Įsi­kibk į že­mę, že­mė į ta­ve pen­kis kar­tus la­biau įsi­kibs (182)

Aldna KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Beržas
Tik anksti ryte galima pamatyti beržo šakomis nuvarvančią rasą – maži vandens lašeliai papsi tarsi ašaros.                                           Ramunės Aštrauskaitės nuotr.
Švenčiame pavasario lygiadienį, metą, kai naktis ir diena susilygina visose žemės platumose, kai saulė teka Rytuose, o leidžiasi Vakaruose. Senoliai pastebi, kad tai laikas, kai lydeka nerštan puola, o gervė – raistan. Po lygiadienio negali nepastebėti saulės artėjimo, bent dzūkams, kurių dirvos lengvesnės, jau ima kvepėti garuojanti žemė. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO kvietimu pavasario lygiadienis pažymimas kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta – kaip ji atrodo iš kosmoso – įsisiautusi į baltą debesų šydą. Jau ne pirmus metus tokios vėliavos suplazda ir Alytuje. Kiekvienam iš mūsų savaip brangiai žemei šįkart skirsime daugiau minčių, juk kaip patarlė moko – „įsikibk į žemę, žemė į tave penkis kartus labiau įsikibs“.

Pir­mo­sios dar­žo­vės ryš­kes­nius raš­tus pi­na

Jaz­mi­nų tur­gu­je pa­si­ti­ko pa­va­sa­ri­nės vy­rų kal­bos. Iš jų šne­kos su­pra­tau, kad su­si­ti­ko to pa­ties kai­mo vy­rai. „Ar gir­dė­jai, į Sūr­mai­šį su­grį­žo kny­vės, net ke­lios šei­my­nos. Varg­še­lės nuo ry­to jau kny­viuo­ja, kaž­kaip net šir­dį grau­di­na“, – pa­ste­bi vie­nas.

„Kur ne­gir­dė­si, net mąs­tau, kas­dien lie­tus dro­žia, ne­tu­rės sau­sos vie­tos liz­de­liams suk­ti“, – at­jau­čiau ati­ta­ria ki­tas, dar su liau­diš­ka min­ti­mi – „pem­pe­lė tuo ir ba­go­ta, kad jos gal­ve­lė kuo­duo­ta“.

Vy­rai tę­sia kal­bą ir apie ki­tus skra­jū­nus, ku­rie per to­kią šal­tą ir vė­juo­tą nak­tį iki pat ry­to sa­vo kly­kian­čio­mis vo­ro­mis dan­gų rai­žė. Gra­žu ste­bė­ti vy­rus taip jaut­riai įsi­kal­bė­ju­sius.

Jau tur­gaus val­do­se ir vėl kal­ba apie paukš­čius, tik tuos, ku­rie prie jų le­si­ni­mo vie­tų vis dar lai­ko­si. „Jau be­gė­džiams tu­rė­tų bū­ti gė­da le­sa­lo kau­lin­ti, kai vi­sa že­mė kur­mių ir slie­kų iš­var­py­ta“, – gir­džiu pa­žįs­ta­mą Onu­tės Pet­raus­kie­nės bal­są. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris pir­ku­si krep­še­lį sau­lė­grąžų. „Kad gi tie ma­ži sna­pe­liai dar la­bai no­ri jų“, – tei­si­na­si pen­si­nin­kė.

Ir ma­nie­ji dar no­ri, ir aš ke­ti­nu sau­lė­grąžų ki­log­ra­mą ar du nu­pirk­ti. Par­da­vė­jos klau­siu, gal jau pas­ku­ti­nė pir­kė­ja bū­siu, ši net nu­stem­ba. Pa­si­ro­do, šian­dien per dvi­de­šimt pen­kia­ki­log­ra­mi­nių mai­še­lių par­si­ve­žė ir, ko ge­ro, kaip­mat jų ne­be­liks.

Vie­nas bu­vęs gi­ri­nin­kas ką tik tris pa­ė­mė, jis be­veik ap­skri­tus me­tus paukš­te­liams sau­lė­grąžų pa­be­ria. Šis gar­baus am­žiaus paukš­ti­jos my­lė­to­jas vien šie­met per dvi­de­šimt mai­še­lių yra pir­kęs. Klau­san­tis griū­va ste­re­o­ti­pai, kad vy­rams vi­sai ki­ti rei­ka­lai rū­pi.

Jaz­mi­nų tur­gu­je šį kar­tą vy­rau­ja svo­gū­nai. Be­ne di­džiau­sia pa­siū­la ro­pe­lių, ku­rios au­gi­na laiš­kus. Ki­log­ra­mas to­kių svo­gū­nų – 1–1,2 eu­ro, svo­gū­nė­lių ki­log­ra­mo kai­na iki 3,5 eu­ro, „ša­lot“ ti­po val­gy­ti skir­tų (so­di­ni­mui per di­de­lės ro­pe­lės) – vie­nas eu­ras.

Ant pre­kys­ta­lių rau­do­nuo­ja ri­di­kė­liai, ku­riuos kai­my­nai len­kai už­au­gi­nę, ry­šu­lė­lis – iki 60 eu­ro cen­tų, maž­daug tiek kai­nuo­ja ir krū­mi­nė sa­lo­ta. Švie­žių len­kiš­kų agur­kė­lių ki­log­ra­mo kai­na su­ma­žė­jo per­pus, iki 3,50 eu­ro. Pir­mo­sios dar­žo­vės, pa­sak tur­gaus lan­ky­to­jų, ryš­kes­nius raš­tus ant pre­kys­ta­lių pi­na.

Akį trau­kė rau­gin­ti čes­na­kai. Jų sko­nio ži­no­vai tei­gia, kad raug­ti čes­na­kai švel­nes­ni, vi­sai ne to­kie kaip ža­li, ir la­bai tin­ka­mas pa­gar­das prie mė­sos. „Su jais, pa­na­šiai kaip su bul­vių traš­ku­čiais, kar­tą pa­ra­ga­vęs ne­ga­li su­sto­ti“, – vaiz­džiai pa­aiš­ki­na Jo­nu pa­si­va­di­nęs vy­ras. Ki­log­ra­mas rau­gin­tų čes­na­kų kai­nuo­ja 10 eu­rų.

Rau­gin­ti agur­kė­liai pen­kis kar­tus pi­ges­ni, o rau­gin­tų ko­pūs­tų ki­log­ra­mas – 1,2 eu­ro. Apie rau­gin­tas dar­žo­ves be­si­su­ki­nė­da­ma iš­gir­dau ir dė­me­sio ver­tą pa­ta­ri­mą – rau­giant bu­ro­kus ar ko­pūs­tus rei­kia įdė­ti po­rą rie­ke­lių juo­dos duo­nos, kad rūgš­tis bū­tų ge­res­nio sko­nio.

Pa­ta­ri­mų, pa­tar­siu, rei­kia klau­sy­ti. Štai aną­kart, kai su­si­ruo­šu­si iš­si­kep­ti ža­ga­rė­lių, par­duo­tu­vė­je su­kio­jau­si prie mil­tų len­ty­nos, dau­giau pa­tir­ties tu­rin­ti mo­te­ris ėmė pa­ta­ri­nė­ti, kad spel­tos mil­tų bū­tent šiam ke­pi­niui ne­pirk­čiau, nes nu­si­vil­siu. Ne­pa­klau­siau. Bet ir ke­pi­niu neap­si­džiau­giau. Sve­čiai ir­gi ne­si­mė­ga­vo nau­ju sko­niu. Va, bly­nai tik­rai iš šių mil­tų bū­tų ska­nūs.

 Kaip vai­di­las draus­mi­no Liu­das Gi­ra 

Pa­ga­liau iš­si­rin­ko­me me­rus. Kaip pa­pokš­ta­vo il­ga­me­tis mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jas Vin­cas, po­li­ti­kų žmo­nų ir vai­kų ro­dy­mo me­tas bai­gė­si, da­bar tu­ri pra­si­dė­ti rim­tas dar­bas.

Vin­cas ne­tru­kus į dar­bus vi­suo­me­nės la­bui pul­sian­tiems po­li­ti­kams, ta­ry­bų na­riams lin­ki pro­duk­ty­vaus dar­bo. Jis sėk­min­gas bus nuo kiek­vie­no į val­džią pa­te­ku­sio at­si­da­vi­mo, at­sa­ko­my­bės ly­gio. O tiems, ku­riems šių sa­vy­bių pri­truks ir jie bus ne­ak­ty­vūs, Vin­cas siū­lo pri­tai­ky­ti baus­mes, ko­kias prieš 98-erius me­tus ką tik įsteig­to vals­ty­bi­nio Kau­no te­at­ro ak­to­riams tai­kė su jais su­tar­tis pa­si­ra­ši­nė­da­mas tuo­me­tis dra­mos vai­dyk­los ve­dė­jas Liu­das Gi­ra. Tai bu­vo 1921 me­tais. Juk daž­nai, skai­ty­to­jo Vin­co pa­ste­bė­ji­mu, ta­ry­bos na­riai sa­vo el­ge­siu pri­me­na artistus.

Kri­ti­kų di­dži­ą­ja sau­le va­di­na­ma maiš­tin­go­ji pri­ma­do­na Ona Ry­mai­tė mė­go cha­o­są, tad su ja, kaip su vai­di­la (taip tuo­met ši pro­fe­si­ja bu­vo įvar­di­ja­ma) bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis, ku­ria re­mian­tis jau­na gra­ži ar­tis­tė tu­rė­jo pa­si­ža­dė­ti lai­ky­tis vai­dyk­los dar­buo­tės sta­tu­to.

Va­sa­ros me­tu gau­ti atos­to­gų 1,5 mė­ne­sio, su­sir­gus gau­ti du mė­ne­sius vi­są al­gą, ant­rus du mė­ne­sius – pu­sę gau­na­mos al­gos. Li­gai už­tru­kus il­giau kaip ke­tu­ris mė­ne­sius, al­ga to­liau ne­mo­ka­ma, bet su­tar­tis ga­lio­ja iki 6 mė­ne­sių nuo li­gos pra­džios.

Al­ga – 2 tūkst. auk­si­nų.

Už pa­vė­la­vi­mą į re­pe­ti­ci­ją – bau­džia­ma iki 3 nuo­šim­čių al­gos, už pa­vė­la­vi­mą į vai­di­ni­mą – iki 10 nuo­šim­čių al­gos. Už ne­at­ėji­mą į re­pe­ti­ci­ją – 10 nuo­šim­čių al­gos, už ne­at­ėji­mą į vai­di­ni­mą – 50 nuo­šim­čių al­gos.

Bau­dos pi­ni­gai iš­skai­to­mi al­gą mo­kant. Pa­vė­la­vi­mas, trun­kan­tis iki va­lan­dos, trak­tuo­ja­mas kaip ne­at­ėji­mas.

Įve­dus to­kią tvar­ką, ta­ry­bos po­sė­džiai, Vin­co nuo­mo­ne, bū­tų pro­duk­ty­vūs.

„Aš nie­kaip ne­su­pran­tu po­li­ti­kų, ku­rie taip ver­žia­si į pir­mų­jų gre­tas, o iš­rink­tų­jų gy­vy­bin­gu­mas su­bliūkš­ta kaip va­sa­ri­nių gry­bų po stip­res­nio lie­taus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Bet dar ne gry­ba­vi­mo me­tas, dar tik įpu­sė­jo ko­vas, taip mie­la žval­gy­tis į bun­dan­čią gam­tą.

Dir­vo­že­mis tam­pa ne juo­das, o pil­kas

Pa­sak se­no­lių, iš dar­žo­vių mū­sų pro­tė­viai dau­giau­sia au­gi­no ir su­var­to­da­vo ko­pūs­tų ir bu­ro­kų. Ne vie­nas gar­baus am­žiaus ma­no pa­šne­ko­vas tei­gė, kad dar pri­si­me­na tė­vų au­gin­tus dry­žuo­tus bu­ro­kus, ku­riuos vė­liau, po­ka­riu, iš­stū­mė rau­do­nie­ji bu­ro­kė­liai.

Ne kar­tą ir sa­vo bi­čiu­lę Ma­ri­jo­ną esu ka­man­ti­nė­ju­si, ar tie, da­bar sėk­lų rin­ko­je pa­si­ro­dę ita­liš­ki dry­žuo­ti bu­ro­kai, nė­ra at­ras­ti pa­mirš­tie­ji? Tvir­ti­no, kad tik­rai ne tie. Anie bu­vę la­bai ska­nūs.

Anuo­met kiek­vie­nas, kas tu­rė­jo že­mės, skir­da­vo skly­pe­lį ka­na­pėms au­gin­ti. Jų sėk­las spra­gin­da­vo ir grūs­da­vo pies­to­je į pie­ną, ku­ris bu­vo ne­pa­mai­no­mas pas­nin­ko me­tu. Bet apie pas­nin­ko val­gius pa­kal­bė­si­me vė­liau, da­bar lai­kas rim­tai kal­bai apie mū­sų že­mę mai­tin­to­ją.

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug kal­ba­ma apie dir­vo­že­mio ny­ki­mą, jo der­lin­gu­mo ma­žė­ji­mą, kas yra opi vi­so pa­sau­lio pro­ble­ma. Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, apie treč­da­lis pla­ne­tos že­mės yra nu­a­lin­ta.

Re­mian­tis spau­da, pa­sau­lio spe­cia­lis­tai per­spė­ja – jei ir to­liau lei­si­me dir­vo­že­miui de­gra­duo­ti to­kiais tem­pais, žem­dir­bys­tės vai­siais ga­lė­si­me džiaug­tis tik ar­ti­miau­sius 60 me­tų.

Jung­ti­nės Tau­tos iš­kė­lė tiks­lą iki 2030 me­tų su­stab­dy­ti pa­sau­li­nę dir­vo­že­mio de­gra­da­ci­ją. Lie­tu­vos moks­li­nin­kai taip pat ra­gi­na ak­ty­viai spręs­ti dir­vo­že­mio ny­ki­mo pro­ble­mą.

Alek­san­dro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to Ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas, Že­mės ūkio moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų par­ko nau­jų tech­no­lo­gi­jų cen­tro va­do­vas dr. Vy­tau­tas Lia­kas ak­cen­tuo­ja ir ne­at­sa­kin­gą ūki­nin­ka­vi­mą, tai yra per­ne­lyg in­ten­sy­vų že­mės dir­bi­mą, ne­pa­grįs­tą že­mės ūkio tech­ni­kos nau­do­ji­mą, gau­sų trę­ši­mą.

„Kai ku­rie Lie­tu­vos ūki­nin­kai nuo sa­vo veik­los pra­džios 1991 me­tais pra­ra­do 50–60 proc. dir­vo­že­mio hu­mu­so. Tai yra mil­ži­niš­ki nuos­to­liai – be­veik dir­vo­že­mio su­nai­ki­ni­mas. Žmo­nės pa­pras­tai tos ža­los ne­įver­ti­na, ta­čiau spe­cia­lis­tai fik­suo­ja, jog kas­met ne­ten­ka­ma der­lin­go­jo, hu­mu­sin­go sluoks­nio. Dir­vo­že­mis tam­pa ne juo­das, o pil­kas.

Ūki­nin­kai pa­ste­bi, kad trą­šų ir au­ga­lų sau­gos prie­mo­nių su­nau­do­ja vis dau­giau, o der­lius ne­ge­rė­ja. Nuo 1998 me­tų trą­šų su­nau­do­ji­mas Lie­tu­vo­je iš­au­go vi­du­ti­niš­kai 30 proc. Ta­čiau žy­maus der­lin­gu­mo pa­di­dė­ji­mo nė­ra. To prie­žas­tis – pra­stė­jan­tis dir­vo­že­mis“, – tei­gia V.Lia­kas.

Moks­li­nin­kas pa­ste­bi, kad dir­vo­že­mis ka­dai­se bu­vo smė­lis, tik ja­me per mi­li­jo­nus me­tų iš su­ny­ku­sių au­ga­lų ir gy­vū­nų lie­ka­nų su­si­for­ma­vo or­ga­ni­nė da­lis – hu­mu­sas.

Nuo­lat ali­nant, at­ei­ty­je jis vėl ga­li virs­ti smė­liu. Au­ga­lams rei­ka­lin­gas mi­ni­ma­lus hu­mu­so kie­kis dir­vo­že­my­je yra 2 proc. Da­bar di­de­lė­je da­ly­je Lie­tu­vos dir­vo­že­mių yra tik 1,2–1,5 proc. hu­mu­so.

Lie­tu­vos moks­li­nin­kai siū­lo to­kias pa­grin­di­nes re­ko­men­da­ci­jas ša­lies dir­vo­že­miui iš­sau­go­ti:

At­si­sa­ky­ti ne­pa­grįs­to že­mės dir­bi­mo. Lie­tu­vo­je der­lin­gas tik 15–20 cm dir­vo­že­mio pa­vir­šius. Ta­čiau nau­do­jant šiuo­lai­ki­nę že­mės ūkio tech­ni­ką, iš­aria­ma gi­liau ir į vir­šų iš­ke­lia­mas ne­der­lin­gas sluoks­nis.

Be to, ne­tin­ka­mas ari­mas pa­di­di­na pik­tžo­lių pli­ti­mą, o po lau­kus va­ži­nė­jan­ti sun­ki tech­ni­ka že­mę dar ir su­sle­gia.

„Ūki­nin­kai nie­kaip ne­su­vo­kia, kad že­mę rei­kia dirb­ti ma­žiau. Re­ko­men­duo­ja­ma su­pap­ras­tin­ti že­mės dir­bi­mą ir per­ei­ti prie tie­sio­gi­nės sė­jos, kai nu­ė­mus au­ga­lus že­mė ne aria­ma, o sė­ja­ma iš­kart. Tai yra vie­nas po­pu­lia­riau­sių spren­di­mų, lei­džian­tis ap­sau­go­ti dir­vo­že­mį nuo ny­ki­mo“, – aiš­ki­no V.Lia­kas.

Tai­ky­ti sė­jo­mai­ną. Vie­nus au­ga­lus au­gin­ti pel­nin­ga, ki­tus – ne. Ūki­nin­kai lin­kę au­gin­ti vien pel­nin­guo­sius, tai yra kvie­čius, mie­žius, rap­sus. Šie la­biau­siai ali­na dir­vo­že­mį, to­dėl bū­ti­na tai­ky­ti sė­jo­mai­ną – au­ga­lų kai­tą.

Nau­do­ti bio­lo­gi­nius pre­pa­ra­tus. Jie – nė­ra trą­šos. Tai dir­vo­že­mio ak­ty­vin­to­jai, ku­rie su­kur­ti nau­do­jant to­kias tech­no­lo­gi­jas, ku­rias gam­ta sėk­min­gai nau­do­ja mi­li­jo­nus me­tų. Že­mė­je yra vi­sų jai rei­ka­lin­gų nau­din­gų­jų me­džia­gų. Tik mes jas už­blo­ka­vo­me il­gą lai­ką gau­siai nau­do­da­mi trą­šas ir pes­ti­ci­dus.

Bio­lo­gi­niai pre­pa­ra­tai pa­de­da dir­vo­že­miui at­si­gau­ti ir ap­rū­pin­ti au­ga­lus bū­ti­no­mis mais­tin­go­mis me­džia­go­mis.

Iš­min­tin­gi dar­ži­nin­kai, ypač tu­rin­tys ir ver­ti­nan­tys šilt­na­mius, ma­nau, pa­si­nau­dos šio­mis nau­jau­sio­mis moks­li­nin­kų re­ko­men­da­ci­jo­mis ir pa­si­rū­pins že­mės, ku­rio­je jau ne vie­ne­rius me­tus au­gi­na­mos tos pa­čios dar­žo­vės, ko­ky­be.

Ir ga­vė­nio­je val­gy­ti no­ri­si 

Jū­sų laiš­kų krai­te­lė ne­iš­sen­ka. Vio­le­ta sa­va­ja­me pre­ten­zi­jų reiš­kia mies­to vei­do kū­rė­jams – ar­chi­tek­tams. Jos pa­ste­bė­ji­mu, jau net ge­ne­lio mar­gu­mą sa­vo spal­vo­mis pra­noks­ta mū­sų re­no­vuo­ti dau­gia­bu­čiai.

„Kaip sma­gu va­ži­nė­ti po Eu­ro­pos ša­lis, ku­rių mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se do­mi­nuo­ja ar­chi­tek­tų pa­rink­tos spal­vos – es­te­tiš­ka, gra­žu. O ko­kie mū­sų na­mai? Kam ko­kia spal­va pa­tin­ka, to­kia ir nu­si­da­žo. Ar ne lai­kas tru­pu­tį pa­ko­re­guo­ti, pa­rink­ti gat­vei, kvar­ta­lui spal­vų de­ri­nį, kad sau ir tu­ris­tams at­ro­dy­tu­me šiek tiek įspū­din­giau?“ – klau­sia Vio­le­ta.

Pa­skam­bi­nęs sa­vo min­tis iš­sa­kė 80 me­tų pin­ti­nių py­nė­jas, ku­riam ne­pa­ti­ko Sim­no Ka­ziu­ko mu­gė­je pre­kia­vu­sio de­vy­nias­de­šimt­me­čio py­nė­jo iš Pi­va­šiū­nų ga­mi­niai. „Aš pi­nu daug įdo­miau ir spar­čiau“, – ti­ki­no jis.

Ti­ki­me ir dar kar­tą pra­šo­mės į sve­čius. Mie­lai at­va­žiuo­si­me ir meist­ro pa­tir­tį pa­gar­sin­si­me. Juk mo­kan­čių­jų se­no­viš­kai pin­ti va­di­na­muo­sius ka­ši­kus yra ne­daug. Tad lau­kia­me kvie­ti­mo.

„Sa­vo kai­my­nes jau iš­mo­kiau, kaip pa­ruoš­ti že­mę po­mi­do­rams, agur­kams au­gin­ti, pa­mo­ky­ti no­riu ir skai­ty­to­jus. Ne vie­nas nu­si­pir­kęs že­mės ma­no, kad be­lie­ka iš­pil­ti į so­di­ni­mo in­dą ir pa­sė­ti sėk­las. Pir­miau­sia dur­pių sub­stra­tą rei­kia iš­pil­ti į ki­bi­rą ar di­des­nį du­be­nį ir pa­tik­rin­ti drėg­nu­mą. Ta­da dau­giau ar ma­žiau įpil­ti šil­to van­dens ir ge­rai iš­mai­šy­ti. Po pus­va­lan­džio dar kar­tą per­mai­šy­ti ir iš­pils­ty­ti į so­di­ni­mo in­dus. Ne­per­mai­šy­ta že­mė daž­nai jau bū­na su­puo­lu­si į grums­te­lius, il­giau pa­sto­vė­ju­si pra­džiūs­ta. Pa­ste­bė­jau, kad į taip pa­ruoš­tą že­mę pa­so­din­tos sėk­le­lės grei­čiau iš­dygs­ta“, – ge­rą pa­ta­ri­mą at­siun­tė Vi­li­ja.

Po­nios Va­le­ri­jos Alek­na­vi­čie­nės laiš­kas – tar­si ku­li­na­ri­nis lanks­ti­nu­kas. Sen­jo­ra su bi­čiu­lė­mis, prieš pus­šim­tį me­tų bai­gu­sio­mis Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, su­ren­gė pa­si­bu­vi­mo va­ka­rą. Į jį kiek­vie­na tu­rė­jo at­si­vež­ti sa­vo re­gio­no pa­tį se­niau­sią re­cep­tą, pa­vel­di­nį. Ir ne bet ko­kį, o pas­nin­ki­nį. Pa­si­ga­min­ti pa­tie­ka­lo ne­rei­kė­jo, nes su­si­ti­ko vie­no­je Ma­ri­jam­po­lės ka­vi­nė­je.

„La­bai įdo­mių re­cep­tų ga­vau, tad grie­kas bū­tų jais su skai­ty­to­jais ne­pa­si­da­ly­ti, juo la­biau kad da­bar pas­nin­kas, gal ne vie­na šei­mi­nin­kė pa­si­nau­dos“, – tei­gia Va­le­ri­ja.

Deg­tie­nė, anykš­tie­tės pa­tie­ka­lo re­cep­tas

Rei­kia:

2 stik­li­nių ru­pių ru­gi­nių mil­tų,

sau­jos džio­vin­tų obuo­lių,

šaukš­to cuk­raus ar tiek pat pa­ruoš­tų gars­ty­čių,

dvie­jų stik­li­nių van­dens.

Mil­tus už­pil­ti šil­tu vi­rin­tu van­de­niu, su­ber­ti juos­te­lė­mis su­pjaus­ty­tus iš­mir­ky­tus obuo­lius, cuk­rų ar gars­ty­čias, ge­rai iš­mai­šy­ti ir dvi die­nas rau­gin­ti. Val­gy­ti su šil­to­mis su lu­pe­no­mis iš­vir­to­mis bul­vė­mis.

Šmo­ta­las pa­gal že­mai­tę

Rei­kės:

3 bul­vių,

2 svo­gū­nų,

1 skil­te­lės čes­na­ko,

2 šaukš­tų grie­ti­nės,

stik­li­nės rū­gu­sio pie­no,

2 ne­di­de­lių vir­tų bu­ro­kė­lių,

pi­pi­rų, drus­kos.

Iš­vir­tas bul­ves su­trin­ti, su­mai­šy­ti su grie­ti­ne, rū­gu­siu pie­nu, pi­pi­rais, svo­gū­nu, čes­na­ku. Smul­kiai su­ka­po­ti bu­ro­kė­lius ir vis­ką iš­mai­šy­ti.

Šmo­ta­las tie­kia­mas su karš­to­mis lu­pe­nuo­to­mis bul­vė­mis ir daž­niau­siai va­ka­rie­nei.

Pus­marš­ko­nė že­mai­čių ko­šė

Pu­sei ki­log­ra­mo bul­vių rei­kia stik­li­nės ru­gi­nių ar kvie­ti­nių mil­tų, pu­sės lit­ro pie­no, 100 g la­ši­niu­kų, svo­gū­no, šaukš­to grie­ti­nės, drus­kos. Bul­ves iš­vir­ti, su­grūs­ti, su­pil­ti pie­ną, su­ber­ti mil­tus (ru­gi­niai ge­riau), mai­šant pa­vir­ti, kad mil­tų kva­pas iš­nyk­tų, pa­sū­dy­ti. La­ši­niu­kus su­pjaus­ty­ti, pa­spir­gin­ti su svo­gū­nu, grie­ti­ne ir už­pil­ti ko­šę. Val­go­ma su rū­gu­siu pie­nu va­ka­rie­nei.

Vie­to­je la­ši­niu­kų kar­tais de­da­ma sil­kė. Ji iš­va­lo­ma, su­pjaus­to­ma ir įmai­šo­ma į ko­šę.

Bul­vės pa­su­kų pa­da­že

Rei­kės:

6–7 bul­vių,

50 g alie­jaus ar svies­to,

pu­sės lit­ro pa­su­kų,

2 šaukš­tų mil­tų,

2–3 rau­gin­tų agur­kų, svo­gū­no.

Su lu­pe­no­mis iš­vir­tas bul­ves nu­lup­ti ir grie­ži­nė­liais su­pjaus­ty­ti. Mil­tus pa­ke­pin­ti svies­te ar alie­ju­je, su­pil­ti pa­su­kas, su­pjaus­ty­tus agur­kus, svo­gū­ną ir 10 mi­nu­čių troš­kin­ti. Pa­tiek­ti su in­du va­ka­rie­nei ar pus­ry­čiams.

Sa­lie­rų mal­ti­nu­kai šven­ta­die­niui su­val­kie­tiš­kai

Rei­kės:

600 g sa­lie­rų,

100g py­ra­go,

100 g mė­sos,

kiau­ši­nio,

drus­kos,

kmy­nų,

2 šaukš­tų mil­tų,

alie­jaus,

svies­to.

Sa­lie­rus nu­va­ly­ti, stam­biai su­pjaus­ty­ti ir 10 mi­nu­čių vir­ti pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je. Pie­ne pa­mir­ky­ti py­ra­gą. Vis­ką su­mal­ti, da­ry­ti ku­ku­lius, ap­vo­lio­ti juos mil­tuo­se ir kep­ti. Iš­kep­tus api­pil­ti ly­dy­tu svies­tu. 

Val­gy­ti pie­tums su vir­to­mis bul­vė­mis, rau­gin­to­mis dar­žo­vė­mis.

Va­le­ri­jos at­siųs­tų se­no­vi­nių pa­tie­ka­lų re­cep­tų pa­le­tę pa­pil­dy­si­me mū­sų nuo­la­ti­nės skai­ty­to­jos, py­ra­gų meist­rės Gi­ta­nos Strams­kie­nės tru­pi­ni­niu py­ra­gu su juo­dai­siais ser­ben­tais ir obuo­lie­ne.  

Rei­kės:

400 g kvie­ti­nių mil­tų, 

50 g vi­sų grū­do da­lių mil­tų, 

200g cuk­raus, 

va­ni­li­nio cuk­raus, 

1 a. š. ke­pi­mo mil­te­lių, 

3 kiau­ši­nių, 

150 g svies­to. 

Du­be­ny­je su­mai­šy­ti mil­tus, ke­pi­mo mil­te­lius ir cuk­rų. Su­dė­ti minkš­tą svies­tą ir kiau­ši­nius. Min­ky­ti, kol su­lips į vien­ti­są ma­sę. Teš­lą pa­da­ly­ti į dvi da­lis. Į vie­ną įmin­ky­ti šaukš­tą aguo­nų – tai bus py­ra­go pa­grin­das. Teš­lą su­vy­nio­ti į mais­ti­nę plė­ve­lę ir dė­ti ko­kiai va­lan­dai į šal­dy­mo ka­me­rą. Skar­dą iš­klo­ti ke­pi­mo po­pie­riu­mi ir jį pa­tep­ti svies­tu. Iš­ėmus iš ka­me­ros vie­ną ga­ba­lė­lį tar­kuo­ti į skar­dą – tai bus py­ra­go pa­das. Ta­da pil­ti uo­gie­nę. Aš pi­lu apie pu­sę lit­ro juo­dų­jų ser­ben­tų ir tiek pat obuo­lie­nės. Ta­da ant vir­šaus už­tar­kuo­ti li­ku­sią da­lį teš­los. Kep­ti 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je apie va­lan­dą.  

Ska­nu­mė­lis.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai