Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­las – sim­niš­kių šir­dy­se

Simnas šiais metais turi dvigubą progą – tapo mažąja kultūros sostine ir minės bažnyčios 500 metų jubiliejų. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Simnas šiais metais turi dvigubą progą – tapo mažąja kultūros sostine ir minės bažnyčios 500 metų jubiliejų. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Šiais me­tais Sim­nas – ma­žo­ji Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė. Ko­vo pra­džio­je mies­te­ly­je šur­mu­lia­vo tra­di­ci­nė Ka­ziu­ko mu­gė, pra­dė­ju­si Sim­no, kaip ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės, ren­gi­nius. De­ja, pa­sau­lį už­klu­pęs vi­ru­sas pri­ver­tė su­sto­ti. Mies­te­lis ir jo žmo­nės, užuot iš­kil­min­gai ir triukš­min­gai šven­tę, iš­gy­ve­no ne­ži­nią. Ren­gi­niai bu­vo at­šauk­ti, gy­ven­to­jai lai­kė­si ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mų. Lai­mė, juos at­šau­kus, žmo­nės ima lais­viau jaus­tis, džiau­gia­si ga­lė­da­mi kon­tak­tuo­ti su se­niai ma­ty­tais ar­ti­mai­siais ir bi­čiu­liais.

Pa­si­do­mė­jo­me, kas de­da­si sim­niš­kių šir­dy­se, kai te­ko iš­gy­ven­ti du vi­siš­kai prieš­ta­rin­gus da­ly­kus – ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lą ir ka­ran­ti­ną.

Sim­no se­niū­nas Vla­das Če­po­nis vi­lia­si, kad Sim­nas ne­pra­ras ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lo: „Ti­kiuo­si, kad rug­pjū­tį nu­ma­ty­tas baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jus įvyks kaip su­pla­nuo­ta. Ta pro­ga ke­ti­na­me pa­sta­ty­ti nau­ją kry­žių, lau­kia­me ne tik sim­niš­kių, bet ir įvai­rių sve­čių. Tai tu­rė­tų bū­ti di­džiau­sias šių­me­tės ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­nys.

Ne­įvy­ko pa­va­sa­rį nu­ma­ty­tos šven­tės. Ta­čiau Jo­ni­nes jau švę­si­me, gal šven­tė bus kiek ki­to­kia, bet ji bus. Vi­liuo­si, kad ru­dens ren­gi­niai taip pat džiu­gins ir mies­te­lė­nus, ir sve­čius.“

Sim­nas šiais me­tais tu­ri dvi­gu­bą pro­gą – ta­po ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne ir mi­nės baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jų. Ro­dos, džiaug­tis te­rei­kia to­kio­mis gra­žio­mis šven­tė­mis. Tik ne­nu­ma­ty­tos ap­lin­ky­bės ap­tem­dė mies­te­lio dan­gų: stab­te­lė­jo ak­ty­vus gy­ve­ni­mas, pri­ti­lo šven­ti­nis šur­mu­lys... Pa­sak Sim­no se­niū­nai­tės Alės An­driuš­ke­vi­čie­nės, „ži­nia, kad mies­te­lis taps ma­žą­ja Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne, iš pra­džių su­kė­lė dvi­pras­mius jaus­mus – ir džiaugs­mą, ir ne­ri­mą. Sma­gu, kad esa­me pa­ste­bė­ti ir įver­tin­ti. Ne­ri­mą ir ma­lo­nų jau­du­lį kė­lė lau­kian­tis pa­si­ruo­ši­mas. Tai bu­vo iš­šū­kis mums vi­siems: la­biau pa­si­temp­ti, la­biau pa­si­steng­ti, la­biau at­si­skleis­ti. Gai­la, kad įsi­su­kęs vi­ru­sas pa­ko­re­ga­vo pla­nus ir veik­las. Pa­va­sa­rį tu­rė­jo įvyk­ti te­at­ri­niai ren­gi­niai, de­ja, jie nu­kel­ti. Jau­čia­si, kad mies­te­lis ap­ri­męs. Pa­ky­lė­ji­mas ir šur­mu­lys, bent jau kol kas, lie­ka tik mū­sų šir­dy­se“.

Gry­nak­rau­jė sim­niš­kė Ri­ma Len­zen, nors pas­ta­ruo­sius 20 me­tų gy­ve­na už At­lan­to, sa­vo gim­to­jo kraš­to ir šak­nų nie­kuo­met ne­pa­mirš­ta. 20 me­tų mo­te­ris pa­sky­rė pe­da­go­gi­niam dar­bui – da­bar­ti­nė­je Sim­no gim­na­zi­jo­je dir­bo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja ir ėjo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos pa­rei­gas. 2000-ai­siais iš­vy­ko į JAV, ta­čiau be­veik kas­met grįž­ta į gim­tą­jį kraš­tą.

„Lie­tu­va ir Sim­nas vi­suo­met gy­ve­na ir gy­vens ma­no šir­dy­je. Vi­si ma­no drau­gai, ku­rių tu­riu už­sie­ny­je, ži­no, kad aš iš Sim­no, ma­žo Pie­tų Lie­tu­vos mies­te­lio, ap­sup­to eže­rų. Di­džiuo­juo­si, kad esu sim­niš­kė. My­liu sa­vo kraš­tą.

Do­miuo­si is­to­ri­ja, to­dėl la­bai džiau­giuo­si, kad mū­sų mies­te­lis šiais me­tais yra ma­žo­ji Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė, o Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čia mi­nės so­li­dų 500 me­tų ju­bi­lie­jų.

Tu­riu bi­lie­tus ir šiai va­sa­rai į Lie­tu­vą, tik dėl pa­sau­lį už­klu­pu­sios pan­de­mi­jos ne­ma­nau, kad pa­vyks grįž­ti.

Mies­te­ly­je, ku­ria­me šiuo me­tu gy­ve­nu, ne­sa­me per­smelk­ti ko­ro­na­vi­ru­so bai­mės. Ma­nau, pa­grin­di­nis vais­tas, ga­lin­tis iš­gel­bė­ti pa­sau­lį, yra bai­mės iš­va­ry­mas iš žmo­nių pa­są­mo­nės. Juk vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus ir jo nu­si­tei­ki­mo. Esu op­ti­mis­tė, vi­suo­met ir vi­sur sten­giuo­si įžvelg­ti tik po­zi­ty­vius da­ly­kus. To lin­kiu ir ki­tiems – dau­giau šyp­so­tis ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu, kad ir koks jis be­bū­tų“, – links­mai ir nuo­šir­džiai sa­ko tik­ra sim­niš­kė Ri­ma, apie Sim­ną ži­nią sklei­džian­ti už pa­ties At­lan­to, Mi­ne­so­to­je.

Sim­no ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė In­ga Šu­ky­tė ap­si­džiau­gė su­ži­no­ju­si, kad mies­te­lis ga­vo ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lą: „Kai Sim­ną pa­skel­bė kul­tū­ros sos­ti­ne, ta­po aki­vaiz­du, kad šie me­tai mies­te­liui bus ki­to­kie, bu­vo nu­ma­ty­ta daug ren­gi­nių. Su Sim­no ben­druo­me­ne nu­spren­dė­me nu­veik­ti kaž­ką įdo­maus. Pa­ra­šė­me pro­jek­tą, ku­rio me­tu pa­si­kvie­si­me ben­druo­me­nę iš Ak­me­nės (ji šie­met taip pat pa­skelb­ta kul­tū­ros sos­ti­ne) ir su­pa­žin­din­si­me su Sim­nu, jo tra­di­ci­jo­mis bei apy­lin­kė­mis. Ta­čiau kol kas nė­ra aiš­ku, ka­da tai įgy­ven­din­si­me.“

Ko­ro­na­vi­ru­sas pa­ko­re­ga­vo dau­gy­bę mū­sų pla­nų. Jo me­tu iš­mo­ko­me nau­jų da­ly­kų, įgi­jo­me ki­to­kios pa­tir­ties. Ne­men­kų iš­šū­kių te­ko mo­ki­niams, jų tė­vams, pe­da­go­gams ir net­gi pa­tiems ma­žiau­siems – dar­že­li­nu­kams.

Sim­no gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Vi­li­ja Pa­di­mans­kie­nė pa­ti­ki­no, kad nuo ge­gu­žės vi­du­rio, at­nau­ji­nus dar­že­lių veik­lą, Sim­no gim­na­zi­jos iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo sky­rių lan­kė 26 vai­kai (dvi gru­pės): „Ma­žiau­sių­jų mū­sų ug­dy­ti­nių auk­lė­to­jos džiau­gia­si, jog vai­kai sau­gu­mo prie­mo­nes (su­au­gu­sių­jų kau­kes, tem­pe­ra­tū­ros ma­ta­vi­mus, daž­ną prau­si­mą­si) pri­ėmė kaip žai­di­mą. Bu­vo už­tik­rin­tas vai­ko po­rei­kis žais­ti, ben­drau­ti, ju­dė­ti, mo­ky­tis, to­bu­lė­ti. Taip pat ma­žuo­sius džiu­gi­no veik­los kie­me.“

Pa­si­do­mė­jus, kaip ne­men­ką stre­są iš­gy­ve­nan­tys dvy­lik­to­kai pla­nuo­ja šių­me­tes iš­leis­tu­ves ir ko­kią ar­tė­jan­čią Rug­sė­jo pir­mą­ją įsi­vaiz­duo­ja gim­na­zi­jos va­do­vė, mo­te­ris tei­gė, kad „abi­tu­rien­tams kei­čia­si tik iš­leis­tu­vių for­ma. Dar įdo­miau, nes iš­lie­ka pa­slap­tis. Gal trum­pės iš­kil­min­gos mo­ky­to­jų kal­bos. Gal šven­ti­nė ap­ran­ga ne­bus pra­ban­gi, bet iš­ra­din­ga. Gal šven­tės vie­ta bus ne­tra­di­ci­nė, bet tin­ka­mes­nė fo­to­se­si­jai... Vis dėl­to iš­liks jau­du­lys, ne­ri­mas dėl at­ei­ties ir di­de­lis no­ras ei­ti sėk­mės ke­liu, o į mo­kyk­lą su­grįž­ti pri­si­mi­ni­mais.

Ti­kiu, kad Rug­sė­jo pir­mo­ji bus tik­ras, links­mas, il­gai iš­lauk­tas pa­si­ma­ty­mas (mo­ki­nių, mo­ky­to­jų, tė­vų). Su­si­tik­si­me pa­si­kei­tę: mo­ky­to­jai, įval­dę IKT, tė­vai, at­li­kę mo­ky­to­jo vaid­me­nis, ir mo­ki­niai, ku­riems pa­bo­do vir­tu­a­li mo­ky­mo­si ap­lin­ka.“

Sim­no gim­na­zi­jos mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­kė Ma­ri­ta Jan­čiu­kai­tė, pa­klaus­ta apie Mo­ki­nių ta­ry­bos veik­lą per ka­ran­ti­ną, gim­na­zis­tų nuo­tai­kas ir po­žiū­rį į nuo­to­li­nį mo­ky­mą(si), at­vi­rau­ja: „Ne­me­luo­siu, ka­ran­ti­no me­tu Mo­ki­nių ta­ry­bos veik­la bu­vo ne to­kia ak­ty­vi kaip mo­kyk­lo­je, nes tai bu­vo vi­siems nau­ja, vi­si ban­dė prie to pri­pras­ti, dau­giau dė­me­sio skir­ti moks­lams. Ta­čiau ta­ry­bos veik­la ne­mer­dė­jo net ir ka­ran­ti­no są­ly­go­mis. Ben­drau­ta vir­tu­a­liai. Pri­ėmė­me ke­le­tą spren­di­mų dėl ren­gi­nių, iš­spren­dė­me ne­aiš­ku­mus, klau­si­nė­jo­me ir Aly­taus ra­jo­no mo­ki­nių ta­ry­bos na­rių nuo­mo­nės apie nuo­to­li­nį mo­ky­mą, iš­rin­ko­me tai, kas at­si­ra­do ir kas din­go nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu. Vis­ką, ką ga­li­me, skel­bia­me Sim­no gim­na­zi­jos „Fa­ce­bo­o­ko“ pa­sky­ro­je.

Mo­ki­nių nuo­tai­kos skir­tin­gos: vie­ni pa­ten­kin­ti, nes sa­kė „ne­no­riu į mo­kyk­lą“, tad pra­si­dė­jus ka­ran­ti­nui jų „sva­jo­nė“ iš­si­pil­dė. Ta­čiau dau­ge­lis liū­dė­jo, nes pa­bos­ta sė­dė­ti na­mie, no­ri­si ben­drau­ti su kla­sio­kais ir grįž­ti į mo­kyk­lą. Vie­nas abi­tu­rien­tas sa­kė: ,,No­riu grįž­ti į mo­kyk­lą, ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad moks­lo me­tus rei­kės už­baig­ti taip.“

Iš pra­džių ir ma­no nuo­mo­nė apie nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si ne­bu­vo blo­ga. Ne­gal­vo­jau, kad vis­kas taip il­gai tę­sis. Ta­čiau vis­kam įsi­bė­gė­jus at­si­ra­do di­de­lis ne­no­ras bū­ti prie kom­piu­te­rio – tai var­gi­na, nuo­bo­du, ne­bė­ra gy­vo ben­dra­vi­mo, ku­ris bū­da­vo mo­kyk­lo­je tiek su kla­sio­kais, tiek su mo­ky­to­jais. Kiek­vie­nas esa­me sa­vo gy­ve­ni­mo kal­vis, tad ir nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu kiek kas no­ri, tiek ir mo­ko­si. Tik nuo mū­sų pa­čių vis­kas pri­klau­sys, kiek dar­bo įdė­si­me, tiek ir tu­rė­si­me. Bet esant to­kiai si­tu­a­ci­jai te­ko daug dau­giau dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai, o tai tik­rai nė­ra leng­va.

As­me­niš­kai aš la­bai pa­si­il­gau įpras­to mo­kyk­los gy­ve­ni­mo, nes mo­kyk­lo­je ga­li­ma links­mai leis­ti per­trau­kas, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, kas man ke­lia di­de­lį džiaugs­mą.

Per ka­ran­ti­ną nau­jo po­mė­gio lyg ir ne­at­ra­dau, bet at­si­ra­do dau­giau lai­ko sau. Kai ku­rios die­nos bū­da­vo lais­ves­nės, va­ka­rais pa­skai­ty­da­vau mėgs­ta­mą kny­gą, ret­kar­čiais pri­si­min­da­vau kū­ri­nius, ku­riuos gro­da­vau pia­ni­nu ir be­veik bu­vau už­mir­šu­si. Ir vis mąs­tau, ką kar­tu su vi­sa Mo­ki­nių ta­ry­ba ga­lė­si­me nu­veik­ti grį­žę at­gal į mo­kyk­lą.“

Vi­si su di­de­liu ne­kan­tru­mu lau­kia­me su­grį­ži­mo į įpras­tas vė­žes, į gy­ve­ni­mą, ku­rį esa­me įpra­tę gy­ven­ti lais­vai ir ne­var­žo­mai. Pa­kal­bė­jus su Sim­no mies­te­lio gy­ven­to­jais jau­čia­si šioks toks žmo­nių ne­ri­mas dėl vi­są pa­sau­lį pa­lie­tu­sio vi­ru­so, ta­čiau kur kas aki­vaiz­des­ni sim­niš­kių vir­pu­liu­kai dėl pa­ties mies­te­lio, jam šiais me­tais su­teik­to kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lo, ar­tė­jan­čio baž­ny­čios ju­bi­lie­jaus. Žmo­nės iš­ties di­džiuo­ja­si sa­vo mies­te­liu, jau­čia­si pa­ki­liai.

Sim­niš­kė Ema ti­ki­na šiek tiek nu­ste­bu­si, bet kar­tu ir ap­si­džiau­gu­si šių­me­čiu mies­te­lio ti­tu­lu: „Sim­nas tur­tin­gas sa­vo is­to­ri­jos, įsi­kū­ręs eže­rų ap­sup­ty­je, tu­ri gra­žių tra­di­ci­jų, to­dėl ma­nau, kad ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­las apie mies­te­lį pa­skleis dar pla­tes­nę ži­nią, pri­trauks dau­giau tu­ris­tų.

Per ka­ran­ti­ną su šei­ma at­ra­do­me dar dau­giau lan­ky­ti­nų vie­tų mū­sų kraš­te: pa­žin­ti­nių ta­kų, miš­kų, ne­ma­ty­tų ob­jek­tų.“

Pa­sak sim­niš­kės Vir­gi­ni­jos, „ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas už­plū­do šir­dį res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je per­skai­čius ži­nią, kad mū­sų Sim­nas taps ma­žą­ja Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Ge­ra ži­no­ti, kad esa­me pa­ste­bė­ti. Pa­ti sten­giuo­si pri­si­dė­ti kuo ga­liu prie mies­te­lio gar­si­ni­mo, jo is­to­ri­jos iš­sau­go­ji­mo. Su di­de­liu ne­kan­tru­mu lau­kiu iš­kil­min­gos ar­tė­jan­čio baž­ny­čios ju­bi­lie­jaus šven­tės. Man sma­gu, kai į mū­sų mies­te­lį at­va­žiuo­ja gar­bių sve­čių, ži­no­mų žmo­nių, ap­lin­ki­nių kraš­tų gy­ven­to­jų. Už­plūs­ta pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mas, kad aš čia gy­ve­nu, kad esu mies­te­lio da­bar­ties ir is­to­ri­jos da­lis“.

Ilo­na CI­BULS­KAI­TĖ

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.