Švie­ti­mo per­tvar­ka – ar Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei iš­ties rū­pi mū­sų vai­kai?

Švie­ti­mo ir spor­to sky­rius bul­do­ze­riu stu­mia pa­reng­tas idė­jas – nu­griau­ti vie­ną mo­kyk­lą, re­or­ga­ni­zuo­ti ki­tas, per­kel­ti mo­ki­nius. Ar aly­tiš­kiai už šias idė­jas?

Tik­rai ne – vie­šo­jo­je erd­vė­je aps­tu pra­šy­mų, rei­ka­la­vi­mų ieš­ko­ti ki­to­kių spren­di­mų. Aš ma­nau, kad toks aly­tiš­kių no­ras yra tei­sin­gas. Leis­ki­te pa­si­da­ly­ti idė­jo­mis, kaip ga­lė­tu­me iš­spręs­ti švie­ti­mo per­tvar­kos klau­si­mą.

Esa­ma si­tu­a­ci­ja

Švie­ti­mo per­tvar­kos tiks­las – tau­piai ir efek­ty­viai nau­do­ti mū­sų, mo­kes­čių mo­kė­to­jų, pi­ni­gus. Švie­ti­mo įsta­ty­mo 67 straips­nis sa­ko, kad for­ma­lio­jo ir ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo pro­gra­mų fi­nan­sa­vi­mui tai­ko­mi mo­ky­mo lė­šų sky­ri­mo kla­sei (gru­pei) ir (ar­ba) vie­nam mo­ki­niui prin­ci­pai.

Įsta­ty­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad mo­kyk­los fi­nan­sa­vi­mas tu­ri bū­ti su­si­jęs su jo­je be­si­mo­kan­čių vai­kų skai­čiu­mi. Tai yra es­mi­nis, įsta­ty­mu įtvir­tin­tas prin­ci­pas, pa­gal ku­rį mo­kyk­los tu­ri gau­ti fi­nan­sa­vi­mą.

Mo­ky­mo lė­šas švie­ti­mo įstai­goms ski­ria Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja ir jau se­niai yra nu­sta­čiu­si jų dy­dį ir nau­do­ji­mo tvar­ką. To­dėl Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė tu­ri va­do­vau­tis įsta­ty­mu ir nu­sta­ty­ti vie­no­dą pi­ni­gų krep­še­lį mo­kyk­lų ūkio iš­lai­doms. Vis­gi Aly­tui tai ne­ga­lio­ja.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė lė­šas švie­ti­mo įstai­goms iki šiol skirs­to apei­da­ma ką tik pa­mi­nė­tą prin­ci­pą. Ko­dėl? Gal mū­sų mies­to val­di­nin­kams trūks­ta kom­pe­ten­ci­jų? O gal sie­kia­ma sa­vo ran­ko­se iš­sau­go­ti ma­ni­pu­lia­vi­mo mo­kyk­lų va­do­vais ir ben­druo­me­nė­mis in­stru­men­tą?

Aki­vaiz­du, kad sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kai, vyk­dy­da­mi va­di­na­mą­ją švie­ti­mo tin­klo per­tvar­ką, no­ri at­ri­bo­ti tė­vus nuo spren­di­mų pri­ėmi­mo. O juk Švie­ti­mo įsta­ty­mo 27 ir 29 straips­niai nu­ro­do, kad tik mo­ki­niai (tė­vai ar glo­bė­jai), o ne val­di­nin­kai, spren­džia, ku­rią mo­kyk­lą vai­kui lan­ky­ti.

Tai­gi, kiek ir ko­kių mo­kyk­lų mies­te rei­kia, tu­rė­tų lem­ti tė­vų spren­di­mai. Jei­gu mo­kyk­lą ren­ka­si pa­kan­ka­mai daug mo­ki­nių – mo­kyk­la rei­ka­lin­ga ir pri­va­lo veik­ti.

Pa­teik­to­je len­te­lė­je ga­li­te su­si­pa­žin­ti, ko­kį ūkio iš­lai­dų krep­še­lį gau­na skir­tin­gos švie­ti­mo įstai­gos Aly­tu­je per me­tus (žr. len­te­lę).

Aki­vaiz­du, kad Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė skir­tin­gai fi­nan­suo­ja švie­ti­mo įstai­gas, o vie­nam mo­ki­niui ten­kan­čios lė­šos kai ku­riais at­ve­jais ski­ria­si net 2–3 kar­tus. Ko­dėl?

Ki­tas svar­bus klau­si­mas: ar tik­rai vie­nos mo­kyk­los mo­ki­niams rei­kia tris ke­tu­ris kar­tus dau­giau pa­tal­pų ne­gu ki­tos? Juk per­tek­li­nės pa­tal­pos – tik­ra naš­ta švie­ti­mo įstai­goms.

No­riu pa­ste­bė­ti, kad tik ma­žes­nę da­lį sa­vi­val­dy­bės ski­ria­mų lė­šų mo­kyk­los su­nau­do­ja pa­tal­pų ko­mu­na­li­nėms iš­lai­doms (šil­dy­mui, elek­trai, van­de­niui ir kt.).

Di­džiau­sia da­lis lė­šų ski­ria­ma įvai­riems eta­tams (va­ly­to­jų, kiem­sar­gių, elek­tri­kų ir kt.). Kam rei­ka­lin­gas va­ly­to­jos eta­tas pa­tal­poms, ku­rios daug me­tų ne­nau­do­ja­mos?

Pa­na­šu, kad da­bar­ti­ne švie­ti­mo per­tvar­ka no­ri­ma tie­siog pa­leng­vin­ti gy­ve­ni­mą la­biau sa­vi­val­dy­bei lo­ja­liems di­rek­to­riams, ta­čiau ne­gal­vo­ja­ma apie mo­ki­nius, ug­dy­mo ko­ky­bę ir tau­pų, efek­ty­vų iš­tek­lių nau­do­ji­mą.

Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, užuot at­li­kę ana­li­zę, ko­dėl taip ski­ria­si lė­šų po­rei­kis skir­tin­go­se mo­kyk­lo­se, ar nė­ra ten be­rei­ka­lin­gų iš­lai­dų ir per­tek­li­nių eta­tų, ban­do „re­or­ga­ni­zuo­ti“ efek­ty­viau dir­ban­čias įstai­gas ma­žiau efek­ty­vių la­bui. Ko­dėl?

Ką rei­kė­tų keis­ti

Ką sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ir ta­ry­ba tu­rė­tų pa­da­ry­ti, no­rė­da­ma tau­piai ir efek­ty­viai nau­do­ti mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus bei nu­kreip­ti juos ug­dy­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mui?

Siū­lau:

– Vyk­dy­ti įsta­ty­mą ir nu­sta­ty­ti vie­no­dą ūkio iš­lai­dų krep­še­lį vi­soms pra­di­nėms, pro­gim­na­zi­nėms ir gim­na­zi­nėms kla­sėms (pvz., 350–400 Eur vie­nam mo­ki­niui ar­ba ati­tin­ka­ma su­ma kla­sei);

– Nu­sta­ty­ti skir­tin­go dy­džio krep­še­lius spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams;

– Nu­sta­ty­ti pro­tin­gą, mak­si­ma­lų plo­tą, rei­ka­lin­gą mo­ki­niui (pvz., 10–15 kv. m mo­ki­niui ar­ba ati­tin­ka­mas plo­tas kla­sei);

– Per­tek­li­nes pa­sta­tų pa­tal­pas grą­žin­ti sa­vi­val­dy­bės reik­mėms, o spe­cia­lis­tai ga­lė­tų jas pri­tai­ky­ti ir įveik­lin­ti ki­tiems ben­druo­me­nės po­rei­kiams;

– Leis­ti mo­kyk­lų va­do­vams kar­tu su mo­kyk­lų ta­ry­bo­mis ir tė­vais spręs­ti, kaip efek­ty­viai tvar­ky­tis. (Pvz., įver­tin­ti: gal efek­ty­viau vie­to­je tri­jų kiem­sar­gių sam­dy­ti spe­cia­li­zuo­tą te­ri­to­ri­jos prie­žiū­ros ben­dro­vę? O jei vi­sų mo­kyk­lų ap­lin­ką tvar­ky­tų sa­vi­val­dy­bės įmo­nė „Aly­taus in­fra­struk­tū­ra“?)

Nu­sta­čius aiš­kią, įsta­ty­muo­se įtvir­tin­tą mo­kyk­lų ūkio iš­lai­dų fi­nan­sa­vi­mo tvar­ką, mo­kyk­lų va­do­vai ži­no­tų, kaip, pa­si­kei­tus mo­ki­nių skai­čiui ar­ba mo­kyk­lą pra­dė­jus lan­ky­ti spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kui, kei­sis švie­ti­mo įstai­gos fi­nan­sa­vi­mas.

Tai­gi di­rek­to­riams ne­rei­kė­tų klai­džio­ti po sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tus, kad „pra­muš­tų“ dau­giau pi­ni­gų ir eta­tų sa­vo mo­kyk­lai.

Vie­to­je to mo­kyk­lų va­do­vai ga­lė­tų vi­są sa­vo lai­ką skir­ti mo­ki­nių ug­dy­mo ir mo­kyk­los dar­bo ge­ri­ni­mui. Taip ge­rė­tų mū­sų vai­kų ug­dy­mo ko­ky­bė ir ta­ry­bai ne­rei­kė­tų už­da­ry­ti mo­kyk­lų – ga­lė­tų gy­vuo­ti ir ma­žes­nės, ir di­des­nės mo­kyk­los. Vi­sos jos su­kur­tų di­des­nę ug­dy­mo įvai­ro­vę, pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bes mū­sų vai­kams ir ge­res­nę ug­dy­mo ko­ky­bę.

Įgy­ven­di­nus siū­lo­mas idė­jas:

– Sa­vi­val­dy­bė efek­ty­viau nau­do­tų biu­dže­to lė­šas ir kiek­vie­nais me­tais su­tau­py­tų apie 400–650 tūkst. eu­rų;

– Su­tau­py­tas lė­šas ga­lė­tu­me in­ves­tuo­ti į ge­rą­ją mo­kyk­lų pa­tir­tį ir ug­dy­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mą;

– Dau­giau skaid­ru­mo ir ma­žiau po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos, skirs­tant mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus: kai­my­ni­nės sa­vi­val­dy­bės ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie mo­kyk­lų iš­lai­ky­mo, mo­kė­da­mos ūkio lė­šų krep­še­lį už vai­kus, at­vyks­tan­čius mo­ky­tis iš tų sa­vi­val­dy­bių.