Dau­giau drą­sos – dau­giau ka­vos

Ka­vi­nu­kė lau­kia sa­vo sve­čių

Vil­niaus gat­vė­je įsi­kū­ru­si ma­ža ir jau­ki ka­vi­nu­kė at­vė­ru­si du­ris lau­kia sa­vo sve­čių, nes, kaip ir pats ka­vi­nu­kės sa­vi­nin­kas Gied­rius Pla­tū­kis sa­ko: „Mes ne­va­di­na­me jų klien­tais, jie yra mū­sų sve­čiai, ku­rie at­ei­na pas mus, juk, no­rė­da­mas kaž­ką gau­ti, tu­ri kaž­ką duo­ti.“

Pa­klau­sus, kaip gi­mė vi­sa „Ka­vos skve­ro“ idė­ja, G.Pla­tū­kis sa­ko, kad tai bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta ir me­tus bran­din­ta min­tis, kai nu­vy­kęs į ka­vos de­gus­ta­ci­ją su­pra­to, kad ka­va nė­ra tik už­pli­ky­tas puo­de­lis ka­vos, juo­da ka­va nė­ra tik už­pli­ky­ta ar­ba tik iš apa­ra­to – jos ke­lias iki žmo­gaus sko­nio re­cep­to­rių yra la­bai il­gas.

Taip per ne­ma­žą lai­ko tar­pą ta min­tis au­go ir kir­bė­jo, kol dir­bo vals­ty­bi­nį dar­bą. No­ras nau­jo­vių gy­ve­ni­me, no­ras keis­ti kas­die­ny­bę, no­ras pra­dė­ti kaž­ką nau­jo, no­ras da­ry­ti tai, kas tau pa­tin­ka ir kas yra ma­lo­nu, at­ve­dė čia – į „Ka­vos skve­rą“.

„At­ėjau čia su ka­vos idė­ja“

Gied­rius yra bai­gęs tuo­me­ti­nę Kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­ją ir net dir­bęs kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju, o žmo­na Ne­rin­ga dir­ba slau­gy­to­ja Kau­ne, ta­čiau ir ke­pa bur­no­je tirps­tan­čius ska­nės­tus. Ne­rin­ga jau nuo vai­kys­tės ke­pa ska­nu­my­nus, o vi­sa gi­mi­nė ži­no­jo jos me­daus tor­tą.

Da­bar jau be­veik me­tus Ne­rin­ga va­ži­nė­ja į Kau­ną pas kon­di­te­ri­jos še­fę ir kon­di­te­ri­jos mo­ko­si pro­fe­sio­na­liai. Jos ska­nu­my­nai ne tik ska­nūs, bet ir svei­ki.

Kaip tei­gia Ne­rin­ga: „Čia tur­būt įta­kos tu­rė­jo me­di­ci­na, kai su­kie­si šio­je sri­ty­je, no­ri, kad ir mais­tas, ku­rį val­gai, bū­tų ne tik ska­nus, bet ir svei­kas.“

Šio­je ka­vi­nu­kė­je ne­ra­si si­ru­pų ir ne­nu­si­pirk­si ko­ko­si­nės ka­vos. Čia įsi­gy­si puo­de­lį ska­nios fil­tri­nės ka­vos. Gied­rius sa­ko: „Aš at­ėjau čia su ka­vos idė­ja, at­ėjau bū­ti ba­ris­ta, o ne si­ru­pų par­da­vė­ju.“

Taip pat ka­vi­nu­kė­je ga­li­ma pa­si­mė­gau­ti iš­skir­ti­niais de­ser­tais. Iš šei­mos at­ėjęs svei­kes­nės mi­ty­bos įpro­tis per­si­kė­lė ir į ka­vi­nu­kę, ku­rio­je de­ser­tų yra ir ve­ga­niš­kų, na­mi­nių.

Tei­gia­mai įkve­pian­ti pra­džia

Kal­bė­da­mas apie ka­vi­nu­kės at­i­da­ry­mą ir vi­są pra­džią G.Pla­tū­kis at­vi­rau­ja, kad ji bu­vo la­bai įkve­pian­ti, įkve­pian­ti tei­gia­mai. Žmo­nių srau­tas bu­vo, žmo­nės ėjo su no­ru ir bū­da­vo mo­men­tų, kai net vie­tų ne­be­lik­da­vo. Ir vi­sas tas šur­mu­lys, tei­gia­mi at­si­lie­pi­mai ver­tė su­vok­ti, kad vi­sa tai, ką da­ro, tur­būt pa­si­tei­sins. Ta­čiau tuo­met ša­ly­je pa­skel­bė ka­ran­ti­ną ir pa­li­ko du mė­ne­sius ne­ži­no­my­bė­je.

Ka­ran­ti­no są­ly­goms pra­dė­jus švel­nė­ti bu­vo ga­li­ma jau at­ver­ti du­ris, žmo­nių srau­tas, gai­la, bet bu­vo van­gus, pir­mo­mis die­no­mis dar­bas tie­siog bu­vo bu­dė­ji­mas. Ta­čiau lai­kui bė­gant ir žmo­nės pra­dė­jo ma­žiau bi­jo­ti ei­ti iš na­mų, o dau­giau drą­sos– dau­giau ka­vos. Ta­čiau, kaip pa­aiš­ki­na pats Gied­rius: „Mes ne­ži­no­me, kiek žmo­nių tu­ri bū­ti, nes mes ne­tu­ri­me pa­tir­ties šio­je sfe­ro­je.“

Se­na yra at­ras­ta nau­ja

Pa­klaus­tas, iš kur se­mia­si ka­vos re­cep­tų, G.Pla­tū­kis at­sa­ko, kad „se­na yra at­ras­ta nau­ja“. To­dėl vi­si ka­vos re­cep­tai yra tie pa­tys kla­si­ki­niai, tik kaž­kas pa­keis­ta taip, kaip jie pa­tys no­rė­jo.

Jei vie­na­me ka­vos re­cep­te yra de­da­mas apel­si­no grie­ži­nė­lis, tai „Ka­vos skve­ro“ šei­mi­nin­kai, kad apel­si­no sko­nis dar la­biau at­si­skleis­tų, de­da ne grie­ži­nė­lį apel­si­no, o trin­tą apel­si­ną, taip pa­keis­da­mi men­ką smul­kme­ną re­cep­te, bet di­de­lę sko­nio na­tą pa­čio­je ka­vo­je.

„Ka­vos skve­ro“ sim­bo­lis – pia­ni­nas

„Ka­vos skve­ro“ vi­zi­ti­ne kor­te­le jau pa­ta­po pia­ni­nas: gra­žus, se­nas, skam­ban­tis ir ku­rian­tis ypa­tin­gą at­mo­sfe­rą. Pa­čio­je ka­vi­nu­kė­je ir­gi vi­suo­met skam­ba pia­ni­no mu­zi­kos fo­nas, ku­ris jau ir taip ne­pri­ekaiš­tin­gai ap­lin­kai su­ku­ria jau­ku­mo. Yra čia ir pa­te­fo­nas.

O se­nuo­ju pia­ni­nu skam­bi­na ir duk­ra Da­nie­lė, ku­ri šie­met bai­gė Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą. „Ka­vos skve­re“ skam­ba ne tik mu­zi­ka, čia trep­si ba­tai ir bil­da grin­di­nys nuo šo­kių. Kle­ga juo­kas ir tie­siog vis­kas ap­lin­kui al­suo­ja ge­ra nuo­tai­ka.

Kaip vai­kas, ir kaip mo­ki­nys

„Ka­vos skve­ro“ ver­slą G.Pla­tū­kis ga­li api­bū­din­ti ir kaip vai­ką, ir kaip mo­ki­nį, nes ne tik su juo drau­ge au­ga, bet ir kar­tu to­bu­lė­ja. Ko iš­moks­ta ver­slas, iš­moks­ta ir jie pa­tys. Au­ga „Ka­vos skve­ras“, au­ga ir jie kar­tu. To­bu­lu­mui nė­ra ri­bų ir kiek­vie­na die­na at­ne­ša nau­jo­vių, iš­šū­kių ir nau­jų pa­mo­kų, ku­rios ve­da kaž­ko ge­res­nio link.

Ne­rin­ga pa­ti yra la­bai smul­kme­niš­ka, sten­gia­si, kad vis­kas iki smul­kme­nų bū­tų su­dė­lio­ta, tai dar la­biau ska­ti­na to­bu­lė­ti ir aug­ti. No­rė­da­mi to­bu­lė­ti ka­vos sri­ty­je pa­tys ke­liau­ja į sos­ti­nė­je įsi­kū­ru­sį „Lof­tą“, ku­ria­me kas­met vyks­ta ka­vos fes­ti­va­lis. Šie­met „Ka­vos skve­ras“ iš ka­vos fes­ti­va­lio Aly­tui par­ve­žė šal­tą ka­vą.

Ope­ri­nis šo­ko­la­das

Dar vie­nas uni­ka­lus da­ly­kas, ku­ris bū­din­gas tik „Ka­vos skve­rui“, yra jų karš­tas šo­ko­la­das, ku­rio re­cep­tą ži­no tik šei­mos na­riai. Vi­si karš­to šo­ko­la­do my­lė­to­jai no­ri ope­ri­nio karš­to šo­ko­la­do (to­kio, kaip Ope­ros ir ba­le­to te­at­re), ta­čiau jo re­cep­tū­ra nė­ra at­sklei­džia­ma, to­dėl, no­rint gau­ti ge­rą vaiz­dą akims ir pui­kų sko­nį go­mu­riui, rei­kia eks­pe­ri­men­tuo­ti. Eks­pe­ri­men­tai lė­mė, kad da­bar jau ir „Ka­vos skve­ras“ tu­ri sa­vo karš­tą šo­ko­la­dą, ku­rį pa­tvir­ti­no ir klien­tai, ir šei­mos drau­gų ra­tas. Gal su ope­ri­niu ir ne­si­ly­giuo­ja, bet go­mu­rį tik­rai pa­ma­lo­ni­na.

Bra­zi­li­jos sko­nis

Treč­da­lį ka­vos rin­ko­je už­au­gi­na Bra­zi­li­ja– tai yra stam­biau­sia ka­vos au­gin­to­ja pa­sau­ly­je. Bra­zi­liš­ka ka­va tu­ri ma­žai rūgš­te­lės, pa­si­žy­mi sod­ru­mu, to­ly­gu­mu, šil­to­mis juo­do­jo šo­ko­la­do na­to­mis. Bra­zi­liš­ką ka­vą ga­li­ma va­din­ti ka­vos kla­si­ka. O „Ka­vos skve­ras“ kiek­vie­ną aly­tiš­kį kvie­čia bū­tent ir pa­ra­gau­ti tos bra­zi­liš­kos ka­vos, nes bū­tent bra­zi­liš­kos pu­pe­lės yra nau­do­ja­mos čia, to­dėl kiek­vie­nas no­rin­tis ga­li pa­jaus­ti Bra­zi­li­ją sa­vo ka­vos puo­de­ly­je.

Kavos aparatai