Antanui įdomus tik Landsbergis

Kauną ir kaimą išmainė į Alytų

Septintą dešimtį šiek tiek peržengęs A.Jusevičius save laiko tikru kauniečiu. Čia jis gimė, užaugo, prasidėjo kūrybinis kelias. Nors laikinojoje sostinėje ir mokėsi vienoje menų mokykloje, tačiau mokslų nebaigė.

Kaip šiandien įsitikinęs Antanas, kažin, ar mokslai būtų prisidėję prie to, kad jis daugiau nei keturis dešimtmečius drožtų skulptūras, tapytų paveikslus ar kažką kurtų iš betono, metalo: „Reikia turėti kažkokią varomąją jėgą, kad tave užkurtų. Na, apkabini moterį, pajunti jos formas ir tavyje kažkas suvirpa. Nesijuokit, tai tiesa.“

Pajutęs, kad Kaunas jam per didelis miestas, kad jame per daug grūsties, A.Jusevičius maždaug prieš dešimtmetį atsikraustė į Alytaus rajono Makniūnų kaimą, kur įsigijo buvusią pirtį ir joje įrengė skulptūrų, paties tapytų paveikslų ekspoziciją.

O kai rado skelbimą apie Alytuje, netoli miesto centro, Užuolankos gatvėje, parduodamą namą, ilgai net negalvojo, kad reikia pirkti: „Iš kiemo ir pro langus atsiveria man patinkantys vaizdai. Name – bent penki kambariai, kur galiu surikiuoti savo darbus. Kieme buvo nemažai vietos, iš karto supratau, kad čia atsiras patalpos mano kūriniams.“

Taip Antanas jau treji metai gyvena ir kuria Dzūkijos sostinėje. Ir bendraminčių, draugų čia jau nemažai atsirado, kurie užeina pasikalbėti, padiskutuoti. Daug kas nori pamatyti name, kiemo statiniuose eksponuojamus kūrinius. Jo sodyba Užuolankos gatvėje turi kūrėjo vardą įamžinantį pavadinimą „Antania“.  Beje, ją aplankyti galima tik iš anksto susitarus.

„Groteską ne visi supranta“

Kai paskambinau A. Jusevičiui ir pasiteiravau, galbūt kolekcijose galėčiau pamatyti kažkokius politikus, galbūt turintis Nepriklausomybės arba Kovo 11-osios akto signatarų skulptūrų ar juos vaizduojančių piešinių, Antanas iš karto pareiškė: „Man įdomus tik profesorius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, kuris vadovavo posėdžiui, priimant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, dabar pripažintas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu, profesorius Vytautas Landsbergis. Jo turiu gal keturias skulptūras ir vieną jam skirtą paveikslą.“

Apsilankius pas Antaną jis dar kartą akcentavo, kad jam kaip politikas įdomus tik V. Landsbergis ir paaiškino, kodėl: „Jį per televiziją stebiu nuo pat 1990-ųjų, kada buvo paskelbta atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Kai jį pamatau, man kyla daug minčių. Labai įspūdingi jo žodžiai, pavyzdžiui,  „šunauja“, „kgbynas“, „kirmėlynas“, „moliuskai“. O tai mane įkvepia groteskui (meninis vaizdavimo būdas, grįstas priešybių, pavyzdžiui, realybės ir fantazijos, proto ir absurdo, grožio ir bjaurumo – A.M.). Groteską ne visi supranta, jis man tiesiog įaugęs į kraują, man geriausias būdas pasireikšti. Kiekvienas žmogus turi šarmo, galima vertinti kaip groteskišką objektą, bet profesorius iš politikų man daugiausia duoda minčių kūrybai, jis, mano nuomone, politikas profesionalas. Kiti politikoje – tik mėgėjai. “

Antanas aprodo profesoriui skirtas medines skulptūras, kurias, kaip pats sako, ne visi supranta: vieni pasijuokia, kiti ilgiau stabteli apžiūrėdami, tretiems nesukelia jokių emocijų.

Autoriaus teigimu, girdi, vienu metu, jį už profesoriaus skulptūras puolė, vadino vatniku (tamsuolis, režimo rėmėjas – A.M.), neva jis įžeidžia šį garbų žmogų. Kaip sako Antanas, yra pajutęs spaudimą tas skulptūras sunaikinti: „Bet aš prie tokių, kaip čia pavadinti, politinių spaudimų esu pripratęs. Kai prieš daug metų pradėjau bažnyčiose atnaujinti medines skulptūras, mane irgi  spaudė, tada sovietinis saugumas, kad jiems suteikčiau kažkokių žinių iš bažnyčių, kunigų gyvenimo. Bet aš jau toks, mane sunku palenkti ar paspausti.“

Antano, kaip medinių skulptūrų atnaujintojo, prižiūrėtojo, kelias iš tiesų prasidėjo bažnyčiose. Iš pradžių pas žymųjį, jau Amžinybėn iškeliavusį Kėdainių rajono Paberžės kleboną tėvą Stanislovą (Algirdas Mykolas Dobrovolskis – A.M.), po to –  Babtų, Panevėžiuko, Prienų bažnyčiose.

Ironija persekioja kaip groteskas

Vedžiodamas po savo kūrinių ekspozicijas Antanas kelis kartus pabrėžia, kad tie, kurie nesupranta grotesko ir ironijos arba paslėptos pajuokos, geriau pas jį tegul nesilanko.

Šių dalykų nesuprantantiems, ko gero, tamsi naktis būtų opera „Už du skatikus“ su beveik 40 skulptūrėlių, „Psichiatrinės ligoninės pacientas“, apsuptas gailestingų medikų, „Ilgas vingiuotas kelias nuobodus“ su ilga eile įvairaus amžiaus keliautojų, Rainių tragedija, liudijanti savaip improvizuotą skerdyklą, ar „Didžioji paleistuvė“.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.