Alytaus miesto teatras: skoniai ir pajautos Sakartvele

Ona

Sa­kart­ve­los, gau­mar­jos! 

Įsi­bė­gė­ju­si va­sa­ra džiu­gi­na der­liu­mi – so­duo­se noks­ta vai­siai, dar­žuo­se pui­kuo­ja­si rau­don­žan­džiai po­mi­do­rai, agur­kai, mo­liū­gai… Aly­taus mies­to te­at­ras taip pat džiau­gia­si der­liu­mi. Nors nei sė­jam, nei pjau­nam anei rie­šu­tau­jam, bet pa­si­džiaug­ti tik­rai yra kuo.

Te­at­ra­lų va­sa­ra der­lin­ga gast­ro­lių, da­ly­va­vi­mo tarp­tau­ti­niuo­se te­at­rų fes­ti­va­liuo­se. Vos spė­jo­me grįž­ti iš Ru­mu­ni­jos, nu­raš­kę ge­riau­siai įver­tin­to fes­ti­va­lio spek­tak­lio no­mi­na­ci­ją, jau kė­lė­me spar­nus į sau­lė­tą ir sve­tin­gą Sa­kart­ve­lo že­mę.

La­ga­mi­nuo­se su­pa­ka­vę kos­tiu­mus, pje­sės teks­tus, į Po­čio mies­te vyks­tan­tį tarp­tau­ti­nį re­gio­ni­nių te­at­rų fes­ti­va­lį skrai­di­no­me sa­vo „sva­jo­nę“ – spek­tak­lį „Ame­ri­can dre­am“ pa­gal Up­to­no Sinc­lai­ro ro­ma­ną „Džiun­glės“, re­ži­suo­tą Al­ber­to Vi­džiū­no.

Jau­du­lio bu­vo – o kaip pri­ims, ar su­skam­bės spek­tak­lio ne­ša­ma ži­nia? Vie­na, kai ro­dai spek­tak­lį sa­vo na­muo­se ar net ir Ame­ri­ko­je, kur gi­mė ro­ma­nas, gy­ve­no ap­ra­šo­mi lie­tu­vių emig­ran­tai, o te­ma ak­tu­a­li ir šian­dien. Kiek tai ak­tu­a­lu kart­ve­lams?

Spek­tak­lio die­ną vi­sa ko­man­da dir­bo su­si­kau­pu­si, ran­ka ran­kon. Tai toks ypa­tin­gas jaus­mas, kai vi­si kvė­puo­ja vie­nu rit­mu, ap­lin­ka įsi­elek­tri­nu­si nuo tvy­ran­čios ben­dros emo­ci­jos ir no­ro pa­da­ry­ti ge­riau­siai kaip tik įma­no­ma tuo me­tu, ati­duo­dant vi­są sa­ve.

Ir štai ta aki­mir­ka, kai už­gęs­ta švie­sos, pa­si­girs­ta spek­tak­lio mu­zi­ka ir mes, ak­to­riai, pa­li­kę sa­vo ta­pa­ty­bes gri­mo kam­ba­riuo­se, ei­nam BŪ­TI su žiū­ro­vu, su sa­vo per­so­na­žais, lei­džia­mės jų ve­da­mi…

Dar ir da­bar kū­nas nu­ei­na šiur­pu­liu­kais pri­si­mi­nus tą die­ną. La­bai di­džiuo­juo­si sa­vo ko­le­go­mis ir vi­sa ko­man­da – bu­vo tik­rai ge­ras spek­tak­lis, pui­kus ko­man­di­nis dar­bas. Pub­li­ka pri­ėmė šil­tai, o kai pil­na sa­lė at­si­sto­ju­si plo­ja ir šau­kia „bra­vo“, su­pran­ti, kad įvy­ko svar­biau­sias da­ly­kas, ne­ap­čiuo­pia­mas, sun­kiai nu­sa­ko­mas žo­džiais, ta­čiau su­kre­čian­tis abi pu­ses.

Ben­draž­mo­giš­ki da­ly­kai su­pran­ta­mi vi­so­mis kal­bo­mis. Žiū­ro­vai bu­vo nuo­sta­būs. Jie taip mo­ka džiaug­tis, taip įsi­trau­kia, pa­lai­ko. Ir da­ro tai nuo­šir­džiai! Čia tik­riau­siai tau­tos bruo­žas, nes nuo­šir­dų bei at­vi­rą ben­dra­vi­mą su­ti­ko­me tiek gat­vė­je, tiek tur­gu­je. Ką jau ką, bet džiaug­tis kart­ve­lai tik­rai mo­ka, o jų sve­tin­gu­mas ir dos­nu­mas ypa­tin­gas. Lie­tu­vius jie my­li ir ger­bia.

Gast­ro­lės la­bai su­ar­ti­na. Kai esi ne sa­vo įpras­ti­nė­je ap­lin­ko­je, pri­va­lai mo­bi­li­zuo­tis, su­si­kon­cen­truo­ti į „čia ir da­bar“ – juk ki­to kar­to ne­bus. Vi­sa ener­gi­ja nu­krei­pia­ma į ben­drą dar­bą –  „ma­no“, „ta­vo“ tam­pa „mū­sų“. Tai la­bai rei­ka­lin­ga ir svei­ka su­stip­rin­ti ko­lek­ty­vui, mo­ty­va­ci­jai, sa­vi­ver­tei.

Vėl­gi, fes­ti­va­liuo­se pa­ma­tai ki­tų dar­bus, su­si­pa­žįs­ti su ku­rian­čiais žmo­nė­mis, mez­gi kū­ry­bi­nius ry­šius. Tai­gi kū­ry­ba vyks­ta tiek sce­no­je, tiek už jos ri­bų. Kal­bos bar­je­ras ne­stab­do, kai tiek daug ben­dra­min­čių, de­gan­čių akių, ko­mu­ni­kuo­jan­čių kū­ry­bos, te­at­ro kal­ba. Esi sa­vas tarp sa­vų.

Sa­kart­ve­las – pui­ki ša­lis, gra­ži gam­ta, ska­nus mais­tas, svai­gi­nan­tis vy­nas, bet nuo­sta­biau­si ten su­tik­ti žmo­nės. Kaž­ko­kį sa­vo įsi­vaiz­da­vi­mą tu­rė­jau, su­si­for­ma­vu­sį skai­tant Šo­ta Rus­ta­ve­lio kū­ry­bą, žiū­rė­da­ma Ge­or­gi­jaus Da­ne­li­jos fil­mus ar klau­sy­da­ma ten bu­vu­sių­jų pa­sa­ko­ji­mų.

Pir­miau­sia min­ty­se šab­lo­niš­kai iš­kil­da­vo ant ga­lų pirš­tų šo­kan­tys dži­gi­tai su kin­ža­lais ir tos­tų sa­ky­to­jai su vy­no ra­gais ran­ko­se. Ko jau ko, bet tem­pe­ra­men­to iš jų ne­at­im­si, o tos­tų tik­rai daug. Kaip ir vy­no.

Žmo­nių nuo­šir­du­mas, at­vi­ru­mas, mo­kė­ji­mas džiaug­tis iš kar­to pa­per­ka. Sve­čias kart­ve­lams –  šven­tas rei­ka­las: vis­ką pa­da­rys, kad bū­tum pa­gerb­tas, pa­val­gy­din­tas, pa­gir­dy­tas, ap­sup­tas dė­me­siu. Ojoj, džiaugs­mas ir iš­šū­kis skran­džiui vie­nu me­tu bu­vo pa­tir­ti tą sve­tin­gu­mą!

Pa­ma­čiau žmo­nes, my­lin­čius te­at­rą – te­at­ro tra­di­ci­jos ga­na se­nos Sa­kart­ve­le, kaip ir vyn­da­rys­tės. Iš­di­džius sa­vo dva­sia žmo­nes, my­lin­čius sa­vo kraš­tą ir už­vis la­biau lais­vę. Ži­nant po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją, kai ne­si tik­ras, ar at­si­bu­si lais­vo­je ša­ly­je, jų ge­bė­ji­mas džiaug­tis gy­ve­ni­mu, žmo­nė­mis, ge­bė­ji­mas kur­ti – ver­ti di­džiau­sios pa­gar­bos.

Tai­gi, ir aš ten bu­vau, cha­čia­pu­rius val­giau, šaš­ly­kus uos­čiau, chin­ka­liais už­si­kan­dau, vy­nu už­si­gė­riau... per barz­dą var­vė­jo, į šir­dį su­te­kė­jo... Sa­kart­ve­los, gau­mar­jos!

Ine­sa

Koks ta­vo var­das?

Kai lėk­tu­vo ra­tai pa­sie­kia Tbi­li­sio oro uos­to nu­si­lei­di­mo ta­ką, su­pran­tu, kad lei­džiuo­si į ša­lį, ku­rią ga­li va­din­ti ne vie­nu var­du: dau­ge­liui ji vis dar Gru­zi­ja, pi­lie­čiams ir vie­nai ki­tai pa­sau­lio vals­ty­bei – Sa­kart­ve­las (o kad ži­no­tu­mėt, kiek pa­dė­kos, pa­gar­bos ir švie­saus ge­ru­mo žo­džių – iš pa­pras­tų pre­kei­vių, gar­bių me­ni­nin­kų, ver­sli­nin­kų ir t. t. – su­lau­kiau dėl to, jog Lie­tu­va pir­mo­ji ofi­cia­liai pri­pa­ži­no Sa­kart­ve­lą), is­to­ri­ją iš­ma­nan­tiems – Kol­chi­dė ir Ibe­ri­ja, iš­ma­nan­tiems ge­og­ra­fi­ją – Kau­ka­zo kraš­tas, Eu­ro­pos bal­ko­nas, iš­ma­nan­tiems eti­ke­tą – sve­tin­giau­sia pa­sau­ly­je tau­ta.

Man ji dar ir Pri­si­mi­ni­mų ša­lis, – čia lan­kiau­si, kai bu­vau pa­aug­lė su tris­de­šim­čia ki­tų už ge­rus moks­lo re­zul­ta­tus ir ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nę veik­lą ke­lio­nę į tuo­me­tę Gru­zi­jos TSR do­va­nų ga­vu­sių Aly­taus moks­lei­vių.

Be­lie­ka pri­si­merk­ti, ir jau vi­sai čia pat pa­gel­tu­si, už­tat spal­vo­ta, nuo­trau­ka su bū­riu en­tu­zias­tin­gų jau­nuo­lių-vi­suo­me­ni­nin­kų Ku­ros upės fo­ne. Iš pas­kos at­ke­liau­ja ska­nių­jų cha­čia­pu­rių sko­nis ir kva­pas, dar vaiz­dai su pa­slau­giais gru­zi­niu­kais, sa­vo dė­me­siu itin ata­ka­vu­siais Pa­bal­ti­jo mer­gio­tes: pir­ku­siais le­dus, sal­dai­nius, ka­ru­se­lių bi­lie­tus. Dar kal­nai, tą­syk pir­mą­kart pa­ma­ty­ti…

Ro­jaus pa­pė­dė­je, Dio­ni­so pa­šo­nė­je

Ne­no­riu plau­kio­ti pri­si­mi­ni­muo­se. No­riu skan­din­tis nau­juo­se įspū­džiuo­se, go­džiai ra­gau­ti tos vie­nos se­niau­sių pa­sau­ly­je ša­lies kul­tū­ri­nių pa­tir­čių, vė­saus kal­nų oro, jū­ros sū­ras­ties, kart­ve­lų mo­kė­ji­mo džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir… ma­žu­čiu vos jun­ta­mu žiups­ne­liu kan­čios. Ma­žai kam ro­do­mos – iš­di­džios ir kan­trios…

Dar ne­kart min­ty­se kar­to­siu: ši ša­lis al­suo­ja pil­nat­ve: jo­je tiek daug vis­ko, to­kie kul­tū­ri­niai, gam­ti­niai, is­to­ri­niai, pa­pro­ti­niai klo­dai, ji taip po­no Die­vo ap­do­va­no­ta, kad, no­rė­da­mas iš­lai­ky­ti Vi­sa­tos pu­siau­svy­ros dės­nį, Aukš­čiau­sia­sis tie­siog ne­ga­lė­jo ne­at­siųs­ti čia ka­rų, skur­do, ne­pri­tek­liaus ar ki­tų ne­lai­mių. Bet apie tai vė­liau…

Ži­nau, kad šį­kart va­žiuo­ju čia ne po­il­siau­ti, bet pra­šau ne­smerk­ti, jei kart­ve­lų pa­pro­tys džiaug­tis ir my­lė­ti gy­ve­ni­mą už­kre­čia vi­są mū­sų te­at­ro tru­pę, ir mes kaip vai­kai klai­džio­jam Tbi­li­sio se­na­mies­čio gat­ve­lė­mis, ren­giam fo­to­se­si­jas prie ap­triu­šu­sių pa­sta­tų, su­pa­mės ir šiek tiek dre­bam iš bai­mės, kai ap­žval­gos ra­tas ant aukš­čiau­sio Sa­kart­ve­lo sos­ti­nės kal­no už­ke­lia į pa­tį vir­šu­ti­nį taš­ką, klau­so­mės so­mel­jė apie ypa­tin­gą vyn­da­rys­tės po že­me bū­dą, ra­gau­jam ir rau­ko­mės nuo rūgš­taus (sa­ko, itin ge­ro) vy­no, klau­so­mės ta­ma­dos (vie­no gar­siau­sių Sa­kart­ve­lo ki­no ir te­at­ro ak­to­rių Va­no Yantbe­li­dzės) tos­tų už Die­vą, Tė­vy­nę, Mei­lę, Mo­te­ris, vaikš­tom po Po­čio mies­to tur­gų ir neat­si­spi­riam pa­gun­dai iš­ra­gau­ti pu­sės rū­šių sū­rių, sal­du­my­nų čiurč­he­lų, iš­uos­ty­ti kau­ka­zie­tiš­kų prie­sko­nių, brai­dy­ti po juo­dą Juo­do­sios jū­ros smė­lį, mau­dy­tis nak­ti­mis ir šne­kė­ti šne­kė­ti, ku­riant ben­dra­dar­bia­vi­mo pla­nus at­ei­čiai…

Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riui – Po­čio re­gio­ni­niam te­at­rui – di­de­lis rie­bus pliu­sas. Yra iš ko mo­ky­tis, kaip reng­ti fes­ti­va­lį, kad jo da­ly­viai pa­si­jus­tų ro­jaus pa­pė­dė­je…

Prie vi­sų šių svai­gi­nan­čių ša­lies gė­rių pri­se­ki­te… te­at­rą. Te­at­ri­nė kul­tū­ra Sa­kart­ve­le ke­lia pa­vy­dą. Dar nuo se­nų lai­kų daug gir­dė­ję apie stip­rų pa­sau­li­nio ly­gio gru­zi­nų dra­mos te­at­rą, ma­giš­ką­jį še­šė­lių, tech­niš­ką ir pro­fe­sio­na­lų ma­rio­ne­čių te­at­rą.

No­ri­te, at­sklei­siu vi­sos šios sėk­mės pa­slap­tį: Gru­zi­jo­je bu­vo – ir te­bė­ra – la­bai daug vals­ty­bi­nių te­at­rų: so­vie­ti­niu me­tu jų bu­vo 52! Tai ne­re­a­lu – ko­ne kiek­vie­na­me di­des­nia­me mies­te te­at­rai, pri­klau­sę Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai.

O kaip da­bar? Daug klau­si­nė­ju Po­čio re­gio­ni­nio te­at­ro di­rek­to­rių Ten­gi­zą Khuk­hia, ku­ris sa­ko, kad į kul­tū­rą val­džia žvel­gia aiš­kiai ir la­bai dė­me­sin­gai. Štai trys mies­tai – Po­tis (50 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų), Zug­di­dis (60 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų), Ozur­ge­tis (16 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų). Vi­si jie tu­ri sa­vo pro­fe­sio­na­lius te­at­rus. Dar dau­giau – vi­si šie te­at­rai šiuo me­tu at­si­nau­ji­na ir vyk­do ka­pi­ta­li­nius re­mon­tus. La­bai daž­nas gru­zi­nų te­at­ro at­ve­jis – te­at­rai ir fes­ti­va­liai tu­ri tik­rą­jį me­ce­na­tą ir pat­rio­tą.

Ben­dra­vau su Po­čio fes­ti­va­lio me­ce­na­tu – ben­dro­vės, ga­mi­nan­čios vi­siems ge­rai ži­no­mą „Bor­jo­mi“ mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, va­do­vu. Jie džiau­gia­si, ga­lė­da­mi pa­gel­bė­ti kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mui re­gio­ne. Taip kaip kiek­vie­nas kart­ve­las jau­čia ma­lo­nu­mą, ga­lė­da­mas ta­ve pa­vai­šin­ti.

Dar vie­nas fes­ti­va­lio pri­va­lu­mas – daug esa­mų ir bu­vu­sių te­at­ro bei ki­no gar­se­ny­bių da­ly­vau­ja fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­vi­mo ko­man­do­je. Taip jis tam­pa ži­no­mes­nis ir pa­trauk­les­nis.

Iš­di­džios tau­tos kal­ba

Ir jei anks­čiau ra­šiau, kad kart­ve­lai – iš­di­di ir gar­bin­ga tau­ta, ne­ro­dan­ti sa­vo kan­čios ir skaus­mo, tai vie­nin­te­lė kal­ba, kai apie tai at­vi­rau­ja­ma, yra me­nas: po­ezi­ja, mu­zi­ka, dai­na, šo­kis, te­at­ras.

Dai­na ir šo­kis – tai vi­sa tos tau­tos es­mė. Kai kart­ve­lai šo­ka, at­ro­do kaip de­gan­tys fa­ke­lai, kai kart­ve­lai dai­nuo­ja sa­vo dau­gia­bal­ses dai­nas – ga­li rau­do­ti iš il­ge­sio. Zug­di­džio mies­te te­ko ma­ty­ti ben­drą ko­op­ro­diu­si­nį fes­ti­va­lio spek­tak­lį „Per­ėji­mas“.

Jau­nas re­ži­sie­rius iš­raiš­kin­go­mis me­ta­fo­ro­mis ne­dvip­ras­miš­kai įvar­di­ja ka­ro su Ose­ti­ja ir Ab­cha­zi­ja kal­ti­nin­kus. Jo spek­tak­ly­je na­mai – su­griau­ti pa­sta­tai – su­dau­žy­tų žmo­nių li­ki­mų sim­bo­lis. Na­mų – kaip nors ko­kio sta­bi­lu­mo, užuo­vė­jos, kaip lai­ki­no­sios Tė­vy­nės – pa­ieš­ka pa­bė­gė­liams, ku­rių ypač daug šia­me Sa­kart­ve­lo re­gio­ne, tik trum­pai nu­švin­ta at­ra­di­mo džiaugs­mu.

Kai fi­na­le ma­tai be­si­ar­ti­nan­tį mil­ži­niš­ką 5 met­rų aukš­čio (vie­nin­te­lė spek­tak­lio de­ko­ra­ci­ja) meš­ki­ną (Meš­ka – Ru­si­jos sim­bo­lis), kai tas meš­ki­nas, pri­ar­tė­jęs prie pir­mo­sios žiū­ro­vų ei­lės, stai­ga virs­ta ant jų, už­griū­da­mas ak­li­na tam­sa, da­ro­si ne­jau­ku vi­so­mis pras­mė­mis.

To­ji Di­džio­sios Meš­kos grės­mė mums to­kia ar­ti­ma. Ir man tik­rai svar­bu, kad te­at­ras – kaip ir tais so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­kais – yra tarp pir­mų­jų di­si­den­tų gre­tų, kad jis ku­ria­mas ne vien pra­mo­gai ir ge­ram lai­kui, kad jam svar­biau kal­bė­ti tai, dėl ko skau­da, kas pū­liuo­ja mū­sų vi­suo­me­nėj, ša­ly, pa­sau­ly.

Gal kiek per rūgš­čiai pra­bi­lau toj sal­džių vy­nuo­gių ir ge­ros ar­ba­tos, juo­da­ka­sių gra­žuo­lių ir karš­tai ben­drau­jan­čių emo­cin­gų vy­rų, me­lo­din­gų dau­gia­bal­sių dai­nų ir ne­re­a­laus gro­žio šo­kių ša­ly… Bet kad ji sklei­džia to­kią gar­sų, vaiz­dų, kva­pų, sko­nių pa­le­tę, kad nu­pa­sa­ko­ti tik­rai ne ma­no jė­goms. Ge­riau nu­va­žiuo­kit ir pa­tys pa­tir­kit. Aš te­ga­liu iš šir­dies pa­sa­ky­ti Mad­lo­ba, Sa­kart­ve­lo (ačiū, Sa­kart­ve­le)!!!

An­dra:

Kar­tais pri­rei­kia ne vie­nos die­nos, ne vie­nos sa­vai­tės, kad su­dė­lio­tu­mei taš­kus, gal juos pa­keis­tu­mei ki­tais žen­klais, net ne­svar­bu ko­kiais, svar­bu taip, kaip jau­ti. Bū­tent taip pa­va­din­čiau mū­sų tru­pės gast­ro­les Gru­zi­jo­je. Ma­niau, kad pa­si­da­ly­siu min­ti­mis apie gam­tą, žmo­nes, kar­vę, ku­riai vos ne­įva­žia­vo­me į už­pa­ka­lį (tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me), apie nuo­sta­bius ry­tus ir va­ka­rus uo­džiant jū­rą ir ste­bint drau­giš­kos ši­lu­mos iš­al­ku­sias ka­lės akis, bet šį­kart no­ri­si kal­bė­ti vi­sai apie ki­tą pu­sę. Apie pir­mą­ją te­gul pa­sa­ko­ja nuo­trau­kos.

Tur­būt nie­ko ne­nu­ste­bin­siu sa­ky­da­ma, kad vi­sų pir­ma tu­rė­jau di­de­lių vil­čių (kaip, be­je, vyks­tant ir į Ru­mu­ni­ją) pa­ma­ty­ti bent vie­ną spek­tak­lį, ku­ris su­dre­bin­tų, iš­gręž­tų, iš­gremž­tų, per­ver­tų ir pa­skan­di­nęs par­pluk­dy­tų at­gal.

Tik­rai la­bai iš­al­kau stip­raus spek­tak­lio, stip­rios li­te­ra­tū­ros (ši, be­je, at­ke­lia­vo iš­kart grį­žus na­mo), fil­mo, po­kal­bio, ta­čiau su­dre­bi­no vi­sai ki­ta pu­sė. Kol mū­suo­se kal­ba­ma, ką ir kaip už­draus­ti, ką dar la­biau su­var­žy­ti, at­im­ti, ten tie­siog KU­RIA­MA.

Pas mus vis dau­giau pra­de­da at­si­ras­ti tų, ku­rie „ga­mi­na“ spek­tak­lius vai­kams be jo­kios at­sa­ko­my­bės (žvelg­da­mi į juos kaip į nie­ko ne­su­vo­kian­čių bež­džio­niu­kų mi­nias, ku­rios ge­ba tik pa­plo­ti ir ap­tu­rė­ti traš­ku­čiais pra­tur­tin­tus va­ka­rė­lius).

Po to­kių „pa­mo­kė­lių“ šir­dis krau­juo­ja, kai at­va­žiuo­ja „Lė­lės“ te­at­ras, ak­to­riai pra­de­da dai­nuo­ti, o vai­kai jau plo­ja gar­siau nei pa­ti dai­na ir vi­siš­kai ne­gir­di to, kas dai­nuo­ja­ma. Ką jau kal­bė­ti apie spek­tak­lio min­ties se­ki­mą, o auk­lė­to­ja džiau­gia­si, kad tu­ri pui­kią per­trau­kė­lę įkel­ti dar vie­nai nuo­sta­biai nuo­trau­kai į ins­tag­ra­mą: mes te­at­re.

Vai­kai ne­kal­ti, jie iš­moks­ta iš tų, ku­rie ra­gi­na plo­ti, mo­juo­ti, ne­gir­dė­ti ir kar­to­ti: na, na, na. Vai­din­ti!!! (?) Gi vis­kas tu­ri bū­ti ant del­no, vis­kas tu­ri bū­ti pa­rem­ta „ka­tu­tė­mis ir juo­ke­liais“, ku­riuos taip mėgs­ta TV per­so­na­žai. Krau­juo­ja šir­dis.

Ir ne­pa­pras­tai ge­ra ma­ty­ti, kai vai­kai at­ei­na į te­at­rą ne „pra­mo­gė­lei“, at­ei­na klau­sy­ti, ma­ty­ti, ko­ja ko­jon, min­tis min­tin ei­ti su per­so­na­žu, į jį re­a­guo­ti, o šiam pri­ėjus, ap­glėb­ti, pa­lies­ti ir bėg­ti pas tė­tį su­si­gė­dus.

Kai jie al­ka­no­mis aki­mis žiū­ri į tai, kas vyks­ta sce­no­je, ir nė min­ties ei­ti lau­kan. Tos al­ka­nos vai­ko akys nuo­ty­kiams ir ku­pi­nos ši­lu­mos tam, ku­riam jau­čia šią aki­mir­ką pa­lai­ky­mą... Kaž­kas ne­įti­kė­ti­nai nuo­sta­baus.

Vi­sad sa­kiau: kur­ti vai­kams – dar di­des­nė at­sa­ko­my­bė nei su­au­gu­siems. Jiems vai­din­ti – di­de­lė do­va­na. Ir la­bai lin­kė­čiau sau „ne­iš­aug­ti“ ir su ma­lo­nu­mu kur­ti kad ir lep­šio vaid­me­nį „ma­si­nė­je sce­no­je“, kai bū­siu net ir pen­kias­de­šimt aš­tuo­ne­rių…

Nes tas lep­šis yra jė­ga ir jis     sce­no­je nė­ra vel­tui!!! Kur­ti vai­kams – dvi­gu­ba do­va­na. Jų re­ak­ci­jos – gra­žiau­sia, ką ga­li gau­ti ak­to­rius, ku­rian­tis jiems. Ir kai ma­tai ak­to­rių, ku­ris at­si­da­vęs vei­kia ma­žiu­liams, nors jam anaip­tol ne de­vy­nio­li­ka, no­ri­si ap­glėb­ti ir pa­dė­ko­ti. Ko­dėl? Nes mū­suo­se vis dar pa­si­girs­ta: e, ei­nu, at­vai­di­nu vai­kiš­ką ir tuo­met na­mo. At­vai­di­nu? Vai­kiš­ką? Kaip ge­ra, kai te­at­ras vai­kams iš­lie­ka ta pa­slap­ti­mi, ku­rią no­ri­si pa­žin­ti, prie ku­rios no­ri­si pri­si­lies­ti.

Dar vie­nas stip­rus su­dre­bė­ji­mas iki gu­mu­lo ger­klė­je: te­mos. Kol pas mus no­ri­ma leng­viau, švel­niau, „o da­vai be grū­zo“, „ką nors to­kio že­miš­ko ir pa­pras­to“, ge­ros leng­vos ko­me­di­jos, žmo­nės ku­ria apie tai, nuo ko krau­juo­ja žmo­ni­jos ir tau­tos šir­dis.

Jie juo­kia­si tur­gu­je, rink­da­mie­si po­mi­do­rus, jie juo­kia­si prie pus­ry­čių sta­lo, bet į te­at­rą at­ei­na BŪ­TI su te­ma, ku­ri dre­bi­na. Iš­leis­ti skau­du­lį. Su­si­lie­ti. Pa­bū­ti TA­ME bu­vi­me kar­tu (taip, tie­sa, ar­ba ta­me bu­vi­me kar­tu pa­mie­go­ti, bū­ta ir to­kių). Jie kal­ba apie tai, kas so­pa, dėl ko sto­ja mū­ru.

No­rom ne­no­rom ste­bė­jau žiū­ro­vus ir gu­mu­lą den­gė nau­jas, o šį dar stip­res­nis, kai re­gi, kaip tai, kas vyks­ta sce­no­je, į sa­ve ger­te ge­ria žiū­ro­vas. Ir ne tik tas, ku­riam ne­ži­no­mos mū­sų spe­cia­ly­bės ving­ry­bės, bet ir pa­tys ko­le­gos.

Jų pa­lai­ky­mas vie­nas ki­tam, ge­bė­ji­mas pa­si­džiaug­ti, po spek­tak­lio at­ei­ti ir ap­glėb­ti, pa­dė­ko­ti be jo­kios ant­ri­nės min­ties – dar vie­nos pa­strai­pos ver­tas dre­bu­lys. Kaž­kas ne­pa­pras­to ir ypa­tin­go.

Bu­vo ge­ra pa­jus­ti šiuos dre­bė­ji­mus. Kai ka­ras die­na iš die­nos al­suo­ja į nu­ga­rą, kal­bė­ti apie NIE­KĄ bū­tų ma­žų ma­žiau­siai amo­ra­lu. Bet net jei ka­ras ne taip stip­riai al­suo­ja į nu­ga­rą, esu šven­tai įsi­ti­ki­nu­si, kad kal­bė­ti apie NIE­KĄ yra ly­giai taip pat amo­ra­lu.

Į Gru­zi­ją dar tik­rai su­grį­šiu. Pa­žin­ti. Pa­ma­ty­ti tą dre­bi­nan­tį spek­tak­lį, ku­rio il­giuo­si, ir pa­dė­ko­ti už tai, ko il­gė­jau­si, bet tą il­ge­sį pa­ju­tau tik tą­kart, kai ger­klė­je gu­mu­las vi­jo gu­mu­lą.

P. S. Su­grįž­ti ir džiau­gie­si, kaip čia kve­pia, kaip čia gra­žu. Ko­kie mes lai­min­gi tu­rė­da­mi tur­tin­gą te­at­rą Lie­tu­vo­je. Tur­tin­gą iš­ki­lių kū­rė­jų, ku­rie sa­vais dar­bais iš­lie­ka am­ži­nai at­min­ty­se, ir tų, ku­rie dar pa­ke­liui. Ko­kie mes lai­min­gi, kad yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie te­at­rą ga­li ap­lan­ky­ti dau­giau nei kar­tą per me­tus. Koks gė­ris yra grįž­ti į na­mus ir jausti: na­mie…