Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas – simniškių širdyse (173)
Pasidomėjome, kas dedasi simniškių širdyse, kai teko išgyventi du visiškai prieštaringus dalykus – mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulą ir karantiną.
Simno seniūnas Vladas Čeponis viliasi, kad Simnas nepraras mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulo: „Tikiuosi, kad rugpjūtį numatytas bažnyčios 500 metų jubiliejus įvyks kaip suplanuota. Ta proga ketiname pastatyti naują kryžių, laukiame ne tik simniškių, bet ir įvairių svečių. Tai turėtų būti didžiausias šiųmetės mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginys.
Neįvyko pavasarį numatytos šventės. Tačiau Jonines jau švęsime, gal šventė bus kiek kitokia, bet ji bus. Viliuosi, kad rudens renginiai taip pat džiugins ir miestelėnus, ir svečius.“
Simnas šiais metais turi dvigubą progą – tapo mažąja kultūros sostine ir minės bažnyčios 500 metų jubiliejų. Rodos, džiaugtis tereikia tokiomis gražiomis šventėmis. Tik nenumatytos aplinkybės aptemdė miestelio dangų: stabtelėjo aktyvus gyvenimas, pritilo šventinis šurmulys... Pasak Simno seniūnaitės Alės Andriuškevičienės, „žinia, kad miestelis taps mažąja Lietuvos kultūros sostine, iš pradžių sukėlė dviprasmius jausmus – ir džiaugsmą, ir nerimą. Smagu, kad esame pastebėti ir įvertinti. Nerimą ir malonų jaudulį kėlė laukiantis pasiruošimas. Tai buvo iššūkis mums visiems: labiau pasitempti, labiau pasistengti, labiau atsiskleisti. Gaila, kad įsisukęs virusas pakoregavo planus ir veiklas. Pavasarį turėjo įvykti teatriniai renginiai, deja, jie nukelti. Jaučiasi, kad miestelis aprimęs. Pakylėjimas ir šurmulys, bent jau kol kas, lieka tik mūsų širdyse“.
Grynakraujė simniškė Rima Lenzen, nors pastaruosius 20 metų gyvena už Atlanto, savo gimtojo krašto ir šaknų niekuomet nepamiršta. 20 metų moteris paskyrė pedagoginiam darbui – dabartinėje Simno gimnazijoje dirbo matematikos mokytoja ir ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. 2000-aisiais išvyko į JAV, tačiau beveik kasmet grįžta į gimtąjį kraštą.
„Lietuva ir Simnas visuomet gyvena ir gyvens mano širdyje. Visi mano draugai, kurių turiu užsienyje, žino, kad aš iš Simno, mažo Pietų Lietuvos miestelio, apsupto ežerų. Didžiuojuosi, kad esu simniškė. Myliu savo kraštą.
Domiuosi istorija, todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų miestelis šiais metais yra mažoji Lietuvos kultūros sostinė, o Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia minės solidų 500 metų jubiliejų.
Turiu bilietus ir šiai vasarai į Lietuvą, tik dėl pasaulį užklupusios pandemijos nemanau, kad pavyks grįžti.
Miestelyje, kuriame šiuo metu gyvenu, nesame persmelkti koronaviruso baimės. Manau, pagrindinis vaistas, galintis išgelbėti pasaulį, yra baimės išvarymas iš žmonių pasąmonės. Juk viskas priklauso nuo paties žmogaus ir jo nusiteikimo. Esu optimistė, visuomet ir visur stengiuosi įžvelgti tik pozityvius dalykus. To linkiu ir kitiems – daugiau šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, kad ir koks jis bebūtų“, – linksmai ir nuoširdžiai sako tikra simniškė Rima, apie Simną žinią skleidžianti už paties Atlanto, Minesotoje.
Simno bendruomenės pirmininkė Inga Šukytė apsidžiaugė sužinojusi, kad miestelis gavo mažosios kultūros sostinės titulą: „Kai Simną paskelbė kultūros sostine, tapo akivaizdu, kad šie metai miesteliui bus kitokie, buvo numatyta daug renginių. Su Simno bendruomene nusprendėme nuveikti kažką įdomaus. Parašėme projektą, kurio metu pasikviesime bendruomenę iš Akmenės (ji šiemet taip pat paskelbta kultūros sostine) ir supažindinsime su Simnu, jo tradicijomis bei apylinkėmis. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai įgyvendinsime.“
Koronavirusas pakoregavo daugybę mūsų planų. Jo metu išmokome naujų dalykų, įgijome kitokios patirties. Nemenkų iššūkių teko mokiniams, jų tėvams, pedagogams ir netgi patiems mažiausiems – darželinukams.
Simno gimnazijos direktorė Vilija Padimanskienė patikino, kad nuo gegužės vidurio, atnaujinus darželių veiklą, Simno gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrių lankė 26 vaikai (dvi grupės): „Mažiausiųjų mūsų ugdytinių auklėtojos džiaugiasi, jog vaikai saugumo priemones (suaugusiųjų kaukes, temperatūros matavimus, dažną prausimąsi) priėmė kaip žaidimą. Buvo užtikrintas vaiko poreikis žaisti, bendrauti, judėti, mokytis, tobulėti. Taip pat mažuosius džiugino veiklos kieme.“
Pasidomėjus, kaip nemenką stresą išgyvenantys dvyliktokai planuoja šiųmetes išleistuves ir kokią artėjančią Rugsėjo pirmąją įsivaizduoja gimnazijos vadovė, moteris teigė, kad „abiturientams keičiasi tik išleistuvių forma. Dar įdomiau, nes išlieka paslaptis. Gal trumpės iškilmingos mokytojų kalbos. Gal šventinė apranga nebus prabangi, bet išradinga. Gal šventės vieta bus netradicinė, bet tinkamesnė fotosesijai... Vis dėlto išliks jaudulys, nerimas dėl ateities ir didelis noras eiti sėkmės keliu, o į mokyklą sugrįžti prisiminimais.
Tikiu, kad Rugsėjo pirmoji bus tikras, linksmas, ilgai išlauktas pasimatymas (mokinių, mokytojų, tėvų). Susitiksime pasikeitę: mokytojai, įvaldę IKT, tėvai, atlikę mokytojo vaidmenis, ir mokiniai, kuriems pabodo virtuali mokymosi aplinka.“
Simno gimnazijos mokinių tarybos pirmininkė Marita Jančiukaitė, paklausta apie Mokinių tarybos veiklą per karantiną, gimnazistų nuotaikas ir požiūrį į nuotolinį mokymą(si), atvirauja: „Nemeluosiu, karantino metu Mokinių tarybos veikla buvo ne tokia aktyvi kaip mokykloje, nes tai buvo visiems nauja, visi bandė prie to priprasti, daugiau dėmesio skirti mokslams. Tačiau tarybos veikla nemerdėjo net ir karantino sąlygomis. Bendrauta virtualiai. Priėmėme keletą sprendimų dėl renginių, išsprendėme neaiškumus, klausinėjome ir Alytaus rajono mokinių tarybos narių nuomonės apie nuotolinį mokymą, išrinkome tai, kas atsirado ir kas dingo nuotolinio mokymosi metu. Viską, ką galime, skelbiame Simno gimnazijos „Facebooko“ paskyroje.
Mokinių nuotaikos skirtingos: vieni patenkinti, nes sakė „nenoriu į mokyklą“, tad prasidėjus karantinui jų „svajonė“ išsipildė. Tačiau daugelis liūdėjo, nes pabosta sėdėti namie, norisi bendrauti su klasiokais ir grįžti į mokyklą. Vienas abiturientas sakė: ,,Noriu grįžti į mokyklą, negaliu patikėti, kad mokslo metus reikės užbaigti taip.“
Iš pradžių ir mano nuomonė apie nuotolinį mokymąsi nebuvo bloga. Negalvojau, kad viskas taip ilgai tęsis. Tačiau viskam įsibėgėjus atsirado didelis nenoras būti prie kompiuterio – tai vargina, nuobodu, nebėra gyvo bendravimo, kuris būdavo mokykloje tiek su klasiokais, tiek su mokytojais. Kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, tad ir nuotolinio mokymosi metu kiek kas nori, tiek ir mokosi. Tik nuo mūsų pačių viskas priklausys, kiek darbo įdėsime, tiek ir turėsime. Bet esant tokiai situacijai teko daug daugiau dirbti savarankiškai, o tai tikrai nėra lengva.
Asmeniškai aš labai pasiilgau įprasto mokyklos gyvenimo, nes mokykloje galima linksmai leisti pertraukas, organizuoti renginius, kas man kelia didelį džiaugsmą.
Per karantiną naujo pomėgio lyg ir neatradau, bet atsirado daugiau laiko sau. Kai kurios dienos būdavo laisvesnės, vakarais paskaitydavau mėgstamą knygą, retkarčiais prisimindavau kūrinius, kuriuos grodavau pianinu ir beveik buvau užmiršusi. Ir vis mąstau, ką kartu su visa Mokinių taryba galėsime nuveikti grįžę atgal į mokyklą.“
Visi su dideliu nekantrumu laukiame sugrįžimo į įprastas vėžes, į gyvenimą, kurį esame įpratę gyventi laisvai ir nevaržomai. Pakalbėjus su Simno miestelio gyventojais jaučiasi šioks toks žmonių nerimas dėl visą pasaulį palietusio viruso, tačiau kur kas akivaizdesni simniškių virpuliukai dėl paties miestelio, jam šiais metais suteikto kultūros sostinės titulo, artėjančio bažnyčios jubiliejaus. Žmonės išties didžiuojasi savo miesteliu, jaučiasi pakiliai.
Simniškė Ema tikina šiek tiek nustebusi, bet kartu ir apsidžiaugusi šiųmečiu miestelio titulu: „Simnas turtingas savo istorijos, įsikūręs ežerų apsuptyje, turi gražių tradicijų, todėl manau, kad mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas apie miestelį paskleis dar platesnę žinią, pritrauks daugiau turistų.
Per karantiną su šeima atradome dar daugiau lankytinų vietų mūsų krašte: pažintinių takų, miškų, nematytų objektų.“
Pasak simniškės Virginijos, „neapsakomas jausmas užplūdo širdį respublikinėje spaudoje perskaičius žinią, kad mūsų Simnas taps mažąja Lietuvos kultūros sostine. Gera žinoti, kad esame pastebėti. Pati stengiuosi prisidėti kuo galiu prie miestelio garsinimo, jo istorijos išsaugojimo. Su dideliu nekantrumu laukiu iškilmingos artėjančio bažnyčios jubiliejaus šventės. Man smagu, kai į mūsų miestelį atvažiuoja garbių svečių, žinomų žmonių, aplinkinių kraštų gyventojų. Užplūsta pasididžiavimo jausmas, kad aš čia gyvenu, kad esu miestelio dabarties ir istorijos dalis“.
Ilona CIBULSKAITĖ
Komentarai
Palikite savo komentarą
Axpczm - free online typing…
Komentaras
Axpczm - free online typing essays Zfpuea phhmes
Zwubvy - online generic…
Komentaras
Zwubvy - online generic sildenafil Hxcvek amxdvj
Kwgniv - once a day cialis…
Komentaras
Kwgniv - once a day cialis Tzgkgx meifvq
Fgeeij - furosemide 100 mg…
Komentaras
Fgeeij - furosemide 100 mg Odqvbn ayojij
Wjrfot - cialis 20mg Ckoxua…
Komentaras
Wjrfot - cialis 20mg Ckoxua jnuavf
good one keep it up music…
Komentaras
good one keep it up music production courses
Bwlelz - ivermectin 6mg…
Komentaras
Bwlelz - ivermectin 6mg tablet for lice Ejdreb gjoqbe
Gilptf - Buy pfizer viagra…
Komentaras
Gilptf - Buy pfizer viagra in canada buy viagra with discount
buy tadalafil online cheap -…
Komentaras
buy tadalafil online cheap - http://xtadalafilp.com/ purchase tadalafil
finasteride moa - buy…
Komentaras
finasteride moa - buy genuine propecia buy propecia online with prescription
propecia sleep problems -…
Komentaras
propecia sleep problems - http://finasteridepls.com/ propecia regrowth hairline
tadalafil coupon - tadalafil…
Komentaras
tadalafil coupon - tadalafil liquid tadalafil cheap tadalafil
Kaip gražiai skaitosi naujos…
Komentaras
Kaip gražiai skaitosi naujos darbuotojos sudėtos mintys apie savo, jei neklystu, gimtąjį miestelį. Ilona, esu šaunuolė, kuo daugiau rašyk, juk tuo esi apdovanota. LAUKIAME.