpras­tu sau­giu bū­du – nuo­to­li­niu.

– Nuo ke­le­rių me­tų pra­dė­jai lan­ky­ti ba­le­tą ir kas pa­ska­ti­no?

– Ba­le­tą pra­dė­jau lan­ky­ti bū­da­ma sep­ty­ne­rių me­tų. Kai pir­mą­kart ap­si­lan­kiau Ope­ros ir ba­le­to te­at­re Vil­niu­je. Ma­ne su­ža­vė­jo ba­le­ri­nų grakš­tu­mas, leng­vu­mas, no­rė­jau bū­ti pa­na­ši į jas, tad, ga­li­ma sa­ky­ti, tai ir pa­ska­ti­no lan­ky­ti.

 

Ar bu­vo ki­tų va­rian­tų, ką no­rė­jai veik­ti? Ar su šo­kiu su­si­ju­sios veik­los vi­sad bu­vo kaip pa­si­rin­ki­mas nu­me­ris vie­nas?

– Kiek pri­si­me­nu, Aly­tu­je ne­bu­vo daug už­si­ė­mi­mų, ką no­rėčiau lan­ky­ti. Trum­pai šo­kau hip­ho­pą, mė­gi­nau žais­ti krep­ši­nį, ba­le­tas – kaip sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas – at­ėjo ne­lauk­tai. Ką tik įsi­kū­ru­si ba­le­to stu­di­ja bu­vo kaip nau­jas iš­ban­dy­mas, o da­bar tai ta­po ir ne­at­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi.

 

– Ar pir­mo ka­ran­ti­no pra­džio­je ne­už­klu­po skep­ti­ciz­mas, jog ne­ver­ta to­liau lan­ky­ti ba­le­to ir šok­ti ne­nu­tuo­kia­mą lai­ką nuo­to­li­niu bū­du, už­si­da­rius sa­vo kam­ba­ry­je, tarp ke­tu­rių sie­nų?

– Pir­mo ka­ran­ti­no me­tu mąs­čiau po­zi­ty­viai. Bū­da­ma na­muo­se pa­si­da­ry­da­vau in­di­vi­du­a­lias tre­ni­ruo­tes, nes re­pe­ti­ci­jos nuo­to­li­niu bū­du dar tuo­met ne­vy­ko, kaip vyks­ta da­bar, rei­kė­da­vo nu­siųs­ti va­do­vei nuo­trau­kas, vaiz­do įra­šus, kaip šo­ka­me – to pa­kak­da­vo. Kiek­vie­na die­na ne­pra­bėg­da­vo be ju­de­sio: šo­kau, spor­ta­vau, to­dėl iš­li­kau po­zi­ty­vi, ne­pai­sant už­klu­pu­sios pan­de­mi­jos.

– Kon­kur­sai, kon­cer­tai bei ki­ti ren­gi­niai yra ne­at­sie­ja­ma ta­vo, kaip ba­le­to šo­kė­jos, da­lis, nor­ma­lu, jog jie il­gą lai­ką ne­vyks­ta, ko la­biau­siai iš jų pa­si­ge­dai?

– Man as­me­niš­kai kon­kur­sai ne­bu­vo pa­ti mėgs­ta­miau­sia kaip šo­kė­jos veik­los da­lis. Esu la­biau na­mų žmo­gus, tad ne­vyk­da­vau į juos su trykš­tančiu en­tu­ziaz­mu ar už­si­ve­di­mu, to­dėl ne­ma­nau, kad jų pa­si­gen­du.

 

– O tai ku­ri vis­gi tau mėgs­ta­miau­sia ba­le­to lan­ky­mo da­lis?

– Tie­są sa­kant, kai kar­tu su ki­to­mis ba­le­ri­no­mis – drą­siai ga­liu jas įvar­dy­ti kaip sa­vo ar­ti­mas drau­ges – re­pe­ti­ci­jų me­tu šok­da­vo­me, im­pro­vi­zuo­da­vo­me, kvai­lio­da­vo­me, džiaug­da­vo­mės vie­na ki­tos kom­pa­ni­ja, lei­do­me ne­rū­pes­tin­gą ir be ga­lo ge­rą lai­ką kar­tu. To la­biau­siai pa­si­ilgs­tu.

 

– Ne­tu­ri įsi­min­ti­niau­sio kon­kur­so ar kon­cer­to, ku­riuo ga­lė­tu­mei pa­si­da­ly­ti?

– Aly­taus jau­ni­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­mi ka­lė­di­niai kon­cer­tai la­biau­siai at­min­ty­je įstri­go. Tik­riau­siai dėl to, kad jo­kios ap­lin­ky­bės ne­su­kel­da­vo stre­so, prie­šin­gai nei kon­kur­sų me­tu. Ka­lė­di­niai kon­cer­tai bu­vo kaip me­tų už­bai­gi­mo šven­tė. Nuo­tai­ka tap­da­vo pa­ki­li, at­mo­sfe­ra ku­pi­na ge­riau­sių emo­ci­jų.

 

Mi­nė­jai, jog šo­ki ba­le­tą nuo sep­ty­ne­rių me­tų, kas ska­ti­no jį lan­ky­ti iki pat šių die­nų?

– Ne­me­luo­siu, per šiuos me­tus bu­vo vis­ko: kar­tais ieš­ko­da­vau pa­si­tei­si­ni­mų, ko­dėl ne­nu­ė­jus į re­pe­ti­ci­ją, kar­tais bu­vo jaučia­mas pa­ska­tos trū­ku­mas, nes lauk­da­vo ir ki­ti, su mo­kyk­la su­si­ję na­mų dar­bai, ku­riems rei­kė­da­vo skir­ti pa­pil­do­mo lai­ko. Ne­pai­sant šių niu­an­sų, tai ne­keičia fak­to, jog man vi­sa­dos pa­ti­ko šok­ti, ju­dė­ti. Ba­le­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ug­dė ma­no va­lią: va­do­vau­da­vau­si tuo, jog nors ir ne­no­ri/tin­gi, bet rei­kia. Sun­ku­mai už­klup­da­vo, bet steng­da­vau­si ne­pa­mirš­ti, jog tai, ką da­rai, rei­kia da­ry­ti nuo­sek­liai. Bū­tent šis už­si­spy­ri­mas, nu­si­sta­ty­mas ma­ne ve­dė į prie­kį ir to­dėl te­be­lan­kau ba­le­tą iki šių die­nų.

 

– Ar yra te­kę per­lip­ti per sa­ve tam, kad šok­tum taip, kaip šo­ki da­bar? Ar įvy­ko kaž­koks pa­žan­gos lū­žis?

– Tam, kad šokčiau, kaip šo­ku da­bar, pa­ty­riau fi­zi­nį skaus­mą: la­bai sten­giau­si, sun­kiai, at­kak­liai tre­ni­ra­vau­si. Aiš­ku, rei­kė­jo ir psi­cho­lo­gi­nio pa­si­ruo­ši­mo: mo­kė­ti sa­ve nu­teik­ti dar­bui, ne­jaus­ti spau­di­mo dėl sa­vo iš­vaiz­dos, ap­va­lu­mų, ypač jau­na­me am­žiu­je, kai dau­ge­lis vai­kų, pa­aug­lių su tuo pra­de­da su­si­dur­ti. Pa­me­nu, dar prieš pra­dė­da­ma lan­ky­ti pra­di­nę kla­sę, žiū­rė­jau „Gul­bių eže­rą“ ir nai­viai mąsčiau, jog ir aš taip iš­kart mo­kė­siu, bet re­a­ly­bė bu­vo ki­to­kia. Tam, kad pa­siekčiau ge­rų re­zul­ta­tų, sa­vai­me su­pran­ta­ma, rei­kė­jo įdir­bio, o svar­biau­sia – nuo­sek­lu­mo, dėl to ne­pa­sa­kyčiau, kad pa­ty­riau stai­gų pa­žan­gos lū­žį iš­kart, iš­lai­kiau ba­lan­są ir su kiek­vie­nais me­tais šo­kau vis ge­riau ir ge­riau.

 

– Su ko­kiais ste­re­o­ti­pi­niais klau­si­mais, prie­lai­do­mis esi su­si­dū­ru­si, kai ki­ti as­me­nys su­ži­no­da­vo, jog lan­kai ba­le­tą?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad su­si­dur­da­vau su to­kiais klau­si­mais.

 

– Ar dėl sa­vo su­dė­ji­mo, ypač lan­kant ba­le­tą, kom­plek­sa­vai?

– Tik­rai taip. Per­ei­nant į pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, anks­ty­vo­je pa­aug­lys­tė­je, bu­vau ap­kū­nes­nė. Drau­gės, kla­sio­kės bu­vo lie­ses­nės už ma­ne, tas tu­rė­jo įta­kos ma­no pa­si­ti­kė­ji­mo jaus­mui, dar kol kas ne­su su­si­drau­ga­vu­si su sa­vo kū­nu iki ga­lo. Da­bar la­biau krei­piu dė­me­sį į svei­ka­tą, su­si­kon­cen­truo­ju į vi­dų, o ne į iš­orę. Bu­vo lai­ko­tar­pis, kai no­rė­jau bū­ti tam tik­rų kū­no pro­por­ci­jų, kad tik at­ro­dyčiau sau pa­trauk­li, bet grei­tai su­vo­kiau, jog tai lai­mės ne­at­ne­ša. Pa­si­tai­ky­da­vo ir sun­kių, grau­džių aki­mir­kų, ku­rios už­klup­da­vo dėl to, kad bū­da­vau ne­pa­ten­kin­ta sa­vo iš­vaiz­da. Ma­nau, įvai­raus am­žiaus mer­gi­nas ir vai­ki­nus ka­muo­ja to­kios min­tys nuo pat jau­no am­žiaus, ir kan­ki­na il­gą lai­ką. Tam tik­ras, spe­ci­fi­nis gro­žio kul­tas, de­ja, vy­rau­ja ir iki šių die­nų, bet rei­kia at­min­ti, jog svar­biau­sia puo­se­lė­ti svei­ka­tą ir bū­ti gra­žiam sa­vo vi­du­mi.

 

– Kas rei­ka­lau­ja dau­giau­sia kan­try­bės, lan­kant ba­le­to pa­mo­kas?

– Dau­gy­bė da­ly­kų, pa­vyz­džiui, tai­syk­lin­gas ju­de­sių da­ry­mas rei­ka­lau­ja ne tik kan­try­bės, bet ir di­de­lės iš­tver­mės. Kan­try­bės rei­ka­lau­ja su­si­kal­bė­ji­mo, ben­dros min­ties, kom­pro­mi­so ieš­ko­ji­mas kar­tu su va­do­ve, ki­to­mis ba­le­ri­no­mis.

 

– Kar­tu su sa­vo drau­gė­mis ba­le­ri­no­mis ir va­do­ve esa­te po­zi­ty­viai nu­si­tei­ku­sios, jog grei­tu lai­ku pa­si­ma­ty­si­te ne kom­piu­te­rio ek­ra­nuo­se, o gy­vai?

– Jau te­ko pa­si­ma­ty­ti. Pir­mą­kart su­si­ti­ko­me gy­vai per moks­lei­vių pa­va­sa­rio/ve­ly­ki­nes atos­to­gas, re­pe­ta­vo­me par­ke. Ant­rą­kart su­si­ti­ko­me cho­reo­grafijos sa­lė­je, aiš­ku, be­si­lai­kant vi­sų sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų. Džiu­gu, kad po tru­pu­tį su­grįž­ta­me į se­nas vė­žes, jog tam at­si­ran­da są­ly­gos, nes be­šo­kant na­mie, sa­vai­me su­pran­ta­ma, yra sun­ku to­bu­lė­ti, ei­ti į prie­kį, at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo klai­das. Jaus­mas su­grįž­ti į sa­lę po il­gos per­trau­kos yra la­bai ge­ras.

 

– Ar ka­ran­ti­nas su­grio­vė pla­nus iš­vyk­ti kur nors ato­kiau ar vyk­dy­ti tam tik­rus pro­jek­tus?

– Taip, tu­rė­jo­me kar­tu su ki­tu šo­kių ko­lek­ty­vu iš­va­žiuo­ti į sve­čią ša­lį – Grai­ki­ją, ke­lio­nė ati­dė­ta šių me­tų va­sa­ros lai­ko­tar­piui, bet ne­ži­nia, ar ir ta­da tu­rė­si­me ga­li­my­bę iš­ke­liau­ti. Taip pat tu­rė­jo vyk­ti kas­me­ti­niai šo­kių kon­kur­sai Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se, ku­riuo­se ir­gi var­gu ar teks su­da­ly­vau­ti.

 

– Ar kaž­ka­da esi svars­čiu­si, jog no­rė­tum sa­vo at­ei­tį sie­ti su šo­kiu: tap­ti cho­reo­grafe ar šok­ti pro­fe­sio­na­liai?

– Toks no­ras bu­vo, prieš ke­le­tą me­tų svarsčiau ga­li­my­bę lan­ky­ti Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą, la­vin­ti sa­ve pro­fe­sio­na­liai. Taip pat su vie­na iš ba­le­to drau­gių tu­rė­jo­me net vai­kiš­kų, bet už­tik­rin­tų pla­nų įkur­ti ba­le­to mo­kyk­lą. At­ei­tis bu­vo sie­ja­ma su šo­kiu, o ypač ba­le­tu, bet da­bar do­mi­na ki­tos per­spek­ty­vos.

 

– Do­mi­tės ki­tais šo­kio sti­liais?

– Ma­ne vi­sa­da la­bai do­mi­no Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kiai, pra­mo­gi­niai, šiuo­lai­ki­niai šo­kio sti­liai. Pa­ti, in­di­vi­du­a­liai, ban­dy­da­vau mo­ky­tis įvai­raus plau­ko cho­reo­grafijos, be­žiū­rė­da­ma vaiz­do įra­šus, kli­pus. Iki da­bar la­bai im­po­nuo­ja at­li­kė­ja Sha­ki­ra (Ša­ki­ra), ku­ri mo­ka pui­kiai šok­ti ir įkvėp­ti.

 

– Kaip su­pra­tau, at­ei­nan­tys moks­lo me­tai bus pas­ku­ti­niai. Ar ža­di, ta­pu­si abi­tu­rien­te, tęs­ti lan­ky­ti ba­le­tą?

– Aš no­rėčiau ir to­liau lan­ky­ti ba­le­tą, iki pat mo­kyk­los bai­gi­mo, bet ne­ga­li ži­no­ti, kaip pa­vyks, dar ne­su šim­tu pro­cen­tų už­tik­rin­ta. Daug kas pri­klau­so ir nuo pa­ties ko­lek­ty­vo, kiek mer­gi­nų tęs šok­ti ba­le­tą, ta­da ir nu­sprę­siu.

 

–Pa­kal­bė­ki­me šiek tiek iš­sa­miau apie mo­kyk­lą. Ar ka­ran­ti­nas pa­ge­ri­no ta­vo mo­ky­mo­si ko­ky­bę, o gal at­virkš­čiai?

– Iš tie­sų šiek tiek pa­blo­gi­no. Ma­no ma­ny­mu, nuo­to­li­nis mo­ky­mo­si bū­das yra kaip sa­va­ran­kiš­kas mo­ky­ma­sis: kiek įde­di pa­stan­gų, tiek ir tu­ri. Vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs pa­ties bei mo­ky­to­jų. Tru­pu­tį keb­lu, nes ma­no kam­ba­rys bū­da­vo kaip po­il­sio vie­ta, o pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai, tai ta­po nuo­la­ti­ne dar­bo vie­ta. Ap­lin­kui ma­ne at­si­ran­da dau­gy­bė dė­me­sį nu­krei­piančių truk­džių: mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, so­cia­li­nės me­di­jos. Ke­lią mo­ky­mui­si ir ži­nių įsi­sa­vi­ni­mui pa­sto­ja ga­li­my­bė bet ka­da pri­rei­kus vis­kuo nau­do­tis: tiek už­ra­šais, tiek in­ter­ne­tu. Ne­nuos­ta­bu, jog nuo­to­li­nis la­bai var­gi­na, iš­se­ki­na akis, o tai ir­gi ga­di­na mo­ky­mo­si ko­ky­bę.

 

– Nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu, ma­nai, ta­pai ko­mu­ni­ka­bi­les­nė, drą­siau reiš­ki min­tis, per pa­mo­kas sa­va­no­riš­kai at­sa­ki­nė­ji į mo­ky­to­jų už­duo­da­mus klau­si­mus?

– Nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu ta­pau pa­sy­ves­nė, at­sa­ki­nė­ju per pa­mo­kas van­giau, jei ne­su­si­gau­dau, ne vi­sa­da drįs­tu pa­si­klaus­ti mo­ky­to­jų, to­kiu at­ve­ju su­kuo­si iš pa­dė­ties, ieš­kau va­do­vė­ly­je at­sa­ky­mų ar­ba pa­si­tei­rau­ju kla­sio­kų. Sten­giuo­si ati­džiai klau­sy­tis ir žy­mė­tis, ką mo­ky­to­jai aiš­ki­na, kad ne­kil­tų pa­pil­do­mų ne­aiš­ku­mų. Pačio­je mo­kyk­lo­je bū­da­vo at­virkščiai, jei kas nors tap­da­vo ne­aiš­ku, pri­ei­da­vau prie mo­ky­to­jos ir drą­siai pa­si­klaus­da­vau.

 

– Gal­būt pan­de­mi­jos me­tu at­ra­dai nau­ją, mėgs­ta­mą už­si­ė­mi­mą, pa­vyz­džiui, spor­to ša­ką ar kny­gų skai­ty­mą?

– Nuo pra­ei­tų me­tų ant­ros Ka­lė­dų die­nos pra­dė­jau vis daž­niau bė­gio­ti, tai yra vie­nin­te­lė nau­ja veik­la, ku­ria už­si­i­mu pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Taip pat la­bai mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, aiš­ku, kai tu­riu lais­vą mi­nu­tė­lę. Ret­sy­kiais lais­va­lai­kiu pa­šo­ku, taip pat su drau­gė­mis su­si­tin­ku.

– Ko­kiu žmo­gu­mi ža­vie­si, gal­būt tai gar­sus šo­kė­jas?

– Ne­tu­riu spe­ci­fi­nio žmo­gaus, ku­riuo ža­viuo­si, bet vie­nas as­muo, ku­rį ne­se­niai so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pra­dė­jau sek­ti, tai gar­si lie­tu­vių ba­le­ri­na Kris­ti­na Ta­ra­se­vičiū­tė.

 

– Ko­kių ver­tin­gų gy­ve­ni­mo pa­mo­kų iš­mo­kai, be­šok­da­ma ba­le­to stu­di­jo­je, kas bu­vo pra­var­tu?

– Per il­gus me­tus iš­mo­kau ug­dy­ti va­lią, daug su­ži­no­jau apie sa­vo kū­ną; jog ne­su šiukš­lių dė­žė, į ku­rią ga­liu dė­ti vis­ką, kas pa­puo­la, ki­taip sa­kant, su­vo­kiau, kad rei­kia tu­rė­ti sai­ką. Ba­le­tas pa­dė­jo su­for­muo­ti tai­syk­lin­gą lai­ky­se­ną, įgau­ti grakš­tu­mo, švel­nu­mo (ra­fi­nuo­tu­mo – įsi­ki­šu) – taip! Iš­mok­tos pa­mo­kos, ti­kiu, iš­liks su ma­ni­mi vi­sa­dos ir bus pra­varčios.

 

– Tai vis­gi esi pa­ten­kin­ta sa­vo spren­di­mu lan­ky­ti ba­le­tą?

– Ga­liu tvir­tai teig­ti, jog taip. Ne­ži­nau, kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­lan­kyčiau ba­le­to. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo be jo. Per be­veik vie­nuo­li­ka ba­le­to lan­ky­mo me­tų, ma­nau, nor­ma­lu, jog yra te­kę su­si­dur­ti su iš­ban­dy­mais, di­de­liais ne­su­ta­ri­mais, pykčiais, pa­tir­ti ap­mau­dą, ne­pai­sant to, esu dė­kin­ga už kiek­vie­ną ver­tin­gą pa­mo­ką, nau­jas drau­gys­tes ir ga­li­my­bę šok­ti, pa­žin­ti pa­tį ba­le­tą bei pa­sau­lį. Dė­ko­ju ir ba­le­to stu­di­jos va­do­vei Ra­min­tai Par­cho­men­kie­nei, ku­ri su­tei­kė pui­kius pa­grin­dus.

 

Au­gus­ti­na Ki­ze­ly­tė

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.