Ro­žės mėgs­ta dė­me­sį, ne­pri­klau­so­mai nuo jų spal­vos – Aly­tu­je žy­di ir bal­tos, ir rau­do­nos, ir net gel­to­nos

No­ri ro­žių – teks tu­pi­nė­ti ap­link ka­ra­lie­nes

Vi­si, kas yra ban­dę puo­se­lė­ti ro­žę ar ke­lias sa­vo ap­lin­ko­je, pui­kiai ži­no, koks ne­leng­vas tai dar­bas, kiek ži­nių ir kan­try­bės at­si­ei­na kiek­vie­nas žie­das. O kaip ap­rėp­ti dvie­jų tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų ro­žy­nus, ku­riuos rei­kia lai­ku ap­sau­go­ti nuo li­gų ir ken­kė­jų, pa­tręš­ti? Toks ro­žy­nų plo­tas šian­dien skai­čiuo­ja­mas Aly­tu­je ir kas­met vis at­nau­ji­na­mas.

„Ro­žė yra ka­ra­lie­nė, prie­žiū­ra jos sun­ko­ka, tai­gi, ma­nau, kad šis plo­tas yra pa­kan­ka­mai di­de­lis“, – sa­ko R.Pa­lio­nie­nė, pa­ste­bin­ti, kad Aly­tus gal ir va­di­na­mas bal­to­sios ro­žės mies­tu, ta­čiau šių gė­lių au­ga įvai­rių spal­vų.

Bal­tos, rau­do­nos, kre­mi­nės, gel­to­nos – vi­sos vie­no­dai rei­ka­lau­ja prie­žiū­ros, vi­soms bū­ti­nas ge­nė­ji­mas, trę­ši­mas, lais­ty­mas ir pu­re­ni­mas. Žiū­rint į Aly­taus erd­vė­se, Jau­ni­mo par­ke ar Se­na­mies­čio skve­re kles­tin­čias ro­žes, daž­nam so­di­nin­kui ky­la klau­si­mas: kas svar­biau­sia pri­žiū­rint šias le­pias gė­les, no­rint su­lauk­ti to­kio gra­žaus žy­dė­ji­mo?

„La­bai svar­bu ste­bė­ti ro­žių li­gas, o jos puo­la daž­nai, ypač to­kią karš­tą va­sa­rą kaip šie­met. Bū­ti­ni ro­žių purš­ki­mai nuo ken­kė­jų ir gry­be­li­nių li­gų. Ži­no­ma, ke­lias ro­žes sa­vo skly­pe­ly­je ga­li­ma ban­dy­ti iš­sau­go­ti ir liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis, ta­čiau ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad jos vis tiek rei­ka­laus ypa­tin­gos prie­žiū­ros. Ro­žės mėgs­ta pu­re­ni­mą, apie jas rei­kia tu­pi­nė­ti ir puo­se­lė­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Ra­sa.

Ar Aly­taus ro­žy­nais be­si­rū­pi­nan­čiai žel­di­nių di­zai­no spe­cia­lis­tei ro­žės yra my­li­miau­sios gė­lės? „Jos man – pa­čios gra­žiau­sios, nors ki­to­mis gė­lė­mis rū­pin­tis gal tru­pu­tį ir leng­viau“, – sa­ko pa­šne­ko­vė, ku­rios dar­bi­nia­me ūky­je – ne tik ro­žės, bet ir vi­sos ki­tos Aly­taus gė­ly­nuo­se žy­din­čios vien­me­tės bei dau­gia­me­tės gė­lės.

Trau­ka au­ga­lams – ge­nuo­se

Prieš dve­jus me­tus bai­gu­si stu­di­jas Kau­ne, R.Pa­lio­nie­nė džiau­gė­si ga­li­my­be at­lik­ti prak­ti­ką „Aly­taus in­fra­struk­tū­ro­je“ – ši sa­vi­val­dy­bės įmo­nė rū­pi­na­si Aly­taus gė­ly­nais, jos spe­cia­lis­tai yra at­sa­kin­gi už gra­žų ža­lią mies­to ap­da­rą.

Pa­ti Ra­sa au­ga­lų prie­žiū­ros sub­ti­ly­bes pa­ži­no dar bū­da­ma pa­aug­lė – jos mo­čiu­tė Al­do­na Sa­vu­lio­nie­nė va­do­va­vo įmo­nei „Žel­du­va“, ku­ri tuo me­tu pri­žiū­rė­jo mies­to žel­di­nius. Aly­taus gė­ly­nus ra­vė­jo ir Ra­sa dar mo­ky­da­ma­si mo­kyk­lo­je.

In­ter­ne­tas at­vė­rė nau­jų ga­li­my­bių sem­tis ži­nių ir apie gė­lių prie­žiū­rą. Pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja, kad lan­ko­si ir se­mi­na­ruo­se Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­de, do­mi­si nau­jo­vė­mis.

„Iš­ve­da­mos nau­jos ro­žių veis­lės, tai la­bai ak­tu­a­lu, nes jos at­spa­res­nės li­goms, ken­kė­jams, šal­čiui. Po tru­pu­tį ban­do­me jas įves­ti ir Aly­tu­je – pa­žiū­rė­ki­te, kaip gra­žiai žy­di ro­žės ski­ria­mo­jo­je eis­mo juos­to­je Nau­jo­jo­je gat­vė­je, o ne­pa­sa­ky­čiau, kad daug jas lais­to­me, ir ap­lin­kos už­terš­tu­mas ten di­de­lis“, – pa­ste­bi R.Pa­lio­nie­nė.

Ki­tas rei­ka­las – vien­me­tės gė­lės. Kad jos džiu­gin­tų žie­dais to­kią va­sa­rą kaip ši – ten­ka pa­plu­šė­ti iš pe­ties. Gė­ly­nai kas­dien lais­to­mi dviem pa­mai­no­mis, per die­ną at­ve­ža­mos 8 to­nos Ne­mu­no van­dens, dar an­tra tiek iš­pi­la­ma me­džiams ir krū­mams.

Ar aly­tiš­kiai mo­ka pa­si­džiaug­ti to­kiu kruopš­čiu gė­li­nin­kų triū­su, ar įver­ti­na spal­vin­gai žy­din­čius au­ga­lus? „Vis­ko bū­na, nes ir žmo­nių yra įvai­rių: vie­niems gra­žu, o ki­ti gal pa­sta­bų iš­sa­ko. Jas įver­ti­na­me, at­si­žvel­gia­me, nes la­bai sten­gia­mės, kad mies­tas bū­tų gra­žus. Kar­tais net po dar­bo ten­ka pa­dir­bė­ti, kad iš­lai­ky­tu­me tą gro­žį. Pa­ti esu aly­tiš­kė, Aly­tus ma­no my­li­miau­sias mies­tas, o dar­bas toks, kad gė­ly­nus ma­tau ir iš dar­bo ei­da­ma, ir lais­va­lai­kiu“, – sa­ko R.Pa­lio­nie­nė.

Ro­žės de­ri­na­mos su ki­tais au­ga­lais

Vie­nas gra­žiau­sių Aly­taus kam­pe­lių – Mies­to so­do ro­žy­nas. Tar­pu­ka­ry­je čia bu­vo ren­gia­mos fo­to­se­si­jos, nuo­trau­kų sa­vo šei­mos al­bu­me ras­tų daž­na aly­tiš­kių šei­ma. Ro­žy­nas iš­sau­go­tas so­viet­me­čiu, o šiuo me­tu ja­me au­gi­na­mos įvai­rių spal­vų par­ko ro­žės. Kaip bū­ta anks­čiau, ko­kių veis­lių ro­žės au­go, kaip jos bu­vo pri­žiū­ri­mos – at­ski­ros stu­di­jos te­ma.

Ra­sa sa­ko apie tai ne­la­bai ką ga­lin­ti pa­pa­sa­ko­ti: „Tie­siog spė­ju, kad ir ro­žių veis­lės, ku­rios ka­dai­se so­de au­go, jau yra pra­ny­ku­sios, nes daug lai­ko pra­ėjo.“ Ta­čiau kaip anks­čiau, taip ir šian­dien, fon­ta­no ro­žy­ne ro­žės au­ga vie­nos, kad iš­ryš­kė­tų jų žie­dai,  tiek pri­va­čiuo­se gė­ly­nuo­se, tiek vie­šo­sio­se erd­vė­se jos vis daž­niau de­ri­na­mos su ki­tais au­ga­lais. Aly­tu­je to­kį eks­pe­ri­men­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti Se­na­mies­čio skve­re, kur ša­lia bal­tų ir tam­siai rau­do­nų ro­žių pa­so­din­tos ir šiuo me­tu žy­di le­van­dos.

„Tei­gia­ma, kad le­van­dų kva­pas at­bai­do ken­kė­jus, bet ma­no prak­ti­ko­je tai kol kas ne­la­bai pa­si­tei­si­no. Kiek pa­ti au­gi­nau, puo­la vabz­džiai kaip puo­lę, bet spal­vi­nis de­ri­nys tik­rai įdo­mus, ga­na ne­blo­gai at­ro­do. Da­bar­ti­nės ten­den­ci­jos flo­ris­ti­ko­je vis dėl­to re­ko­men­duo­ja įterp­ti ša­lia ro­žių ki­to­kių au­ga­lų. Bu­vo su­ma­ny­mų pa­ban­dy­ti ir Aly­taus gė­ly­nuo­se, bet kol kas nu­spren­dė­me ne­sku­bė­ti“, – pa­sa­ko­ja R.Pa­lio­nie­nė.

Il­ga­pirš­čių my­li­miau­sios – šluo­te­li­nės hor­ten­zi­jos

Aly­tiš­kiai ne­re­tai klau­sia: jei mū­sų mies­tas yra bal­to­sios ro­žės, tai ko­dėl šių gė­lių ne­au­gi­na­ma gė­ly­ne Ro­tu­šės aikš­tė­je? Pa­si­ro­do, bal­tos ro­žės sėk­min­gai įsi­kū­rė va­zo­nuo­se ša­lia fon­ta­no ir čia augs nuo­lat, bet pa­tį gė­ly­ną kas­met ža­da­ma kom­po­nuo­ti nau­jai. Tie­sa, įve­dant vie­ną ki­tą dau­gia­me­tį au­ga­lą.

Taip šie­met čia įsi­kū­rė ežiuo­lės, ne­bus iš­ka­sa­mos ir mag­no­li­jos, ša­lia ku­rių žie­dų as­me­nu­kes da­rė­si ir pa­tys aly­tiš­kiai, ir mies­to sve­čiai. Ra­sa sa­ko, kad Aly­taus gė­ly­nuo­se yra ma­ži­na­mi vien­me­čių au­ga­lų plo­tai, nes dau­gia­me­čius leng­viau pri­žiū­rė­ti, jie at­spa­res­ni saus­rai, ta­čiau, de­ja, pa­trauk­les­ni il­ga­pirš­čiams.

„Ypač nu­ken­čia šluo­te­li­nės hor­ten­zi­jos, au­gan­čios Ža­lio­sios gat­vės pra­džio­je ir ki­to­se vie­to­se. Jos la­bai gra­žios, ne­reik­lios, tur­būt to­dėl jas ir va­gia. Net­gi esu gir­dė­ju­si re­pli­kų, kad esą au­ga­lai per­ka­mi už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, tai­gi „ga­li­ma iš­si­rau­ti“. Keis­čiau­sia, kai pri­ei­na vy­res­nio am­žiaus mo­te­rys ir pra­šo: „Duo­ki­te!“ Sa­kau, ne­py­ki­te, bet aš ne­ga­liu da­ly­ti, tai yra mies­to tur­tas. Ten­ka iš­girs­ti, kad „vis tiek iš­si­rau­siu“. Ir rau­na, vien per­nai pa­vo­gė pu­sę šim­to hor­ten­zi­jų. Po­li­ci­jai pra­ne­šė­me, ban­dė­me at­suk­ti ka­me­ras, kad pa­ma­ty­tu­me, kas tai da­ro ir su­gė­din­tu­me. Nuos­to­lis di­de­lis, nes no­ri­si, kad bū­tų gra­žu, o po nak­ties vėl ran­di tuš­čią plo­tą...“ – ap­gai­les­tau­ja Ra­sa, pa­ste­bin­ti, kad pa­va­sa­ris yra ra­mes­nis, o va­gys su­ak­ty­vė­ja ta­da, kai au­ga­lai pra­de­da žy­dė­ti ir at­si­sklei­džia vi­sas jų gro­žis. 

Rū­pi­na­si ir do­va­no­tais au­ga­lais

Kal­bant apie nau­jus mies­to gė­ly­nus, ne­už­ten­ka vien su­gal­vo­ti, kur ir ko­kių jų ga­lė­tų at­si­ras­ti, te­gul ir pa­čių gra­žiau­sių, – ten­ka tai įro­dy­ti po­li­ti­kams, ku­rie ski­ria lė­šų ir au­ga­lų pir­ki­mui, ir prie­žiū­rai. Ži­nia, kad karš­tą va­sa­rą au­ga­lų prie­žiū­ros kaš­tai dar iš­au­ga.

Aly­taus gė­ly­nus for­muo­ja  mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ra­mu­nė Zub­rė, VšĮ „Aly­taus in­fra­struk­tū­ra“ di­rek­to­rė Jo­lan­ta So­vie­nė, o R.Pa­lio­nie­nė rū­pi­na­si, kad jie aug­tų ir kles­tė­tų, at­skleis­da­mi gro­žį, koks bu­vo su­ma­ny­tas. Vien au­ga­lų įsi­gi­ji­mas kas­met mies­tui at­si­ei­na apie 10 tūkst. eu­rų.

Ži­no­ma, vi­suo­met džiu­gu, kai au­ga­lus mies­to vie­šo­sioms erd­vėms do­va­no­ja pa­tys aly­tiš­kiai. Prie Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to akį trau­kia gel­to­nos ro­žės. Šį ro­žy­ną prieš 10 me­tų pa­so­di­no Aly­taus mies­to Zon­ta klu­bo na­rės. Idė­ja taip pa­puoš­ti Aly­tų ki­lo zon­tie­tei a. a. Ire­nai Ma­za­liaus­kai­tei. Gel­to­na Zon­ta ro­žė nuo 1999 me­tų lai­ko­ma Zon­ta Ro­žės die­nos sim­bo­liu – ši die­na mi­ni­ma ko­vo 8-ąją ir su­tam­pa su Tarp­tau­ti­ne mo­ters die­na.

Gel­to­nuo­ju ro­žy­nė­liu be­si­rū­pi­nan­ti R.Pa­lio­nie­nė jį nuo­lat at­nau­ji­na, nes ro­žės, kaip ir žmo­nės, sens­ta. Kal­bant apie nau­jų au­ga­lų so­di­ni­mą, iš­ky­la dar vie­nas įdo­mus klau­si­mas – ka­da so­din­tos ro­žės pri­gy­ja ge­riau­siai?

„Aly­taus ro­žy­nai bu­vo at­nau­jin­ti pra­ėju­sį ru­de­nį. Ro­žės pa­so­din­tos lap­kri­čio pra­džio­je, at­vi­ro­mis šak­ni­mis. Taip re­ko­men­da­vo „Si­bir­kos ro­žy­no“ spe­cia­lis­tai, ir ro­žės pui­kiai įsi­šak­ni­jo“, – sa­ko R.Pa­lio­nie­nė. So­di­nant pa­va­sa­rį, kai iš va­zo­nų per­ke­lia­mos jau žy­din­čios ro­žės, joms bū­ti­na nu­kirp­ti pir­muo­sius žie­dus. Ap­skri­tai pir­ma­me­tės ro­žės tu­ri įsi­šak­ny­ti, tai­gi di­de­lio žy­dė­ji­mo pir­mai­siais me­tais lauk­ti ne­rei­kė­tų.

Dar vie­nas ro­žy­nas, ku­rį mies­tui do­va­no­jo pa­tys aly­tiš­kiai, tie­sa, gy­ve­nan­tys pla­čia­ja­me pa­sau­ly­je, pa­so­din­tas prie pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų ta­ko, ne­to­li „Pa­ra­mos“ tvo­ros. Ra­sa ne­sle­pia, kad bū­tent ši vie­ta jai kė­lė ne­ma­žai gal­vos skaus­mo: bu­vu­si ge­le­žin­ke­lio te­ri­to­ri­ja, že­mė pras­ta, ją te­ko nu­kas­ti ir pa­keis­ti der­lin­ges­ne. Vis dėl­to mies­to gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se pa­stan­gos da­vė vai­sių – ro­žės pa­si­puo­šė pir­mais žie­de­liais.

VšĮ „Aly­taus in­fra­struk­tū­ra“ gė­li­nin­kys­tės pa­da­li­nio va­do­vė Ra­sa Pa­lio­nie­nė rūpinasi visomis Alytaus gėlynus puošiančiomis vienmetėmis ir daugiametėmis gėlėmis.                                       Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.