Alytaus miesto teatras: skoniai ir pajautos Sakartvele (262)
Ona
Sakartvelos, gaumarjos!
Įsibėgėjusi vasara džiugina derliumi – soduose noksta vaisiai, daržuose puikuojasi raudonžandžiai pomidorai, agurkai, moliūgai… Alytaus miesto teatras taip pat džiaugiasi derliumi. Nors nei sėjam, nei pjaunam anei riešutaujam, bet pasidžiaugti tikrai yra kuo.
Teatralų vasara derlinga gastrolių, dalyvavimo tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Vos spėjome grįžti iš Rumunijos, nuraškę geriausiai įvertinto festivalio spektaklio nominaciją, jau kėlėme sparnus į saulėtą ir svetingą Sakartvelo žemę.
Lagaminuose supakavę kostiumus, pjesės tekstus, į Počio mieste vykstantį tarptautinį regioninių teatrų festivalį skraidinome savo „svajonę“ – spektaklį „American dream“ pagal Uptono Sinclairo romaną „Džiunglės“, režisuotą Alberto Vidžiūno.
Jaudulio buvo – o kaip priims, ar suskambės spektaklio nešama žinia? Viena, kai rodai spektaklį savo namuose ar net ir Amerikoje, kur gimė romanas, gyveno aprašomi lietuvių emigrantai, o tema aktuali ir šiandien. Kiek tai aktualu kartvelams?
Spektaklio dieną visa komanda dirbo susikaupusi, ranka rankon. Tai toks ypatingas jausmas, kai visi kvėpuoja vienu ritmu, aplinka įsielektrinusi nuo tvyrančios bendros emocijos ir noro padaryti geriausiai kaip tik įmanoma tuo metu, atiduodant visą save.
Ir štai ta akimirka, kai užgęsta šviesos, pasigirsta spektaklio muzika ir mes, aktoriai, palikę savo tapatybes grimo kambariuose, einam BŪTI su žiūrovu, su savo personažais, leidžiamės jų vedami…
Dar ir dabar kūnas nueina šiurpuliukais prisiminus tą dieną. Labai didžiuojuosi savo kolegomis ir visa komanda – buvo tikrai geras spektaklis, puikus komandinis darbas. Publika priėmė šiltai, o kai pilna salė atsistojusi ploja ir šaukia „bravo“, supranti, kad įvyko svarbiausias dalykas, neapčiuopiamas, sunkiai nusakomas žodžiais, tačiau sukrečiantis abi puses.
Bendražmogiški dalykai suprantami visomis kalbomis. Žiūrovai buvo nuostabūs. Jie taip moka džiaugtis, taip įsitraukia, palaiko. Ir daro tai nuoširdžiai! Čia tikriausiai tautos bruožas, nes nuoširdų bei atvirą bendravimą sutikome tiek gatvėje, tiek turguje. Ką jau ką, bet džiaugtis kartvelai tikrai moka, o jų svetingumas ir dosnumas ypatingas. Lietuvius jie myli ir gerbia.
Gastrolės labai suartina. Kai esi ne savo įprastinėje aplinkoje, privalai mobilizuotis, susikoncentruoti į „čia ir dabar“ – juk kito karto nebus. Visa energija nukreipiama į bendrą darbą – „mano“, „tavo“ tampa „mūsų“. Tai labai reikalinga ir sveika sustiprinti kolektyvui, motyvacijai, savivertei.
Vėlgi, festivaliuose pamatai kitų darbus, susipažįsti su kuriančiais žmonėmis, mezgi kūrybinius ryšius. Taigi kūryba vyksta tiek scenoje, tiek už jos ribų. Kalbos barjeras nestabdo, kai tiek daug bendraminčių, degančių akių, komunikuojančių kūrybos, teatro kalba. Esi savas tarp savų.
Sakartvelas – puiki šalis, graži gamta, skanus maistas, svaiginantis vynas, bet nuostabiausi ten sutikti žmonės. Kažkokį savo įsivaizdavimą turėjau, susiformavusį skaitant Šota Rustavelio kūrybą, žiūrėdama Georgijaus Danelijos filmus ar klausydama ten buvusiųjų pasakojimų.
Pirmiausia mintyse šabloniškai iškildavo ant galų pirštų šokantys džigitai su kinžalais ir tostų sakytojai su vyno ragais rankose. Ko jau ko, bet temperamento iš jų neatimsi, o tostų tikrai daug. Kaip ir vyno.
Žmonių nuoširdumas, atvirumas, mokėjimas džiaugtis iš karto paperka. Svečias kartvelams – šventas reikalas: viską padarys, kad būtum pagerbtas, pavalgydintas, pagirdytas, apsuptas dėmesiu. Ojoj, džiaugsmas ir iššūkis skrandžiui vienu metu buvo patirti tą svetingumą!
Pamačiau žmones, mylinčius teatrą – teatro tradicijos gana senos Sakartvele, kaip ir vyndarystės. Išdidžius savo dvasia žmones, mylinčius savo kraštą ir užvis labiau laisvę. Žinant politinę situaciją, kai nesi tikras, ar atsibusi laisvoje šalyje, jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu, žmonėmis, gebėjimas kurti – verti didžiausios pagarbos.
Taigi, ir aš ten buvau, chačiapurius valgiau, šašlykus uosčiau, chinkaliais užsikandau, vynu užsigėriau... per barzdą varvėjo, į širdį sutekėjo... Sakartvelos, gaumarjos!
Inesa
Koks tavo vardas?
Kai lėktuvo ratai pasiekia Tbilisio oro uosto nusileidimo taką, suprantu, kad leidžiuosi į šalį, kurią gali vadinti ne vienu vardu: daugeliui ji vis dar Gruzija, piliečiams ir vienai kitai pasaulio valstybei – Sakartvelas (o kad žinotumėt, kiek padėkos, pagarbos ir šviesaus gerumo žodžių – iš paprastų prekeivių, garbių menininkų, verslininkų ir t. t. – sulaukiau dėl to, jog Lietuva pirmoji oficialiai pripažino Sakartvelą), istoriją išmanantiems – Kolchidė ir Iberija, išmanantiems geografiją – Kaukazo kraštas, Europos balkonas, išmanantiems etiketą – svetingiausia pasaulyje tauta.
Man ji dar ir Prisiminimų šalis, – čia lankiausi, kai buvau paauglė su trisdešimčia kitų už gerus mokslo rezultatus ir aktyvią visuomeninę veiklą kelionę į tuometę Gruzijos TSR dovanų gavusių Alytaus moksleivių.
Belieka prisimerkti, ir jau visai čia pat pageltusi, užtat spalvota, nuotrauka su būriu entuziastingų jaunuolių-visuomenininkų Kuros upės fone. Iš paskos atkeliauja skaniųjų chačiapurių skonis ir kvapas, dar vaizdai su paslaugiais gruziniukais, savo dėmesiu itin atakavusiais Pabaltijo mergiotes: pirkusiais ledus, saldainius, karuselių bilietus. Dar kalnai, tąsyk pirmąkart pamatyti…
Rojaus papėdėje, Dioniso pašonėje
Nenoriu plaukioti prisiminimuose. Noriu skandintis naujuose įspūdžiuose, godžiai ragauti tos vienos seniausių pasaulyje šalies kultūrinių patirčių, vėsaus kalnų oro, jūros sūrasties, kartvelų mokėjimo džiaugtis gyvenimu ir… mažučiu vos juntamu žiupsneliu kančios. Mažai kam rodomos – išdidžios ir kantrios…
Dar nekart mintyse kartosiu: ši šalis alsuoja pilnatve: joje tiek daug visko, tokie kultūriniai, gamtiniai, istoriniai, paprotiniai klodai, ji taip pono Dievo apdovanota, kad, norėdamas išlaikyti Visatos pusiausvyros dėsnį, Aukščiausiasis tiesiog negalėjo neatsiųsti čia karų, skurdo, nepritekliaus ar kitų nelaimių. Bet apie tai vėliau…
Žinau, kad šįkart važiuoju čia ne poilsiauti, bet prašau nesmerkti, jei kartvelų paprotys džiaugtis ir mylėti gyvenimą užkrečia visą mūsų teatro trupę, ir mes kaip vaikai klaidžiojam Tbilisio senamiesčio gatvelėmis, rengiam fotosesijas prie aptriušusių pastatų, supamės ir šiek tiek drebam iš baimės, kai apžvalgos ratas ant aukščiausio Sakartvelo sostinės kalno užkelia į patį viršutinį tašką, klausomės someljė apie ypatingą vyndarystės po žeme būdą, ragaujam ir raukomės nuo rūgštaus (sako, itin gero) vyno, klausomės tamados (vieno garsiausių Sakartvelo kino ir teatro aktorių Vano Yantbelidzės) tostų už Dievą, Tėvynę, Meilę, Moteris, vaikštom po Počio miesto turgų ir neatsispiriam pagundai išragauti pusės rūšių sūrių, saldumynų čiurčhelų, išuostyti kaukazietiškų prieskonių, braidyti po juodą Juodosios jūros smėlį, maudytis naktimis ir šnekėti šnekėti, kuriant bendradarbiavimo planus ateičiai…
Festivalio organizatoriui – Počio regioniniam teatrui – didelis riebus pliusas. Yra iš ko mokytis, kaip rengti festivalį, kad jo dalyviai pasijustų rojaus papėdėje…
Prie visų šių svaiginančių šalies gėrių prisekite… teatrą. Teatrinė kultūra Sakartvele kelia pavydą. Dar nuo senų laikų daug girdėję apie stiprų pasaulinio lygio gruzinų dramos teatrą, magiškąjį šešėlių, technišką ir profesionalų marionečių teatrą.
Norite, atskleisiu visos šios sėkmės paslaptį: Gruzijoje buvo – ir tebėra – labai daug valstybinių teatrų: sovietiniu metu jų buvo 52! Tai nerealu – kone kiekviename didesniame mieste teatrai, priklausę Kultūros ministerijai.
O kaip dabar? Daug klausinėju Počio regioninio teatro direktorių Tengizą Khukhia, kuris sako, kad į kultūrą valdžia žvelgia aiškiai ir labai dėmesingai. Štai trys miestai – Potis (50 tūkstančių gyventojų), Zugdidis (60 tūkstančių gyventojų), Ozurgetis (16 tūkstančių gyventojų). Visi jie turi savo profesionalius teatrus. Dar daugiau – visi šie teatrai šiuo metu atsinaujina ir vykdo kapitalinius remontus. Labai dažnas gruzinų teatro atvejis – teatrai ir festivaliai turi tikrąjį mecenatą ir patriotą.
Bendravau su Počio festivalio mecenatu – bendrovės, gaminančios visiems gerai žinomą „Borjomi“ mineralinį vandenį, vadovu. Jie džiaugiasi, galėdami pagelbėti kultūros puoselėjimui regione. Taip kaip kiekvienas kartvelas jaučia malonumą, galėdamas tave pavaišinti.
Dar vienas festivalio privalumas – daug esamų ir buvusių teatro bei kino garsenybių dalyvauja festivalio organizavimo komandoje. Taip jis tampa žinomesnis ir patrauklesnis.
Išdidžios tautos kalba
Ir jei anksčiau rašiau, kad kartvelai – išdidi ir garbinga tauta, nerodanti savo kančios ir skausmo, tai vienintelė kalba, kai apie tai atviraujama, yra menas: poezija, muzika, daina, šokis, teatras.
Daina ir šokis – tai visa tos tautos esmė. Kai kartvelai šoka, atrodo kaip degantys fakelai, kai kartvelai dainuoja savo daugiabalses dainas – gali raudoti iš ilgesio. Zugdidžio mieste teko matyti bendrą kooprodiusinį festivalio spektaklį „Perėjimas“.
Jaunas režisierius išraiškingomis metaforomis nedviprasmiškai įvardija karo su Osetija ir Abchazija kaltininkus. Jo spektaklyje namai – sugriauti pastatai – sudaužytų žmonių likimų simbolis. Namų – kaip nors kokio stabilumo, užuovėjos, kaip laikinosios Tėvynės – paieška pabėgėliams, kurių ypač daug šiame Sakartvelo regione, tik trumpai nušvinta atradimo džiaugsmu.
Kai finale matai besiartinantį milžinišką 5 metrų aukščio (vienintelė spektaklio dekoracija) meškiną (Meška – Rusijos simbolis), kai tas meškinas, priartėjęs prie pirmosios žiūrovų eilės, staiga virsta ant jų, užgriūdamas aklina tamsa, darosi nejauku visomis prasmėmis.
Toji Didžiosios Meškos grėsmė mums tokia artima. Ir man tikrai svarbu, kad teatras – kaip ir tais sovietinės okupacijos laikais – yra tarp pirmųjų disidentų gretų, kad jis kuriamas ne vien pramogai ir geram laikui, kad jam svarbiau kalbėti tai, dėl ko skauda, kas pūliuoja mūsų visuomenėj, šaly, pasauly.
Gal kiek per rūgščiai prabilau toj saldžių vynuogių ir geros arbatos, juodakasių gražuolių ir karštai bendraujančių emocingų vyrų, melodingų daugiabalsių dainų ir nerealaus grožio šokių šaly… Bet kad ji skleidžia tokią garsų, vaizdų, kvapų, skonių paletę, kad nupasakoti tikrai ne mano jėgoms. Geriau nuvažiuokit ir patys patirkit. Aš tegaliu iš širdies pasakyti Madloba, Sakartvelo (ačiū, Sakartvele)!!!
Andra:
Kartais prireikia ne vienos dienos, ne vienos savaitės, kad sudėliotumei taškus, gal juos pakeistumei kitais ženklais, net nesvarbu kokiais, svarbu taip, kaip jauti. Būtent taip pavadinčiau mūsų trupės gastroles Gruzijoje. Maniau, kad pasidalysiu mintimis apie gamtą, žmones, karvę, kuriai vos neįvažiavome į užpakalį (tiesiogine to žodžio prasme), apie nuostabius rytus ir vakarus uodžiant jūrą ir stebint draugiškos šilumos išalkusias kalės akis, bet šįkart norisi kalbėti visai apie kitą pusę. Apie pirmąją tegul pasakoja nuotraukos.
Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad visų pirma turėjau didelių vilčių (kaip, beje, vykstant ir į Rumuniją) pamatyti bent vieną spektaklį, kuris sudrebintų, išgręžtų, išgremžtų, pervertų ir paskandinęs parplukdytų atgal.
Tikrai labai išalkau stipraus spektaklio, stiprios literatūros (ši, beje, atkeliavo iškart grįžus namo), filmo, pokalbio, tačiau sudrebino visai kita pusė. Kol mūsuose kalbama, ką ir kaip uždrausti, ką dar labiau suvaržyti, atimti, ten tiesiog KURIAMA.
Pas mus vis daugiau pradeda atsirasti tų, kurie „gamina“ spektaklius vaikams be jokios atsakomybės (žvelgdami į juos kaip į nieko nesuvokiančių beždžioniukų minias, kurios geba tik paploti ir apturėti traškučiais praturtintus vakarėlius).
Po tokių „pamokėlių“ širdis kraujuoja, kai atvažiuoja „Lėlės“ teatras, aktoriai pradeda dainuoti, o vaikai jau ploja garsiau nei pati daina ir visiškai negirdi to, kas dainuojama. Ką jau kalbėti apie spektaklio minties sekimą, o auklėtoja džiaugiasi, kad turi puikią pertraukėlę įkelti dar vienai nuostabiai nuotraukai į instagramą: mes teatre.
Vaikai nekalti, jie išmoksta iš tų, kurie ragina ploti, mojuoti, negirdėti ir kartoti: na, na, na. Vaidinti!!! (?) Gi viskas turi būti ant delno, viskas turi būti paremta „katutėmis ir juokeliais“, kuriuos taip mėgsta TV personažai. Kraujuoja širdis.
Ir nepaprastai gera matyti, kai vaikai ateina į teatrą ne „pramogėlei“, ateina klausyti, matyti, koja kojon, mintis mintin eiti su personažu, į jį reaguoti, o šiam priėjus, apglėbti, paliesti ir bėgti pas tėtį susigėdus.
Kai jie alkanomis akimis žiūri į tai, kas vyksta scenoje, ir nė minties eiti laukan. Tos alkanos vaiko akys nuotykiams ir kupinos šilumos tam, kuriam jaučia šią akimirką palaikymą... Kažkas neįtikėtinai nuostabaus.
Visad sakiau: kurti vaikams – dar didesnė atsakomybė nei suaugusiems. Jiems vaidinti – didelė dovana. Ir labai linkėčiau sau „neišaugti“ ir su malonumu kurti kad ir lepšio vaidmenį „masinėje scenoje“, kai būsiu net ir penkiasdešimt aštuonerių…
Nes tas lepšis yra jėga ir jis scenoje nėra veltui!!! Kurti vaikams – dviguba dovana. Jų reakcijos – gražiausia, ką gali gauti aktorius, kuriantis jiems. Ir kai matai aktorių, kuris atsidavęs veikia mažiuliams, nors jam anaiptol ne devyniolika, norisi apglėbti ir padėkoti. Kodėl? Nes mūsuose vis dar pasigirsta: e, einu, atvaidinu vaikišką ir tuomet namo. Atvaidinu? Vaikišką? Kaip gera, kai teatras vaikams išlieka ta paslaptimi, kurią norisi pažinti, prie kurios norisi prisiliesti.
Dar vienas stiprus sudrebėjimas iki gumulo gerklėje: temos. Kol pas mus norima lengviau, švelniau, „o davai be grūzo“, „ką nors tokio žemiško ir paprasto“, geros lengvos komedijos, žmonės kuria apie tai, nuo ko kraujuoja žmonijos ir tautos širdis.
Jie juokiasi turguje, rinkdamiesi pomidorus, jie juokiasi prie pusryčių stalo, bet į teatrą ateina BŪTI su tema, kuri drebina. Išleisti skaudulį. Susilieti. Pabūti TAME buvime kartu (taip, tiesa, arba tame buvime kartu pamiegoti, būta ir tokių). Jie kalba apie tai, kas sopa, dėl ko stoja mūru.
Norom nenorom stebėjau žiūrovus ir gumulą dengė naujas, o šį dar stipresnis, kai regi, kaip tai, kas vyksta scenoje, į save gerte geria žiūrovas. Ir ne tik tas, kuriam nežinomos mūsų specialybės vingrybės, bet ir patys kolegos.
Jų palaikymas vienas kitam, gebėjimas pasidžiaugti, po spektaklio ateiti ir apglėbti, padėkoti be jokios antrinės minties – dar vienos pastraipos vertas drebulys. Kažkas nepaprasto ir ypatingo.
Buvo gera pajusti šiuos drebėjimus. Kai karas diena iš dienos alsuoja į nugarą, kalbėti apie NIEKĄ būtų mažų mažiausiai amoralu. Bet net jei karas ne taip stipriai alsuoja į nugarą, esu šventai įsitikinusi, kad kalbėti apie NIEKĄ yra lygiai taip pat amoralu.
Į Gruziją dar tikrai sugrįšiu. Pažinti. Pamatyti tą drebinantį spektaklį, kurio ilgiuosi, ir padėkoti už tai, ko ilgėjausi, bet tą ilgesį pajutau tik tąkart, kai gerklėje gumulas vijo gumulą.
P. S. Sugrįžti ir džiaugiesi, kaip čia kvepia, kaip čia gražu. Kokie mes laimingi turėdami turtingą teatrą Lietuvoje. Turtingą iškilių kūrėjų, kurie savais darbais išlieka amžinai atmintyse, ir tų, kurie dar pakeliui. Kokie mes laimingi, kad yra nemažai žmonių, kurie teatrą gali aplankyti daugiau nei kartą per metus. Koks gėris yra grįžti į namus ir jausti: namie…
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
ivermectin cream - buy…
Komentaras
ivermectin cream - buy amoxicillin 1000mg online order isotretinoin 20mg pill
buy cialis 10mg - generic…
Komentaras
buy cialis 10mg - generic name for ivermectin ivermectin 3mg for lice
chloroquine canada - brand…
Komentaras
chloroquine canada - brand sildenafil sildenafil 25mg price
buy generic…
Komentaras
buy generic hydroxychloroquine 200mg - buy plaquenil 400mg online order chloroquine pill
inderal order online -…
Komentaras
inderal order online - inderal 10mg canada purchase plaquenil online cheap
tetracycline drug -…
Komentaras
tetracycline drug - tetracycline 500mg without prescription order celexa 20mg generic
buy hydroxyzine 25mg online…
Komentaras
buy hydroxyzine 25mg online cheap - order crestor for sale cheap crestor 20mg
cenforce 100mg pill -…
Komentaras
cenforce 100mg pill - zovirax 800mg cheap order zovirax 400mg pill
order orlistat 120mg for…
Komentaras
order orlistat 120mg for sale - buy plaquenil 400mg generic plaquenil 400mg tablet
order doxycycline 100mg…
Komentaras
order doxycycline 100mg generic - purchase gabapentin online cheap buy synthroid without prescription
aristocort drug -…
Komentaras
aristocort drug - desloratadine pills order desloratadine 5mg for sale
pregabalin 75mg cost - buy…
Komentaras
pregabalin 75mg cost - buy zithromax 500mg order azithromycin 250mg online cheap
lisinopril canada - order…
Komentaras
lisinopril canada - order metoprolol 50mg order omeprazole 20mg for sale
accutane ca - amlodipine…
Komentaras
accutane ca - amlodipine 10mg without prescription order amoxicillin generic
buy prednisone pill -…
Komentaras
buy prednisone pill - canada drug pharmacy buy prednisone pill
buy ivermectin for humans uk…
Komentaras
buy ivermectin for humans uk - medication for ed stromectol drug
sildenafil 50mg sans…
Komentaras
sildenafil 50mg sans ordonnance en pharmacie - sildenafil 50mg kaufen für männer acheter cialis en ligne
pfizer viagra 50mg -…
Komentaras
pfizer viagra 50mg - sildenafil 100mg cost generic cialis 20mg
ampicillin over the counter …
Komentaras
ampicillin over the counter - oral flagyl hydroxychloroquine over the counter
sildalis online order -…
Komentaras
sildalis online order - fluconazole 100mg generic order glucophage 1000mg